Žmogaus gyvenimas neatsiejamas nuo santykių su kitais žmonėmis. Bendraudami mes siekiame ne tik trumpalaikio, situacinio kontakto, bet ir ilgalaikių santykių. Tinkamas bendravimas padeda formuoti ir išlaikyti gerus tarpasmeninius santykius, o netinkamas - gali juos sugriauti.
Modelio esmė: tarpusavio priklausomybės raida
Šiame modelyje santykių raida nuo trumpalaikės sąveikos iki artimų santykių vaizduojama kaip auganti dviejų žmonių tarpusavio priklausomybė. Iš pradžių du žmonės visiškai nežino apie vienas kito buvimą, t.y. kontakto tarp jų dar nėra. Kai asmuo pastebi ar sužino ką nors apie kitą, santykiai pereina į įsisąmoninimo stadiją.
Įsisąmoninimas gali būti vienpusis arba abipusis. Kitas lygis, paviršutiniškas kontaktas, prasideda tuomet, kai du žmonės pirmą kartą sąveikauja, dažniausiai - kalbėdami arba pasikeisdami laiškais. Paviršutiniškas kontaktas yra tarpusavio priklausomybės pradžia.
Jei sąveika tarp dviejų žmonių tęsiasi ir toliau, pereinama į bendrumo stadiją, prasidedančią nuo nedidelės ir pasibaigiančią ryškia tarpusavio priklausomybe. Pastaroji stadija, kai žmonės labai susiję vienas su kitu, žymi artimus santykius. Artimi žmonės dažnai bendrauja, jų santykiai tęsiasi santykinai ilgą laiką, jie turi daug bendros veiklos ir kartu išgyvena daug įvykių, taigi gali kalbėti apie daugelį dalykų.
Socialinio įsiskverbimo modelis
Socialinio įsiskverbimo modelyje santykių raida suprantama kaip savęs atskleidimo procesas, leidžiantis vis giliau „įsiskverbti“ į kito žmogaus asmenybės vidų. Santykiams plėtojantis nuo paviršutiniškų iki labai artimų, bendraujantieji atskleidžia vis daugiau asmeninių, intymių dalykų apie save.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie dispnėjos slaugą
Santykiai taip pat plėtojasi į plotį, t.y. su laiku mes apie žmogų sužinome vis daugiau dalykų, nebūtinai labai asmeniškų. Santykių plėtra į plotį negarantuoja, kad su tuo žmogumi mes tapsime gerais draugais. Kaip nurodo modelio autoriai, šis procesas labiau panašus į plėtotę spirale, kai mes tai siekiame visiško atvirumo su draugais, tai vengiame jo.
Prisirišimo teorija ir jos reikšmė tarpasmeninei priklausomybei
Bowbly teigė, kad tarp besirūpinančio asmens (tėvų, globėjų) ir vaiko gali būti skirtingo tipo ryšys, skirtas reguliuoti vaiko emocinį patyrimą ir elgesį. Ainsworth ir jos kolegos atlikę tyrimą nustatė keturis prisirišimo stilius: saugus, nerimastingas-ambivalentiškas, vengiantis, dezorganizuotas.
Tokių skirtingų prisirišimo stilių pasekmė - skirtingi savęs ir kitų darbinių modeliai, kurie lemia asmens elgesį suaugus. Vienas iš populiaresnių suaugusiųjų prisirišimo modelių yra Bartholomew keturių kategorijų sistema: saugus, susirūpinęs, atsitraukiantis ir baugštus/bijantis.
Prisirišimo teorija aiškina, kodėl kai kurie asmenys tampa labiau priklausomi tarpasmeniuose santykiuose, kodėl kiti išvysto neadaptyvius elgesio modelius ir kaip ankstyvos vaikystės patirtys gali vėliau formuoti riziką priklausomybėms bei asmenybės sutrikimams.
Priklausomybė kaip šeiminė sistema: kopriklausomybė
Priklausomybė nėra vieno asmens liga, tai visos šeimos ir artimiausios aplinkos žmonių liga ir tiesiogiai paliečiantį kiekvieną asmenį. Visi priklausomybę turinčio asmens artimieji, kurie stengiasi jam padėti, klausosi jo rūpesčių, tampa netiesiogiai priklausomi. Išlikti emociškai neįsitraukusiam į kito žmogaus bėdą yra sunku.
