Smurtas yra opi problema, paveikianti įvairias visuomenės sritis. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip sumažinti smurtą, įskaitant psichologinį smurtą darbo vietoje, fizinį smurtą artimoje aplinkoje ir emocinį spaudimą vaikams.
Psichologinio smurto mažinimas darbo vietoje
E. E. Darbo kodeksas numato, kad darbdavys privalo sukurti darbo aplinką, kurioje darbuotojai nepatirtų priešiškų, neetiškų, žeminančių, agresyvių, užgaulių, įžeidžiančių veiksmų, kuriais kėsinamasi į darbuotojų garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį asmens neliečiamumą, siekiama įbauginti, sumenkinti ar įstumti į beginklę ir bejėgę padėtį.
Taip pat darbdavys privalo imtis visų būtinų priemonių psichologinio smurto darbo aplinkoje prevencijai užtikrinti ir pagalbai asmenims, patyrusiems tokį elgesį darbe, suteikti (Darbo kodekso 30 str.). Psichologinis smurtas - tai pasikartojantis ne fiziškai žalojantis elgesys, besiremiantis galios santykiu, kurį žmogus naudoja tame santykyje silpnesnio asmens atžvilgiu, dėl kurio pastarasis dažnai patiria psichologinę traumą.
Smurtinis elgesys įsigali tose organizacijose, kuriose egzistuoja prasti konfliktų valdymo įgūdžiai, vadovaujamasi nepotizmu, kur gausu vadybos problemų. Smurto apraiškas lemia kultūrinės nuostatos, nes smurtas ir agresija yra išmoktas elgesys. Smurtinis elgesys gali būti toleruojamas, nes vadovybė ignoruoja, neteisingai supranta arba net kursto smurtinį elgesį sąmoningai. Smurtą patiriantys darbuotojai jaučiasi išsekę ir nesugeba apsiginti.
Išoriniai teisiniai mechanizmai labai riboti, todėl, jei pačioje organizacijoje nėra sukurti mechanizmai pranešti apie patiriamą smurtą, stabdyti tokį elgesį bei atstatyti teisingumą, apsiginti galimybės labai mažos.
Taip pat skaitykite: Ar verta nekeisti?
Kaip įveikti psichologinį smurtą darbovietėje?
Kuriant psichikos sveikatai palankią darbovietę, svarbu imtis ne vienkartinių, o strategiškų tęstinių veiksmų bei sukurti psichikos sveikatos stiprinimo organizacijoje planą, kuriame būtų numatyti konkretūs veiksmai ir standartai.
Imkitės koordinuotų veiksmų, kurie apimtų kovai su smurtu skirtos politikos parengimą, konfliktų valdymą ir mokymą vadovauti, darbo aplinkos pertvarkymą bei paramą priekabiavimą ir smurtą patyrusiems asmenims (pavyzdžiui, konsultacijos ir kompensacijos).
Fizinio smurto mažinimas artimoje aplinkoje
Kaip atpažinti smurto artimoje aplinkoje požymius
Visuomenėje dar gaji nuomonė, kad didžiausias pavojus moters tyko gatvėje. Tačiau faktai rodo, kad moterys prievartaujamos, mušamos, kankinamos jų pačių namuose. Lietuvoje smurtą patiria kas trečia moteris.
Kai mes kalbame apie smurtą prieš moteris, bendras vardiklis, kuris vienija visus smurtautojus, - tai sudaiktinantis požiūris į moterį. Jis ją mato kaip asmenį, kuris jį turi aptarnauti buityje, ir asmenį, kuris turi aptarnauti seksualiai.
Fizinis, seksualinis, psichologinis ir ekonominis smurtas prieš moteris yra reiškinys, kaip minėjau, artimoje aplinkoje patiriamas netgi trečdalio Lietuvos moterų. Deja, dažniausiai jis tylus ir nepastebimas, negana to - ir dangstomas, o įtarti nepagarbų ir žiaurų elgesį už idealios šeimos fasado neretai neįmanoma. Kalbame apie moteris, nes būtent jos patiria smurtą lyties pagrindu - 8 iš 10 dėl smurto artimoje aplinkoje užregistruotų atvejų aukos yra moterys, o daugiau nei 9 iš 10 smurtautojų - vyrai.
