“Kiekvienas iš mūsų, tame tarpe ir asmenys, turintys specialiųjų poreikių, turi teisę būti ugdomi” (Elijošius E., 2001). Ugdymas turi priklausyti nuo asmens specialiųjų reikmių, kurios kyla dėl negalės. Todėl itin sudėtingas uždavinys tenka tiek specialiajai, tiek bendrajai pedagogikai, kurių tikslas - paruošti asmenį savarankiškam gyvenimui, išmokant profesijos bei parengiant būsimam darbui.
Dar sudėtingesnis dalykas - sėkmingas neįgaliųjų įsidarbinimo procesas. Nors Lietuvoje neįgalų asmenį įdarbinęs darbdavys yra materialiai skatinamas, jam taikomos įvairiausios įstatymuose numatytos lengvatos, tačiau dirbančiųjų yra tik mažuma. Taip yra dėl žemo neįgalių asmenų profesinio pasirengimo, atsilikusių technologijų, didelio nedarbo mūsų šalyje bei kitų priežasčių.
Norint kalbėti apie visapusišką neįgalių asmenų adaptaciją bei integraciją į visuomenę, reikia pabrėžti, jog vienas iš esminių šio proceso komponentų ir yra profesinė reabilitacija. Šiuo metu neįgaliųjų profesinės reabilitacijos problema aktuali ne tik Lietuvai, bet ir kitoms valstybėms, tame tarpe Latvijai bei Estijai.
Atsižvelgdama į problemos aktualumą, būtinybę ją spręsti, taipogi į tai, jog viena iš socialinio pedagogo darbo krypčių yra profesinis konsultavimas, pasirinkau šią temą. Tyrimo “Neįgaliųjų profesinė reabilitacija” tikslas - atskleisti neįgalių asmenų profesinės reabilitacijos Lietuvoje aspektus. Vienas iš tyrimo uždavinių - išsiaiškinti ir apibūdinti sunkumus, kurie kyla dėl neįgaliųjų profesinės adaptacijos.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai neįgaliųjų integracijai
Profesinis orientavimas ir konsultavimas
“Visą XX amžių edukologai, psichologai tyrinėjo, projektavo, rašė knygas, kuriose bandyta aiškinti, kaip besirenkančiajam profesiją reikia patarti, kad jis be klaidų rastų tinkamiausią sau specialybę, profesiją, darbovietę” ( Jovaiša L., 1999). Buvo sukurtas vadinamasis profesinio orientavimo ir konsultavimo mokslas.
Specialaus ugdymo sistemoje šio mokslo pasiekimai taipogi svarbūs, kadangi vienas iš pagrindinių neįgaliųjų profesinės reabilitacijos uždavinių ir yra vaikų, jaunuolių profesinis orientavimas. Šios užduoties vykdymui reikia labai daug atidumo ir kruopštumo. Norint sutrikusio intelekto žmogui padėti išsirinkti profesiją, visų pirma reikia tą asmenį gerai pažinti. Gilinimasis į asmenybę būtinas, nes tokiems žmonėms, o ypač vaikams, yra būdingas neadekvatus savo galimybių ir sugebėjimų vertinimas.
Itin svarbus aspektas profesinio orientavimo procese yra individo apsisprendimo savarankiškumo rodiklis, priklausantis nuo asmenybės, priimančios sprendimą, psichinio, fizinio, socialinio išsivystymo, jos raidos psichologijos, priklausomybės dydžio nuo daugelio aplinkos faktorių, galinčių veikti sprendimą.
E.Elijošius teigia, jog “Profesinio orientavimo sistema - intervencijos į individo vystymąsį įrankis ir būdas, kuriuo vienu metu siekiama, kad nedaug patyrimo turintis jaunuolis kuo mažiau skausmingai, nuosekliai, kiek įmanoma sąmoningai pereitų profesinio apsisprendimo bei profesinio rengimosi kelią” (2001).