Taip pat skaitykite: Pagalba senjorams
Tokia priklausomybės forma įvardijama kaip kopriklausomybė. Kopriklausomo elgesys sukoncentruotas į kontrolę savo artimo turinčio priklausomybę. Kopriklausomybė - tai perdėtas priklausymas nuo kito žmogaus ir manymas, kad esi kito žmogaus dalis, kad be tavęs jis nepajėgus, o taip ir padarome jį neįgaliu ne tik tvarkytis su vartojimu, bet ir su visa gyvenimo kokybe.
Kopriklausomas ir pats tampa priklausomas nuo kitų žmonių, įsikabina į kitą, nori būti išgelbėtas, nori, kad juo pasirūpintų, iš artimųjų nori daug dėmesio, jaučiasi silpnas, menkesnis už kitus, nelygiavertis, nesuvokia ir neapsibrėžia savo asmenybės ribų, nesuvokia, kad jis yra savarankiškas, atskiras nuo kito žmogaus, yra pasyviai agresyvus, jaučia stiprią kaltę, yra perdėtai susikoncentravęs į kitą žmogų, nesugeba pasakyti „ne“, nori įtikti kitiems, ir t. t.
Šeimos dinamika ir kopriklausomybė
Tokios šeimos struktūra yra suardyta, pakitusi ir jau nefunkcinuojanti teisingai, ir tai tiesiogiai susijusi su priklausomo asmens elgesiu. Turime suprasti, kad nuolatinis vartojimas sąlygoja priklausomo asmens nuotaikų ir elgesio pokyčius taip pamažu keičiant ir visų artimųjų būsena ir juos susargdinant.
Artimieji mobilizuoja savo pajėgas ir stengiasi užglaistyti galimus neigiamus vartojimo padarinius: jei priklausomas žmogus nebesusitvarko su savo atsakomybėmis darbe, artimieji patys skambina į jo darbovietę, pasakodami tokį elgesį pateisinančias sukurtas istorijas. Dar vienas netinkamas elgesys: priklausomybė „kainuoja“, o mokama iš šeimos biudžeto sąskaita. Dirbtinai kuriamas darnios šeimos įvaizdis, kai artimieji paprastai iš visų jėgų stengiasi išlaikyti „darnios“ šeimos regimybę.
Conflicto sprendimo strategijos ir jų reikšmė santykiams
Tarpasmeniniai konfliktai dažnai kyla dėl nesugebėjimo pažvelgti į situaciją lanksčiau. Konfliktų sprendimo strategijos: rungtyniavimas, prisitaikymas, vengimas, kompromisas ir bendradarbiavimas - turi tiesioginę įtaką santykių kokybei. Bendradarbiavimas (laimėti-laimėti) yra sėkmingiausia strategija: giname savo interesus, atsižvelgdami į oponento pageidavimus, randame abi puses tenkinantį sprendimą.
Taip pat skaitykite: Žmonių giminės psichologinė priklausomybė
Bendradarbiavimo žingsniai apima emocijų kontrolę, taisyklių nustatymą, pozicijų išsiaiškinimą, paslėptų interesų aptarimą, alternatyvų generavimą ir abipusiai naudingo sprendimo priėmimą. Kartais kilusį tarpasmeninį konfliktą padeda išspręsti trečiasis asmuo, t.y. tarpininkas, skatinantis abiejų pusių lankstumą.
Priklausomybės teorijos: įvairūs aiškinimai
Priklausomybė yra kompleksinė problema, paveikianti milijonus žmonių visame pasaulyje. Svarbu suprasti priklausomybės apibrėžimą, teorinius pagrindus ir šiuolaikinius įveikimo modelius. Priklausomybė yra sveikatos sutrikimas, pasireiškiantis liguistu polinkiu kartoti tą patį veiksmą ar vartoti tą pačią medžiagą daug kartų, siekiant malonumo ir pasitenkinimo.
Pagal biheivioristinę teoriją priklausomybė yra išmokimo rezultatas: operantinis ir klasikinis sąlygojimas lemia elgesį, kuris teikia pasitenkinimą ir nėra baudžiamas. Transakcinė analizė pabrėžia emocinių santykių su objektu formavimąsi, o egzistencinė psichoterapija priklausomybės nelaiko liga, ją apibūdina kaip sutrikimą, kurio atsiradimą lėmė paties žmogaus elgesys, nulemtas aplinkos.
Kognityvinė teorija pabrėžia mąstymo sutrikimus, klaidingas interpretacijas ir nelogiškus mąstymo procesus. Psichoanalizė aiškina priklausomybę per vaikystės stadijas, prieraišumą, traumą, impulsus ir objektų santykius.