Taip pat skaitykite: Pagalba patiriantiems smurtą mokykloje
Yra ir vyrų, patiriančių smurtą, bet būna taip, kad smurtauja tėvas prieš sūnų arba atvirkščiai, brolis prieš brolį ir pan. Moterų smurto motyvai prieš vyrus dažniausiai būna savigyna, vaikų gynimas, baimė, tuo tarpu vyrų - kontrolė, jėgos ir galios įtvirtinimas.
Ypač nuo savo vaikų kenčia senyvi tėvai. Dažniausiai tai būna tie suaugę vaikai/sūnūs, kurie patys savo šeimoje vaikystėje patyrė smurtą, nesugebėjo sukurti savo asmeninio gyvenimo, buvo šeimoje smurtiniai santykiai, todėl iširus santuokai, grįžta pas tėvus, girtauja, juos terorizuoja, reikalauja arba atima pinigus, smurtauja, net nužudo. Mamos labai dažnai gina juos sakydamos - juk jis mano sūnus, kur jis eis, kas jį priims. Vietoj senyvų tėvų priežiūros, dažnai tėvams tokie suaugę vaikai tampa dideliu jų galvos skausmu.
Jei prasidėjo fizinis smurtas artimoje aplinkoje, vadinasi, buvo patirtos ir kitos smurto formos, kurios yra sunkiai įrodomos.
Ką daryti patyrus fizinį smurtą?
Nedelsiant, tuojpat kreiptis į policiją.
Jei dėl smurto artimoje aplinkoje asmenys kreipiasi į policiją - dėl mėlynių, įbrėžimų ar kitokių žymių pareigūnai turi duoti siuntimą pas ekspertą, kuris visa tai profesionaliai nustato ir surašo, pridedama prie bylos. Būna kartais, kad eksperto nėra šiame mieste ar tiesiog asmuo neturi galimybių nuvykti pas jį, patariame nuvykti pas savo šeimos gydytoją, viską parodyti ir paprašyti užfiksuoti. Žinoma, blogiausiu atveju, kai negali nuvykti ir pas šeimos gydytoją, tada reiktų bent pačiai užfiksuoti žymes, turėti liudininkus.
Taip pat skaitykite: Smurto mažinimo programų efektyvumas
Jei tai ne pirmas kartas, tai moteris turėtų vengti pavojingesnių namų zonų, tokių kaip virtuvė, sandėliukai, garažai ir pan., kur yra peilių, aštrių įrankių ar kampuotų baldų. Turėtų būti pasiruošusi telefoną (paskambinimui į policiją arba smurto fakto įrašymui). Tai turi daryti nedemonstruodama, atsargiai. Turėtų būti pasiruošusi dokumentus, namų ir automobilio raktus, pinigus ar korteles. Jei yra vaikų - ir vaikų dokumentus, rūbelius. Tai turėtų būti padėta netoli durų. Geriau pabėgti, nei būti sužalotai, o pabėgus skambinti 112.
Dažniau po pirmo karto kreipiasi tos moterys, kurios savo šeimoje nematė smurto. Bet taip būna retai. Moterys galvoja, kad ji pati kažką ne taip padarė, ne taip pasakė, galėjo patylėti. Po kiekvieno išpuolio vis duodamas šansas pasitaisyti - juk byra pažadai, atgailavimai, kurie vis tiek susiję su moters apkaltinimu. O smurto ratas sukasi įgydamas pagreitį. Ir tikrai, kaip pradžioj ir minėjau, tai jau įsisenėjusi bėda.
