Įvaikinimo klausimas yra aktualus asmenims, norintiems sukurti šeimos teisinius santykius ir užtikrinti vaiko poreikį augti šeimoje. Šio straipsnio tikslas - išanalizuoti įvaikinimo teisinius aspektus ir keliamus reikalavimus bei tvarką asmenims norintiems įsivaikinti. Siekiant įsivaikinti yra nustatyti tam tikri reikalavimai ir griežta tvarka, todėl šiame straipsnyje analizuojamos teisės normos, reglamentuojančios įvaikinimo tvarką ir sąlygas Lietuvoje, o taip pat aptariamas įvaikinimo procesas Latvijoje.
Įvaikinimas - šeimos teisės institutas, kuris buvo įsteigtas siekiant įgyvendinti vaikų teises ir reikalavimus augti ir būti globojamiems šeimoje. Kita vertus, svarbu įvykdyti būsimų įtėvių reikalavimus turėti šeiminius santykius ir įgyvendinti teises bei pareigas dėl vaiko auginimo. Įvaikinimas turi atitikti įstatymų nustatytas bendrąsias sąlygas. Jie nustatomi vaikui, kad jis galėtų būti įvaikintas, ir būsimiems įtėviams.
Įvaikinimas Lietuvoje: Bendrosios Nuostatos
Apie įvaikinimą sklando nemažai mitų, kurie visiškai neatitinka tikrovės. Iš tiesų Lietuvos Respublikos įstatymai nustato, kad kai įvaikinamas dešimties metų sulaukęs vaikas, būtinas jo rašytinis sutikimas. Sutikimą vaikas duoda teismui, be šio sutikimo įvaikinti negalima.
Svarbu pastebėti, kad kiekvieno tėvų globos netekusio vaiko nuomonę globėjas privalo pateikti Tarnybai prieš vaiko įrašymą į Galimų įvaikinti vaikų apskaitą. Nepavykus surasti įtėvių ar globėjų šeimos Lietuvoje, globėjas bendraudamas su vaiku išsiaiškina jo nuomonę dėl galimybės būti įvaikintam užsienio piliečių šeimoje.
Įvaikinti leidžiama tik tuos vaikus, kurie yra įrašyti į Galimų įvaikinti vaikų apskaitą (sąrašą). Iš pradžių tėvų globos netekusiam vaikui nustatoma laikinoji globa. Ji gali trukti iki 18 mėnesių Jeigu tėvai nededa pastangų susigrąžinti vaiką į šeimą, atsiranda pagrindas nustatyti vaikui nuolatinę globą. Sprendimą dėl tėvų valdžios ribojimo ir dėl nuolatinės globos nustatymo priima teismas.
Taip pat skaitykite: Įvaikinimo patirtys Lietuvoje
Giminaičių vaidmuo, santykiai su tėvų globos netekusiu vaiku ir jų nuomonė yra labai svarbūs sprendžiant be tėvų globos likusio vaiko globos (rūpybos) nustatymo ir įvaikinimo klausimą, todėl visada atsižvelgiama ir siekiama užtikrinti geriausius vaiko interesus. Jei vaikas palaiko itin artimus ryšius su broliais, seserimis, seneliais, giminėmis ar net tėvais, jis gali nesutikti dėl įvaikinimo ir tokiu atveju, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, jis nebus siūlomas įvaikinti.
Įvaikinimas Užsienio Piliečiams
Užsienio piliečiai, siekdami įvaikinti vaiką, prašymą ir visus įstatymų nustatytus dokumentus pateikia savo šalyje veikiančiai akredituotai užsienio organizacijai. Šiuo metu įgaliojimai vykdyti tarptautinį įvaikinimą Lietuvos Respublikoje suteikti 9 akredituotoms organizacijoms: 4 Italijoje ir po 1 JAV, Švedijoje, Ispanijoje, Naujoje Zelandijoje, Kanadoje.