Emocinė priklausomybė ir priklausomybės santykiai
Emocinė priklausomybė - tai žmogaus būsena, kai visos mintys ir veiksmai sutelkti išskirtinai į „meilės objektą“, kenkiant savo pačių interesams ir poreikiams. Toks ryšys pasižymi nestabilumu emociniuose pasireiškimuose, kuriuos charakterizuoja stiprus pavydas, nuolatinės nuoskaudos, įtarumas, praradimo baimė.
Priklausomybė santykiuose pasireiškia stipriu poreikiu būti su partneriu, padidėjusiu kontrolės poreikiu, savo vertės praradimo jausmu, negalėjimu išsiskirti, konflikto vengimu, įkyriomis mintimis, noru visada įtikti ir prisitaikyti, emociškais kalneliais. Priklausomų santykių priežastys: šeimos santykių modelis, vaikystės psichologinės traumos, vienišumo baimė, žema savivertė, asmeninių ribų nebuvimas, infantilumas, aukos pozicija ir psichologinis polinkis priklausomybėms.
Praktinis taikymas: CRAFT programa
Jo pradininkas yra psichologijos mokslų daktaras Robertas J. Myersas (JAV). Matydamas, kokią įtaką priklausomų žmonių motyvacijai gydytis turi jų artimieji, jis sukūrė bendruomenės įgalinimo ir šeimos instruktavimo, pasaulyje atpažįstamą kaip CRAFT (angl. Community Reinforcement and Family Training) metodą.
Tai empiriniais tyrimais paremta programa, skirta šeimos nariams ar artimiesiems, kurių aplinkoje yra priklausomas asmuo atsisakantis ar nenorintis kreiptis pagalbos. Didžiausios problemos artimiesiems kyla tuomet, kai priklausomas žmogus neturi motyvacijos gydytis bei keistis ir nenori kreiptis pagalbos. Taip artimieji, norėdami padėti, įsisuka į priklausomų žmonių kasdienybę ir pradeda gyventi ne savo, bet priklausomybę turinčio žmogaus gyvenimo „ritmu“.
Medicinos psichologė Eglė Adomavičiūtė tokią situaciją lygina su gyvenimu skęstančiame laive: kai laivo kapitonas yra priklausomas žmogus, o įgula - artimieji. „Įgula turi vilties ir žino, kad kapitonas galėtų priimti sprendimus, kurie laivo nenuskandintų, tačiau nežino kaip to pasiekti... Tuomet šeimos nariams (laivo įgulai) stiprėja pyktis, spaudimas ir kontrolė priklausomam žmogui (kapitonui). O šis, patirdamas dar didesnę įtampą, gali grimzti dar giliau į priklausomybę ir taip užburtas ratas sukasi ir tempia laivą į dugną“, - taip sudėtingą procesą apibūdina E. Adomavičiūtė.
Mokslinių tyrimų duomenimis net 70 proc. priklausomybę turinčių žmonių po to, kai artimasis pradeda CRAFT programą, kreipiasi pagalbos į priklausomybių specialistus. Didelė dalis priklausomų žmonių sumažina suvartojamų medžiagų kiekį bei vartojimo dažnumą. Taip pat stebimi ryškūs pačių artimųjų žmonių nuotaikos, kasdieninio funkcionavimo ir gyvenimo kokybės gerėjantys rodikliai, nepaisant to ar jų aplinkoje esantis priklausomas asmuo sutiko kreiptis pagalbos ar ne.
„Kartais gali atrodyti, jog viskas padaryta ir belieka tik nuskęsti kartu su laivu. Tačiau CRAFT programa gali būti kaip gelbėjimosi valtis, kurioje vietos bus ir įgulai, ir kapitonui“, - akcentuoja medicinos psichologė.
Programos turinys ir tikslai
Programos metu artimieji mokomi skirti dėmesį bei atjautą ir skatinami bei mokomi pasirūpinti savimi, be to, vyksta tam tikro elgesio pokyčių treniruotės, kurių dėka išmokstama bendrauti taip, kad priklausomas žmogus kreiptųsi pagalbos ir pradėtų gydymosi programą.
Pagrindiniai programos tikslai:
- Padėti artimajam paskatinti priklausomą žmogų kreiptis pagalbos neaukojant savęs.
- Sumažinti priklausomo žmogaus vartojimo kiekį ir dažnumą.
- Padėti pačiam priklausomo žmogaus artimajam imtis teigiamų gyvenimo pokyčių, pagerinti psichologinės sveikatos būseną ir gyventi pilnavertį gyvenimą.
- Veikti nepriklausomai nuo to, ar pats priklausomas žmogus kreipsis pagalbos ar ne.
