Lietuvos laisvės kelias buvo ilgas ir be galo sunkus. Daugiau kaip šimtą dvidešimt metų Lietuva sunkiai vilko rusų jungą. Tačiau po mūsų šiaudiniu stogu lietuvybės ugnelė stipriai žėrėjo, ten brendo mūsų tautinė sąmonė, ten buvo ugdomas jaunimas pasipriešinimui, ten buvo kraunamas Lietuvos laisvės žiedas, kuris laukė auštančio pavasario, kad galėtų išsiskleisti visa savo grožybe.
Tačiau pavasaris buvo ilgas, iš visų pusių pūtė žvarbūs vėjai. Lietuvos priešai nenorėjo, kad naujai pražydęs laisvės žiedas išsiskleistų savo puikiomis spalvomis. Vokiečiai dar tebelaikė okupavę kraštą ir nesiskubino perduoti valdžią lietuviams. Buvęs Lietuvos pavergėjas rusas, tik pakeitęs savo juodąjį drabužį raudonu, tykojo pulti Lietuvą ir ją įjungti į sovietinę valstybę. Lenkai tebesvajojo apie unijinę Lenkijos - Lietuvos valstybę ir Nepriklausomos Lietuvos atstatymas jiems buvo lyg krislas akyje.
Ir tik 1918 m. spalio pradžioje Valstybės Tarybai buvo įmanoma sudaryti Apsaugos Komisiją, kuri pradėjo telkti savanorius karininkus ir kareivius, o lapkričio 23 d. Lietuvos vyriausybės krašto apsaugos ministeris prof. A. Voldemaras Vilniuje pasirašė pirmąjį įsakymą kariuomenei. Tuo metu tebuvo kelios dešimtys savanorių karininkų ir kareivių, iš kurių buvo sudaryta užuomazga Krašto Apsaugos ministerijos, 1 ir 2 pėst. pulkų ir 1 gudų pėst.
1918 m. gruodžio 29 paskelbtas vyriausybės atsišaukimas, kviečiąs savanorius stoti į Lietuvos kariuomenę. Tame atsišaukime tarp kita ko pasakyta: “Nelaukdami toliau nei valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgiai valdyti ginklą, stokite visi į Lietuvos Krašto Apsaugą... Tą vyriausybės šauksmą išgirdo buvę I pasaulinio karo kariai ir daugybė savanorių iš tų pačių susigūžusių kaimo lūšnelių, miestų ir miestelių.
Ištisais būriais vyko į organizuojamą kariuomenę krašto laisvės ir tėvynės ginti. Po trumpo apmokymo, kartais ir visai be jo, 1919 m. sausio pradžioje, stojo į kovą su į Lietuvą besiveržiančiais bolševikais, kovo mėnesį su lenkais ir rudenį su bermontininkais. Blogai ginkluoti, dažnai net be uniformų ir šiaip menkai aprūpinti keli tūkstančiai drąsių vyrų parodė nepaprastą pasiryžimą, ištvermę ir drąsą.
Taip pat skaitykite: Vyro senėjimas nuo 30 metų
Tos didvyriškos laisvės kovos pareikalavo daug aukų. Su didele pagarba prisimename pirmąsias aukas: 1919.1.13 ties Kolupių k. (netoli Kėdainių) pirmas išliejo savo kraują savanoris Jurgis Kiaunė, 1919.II.8 ties Taučiūnų k. (Kėdainių valse.) žuvo pirmasis kareivis Povilas Lukšys, 1919.II.11 ties Šėta sunkiai sužeistas savanoris Antanas Sereika, tapęs pirmuoju mūsų laisvės kovų invalidu, 1919.II.13 Alytuje žuvo pirmasis karininkas Antanas Juozapavičius ir kt.
Kautynėse su bolševikais, lenkais ir bermontininkais žuvo ar mirė nuo žaizdų: 40 karininkų, 1294 kareiviai ir 67 šauliai, iš viso 1401. Dingo be žinios 16 karininkų ir 813 kareivių, iš viso 829. Tuo būdu žuvusiųjų skaičius siekė 2230. Kovose buvo sužeista 93 karininkai, 2438 kareiviai ir 146 šauliai, iš viso 2677.