Kadangi mūsų institucijos pripažįsta tik akiai matomas bėdas, įrodyti bet kokį smurtą be jų bus sunku, tačiau įmanoma. Reikia įrašinėti ar filmuoti smurto atvejus, grasinimus. Tai daryti sunku. Kartais pats asmuo sumušimo žymių nemato, tačiau ekspertas įžvelgia patinimus ir pan. Būtų gerai turėti liudininkus.
Taip, beveik visais atvejais smurtas tik stiprėja. Aišku, būna išimčių. Jei augdamas vaikystėje matė ar patyrė smurtą pats, sunku tikėtis, kad liausis.
Emocinio spaudimo mažinimas vaikams po skyrybų
Augantis išsituokusių šeimų skaičius lemia vis dažnesnį vaikų įtraukimą į sudėtingas situacijas, turinčias reikšmingų psichologinių pasekmių jų raidai. Nors pats skyrybų procesas jau tampa vis labiau priimtinu visuomenei reiškiniu, jo psichologinės pasekmės vaikams išlieka reikšmingos ir neretai sunkiai atpažįstamos.
Situacija tampa ypač sudėtinga, kai tėvai po skyrybų ne tik nesusitaria dėl vaiko gerovės, bet ir įtraukia jį į tarpusavio konfliktą - darydami emocinį spaudimą ar siekdami, kad vaikas palaikytų vieną iš jų. Tyrimai rodo, kad tokioje padėtyje atsidūrę vaikai dažniau patiria nerimo, kaltės jausmus, sunkumus kuriant santykius bei ilgalaikį psichologinį distresą.
Tėvų elgesio modeliai darantys įtaką vaikui
Po skyrybų vaikas dažnai atsiduria sudėtingoje psichologinėje padėtyje, kai du artimiausi žmonės - tėvai - tampa vienas kito oponentais. Neretai šis konfliktas persikelia į vaiko erdvę: tėvai, sąmoningai ar nesąmoningai, ima naudoti vaiką kaip įrankį savo emociniams ar praktiniams tikslams pasiekti.
Šis elgesys gali būti vadinamas emociniu spaudimu - tai veiksmai, kuriais tėvai stengiasi paveikti vaiko santykį su kitu tėvu, iškreipti realybę arba paveikti vaiko prisirišimą, ištikimybės jausmą.
Vaikų įtraukimas į tėvų emocinius konfliktus gali pasireikšti skirtingais būdais. Vienas jų - kaltės jausto kurstymas, kai vaikui perduodama mintis, kad jo meilė ar noras matytis su kitu tėvu/motina yra neteisingas ar skaudinantis. Pavyzdžiui: „Tu visada labiau nori būti su mama, o aš lieku vienas“ arba „Po visko, ką tau padariau, tu vis tiek renkiesi jį?“
Kitas dažnas būdas - informacijos iškraipymas arba slėpimas, kai vaikui pateikiama klaidinanti ar nevisa informacija apie skyrybas ar kito tėvo elgesį: „Tėtis mus paliko, nes jam neberūpėjo šeima“.
Dar vienas būdas - kontakto ribojimas, kai vienas iš tėvų tiesiogiai ar netiesiogiai trukdo vaikui susitikti su kitu tėvu: pavyzdžiui, atšaukia susitikimus, keičia planus, nepraneša apie galimybę pabūti kartu, o vėliau vaikui sako, kad kitas tėvas nenorėjo susitikti.
Taip pat pasitaiko emocinio spaudimo pasirinkti „pusę“, kai vaikas netiesiogiai verčiamas palaikyti vieną iš tėvų: „Jeigu tu nori su juo gyventi, vadinasi, tu manęs nemyli.“
Tokie elgesio modeliai nebūtinai yra sąmoningi. Kartais tai kyla iš pačių tėvų apmaudo ar baimės prarasti artimą ryšį su vaiku, ypač kai tėvystės vaidmuo glaudžiai susijęs su asmenine tapatybe ir saviverte. Kitais atvejais vaiko įtraukimas į tėvų konfliktus gali būti sąmoninga strategija - siekis atkeršyti buvusiam partneriui, paveikti teismo sprendimą dėl vaiko globos arba sustiprinti emocinį ryšį su vaiku jo lojalumo sąskaita.