Lietuvoje šiuo metu vyksta intensyvi pilotinė CRAFT specialistų ruošimo programa, skirta Vilniui ir Vilniaus regionui. Mokymus vykdo Neuromedicinos institutas. Priklausomų asmenų artimieji gali kreiptis į CRAFT specialistus ir gauti pagalbą (Respublikiniame priklausomybės ligų centre ji teikiama nemokamai).
Šiuolaikiniai priklausomybės įveikimo modeliai
Šiuolaikiniai priklausomybės įveikimo modeliai yra pagrįsti kompleksiniu požiūriu, apimančiu tiek psichologinius, tiek socialinius, tiek biologinius aspektus.
Vienas iš populiariausių modelių - 12 žingsnių programa, kuri remiasi bendruomenės palaikymu, kolektyvine atsakomybe ir asmeniniu augimu. Kognityvinė-elgesio terapija (KET) orientuojasi į problemų sprendimo įgūdžių ugdymą ir neigiamų minčių keitimą.
Socialinių tinklų ir bendruomenių įsitraukimas, neurobiologiniai tyrimai, holistinis požiūris bei technologijų panaudojimas (internetinės terapijos, mobiliosios programėlės) sudaro šiuolaikinių modelių dalis. Prevencija, švietimas ir prieinamos pagalbos užtikrinimas yra esminiai veiksniai mažinant priklausomybės riziką.
Priklausomybė Lietuvoje: paplitimas ir pasekmės
Įvairios priklausomybės (nuo alkoholio, narkotikų, kompiuterio, lošimo, lytinių santykių, maisto ir kita) yra gana paplitusios. Manoma, kad priklausomybę turi apie 9,5 % žmonių, labiausiai paplitęs alkoholio vartojimas (būdingas 7,4 % žmonių). Pagal 2022 metų duomenis, Lietuvoje buvo užfiksuota daugiau nei 30 tūkstančių žmonių, kurie kreipėsi pagalbos dėl priklausomybės nuo alkoholio.
Dauguma priklausomų asmenų patiria socialinę atskirtį, nedarbą, šeimos problemas ir psichologines sveikatos problemas. Be to, priklausomybių problema turi įtakos ir ekonomikai.
Terapijos tikslai ir artimųjų vieta gydyme
Terapijų tikslas: padėti įveikti savo neigimą ir pripažinti savo problemas; pripažinus - suvokti asmeninę atsakomybę; toliau - veikti ir keistis. Norėdamas išgyti žmogus pats turi pripažinti savo priklausomybę, turėti motyvacijos ieškoti pagalbos.
Artimieji turi atsigręžti į save: pirmas žingsnis - padedančio elgesio atsisakymas. Tai toks elgesys, kuris panaikina ar sušvelnina priklausomybės pasekmes. Antras žingsnis - emocinis, psichologinis atsitraukimas. Artimųjų savijauta priklauso nuo priklausomo žmogaus nuotaikos bei elgesio, todėl svarbu mokytis ribų, rūpintis savimi ir nevengti profesinės pagalbos.
Rekomendacijos artimiesiems
- Nepripažinkite priklausomybės kaip šeimos gėdos; nemoralizuokite.
- Venkite nuskriaustojo vaidmens ir manipuliacinių sakinijų „jei mane/mus mylėtum…“.
- Nedarykite už jį to, ką jis gali ir privalo atlikti pats; nepadėkite išsisukti iš sunkių situacijų.
- Sutikite su bet kokiu paties pasirinktu gydymo metodu - visi gydymo būdai yra tinkami, jei tik padeda.
- Nesitikėkite staigaus ir visiško pasveikimo; priklausomybės liga vystėsi palaipsniui ir sveikstama palaipsniui.
- Nesistenkite apsaugoti sveikstantį nuo siūlymų išgerti - jis pats turi išmokti pasakyti siūlymams tvirtą „NE“.
Santrauka: tarpusavio priklausomybės modelio svarba
Priklausomybė ir tarpasmeninė priklausomybė yra glaudžiai susijusios su ankstyvais prisirišimo modeliais, šeimos dinamikomis ir socialiniais kontekstais. Supratimas, kaip santykiai vystosi nuo įsisąmoninimo iki artimumo, kaip formuojasi kopriklausomybė ir kaip CRAFT bei kiti šiuolaikiniai metodai gali padėti šeimoms, yra būtinas siekiant efektyvios pagalbos ir prevencijos.
tags: #zmoniu #tarpusavio #priklausomybes #modelis