Socialinis darbas medicinos įstaigose - profesinė veikla, padedanti spręsti asmens, šeimų, bendruomenių socialines problemas, susijusias su sveikatos sutrikimais, skatindama socialinę kaitą, sustiprinimą asmens socialinių funkcijų.
specialistai, kurių darbo paskirtis - sustiprinti į sveikatos priežiūros įstaigą besikreipiančio ar joje besigydančio asmens prisitaikymo prie aplinkos sugebėjimus, atnaujinti ryšius su bendruomene, padedant jam integruotis į visuomenę, ir skatinti pilnavertiškesnį asmens socialinį funkcionavimą.
Stacionarizavus senyvo amžiaus pacientą, neturintį artimųjų ir/ar nenorinčių juo rūpintis, neturint kur išleisti pacientą po stacionarizavimo, socialinis darbuotojas informuojamas, siekiant organizuoti paciento apgyvendinimą trumpalaikės ar ilgalaikės globos įstaigoje (eilės trukmė - iki 1 mėn.).
Nors socialinis darbas Lietuvoje jau skaičiuoja beveik 30 metų, tačiau vis dar tenka susidurti su klausimu „o ką socialinis darbuotojas TEN daro?“. TEN - įstaigos, vietos ir situacijos, kur retas tikisi sutikti socialinį darbuotoją.
Norime su Jumis pasidalinti interviu su socialine darbuotoja Andželika, kuri jau 10 metų dirba sveikatos priežiūros įstaigoje.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Mano pirmoji darbo vieta buvo visa Vaikų ligų klinika Lietuvos sveikatos universiteto klinikose kurią sudaro 5 padaliniai, tačiau aš dirbau trijuose šios klinikos skyriuose: Vaikų intensyviosios terapijos, Vaikų skubios pagalbos bei Vaikų onkologijos ir hematologijos.
Pastarasis skyrius yra pats sudėtingiausias emociškai. Taip pat ir Intensyvios terapijos skyrius sudėtingas, nes vaikai ten pateka labai sunkios sveikatos būklės.
Kaip supratau, po studijų ligoninė buvo Jūsų pirmoji darbo vieta.
Daugiausia tai kaip ir vadovėliuose aprašyta, tai yra konsultavimas, švietimas, mokymas, taip pat tarpininkavimas, buvimas prie šeimos ir paciento, tuo pačiu buvimas su sveikatos priežiūros specialistų komanda.
Dažniausiai konsultuoju dėl įvairių paslaugų, techninės pagalbos priemonių, kurias gali gauti iš valstybės, savivaldybės.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Taip pat konsultuoju šeimas, pvz. vaikui pirmą kartą susirgus kaip susitvarkyti reikiamus dokumentus, dar tenka konsultuoti, kaip rasti socialines tarnybas pagal gyvenamąja vietą.
Švietimas arba mokymas apima labiau prevencines priemones, pvz. pokalbius apie vaikų nudeginimą karšta kava arba apsinuodijimą ne vietoje paliktais vaistais, skendimą maudant vaiką, jį palikus be priežiūros.
Toks švietimas daugiau kaip prevencija, kad būtų galima vaiką apsaugoti kitą kartą, kad nenutiktų tokių atvejų.
Tarpininkavimas apima bendradarbiavimą su įvairiomis institucijomis, pvz. socialinių paslaugų centrais, seniūnijomis, savivaldybėmis, techninės pagalbos centrais.
Taip pat rašau raštus įvairioms tarnyboms, nes deja tai efektyviau nei skambučiai telefonu, t. y. reaguojama į raštus visai kitaip nei tik paskambinus.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Taip pat čia esu tarpininkas ir tarp paciento, jo šeimos narių bei gydytojų komandos - tarkim turime šeimai paaiškinti, kaip laikytis gydytojų paskirto gydymo režimo.
Iš šeimos pusės būna poreikiai, kad gydytojas sutvarkytų tam tikrus dokumentus, išrašus, tačiau jie nežino, ar tikrai tas buvo padaryta, tad klausia manęs, kad padėčiau tai išsiaiškinti.