Vaiko patirtys ir psichologinė įtaka
Vaiko įtraukimas į tėvų konfliktą sukelia sudėtingas emocines patirtis, kurios dažnai nėra lengvai atpažįstamos nei tėvams, nei aplinkiniams. Tokie vaikai dažnai patiria vidinį konfliktą dėl prisirišimo prie abiejų tėvų - jie jaučiasi priversti pasirinkti vieną, bijodami įskaudinti kitą. Tai sukelia kaltės, gėdos ir baimės jausmus, kurie vaiko sąmonėje gali įsitvirtinti kaip nuolatinė vidinė įtampa.
Tyrimai rodo, kad vaikams, įtrauktiems į tokią emocinę dilemą, dažniau pasireiškia nerimo sutrikimų ir depresijos simptomai, miego sutrikimai bei padidėjęs psichosomatinis jautrumas.
Šio tipo konfliktai gali paveikti ir vaiko tapatybės raidą - ypač jei vaikas yra verčiamas atsiriboti nuo vieno iš tėvų, kurio asmenybė, vertybės ar net išvaizda yra dalis jo paties besiformuojančios asmenybės. Tokiu atveju gali kilti tapatumo krizė, savęs atmetimas arba vidinis susipriešinimas.
Be to, vaikams, kurie patiria tokį nuolatinį vidinį konfliktą, dažniau pasireiškia pasitikėjimo aplinkiniais sunkumai, ryšių vengimas, problemos kuriant ilgalaikius santykius paauglystėje ir suaugus.
Kaip padėti vaikui?
Vaikų ir paauglių psichiatrai, psichologai, šeimos psichoterapeutai ar skyrybų mediatoriai gali pastebėti reikšmingus signalus: padidėjusį nerimą, lojalumo konfliktą išduodančius teiginius (vieno iš tėvų idealizavimą arba kito demonizavimą), regresinius elgesio požymius, miego ar valgymo sutrikimus.
Tokie ženklai turėtų paskatinti kryptingą intervenciją - pradedant nuo individualios psichologinės pagalbos vaikui, tęsiant darbu su tėvais, kurie kartais nesąmoningai, o kartais - sąmoningai, įtraukia vaiką į tarpusavio konfliktą.
Psichoedukacija tėvams yra viena iš efektyvių strategijų: ji padeda suprasti savo elgesio poveikį vaikui, keisti bendravimo modelius ir mokytis konstruktyviai spręsti konfliktus, neįtraukiant vaiko kaip „įrankio“.
Kreipimasis į psichologą asmeniškai gali būti vertingas žingsnis kiekvienam iš tėvų - tai galimybė saugiai reflektuoti išgyvenimus, atpažinti už jų slypinčius poreikius ir išmokti veiksmingesnių bendravimo su vaiku ir buvusiu partneriu būdų.
Kai kuriais atvejais, ypač kai emocinis spaudimas tampa sąmoningas ir sunkiai koreguojamas, svarbus vaidmuo tenka ir institucinėms struktūroms - teismams, vaiko teisių apsaugos tarnyboms, mokykloms ir ikimokyklinio ugdymo įstaigoms.
Pagalbos kontaktai
Jei patiriate smurtą, kreipkitės pagalbos:
- Bendrasis pagalbos telefonas: 112
- Pagalbos moterims linija: [įterpti telefono numerį]
- Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai: [įterpti kontaktus]
- Fondas FRIDA: 865052858, el. paštas: [įterpti el. pašto adresą]
Statistika
Pateikiama statistika apie smurto paplitimą Lietuvoje:
| Rodiklis | Duomenys |
|---|---|
| Smurto artimoje aplinkoje užregistruoti nusikaltimai (2018 m.) | Beveik penktadalis visų registruotų nusikaltimų |
| Įtariamų ar kaltinamų smurtautojų (vyrų) | 9 iš 10 |
| Moterų, patiriančių smurtą Lietuvoje | Kas trečia |