Iš tiesų visais atvejais prioritetu laikoma tėvų globos netekusio vaiko globa (rūpyba) ar įvaikinimas Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantiems asmenims. Vaikui netekus tėvų globos pirmiausia ieškomi artimieji giminaičiai, asmenys su vaiku susiję emociniais ryšiais, taip pat tėvų globos netekusio vaiko brolius/seseris įvaikinusios ar globojančios šeimos.
Ikiteisminės tarptautinio įvaikinimo procedūros vykdymas, pradedamas tik tada, jei per 6 mėnesius nuo vaiko įrašymo į Galimų įvaikinti vaikų sąrašą nebuvo gauta LR piliečių prašymų įvaikinti ar globoti vaiką, jei vaiko globėjas (rūpintojas) pritaria, kad vaiko interesus geriausiai užtikrintų tarptautinis įvaikinimas ir jei tokiam siūlymui pritaria Tarpinstitucinė įvaikinimo komisija.
Iš tiesų tėvų globos netekusio vaiko globos (rūpybos) ar įvaikinimo organizavimas - tai siekiamybė suteikti tėvų globos netekusiam vaikui galimybę augti šeimoje ir užtikrinti jo prigimtinę teisę, kurioje jis jaustųsi saugus, mylimas, būtų užtikrinamos vaiko teisės ir geriausi interesai.
Taip pat skaitykite: Įvaikinimas ir darbo teisė
Iš tiesų akredituotos organizacijos įsipareigoja ir teikia Tarnybai grįžtamąją informaciją apie įvaikintus vaikus (per pirmuosius 2 metus po įvaikinimo - kas pusę metų, kitus 2 metus - kartą per metus, po 4 metų po įvaikinimo - kai to pareikalauja Tarnyba), kurią sudaro nustatytos formos pranešimai apie įvaikinto vaiko integraciją į šeimą, gyvenimo sąlygas, vystymąsi, sveikatą ir vaizdinė medžiaga.
Kai kurios užsienio piliečių šeimos, prieš priimdamos sprendimą įvaikinti vaiką iš Lietuvos Respublikos, atvyksta į šalį, susipažįsta su kultūra, ragauja tradicinį maistą, pradeda mokytis lietuvių kalbos. Dalis užsienio piliečių šeimų stengiasi išsaugoti įvaikinto vaiko identitetą: prisijungia prie savo gyvenamojoje šalyje veikiančių lietuvių bendruomenių, kurios puoselėja Lietuvos tradicijas, sudaro sąlygas vaikui mokytis lietuvių kalbos, dalyvauja įvairiuose renginiuose, namuose gamina lietuviškus tradicinius patiekalus.
Užsienio piliečių šeimos, neretu atveju, bendrauja su kitomis iš Lietuvos Respublikos įvaikinusiomis šeimomis. Tokiu būdu sudaromos galimybės įvaikintiems vaikams bendrauti tarpusavyje. Užsienio piliečių šeimos, kuriose auga įvaikinti vaikai iš Lietuvos, dažnai ir atvyksta į Lietuvą.
Įvaikinimo Procedūros Trukmė ir Prioritetai
Jeigu dėl įvaikinimo kreipiasi Lietuvoje nuolat gyvenanti šeima, pageidaujanti įvaikinti sveiką vaiką iki vienerių metų, įvaikinimo procedūra vidutiniškai trunka iki 1 metų ar net ilgiau. Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje, dažniausiai pageidauja įvaikinti sveiką ar su nežymiais sveikatos sutrikimais nuo 3 mėn. iki 2 metų amžiaus mergaitę. Mažesnė dalis šeimų pageidauja įvaikinti vaiką iki 3 metų amžiaus ar vyresnį.
Per metus įvaikintojų, norinčių įvaikinti vaiką iki 4-6 metų amžiaus, pasitaiko tik kelios. Lietuvių šeimos retai kada sutinka įvaikinti vaiką, kurio tėvai serga psichinėmis ligomis, turi proto negalią, priklausomybę alkoholiui, narkotikams, baimindamiesi galimų pasekmių vaiko vystymuisi, sveikatai ir raidai.