Taigi kuriant profesinio orientavimo sistemą neįgaliesiems asmenims, reikėtų suvokti jų vystymosi dėsningumus, ieškoti kaip įmanoma patrauklesnių savęs pažinimo, tobulinimo būdų. Nuo šios sistemos kryptingumo ir efektyvumo priklauso tai ar teisingą gyvenimo kelią pasirenka neįgalus asmuo. Atsižvelgiant į specialaus uugdymo sistemos organizavimo Lietuvoje realybę, yra skiriami profesinį apsisprendimą lemiantys etapai.
Taip pat skaitykite: Socialinės paslaugos Deltuvoje
Jeigu norime išvengti neįgalių asmenų diskriminacijos, turėtume siekti, kad Lietuvos specialaus ugdymo sistemoje praktiškai būtų įgyvendinama čia pateikta struktūruota profesinio orientavimo sistema.
Sunkumai ir iššūkiai
Nors neįgalūs jaunuoliai, ypatingai sutrikusio intelekto, pakankamai realiai įsivaizduoja savo būsimą darbą, buitį, materialinę padėtį, tačiau neadekvačiai vertina savo galimybes įgyti profesiją, rasti darbą ir kt. Paprasčiausiai jie nelabai gerai suvokia savo įsipareigojimą visuomenei, kadangi ilgai buvo globojami valstybės. Šitoje problematiškoje situacijoje turėtų padėti specialusis ar socialinis pedagogas, atliekantis profesijos konsultanto pareigas.
Jo uždavinys ne tik nukreipti neįgalų asmenį tinkama profesine linkme (atitinkančia sugebėjimus, interesus ir kt), bet ir stiprinti pasitikėjimą savo jėgomis, apskritai skatinti pasitikėjimą žmonija, gėriu ir pan. Tuo realesnis tampa specialybės pasirinkimas, kuo konsultuojamasis - reabilituojamasis darbas vyksta sklandžiau, kuo labiau klientas pasitiki pedagogu ar kitu specialistu.
Taipogi pasitaiko ir atvejų, kai į Lietuvos profesinio ugdymo įstaigas atėję neįgalūs jaunuoliai, vėlgi dėl perdėtos globos, savo sugebėjimus, įgūdžius pervertina ir pernelyg pasitiki savimi. Tokiam jaunuoliui savo galių realumą suvokti gali padėti patikrinimas darbu, kuomet yra tikrinamos asmens mokslinės žinios, ir žmogus pamato savo bendraamžių kokybiškesnį darbo rezultatą, pagal keliamus reikalavimus ir gebėjimą jų laikytis.
Kita problema esti priklausomybė nuos suaugusiųjų, noras jiems įtikti. Tokiais atvejais neįgalūs asmenys tampa komformistais blogaja prasme, nes savąsias svajones, norus, sugebėjimus nustumia į šalį, ir siekia to, ko trokšta jų tėvai, draugai, globėjai ar auklėtojai. Kuomet vyksta profesinis konsultavimas tokie žmonės pasiduoda draugų įtakai pasirinkdami tokią specialybę, kokios nori draugas.
Taip pat skaitykite: Reforma Lietuvoje
Tačiau “..motyvacijos stoka išryškėja jau pirmasiais specialybės mokymosi metais, nes nemielą veiklą negali kompensuoti net to draugo būvimas šalia” ( Baranauskienė I., Elijošius E., 2001 ). Specialiojo ir socialinio pedagogų, profesijos mokytojo, darbo psichologo, mediko,kurių pagalbos bei konsultacijų gali prireikti dvejojančiam jaunuoliui, komandinė veikla siekiant bendro tikslo leidžia išvengti daugybės konfliktinių situacijų.
Nors neįgalūs jaunuoliai nevisada renkasi specialistų rekomenduojamą specialybę, konsultacijos jiems praverčia, padėdamos adekvačiau vertinti sugebėjimus, norus, siekius ir kt. “Specialistų pareiga yra tik konsultuoti, draugiškai patarti, kokia profesija labiau tinka jaunuoliui, atitinka jo sugebėjimus, taipogi skatinti realiai ir savikritiškai pažvelgti į savo darbo rezultatus, lyginti juos su aplinkinių darbais.