Dažnai nutinka, kad pacientai ar jų šeimos bei gydytojai turi skirtingus lūkesčius, poreikius ir aš esu tarp jų, kad padėčiau jiems susikalbėti, tuos lūkesčius geriau atliepti.
Taip pat bendradarbiavimas su įstaigomis „iš išorės“, kurios galėtų teikti pagalbą mano sunkiai sergantiems pacientams ir jų šeimoms arba padedant medicinos personalui.
Buvo atvejis, kai reikėjo padėti gydytojams atlikti jų darbą - šeima, kuri nesilaikė nurodyto gydymo (neatvykdavo su vaiku, kad jam būtų suleisti gyvybiškai svarbūs vaistai), tad man teko kontaktuoti su to vaiko šeimos gydytoju ir daryti viską, kad tas vaikas gautų jam reikiamus vaistus.
Nes gydęs gydytojas ligoninėje jaudinasi, kad buvo gydytas vaikas, o dabar nebeatvažiuoja, nesileidžia vaistų.
Kiekvieną atvejį kaip kad mes sakom „privedam iki tos vadinamos baigos“, kada pagal asmens gyvenamąją vietą informuoju institucijas pagal poreikį arba dar gydymo metu kontaktuoju su įstaigomis.
Jeigu tai - šeima, patirianti riziką, tai perduodu socialiniams darbuotojams, kurie dirba su šeimomis pagal gyvenamąją vietą.
Jeigu tai - šeima, kurios vaikui buvo taikomas gydymas ir aš dirbau su jais, tai informacija gali būti perduodama vietos socialiniams darbuotojams dėl įvairios jau jų teikiamos pagalbos poreikio nustatymo ar nukreipimo dėl išmokų ar priemonių, kurias galėtų gauti.
Kitaip tariant, bet kokiu atveju perduodame atvejus. Aišku būna kartais, kad patys socialiniai darbuotojai, kurie dirba toje teritorijoje, skambina.
Dažnu atveju mano pacientai yra lėtinėmis ligomis sergantys vaikai ir jų šeimos, tai jie kas kažkiek laiko grįžta pas mus į ligoninę.
Pavyzdžiui, turėjau vieną šeimą ir vaiką, kuris turi raidos sutrikimą, taip pat serga onkologine liga. Jo mama neturi patvirtintos negalios ar sutrikimo, tačiau jai sudėtingiau suprasti pateikiamą informaciją, tada ji klaidingai perduoda informaciją kitiems specialistams.
Su ta šeima dirbo paslaugų centro socialiniai darbuotojai, kurie skambindavo man pasitikslinti informaciją, pvz. dėl tyrimų datos ar dėl pačio taikomo gydymo.
Minėjote, kad dirbate su kolegomis sveikatos priežiūros kompetencija. Šiaip tai patirtį turiu tikrai labai gerą.
Buvau įtraukta į komandą ne tik dėl to, kad pati labai to norėjau, bet ir dėl to, kad žmonės išsakė tą poreikį, t. y. Dar studijuodama labai domėjausi apie teikiamas socialines paslaugas, apie pačias socialines problemas.
Savanoriaudama tomis savo žiniomis dalinausi ne tik su pacientais bei jų šeimomis, bet ir su gydytojais, kitu medicinos personalu.
Konkretus pavyzdys buvo su neįgalumo nustatymo procedūra, nes gydytojams tai buvo kažkoks kosmosas. Tad aš pasigilinau labiau į šį reikalą - paskaitinėjau teisės aktus, pasiskambinau į atitinkamas tarnybas ir tada ta sužinota informacija pasidalinau su gydytojais.
Jiems po to visai tas nebeatrodė taip sudėtinga ir prieš išleidžiant pacientus namo ar nukreipiant juos tolimesniam gydymui, jie sutvarkydavo tuos dokumentus dėl neįgalumo.