Besikuriant Lietuvos valstybei, visose gyvenimo srityse būta nemažų sunkumų, todėl ir invalidų reikalų nebuvo įmanoma kaip reikiant išspręsti. Nemaža invalidų dalis ilgą laiką gydėsi Karo Ligoninėje, sveikesnieji grįžo į tėviškes ar pas gimines. Daugelio invalidų padėtis buvo labai sunki. Nedaug tepadėjo valdžios išleistas “Netekusiems sveikatos kariams, jų šeimoms, o taip pat žuvusiųjų karių šeimoms pensijų įstatymas” (Vyriausybės Žinios nr. 104, eil.
Todėl invalidams teko patiems susirūpinti sunkia savo dalia. Tačiau ir čia būta didelių sunkumų: daugumas invalidų buvo be mokslo, jie temokėjo drąsiai kovoti su priešais, nežiūrėdami pavojaus gyvybei ir sveikatai. Organizacinis darbas jiems nebuvo įprastas. Suvažiavimo iniciatoriai buvo Jonas Karutis (dviejų Vyčio Kryžių kavalierius), Bronius Tvarkūnas, Jurgis Kiaunė ir maj. Mikalojus Kukinas.
Artėjo suvažiavimo diena, bet dar daugybė kliūčių stovėjo skersai kelią. Kaip sugabenti invalidus į suvažiavimą? Vieni jų gyveno išblaškyti įvairiose Lietuvos vietose, neturėjo priemonių ir lėšų vykti Kaunan. Dar beveik pusė invalidų tebesigydė ligoninėse, todėl teko išrūpinti leidimą jiems iš ten išvykti. Tuo pasirūpino gen. V. Nagevičius.
Taip pat skaitykite: Pensijų indeksavimas dirbantiems senjorams
Ir pagaliau 1923 m. balandžio 23 d. Seimo rūmuose įvyko pirmasis Lietuvos laisvės kovų invalidų suvažiavimas, kuriame dalyvavo 85 invalidai. Pirmininkavo J. Ltn. maj. M. Kukinas. Į suvažiavimą atvyko Krašto apsaugos ministeris K. Žukas, gen. S. Žukauskas, gen. V. Nagevičius, Seimo pirmininkas J. Staugaitis, visa eilė seimo atstovų ir kt.
Aptarus bėgamuosius invalidų reikalus, įkurta Lietuvos Karo Invalidų Vyčių Brolija ir priimti įstatymai. Brolijos nariais galėjo būti tik nepriklausomybės kovose sveikatos nustoję kariai. Naujos organizacijos tikslas - stovėti Lietuvos Nepriklausomybės sargyboje, priminti tautai laisvės kovas, saugoti žuvusiųjų kapus, eiti garbės sargybą prie žuvusiųjų paminklo ir rūpintis savo narių gerove.
Brolijos valdyba išrinkta iš šių asmenų: pirmininko Jono Karučio, vicepirmininko Jurgio Kiaunės, sekretoriaus M. Kukino ir narių Antano Sereikos bei Kazio Dobilo. Vėliau Vyčių Brolija pavirto Lietuvos Laisvės Kovų Invalidų Draugija. Suvažiavimai būdavo šaukiami kas trys metai. Valdybos narių sudėtis keitėsi, bet ilgiausiai pirmininkavo J. Pradžioje Vyčių Brolijai priklausė apie 120 invalidų, o 1939 metų suvažiavimo metu tebuvo likę apie 80 narių.
Susiorganizavę Lietuvos lasivės kovų invalidai veiksmingiau ėmė rūpintis savo gyvenimo sąlygų pagerinimu. Pirmoje eilėje invalidams rūpėjo pravesti naują pensijų įstatymą, nes 1922 m. spalio 1 d. Lietuvai įvedus savą valiutą litais, invalidas, nustojęs 100 procentų darbingumo, tegaudavo 15 litų mėnesiui, o kiti - vos apie 5 litus. Prasidėjo augštųjų valdžios pareigūnų ir Seimo durų varstymas. Vieni buvo palankūs invalidams, bet iš kitų susilaukta ir skaudžių atsakymų: “O kas gi liepė jums kovoti!”... Pensijų įstatymo projektas Seime įstrigo.