Profesinis rengimas
Profesinis neįgaliųjų rengimas kaip vienas iš profesinės reabilitacijos etapų labiausiai išvystytas Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje. Lietuva ir kitos pabaltijo šalys, lyginant su ankčiau paminėtomis dar daug turi nuveikti, kad sukurtų tokią profesinio rengimo formų įvairovę. Tačiau reikėtų paminėti, kad visas šalis vienija viena būtinybė - keistis ir vystytis, nepriklausomai nuo to kas pasiekta. Tai skatina Europos integracijos tendencijos ir poreikis kooperuotis tobulinant neįgaliųjų profesinį rengimą.
Būtina išskirti kelis profesinio rengimo aspektus. Pirmasis aspektas apima vaiko savarankiškumo įvairiose gyvenimo srityse formavimą ( važiavimas transportu, savitvarkos darbai, įvairių įrankių naudojimas ir kt.). Kitas aspektas apima darbinį rengimą, kurio tikslas - išmokyti konkretaus darbo konkrečioje darbo vietoje.
Pagrindinė rekomendacija, siekiant formuoti neįgalaus asmens savarankiškumą būtų leidimas dalyvauti normaliame bendruomenės gyvenime. Docentė D.Alifanovienė teigia” pagrindinis specialiosios mokyklos uždavinys - rengti vaikus savarankiškam gyvenimui, siekti jų sėkmingos socialinės adaptacijos ir integracijos visuomenėje” ( 2001). Taigi du pagrindinius vaidmenis vaiko savarankiškumo formavimesi atlieka - šeima ir specialaus ugdymo mokykla.
Reikia pažymėti, kad ypač daug dėmesio turėtų būti skiriama našlaičiams ir beglobiams vaikams, gyvenantiems vaikų namuose, internatuose, kur yra dirbtinės izoliacijos sąlygos. Vaikai iš šių įstaigų dažnai nesuvokia, kaip atrodo duonos kepalas, nes pietums jie gauna jau supjaustytą duoną, nenutuokia kaip ir kiek skalbimo miltelių reikia naudoti norint išsiskalbti savo rūbelius, o tuo labiau jiems neaiški pinigų vertė.
Prisimenant dėstytojos I.Baranauskienės paskaitas, norėtusi čia pacituoti jos pasakojimus apie tai, kaip gavę pinigų Lietuvos reabilitacinio profesinio rengimo centro auklėtiniai juos išleido gaiviesiems gėrimams, išdalino draugams ir panašiai. Todėl labai svarbu, ypatingai sutrikusio intelekto asmenis, mokyti gyvenimiškai būtinų praktinių įgūdžių ir gebėjimų, padėsiančių jiems sėkmingai adaptuotis ir integruotis visuomenėje.
Keičiantis gyvenimo sąlygoms, aplinkai, sveiki žmonės geba prie jų adaptuotis ir toliau sėkmingai egzistuoti. Tuo tarpu neįgaliems asmenims tai sekasi kur kas sunkiau. “Daugelį elgesio taisyklių, gyvenimiškai būtinų žinių reikia specialiai mokyti “ ( Alifanovienė D., 2001 ). Todėl specialiųjų mokyklų programose turėtų svarbią vietą užimti namų ruošos, rankdarbių, savitvarkos, asmens higienos ir kitų gyvenimiškai būtinų dalykų mokymas.
Tačiau socialinių pedagogų stoka, specialiųjų mokyklų izoliavimasis, neišnaudotos popamokinio laiko galimybės, ryšių su aplinka fragmentiškumas ir kitos priežastys sąlygoja daugelio neįgalių asmenų, gyvenančių tokiose įstaigose, žemą gyvenimiškųjų gebėjimų susiformavimo lygį.