Taip pat skaitykite: Valstybės tarnybos veikla
Užsienio šalių piliečiams sudaromos galimybės įvaikinti tik specialiųjų poreikių turinčius vaikus, t. y. tuos vaikus, kuriems nebuvo surasta Lietuvos Respublikos piliečių šeima, galinti globoti ar įvaikinti. Užsienio piliečių šeimos Lietuvoje gali įvaikinti tik specialių poreikių vaikus, t. y. 2018 metų duomenimis, norinčių įvaikinti Lietuvos Respublikos piliečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje sąraše 77 šeimos laukia pasiūlymų įvaikinti. Iš jų net 87 proc.
Seimo Teisininkų Pastabos dėl Įvaikinimo Reglamento Pakeitimų
Seimo teisininkai siūlo tikslinti jo įregistruotą CK pataisų projektą, derinant tiek įvaikinamo vaiko, tiek įvaikinti siekiančių asmenų ir kitų šeimos narių teises ir interesus. Jie siūlo suteikti galimybę atsakingoms institucijoms, pvz. Vaiko teisių apsaugos tarnybai, teismams, kiekvienu konkrečiu atveju vertinti visų šeimos narių pasiruošimą įvaikinti, atsisakant privalomo tam tikros amžiaus grupės nepilnamečių vaikų sutikimo.
Kaip pastebi Teisės departamentas, įvaikinimu yra sukuriamos teisės ir pareigos ne tik tarp įtėvių ir įvaikinamų vaikų, tačiau ir tarp kitų šeimos narių - brolių, seserų, senelių, įskaitant ir abipusio tarpusavio išlaikymo pareigą. Tačiau iš projekto, anot jų, nėra aišku, kodėl sutikimo įvaikinti yra reikalaujama tik iš kartu gyvenančių vyresnių nei 16 metų nepilnamečių vaikų, kai tuo tarpu teisines įvaikinimo pasekmes patirtų ir kiti šeimos nariai, pavyzdžiui, kartu gyvenantys (ar negyvenantys) pilnamečiai vaikai, slaugomi įvaikinti pageidaujančių asmenų tėvai.
„Kyla abejonių, ar vienos siauros subjektų grupės išskyrimas yra pagrįstas, nes tarp 16-17 metų nepilnamečių vaikų ir kitų asmenų - pavyzdžiui, nepilnamečių nuo 14 metų, (...) 18 metų sulaukusių ir kartu gyvenančių abiturientų ar studentų nėra tokios apimties skirtumų, kurie pagrįstų tokio išskyrimo poreikį. (....) Ar projekto nuostatos neturėtų būti tikslinamos taip, kad sutikimo būtų reikalaujama iš visų asmenų, kuriems įvaikinimas sukelia teisines pasekmes, kartu sistemiškai įvertinant sutikimus duodančių subjektų rato išplėtimo galimą itin neigiamą poveikį įvaikinimo instituto paskirčiai, jo patrauklumui, efektyvumui ir proceso trukmei“, - sako teisininkai.
Jie kritiškai vertina V. Gailiaus iniciatyvą, kuriai pritarus būtų suderintos įvaikinimą ir vaiko globą reguliuojančios CK nuostatos. „Suvienodinant dviem savo esme skirtingiems teisiniams institutams - globai ir įvaikinimui - taikomus reikalavimus, yra sukuriama situacija, kai civilinį veiksnumą turinčių asmenų (tėvų), prisiimančių visas su šiuo sprendimu susijusias teises ir pareigas ir įsipareigojančių auginti ir auklėti vaiką, teisė įvaikinti tiesiogiai priklauso nuo jų nepilnamečių vaikų, pagal savo amžių ir brandos lygį turinčių ribotą civilinį veiksnumą, valios“, - pastebi Teisės departamentas.
Projektu gali būti sukuriamos situacijos, anot Seimo teisininkų, kai vieno vaiko subjektyvi nuomonė (pavyzdžiui, nenoras dalintis gyvenamuoju plotu ar buities, laisvalaikio reikmenimis su potencialiu broliu/seserimi) užkirstų kelią įvaikinamo vaiko galimybei augti šeimoje, nes minėtam „sutikimui“ nėra keliamas joks pagrįstumo ir objektyvumo reikalavimas.