Tik 1925 m. birželio 23 d. Seimas priėmė Karių pensijų įstatymą, pradėjusį veikti nuo 1926 m. Šitame įstatyme nustatytos pensijos ir karo invalidams, o jiems mirus, jų šeimoms. Mėnesinis pensijų dydis nustatytas šis:
Taip pat skaitykite: Pensijos ir pajamų analizė
- karininkui, karo gydytojui, karo valdininkui ar karo kapelionui - paskutinio to tarnybos mėnesio pagrindinė alga už laipsnį ir pareigas;
- kareiviui - jaunesniojo leitenanto pusė mėnesinio atlyginimo pinigais ir už kiekvieną augštesnį kareivio laipsnį pridedama dar po vieną eilinio kareivio mėnesinį atlyginimą pinigais.
Šitokiu būdu nustatyto pensijos skaičiavimo vieneto karo invalidui duodama tiek procentų, kiek procentų darbingumo jis yra nustojęs. Karo invalidas, nustojęs 100 procentų darbingumo ir reikalingas nuolatinės kito asmens priežiūros, gauna dar priedą, lygų 50 procentų jam skiriamos pensijos. Darbingumo nustojimo procentą nustato Krašto apsaugos ministerio sudaryta tam tikra sveikatos tikrinimo komisija. Po 5 metų gali būti patikrinta invalido pensininko sveikata ir, nustačius kitus darbingumo nustojimo procentus, paskiriama kitokia pensija (Vyriausybės Žinios nr. 201, eil.
Išleidus šį įstatymą, invalidų padėtis jau gerokai pagerėjo. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, Seimas priėmė dar labiau praplėstą ir karo invalidams žymiai palankesnį Karių pensijų įstatymą (Vyriausybės Žinios nr. 490, eil. 3426) ir Karių pensijų įstatymui vykdyti taisykles (Vyriausybės Žinios nr. 506, eil. 3516). Naujuoju įstatymu paliesti ir Lietuvos Šaulių Sąjungos šauliai invalidai bei partizanai, kariavę 1919-1920 Nepriklausomybės kovose.
Pagal šį įstatymą karo invalidais laikomi kariai, nustoję ryšium su karo tarnyba ne mažiau kaip 25 procentus darbingumo. Mėnesinės pensijos šiaip modifikuotos:
- karininkui ir liktiniam puskarininkiui mokama paskutinio jo tarnybos mėnesio pagrindinė alga;
- kitiems kareiviams, įgijusiems teisę ligi 1935.VII.1 - 182 litai, įgijusiems teisę po 1935.VII.1 - 150 litų; be to, už kiekvieną augštesnį kareivio laipsnį po 5 litus.
Šios sumos karo invalidui duodama tiek procentų, kiek procentų darbingumo jis yra nustojęs. Ir pati Lietuvos Laisvės Kovų Invalidų D-ja stengėsi visokeriopai padėti savo nariams. D-jos lėšas sudarė viešai renkamos aukos, nario mokestis ir pelnas gaunamas iš įvairių leidinių, pav. Lietuvos Konstitucija (dideli lapai po 10 litų) atvirukai pirmųjų žuvusiųjų atstatant Lietuvos nepriklausomybę (Lukšio, Juozapavičiaus, Eimučio) ir kt.
D-ja kasmet leido žurnalą “Vyčio Kryžius”. D-ja savo lėšomis rėmė gabesnius invalidus ir leido juos į mokslus: amatų, augštesnįjį ir net augštąjį (pav. J. Karutis lankė universitetą, augštuosius mokslus baigė Janušonis, Nainys). Be to, karo invalidai susilaukė paramos ir iš šalies. Dalis jų tarnavo Karo Muzėjuje, kur prisidėjo prie muzėjaus tvarkymo ir nuo 1921 m. dalyvaudavo įspūdingose rytinėse ir vakarinėse apeigose prie paminklo žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę.
Daug invalidams padėjo ir 1924 m. įkurtas Invalidams Šelpti Komitetas, kuriam pirmininkavo gen. V. Nagevičius. Tas komitetas rūpinosi visais karo invalidais: I pasaulinio karo (jie 1923.XII.9 susibūrė į Lietuvos Karo Invalidų Sąjungą) ir Lietuvos laisvės kovų. Komitetas turėjo invalidams namus, įmones, iš valdžios 24 metams išnuomotą Žiežmarių dvarą (175 ha.), kur vasarą invalidai už mažą atlyginimą galėjo pailsėti, sanatoriją Palangoje ir kt.