“Ieškodami neįgalių asmenų socialinės adaptacijos ir integracijos tinkamo sprendimo, šių dienų tyrinėtojai siūlo kurti ugdymo sistemą. Jos pagrindinės gairės galėtų būti specialios namų ruošos ( literatūroje jos dar vadinamos socialiniu ir buitiniu orientavimusi - SBO ) pamokos, socialinis bendrųjų mokymo dalykų kryptingumas, platesni kontaktai su aplinka ne pamokų metu, konsultacijos tėvams ir pedagogams, visuomeninių įstaigų įtraukimas į darbą su šiais vaikais” ( Alifanovienė D. ,2001).
O L.Kaukėnaitė mano, kad “ ugdydami sutrikusio intelekto vaikų kultūringą elgesį, padedame jiems suvokti elgesio taisykles, pritaikyti jas kasdieniniame gyvenime ir taip skatiname auklėtinių bendravimą, socialinių santykių suvokimą” ( 1995). Šios dvi citatos rodo, jog pagrindinis neįgalių asmenų, o ypatingai sutrikusio intelekto, savarankiškumo formavimo variklis - supanti aplinka, sveikųjų suinteresuotumas padėti šalia esančiam ir nuostatos į neįgalų žmogų.
Darbinis rengimas
Darbinis neįgalių asmenų rengimas tai iš esmės profesijos mokymas. Šio neįgaliųjų profesinės reabilitacijos etapo tikslas - “..maksimaliai padėti neįgaliesiems tapti kompetetingais rinkos sąlygomis profesionalais, dorais Lietuvos piliečiais, tobulomis asmenybėmis” ( Šernas V., 1995). Taigi darbinio rengimo uždavinys yra parengti neįgalius jaunuolius darbui taip, kad visuomenėje jie pritaptų ir neišsiskirtų darbo rinkoje.
Neįgaliųjų darbinis rengimas remiasi keturiais pagrindiniais profesinės reabilitacijos modeliais. Neįgaliųjų profesinės reabilitacijos modeliai paprastai sudaromi stebint tam tikrus švietimo politikos, darbo rinkos, socialinio, kultūrinio, ekonominio gyvenimo, asmenybės raidos ir socializacijos reiškinius.
Profesinės reabilitacijos modeliai
“Rinkos profesinio mokymo sistemai būdingas lankstus, darbdavio poreikius tenkinantis neįgalių asmenų profesinio ugdymo turinys” ( Daukilas S. , 2001). Šioje sistemoje asmenys mokosi konkurencingumo, o tai ir yra bene pagrindinis išorinis veiksnys, lemiantis gerus profesinio ugdymo ir saviugdos rezultatus.
“Šio modelio tikslas yra profesinė ir socialinė neįgalių asmenų adaptacija. Ji čia suvokiama ne tik kaip profesijos mokymas, gamybos procese, bet ir neįgaliųjų bei sveikųjų asmenų bendradarbiavimas” ( Baranauskienė I., 2003 ). Socialinė inkliuzija siekia pašalinti visus barjerus ir kliūtis, su kuriomis, kaip žinia , susiduria kiekvienas negalę turintis , bet lygybės siekiantis, asmuo.
Rinkos liberalaus ugdymo sistemoje didelis dėmesys skiriamas pragmatiško ugdymo filosofijai, dažnai mokymas organizuojamas ypač akcentuojant praktinę veiklą. Pabrėžiama ir neįgaliųjų apsisprendimo teisė ir lygių galimybių sudarymas. To siekiama per visuomenės tarpininkavimą, įdarbinimo agentūras, kur neįgaliu asmeniu rūpinasi profesinio konsultavimo - socialinio darbo specialistai.
Jie rūpinasi įsidarbinimo, bendravimo ir kitų bazinių gebėjimų ugdymu, ieško neįgaliąjam darbo vietos ir siekia pašalinti visas su įsidarbinimu susijusias kliūtis, pavyzdžiui, transporto, kuriuo neįgalusis nuvyks ir parvyks iš darbo, finansavimas ir kitos problemos.