O pacientams ir jų šeimoms nariams irgi suteikdavau informaciją, kur kokias lengvatas, kompensacine techniką gali gauti, kad priklauso ilgesnės atostogos ir pan.
Būdavo, kad jie labai nustebdavo, kiek daug jiems priklauso, nes nežinojo to ir nebuvo nieko girdėję.
Ta mano suteikta informacija ar palaikymas, kad jie ne vieni, tėvus labai sustiprindavo - kartais net, atrodo, nieko tokio konkretaus nedarant, o tiesiog pabūnant kartu jiems sunkiu metu, sakydavo, kad labai jiems padėjau.
Patirtis labai gera, nes mane įtraukė į darbus, į vizitacijas, labai greitai pasijaučiau komandos dalis.
Ir tų mano skyrių medicininis personalas labai jautė tokio žmogaus poreikį. Paskui sakydavo „oj kaip tu čia padėjai, nes mūsų darbas gydyti, o nežinom, kaip padėti tarkim vienišai mamai parsivežti sunkios būklės vaiką namo, kai ji pati nevairuoja ir net neturi automobilio“.
Ir intensyvios terapijos skyriuje, kur labai sunkūs atvejai, mane kviesdavosi į konsiliumus, susipažinti su reikiama informacija.
Tai patirtis tikrai labai gera, nes buvau įtraukta į darbų sūkurį, taip ir prasisuko tie 10 metų.
Čia gal labai daug nuo pačio socialinio darbuotojo priklauso. Nes aš, pavyzdžiui, labai daug rodžiau motyvacijos, iniciatyvos, man buvo labai smalsu, įdomu, aš buvau labai užsidegusi ir „nėriau“ į tai.
Dabar vietoj manęs dirbti atėjo nauja kolegė, aš ją visur kviečiuosi kartu, bandau įtraukti į komandą, aptarimus, rytinius kavos gėrimus, pacientų aptarimus.
Aš nežinau, kaip būtų jeigu manęs nebūtų, gal ji neitų, gal jai būtų nepatogu, gal tada mažiau tos informacijos gautų, nes kai įsitrauki, viskas vyksta puikiai.
Na tai nauda ta, kad sutaupo medikų laiką, „nukrauna“ daug emocijų ir panašių dalykų, nes tikrai socialinis darbuotojas gali pacientą morališkai paruošti, papasakoti apie gydymo eigą, trukmę, informuoti apie laukiančius etapus po gydymo, paaiškinti, ką reiks padaryti, kur kreiptis ir pan.
Tuo pačiu pacientas būna patenkintas, kai jis gauna tam tikrą informaciją.
Turėjau vieną šeimą, jie net padėką parašė, jiems buvo taip nuostabu, kad į jų vaiko būklės aptarimą ateiną 10 specialistų (psichologas, socialinis darbuotojas, dvasinė asistentė, intensyvios terapijos gydytojas ir t. t.).
Jie sakė, kad juos labiausiai paveikė tai, kad dėl jų vaiko tiek specialistų atėjo ir jiems visiems ta šeima nuoširdžiai rūpi.
Jie tikrai pasijautė svarbūs ir kad jiems teikiamos aukščiausio lygio paslaugos.
Jeigu dabar kalbėti ne iš socialinio darbo pusės, bet iš to koordinatoriaus pozicijos, ką jaučiu iš kitų gydytojų, kurie neturi socialinio darbuotojo savo komandoje, jiems atrodo, kad socialinis darbuotojas yra tas, kuris turi sutvarkyti viską, kuris turi burtų lazdelę.
Pvz. pacientui reikėjo suorganizuoti izoliacijai vietą, o savivaldybė nesuteikia jos, tai gydytojams nesuprantama, kaip gali nebūti tos vietos, spaudė, kad reikia sutvarkyti.
Tai keistas toks požiūris, juk kaip jie, medikai, kartais negali atgaivinti negyvo žmogaus, taip ir socialinis darbuotojas gali neturėti priemonės kaip padėti kažkokiam žmogui.
tags: #zokniai #socialine #darbuotoja