Komitetas šelpdavo invalidus pinigais, drabužiais, darbo įrankiais, aprūpindavo invalidus protezais, rūpindavosi jų kultūriniais reikalais, galinčius dirbti mokė amato ir kt. Su didele pagarba ir padėka prisimena invalidai ir Kunigaikštienės Birutės Karių Šeimų D-ją (įsteigtą 1925 m.), kuri, be kitų darbų, labai daug rūpinosi kariais ligoniais ir invalidais, rengdavo invalidams Kūčias, nupirkdavo invalidams protezus ir kt. žodžiu, tiek valdžia, tiek visuomenė Nepriklausomoje Lietuvoje parodė invalidams daug užuojautos ir visaip lengvino jų padėtį.
Tragiškas likimas ištiko invalidus 1940 m. bolševikams okupavus Lietuvą: pensijų mokėjimas buvo sustabdytas, turtas nusavintas, 8 invalidai buvo tuojau pat nukankinti, dalis ištremta į Sibirą. jo palikti savo kraštą, dėl kurio laisvės buvo kovoję ir praradę sveikatą. Į Vakarus pasitraukė 29 Lietuvos laisvės kovų invalidai.
Daugumas iš Lietuvos pasitraukusių invalidų atsidūrė karo naikinamoje Vokietijoje. 1946 m. liepos mėn. Wiesbadene įvyko suvažiavimas, kur nutarta atgaivinti LLKI Draugijos veikimą. Draugijos įstatai palikti maždaug tie patys, tik, aplinkybėms verčiant, teko pakeisti draugijos pavadinimą kitu vardu - Lietuvių Tremtinių Karo Invalidų Sąjunga.
Sąjungos tikslas kiek pakeistuose įstatuose šiaip nusakytas: a) sąjungos nariai dar likusiomis jėgomis dirba Lietuvos Nepriklausomybės atstatyme; b) primena Lietuvos tremtiniams laisvės kovas ir pasiaukojimą tėvynei ir c) rūpinasi savo narių dvasine ir ekonomine būkle. Buvo išrinkta valdyba iš šių asmenų: pirmininko Broniaus Tvarkūno, vicepirmininko Jurgio Kiaunės, sekretoriaus Kazio Dobilo, iždininko Silvos Grušnio ir nario Prano Butkaus.
Netrukus valdybos būstinė buvo perkelta į Kasselį, kur gen. Mykolo Rėklaičio remiami, invalidai gavo iš Lietuvių Tremtinių bendruomenės tvarkyti ir vesti tremtinių paštą Kasselyje. Be to, įsteigtas ir spaudos kioskas. Iš gauto pelno sušelpti keli Lietuvos laisvės kovų invalidai, pakeisti susidėvėję kojų ir rankų protezai, aprūpinti vaistais ir maistu paliegę bei ligoninėse gulį invalidai.
Emigracijos banga palietė ir invalidus, tačiau dėl nesveikatingumo (daugumas buvo nustoję 57-80 procentų darbingumo) tegalėjo e-migruoti į kitus kraštus tik tie, kurie dar tiko kokiam nors darbui ar galėjo prisidėti prie šeimų, kuriose buvo darbingų narių. Dalis buvo priversti likti Vokietijoje. Iš 29 laisvės kovų invalidų 1 pateko į Angliją, 1 į Australiją, 20 į JAV, 1 į Kanadą, 1 į Naująją Zelandiją ir 5 liko Vokietijoje.
Kadangi du trečdaliai invalidų atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstijose, todėl 1949.VII.24 nutarta sąjungos centrą perkelti į šį kraštą. Ir 1950.X.22 Filadelfijoje vėl atkurta draugija, šį kartą jau senuoju savo vardu -Lietuvos Laisvės Kovų Invalidų Draugija. D-jos valdyba sudaryta iš pirmininko Br. Tvarkūno, vicepirmininko J. Kiaunės, sekretoriaus K. Dobilo ir nario A. Eigelio. Nuo 1953 metų valdybos sudėtis ši: pirmininkas A. Eigelis, vicepirmininkas J. Kiaunė ir sekretorius Br.
Atgaivinus d-jos veiklą, tuojau kreiptąsi į Balfą, bet pagalbos nesusilaukta: Balfas nuo invalidų šalpos atsiribojo, nes jis vienodai šelpia visus, nedarydamas jokių išskirtinų kategorijų, be to, pirmoje eilėje kreipia dėmesį į Europoje pasilikusius lietuvius tremtinius. Taip pat nebuvo įmanoma gauti paramos ir iš Lietuvos Pasiuntinybės Vašingtone. Todėl pačiai d-jai teko kreiptis į lietuvių visuomenę.