Akcentuodami konstitucinį vaiko interesų pirmumo imperatyvą, teisininkai pažymi, kad jis suponuoja valstybės pareigą užtikrinti, kad tiek priimant įstatymus, tiek juos taikant ir sprendžiant kitus su vaiku susijusius klausimus būtų atsižvelgiama pirmiausia į jo interesus ir nebūtų sudaroma prielaidų juos pažeisti.
Kaip ELTA jau skelbė, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) pirmininko pavaduotojas liberalas Vitalijus Gailius įregistravo CK pataisas, kurias priėmus, įvaikinant vaiką, kaip ir globos (rūpybos) atveju, reikėtų gauti vyresnių nei 16 metų kartu gyvenančių nepilnamečių vaikų rašytinį sutikimą įvaikinti. Taip pat būtų išklausoma kartu gyvenančių jaunesnių vaikų nuomonė dėl įvaikinimo.
V. Gailiaus teigimu, labai svarbu, kad kartu gyvenantys asmenys, įskaitant nepilnamečius vaikus, būtų pasirengę priimti vaiką į šeimą ir tam neprieštarautų. Šiuo metu CK nustatyta, kad jeigu vaiką įvaikina vienas iš sutuoktinių, būtinas kito sutuoktinio rašytinis sutikimas.
Beje, norintys tapti vaiko globėju (rūpintoju), valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai turi pateikti kartu gyvenančių vyresnių kaip 16 metų asmenų rašytinį sutikimą. Poįstatyminiuose teisės aktuose, V. Gailiaus vertinimu, reguliavimas dėl naujo nario priėmimo į šeimą nėra nuoseklus.
Visgi, kai kuriais atvejais yra renkami duomenys apie asmens, norinčio įvaikinti vaiką, nepilnamečius vaikus ir kartu gyvenančius suaugusius, išklausoma jų nuomonė dėl įvaikinimo. Jei individualių susitikimų metu paaiškėja, kad jie nėra pasirengę į šeimą priimti tėvų globos netekusio vaiko, išvada dėl įvaikinimo gali būti neigiama.
Priimtais pakeitimais atsisakyta nuostatos, kad asmens, norinčio tapti vaiko globėju (rūpintoju), amžiaus ribos - ne jaunesnis nei 21 metų amžiaus ir ne vyresnis nei 65 metų amžiaus (išimtys gali būti taikomos tik artimiesiems giminaičiams). Įtvirtintas naujas reikalavimas - asmuo turi būti pilnametis.
Savivaldybės mero funkcijos, susijusios su laikinosios globos rūpybos nustatymu ir laikinojo globėjo rūpintojo skyrimu, atleidimu ir nušalinimu, perduotos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai. Kodekse įrašytas ir Seimo nario Martyno Katelyno siūlymas, kuriam pritarė Teisės ir teisėtvarkos komitetas.
Pasak M. „Šeiminiai namai yra artimesnė globos forma šeimos institutui, lyginant su ankščiau gyvavusiomis didelėmis institucijomis, juose gali gyventi iki 8 vaikų. Tačiau tokiuose namuose dirba darbuotojai, kurie kasdien keičiasi, be to, reikia pripažinti, kad ten dažniausiai gyvena patys sudėtingiausi vaikai, kurių, deja, bet jau niekas nepaėmė į šeimą. Vaikams iki penkerių metų patekimas į įstaigą dažnu atveju reiškia emocinio saugumo stoką, nesaugaus prisirišimo susiformavimo tikimybę, emocijų reguliavimo keblumus, pasaulio suvokimo nestabilumą ir t. t.“, - sako M.
Civilinio kodekso pakeitimai įsigalioja 2026 m.
Įvaikinimo pradžiamokslis: išsamiausias įvaikinimo vadovas
tags: #ivaikinimo #teisinis #reglamentavimas #lietuvoje