“Šio modelio vienas iš esminių bruožų - mokymas realiomis sąlygomis, būsimoje darbo vietoje, kur mokymo turinys pritaikytas prie gamybos proceso, rinkos poreikių” ( Baranauskienė I., 2003 ). “TINKAMAS ŽMOGUS TINKAMOJE VIETOJE”. Atsakomybe dalijamasi tarp trijų asmenų : darbdavio, kuris atsako už profesinius įgūdžius, agentūros specialisto - atsakingo už neįgalaus asmens profesinę adaptaciją, ir paties neįgaliojo.
Šios penkių žingsnių programos rezultatas - darbininko ir darbdavio poreikių tenkinimas. Valstybėse, kuriose taikomas rinkos liberalusis modelis, profesijos yra labai smulkiai suskaidytos, o tai reiškia, kad žmogus per santykinai trumpą laiką yra paruošiamas dirbti kokį nors konkretų, darbdavio poreikius tenkinantį darbą. Tačiau, kaip teigia R.Adamonienė “.. šiuo atveju nukenčia neįgalaus žmogaus bendrosios kvalifikacijos ugdymas” ( 2001).
Šis veiksnys labai reikšmingas jaunuoliui prisitaikant prie kintančių darbo rinkos poreikių, kai reikia keisti veiklos sritį arba prisitaikyti prie naujų darbo technologijų. Baigiant kalbėti apie šį modelį reikia paminėti, jog jis taikomas JAV, Jungtinėje Karalystėje, Japonijoje. Kai kurių šios sistemos bruožų galima rasti ir Lietuvos neįgaliųjų profesinio rengimo sistemoje.
Dualinė neįgaliųjų profesinio rengimo sistema pasižymi tuo, kad teorinis ir praktinis mokymas vyksta skirtingose institucijose : teorinis - profesinėje mokykloje, praktinis - pas darbdavį praktinio rengimo centre. Maknienė I. teigia, kad “ ..šiuo atveju darbdavys yra ir darbo jėgos užsakovas, nustatantis tiek jos kvalifikacinius reikalavimus, tiek poreikį” ( Maknienė I., 2001).
Dualinė neįgalių asmenų profesinio ugdymo sistema yra labai lanksti, kadangi mokyklos yra priverstos greitai reaguoti į naujausius darbo technologijų pokyčius bei darbininkų poreikius. Esant būtinybei (kai jaunuolis dar neapsisprendė kokią profesiją rinktis, stokoja motyvacijos, gebėjimų, įgūdžių ) galima lankyti 1 metų kursus ugdymo institucijoje, kurie skirti tam tikros profesijos pasirengimui ar jos pagrindui įgyjimui. Tai savotiški skatinimo kursai, jie viena iš pozityviausių dualinio modelio pusių.
Yra ir kitas šiam modeliui būdingas profesijos pasirinkimas - 3 mėnesių kursai tiems, kurie nelankė skatinamųjų kursų ir nenori ar nėra pajėgūs mokytis su visais. Šie profesinio konsultavimo kursai sudaro galimybes pagal specialią programą praktiškai išbandyti visas tam tikroje įmonėje ruošiamas profesijas, suderinti savo norus ir galimybes, įsitikinti ar ši profesinio rengimo įmonė ir yra būtent tai, ko neįgaliam jaunuoliui reikia. Visas tolesnis mokymas nieko nesiskiria nuo profesinio rengimo po skatinamųjų kursų. Dualinė profesinio rengimo sistema taikoma Vokietijoje, Liuksemburge, Šveicarijoje, Austrijoje.
5 žingsnių programa:
- 1 žingsnis.
- 2 žingsnis.
- 3 žingsnis.
- 4 žingsnis.
- 5 žingsnis.
Mokymo programa. Darbininkas dirba savarankiškai paskiriant asmenį, į kurį kilus klausimams reikia kreiptis.
tags: #neigaliuju #adaptacija #darbe