Čia daugiausia užuojautos ir paramos susilaukta iš Lietuvių Veteranų Sąjungos “Ramovė” centro valdybos bei skyrių ir Kunigaikštienės Birutės Karių Šeimų Draugijos, nuo 1951 m. atgaivinusios savo veiklą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Y-pač pastaruoju metu parama buvo labai veiksminga. Susilaukta paramos ir iš mūsų patriotinės visuomenės, kuri savo aukomis lengvina invalidų buitį.
LLKI Draugija priklauso tokių organizacijų grupei, kurios narių skaičius kasmet mažėja. Ligi šiol iš tremtyje esančių d-jos narių mirė 5: Pranas Butkus 1951 m. Anglijoje, Juozas Petraitis 1952.IX.6 Čikagoje, Jonas Juodelis 1953 Čikagoje, Bronius Gedminas 1954.11. 14 Čikagoje ir Justas Naujokas 1956. Teliko gyvi tremtyje 24 Laisvės kovų invalidai. Iš Lietuvos ligi šiol teatsiliepė 7.
Sunkiausioje padėtyje yra Lietuvoje pasilikę invalidai. Jų likimas baisus: niekas jais ten nesirūpina, išskyrus šeimas, niekas jų varge ir senatvėje negloboja. LLKI Draugija stengiasi jiems kiek galėdama padėti ir iš savo kuklių išteklių yra išsiuntusi siuntinių už 900 dol. Norime ir toliau juos šelpti. Sunki padėtis ir Vokietijoje pasilikusių invalidų. Draugija ir į juos kreipia ypatingą dėmesį, šelpia, kad ir nedidelėmis sumomis.
Žymiai geresnė būklė yra Jungtinėse Amerikos Vasltybėse gyvenančių invalidų. Dalis jų dirba jiems pakeliamus ir mažai atlyginamus darbus, kiti yra išalikomi šeimų ir giminių. Jie ir negauna iš draugijos paramos. Tačiau nemaža yra ir tokių, kurie dėl ypatingo invalidumo (akių, rankų, kojų, krūtinės sužalojimų ir kt.) visai negali dirbti ir yra reikalingi nuolatinės paramos. Dar daugeliui invalidų reikalinga naujų protezų arba senųjų pataisymo. Tai yra susiję su didelėmis išlaidomis. Yra invalidų, kurie savo šeimose turi ligonių ir nedarbingų narių. Visi invalidai rei...
Laisvės varpas, Amerikos lietuvių padovanotas, prieš išsiunčiant Lietuvą. Prie jo stovi Amerikos lietuvių veteranų sargyba. 1922 m. sausio 22 d. varpas buvo įkeltas į Karo Muzėjaus bokštą ir pirmą kartą skambino Vasario 16 d. iškilmėms. Varpo dovanos sumanytojas buvo Jonas Bagdžiūnas, įrašo autorius - B. K. nelygi.
Lietuvos nepriklausomybės karai
Žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičius kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės:
| Kategorija | Žuvę | Dingę be žinios | Sužeisti |
|---|---|---|---|
| Karininkai | 40 | 16 | 93 |
| Kareiviai | 1294 | 813 | 2438 |
| Šauliai | 67 | - | 146 |
| Iš viso | 1401 | 829 | 2677 |
| Viso žuvusiųjų | 2230 | ||
Svarbūs asmenys, susiję su pensijų įstatymais ir invalidų globa:
- Jonas Karutis: Dviejų Vyčio Kryžių kavalierius, vienas iš invalidų suvažiavimo iniciatorių, Vyčių Brolijos pirmininkas.
- Bronius Tvarkūnas: Vienas iš invalidų suvažiavimo iniciatorių, Lietuvių Tremtinių Karo Invalidų Sąjungos pirmininkas.
- Jurgis Kiaunė: Vienas iš invalidų suvažiavimo iniciatorių, Vyčių Brolijos vicepirmininkas.
- Mikalojus Kukinas: Majoras, vienas iš invalidų suvažiavimo iniciatorių, Vyčių Brolijos sekretorius.
- Vladas Nagevičius: Generolas, pasirūpinęs leidimais invalidams išvykti iš ligoninių į suvažiavimą, Invalidams Šelpti Komiteto pirmininkas.