Socialinis darbas yra besivystanti sistema, orientuota į bendruomenės ir atskirų asmenų gerovę. Lietuvoje tai viena iš naujausių profesijų, nors socialinis darbas kaip profesinė veikla yra paplitęs visame pasaulyje. Socialinis darbas pradžioje orientavosi į savanorišką sistemą ir palaipsniui pradėjo daugiau dėmesio skirti visuomenės ekonominei ir demokratinei gerovei.
Socialinio darbo tikslai, principai ir praktikos esmė
Socialinio darbo tikslas - spręsti socialines problemas, kurios kyla žmogui susiduriant su bendruomene ir visuomene. Tarptautinė socialinio darbo federacija (IFWS) apibrėžia, kad socialinio darbo praktika yra pagrįsta profesine ir akademine disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, socialinę sanglaudą, žmonių įgalinimą ir išlaisvinimą. Labai svarbu socialinio teisingumo, žmogaus teisių, kolektyvinės atsakomybės ir pagarbos įvairovei principai yra svarbūs socialiniam darbui.
Socialinis darbas grindžiamas pagarba prigimtinei visų žmonių vertei ir orumui. Socialinis darbas vertina kiekvieno žmogaus poreikius, pasirinkimus ir galimybes ir pasisako už žmogaus teises ir apsisprendimą per partnerystę ir įgalinimą. Socialinis darbas pirmiausia užtikrina pažeidžiamose situacijose esančių žmonių apsaugą, nepažeidžiant kitų teisių.
Socialinio darbuotojo vaidmuo ir kompetencijos
Socialinis darbuotojas dalyvauja įvairiuose profesiniuose amplua, dirbdamas su klientais, teikdamas socialines paslaugas, bendradarbiaudamas kartu su kitais specialistais. Anot Johnson (2001), profesinė rolė - tai būdas, kurį darbuotojas naudoja parodyti save įvairiose situacijose. Socialinis darbuotojas turi gerai suprasti ir suvokti savo atliekamus vaidmenis.
Socialinis darbas yra įvairi, daug pastangų reikalaujanti, dažnai emocinga ir labai naudinga karjera - nuo pagalbos kartu išlaikyti spaudimą šeimai iki paramos žmogui, turinčiam psichikos sveikatos problemų. Nors socialiniai darbuotojai dirba skirtinguose sektoriuose ir įvairiose srityse bei atlieka įvairias pareigas, jie turi bendrą tikslą pagerinti ir apsaugoti asmenų, šeimų ir bendruomenių socialinę veiklas ir užtikrindami atitinkamą saugumo jausmą.
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Socialinių darbuotojų funkcijos dirbant su globėjais: globos koordinatorius priskiriamas kiekvienai globėjų šeimai ir teikia reikalingą socialinę pagalbą šeimoms: organizuoja pagalbą glaudžiai kontaktuojant su kitomis socialinių paslaugų, švietimo, sveikatos priežiūros įstaigomis, kitais globos centro specialistais, sudarydamas sąlygas vaikui palaikyti ryšį su broliais, seserimis, biologiniais tėvais, derindamas teikiamas paslaugas ir pagalbą biologinei vaiko šeimai su socialiniais darbuotojais, teikiančias paslaugas šeimai.
Profesionalus bendravimas su vaikais
Bendravimas su vaikais leidžia specialistui atskleisti šeimos vidines dinamikas, atpažinti rizikas, įvertinti emocinį klimatą ir identifikuoti stiprybes, kuriomis būtų galima remtis. Vaikas nėra tik pasyvus informacijos teikėjas - jis yra aktyvus pagalbos proceso dalyvis, kurio nuomonė, išgyvenimai ir emocijos suteikia galimybę kurti tikslingesnes intervencijas. Socialinio darbuotojo bendravimas su vaikais yra svarbus ne tik informacijos rinkimui, bet ir vaiko raidos procesams.
Remiantis raidos psichologijos principais, stabilus ir nuspėjamas ryšys su darbuotoju padeda vaikui atkurti saugaus prisirišimo jausmą, kuris dažnai būna sutrikęs dėl patiriamų šeimos sunkumų. Nuoseklus emocinis palaikymas, kantrybė ir pagarbus bendravimas leidžia vaikui patirti, kad suaugęs žmogus gali būti patikimas ir prieinamas, o tai formuoja jo pasitikėjimą savimi ir kitais. Be to, socialinis darbuotojas tampa svarbiu socialinių įgūdžių modeliu: vaikas, stebėdamas konstruktyvią komunikaciją, konfliktų sprendimą, emocijų įvardijimą ir ribų laikymąsi, mokosi elgesio strategijų, kurios yra būtinos jo socialinei adaptacijai.
Bendravimas su vaikais taip pat turi prevencinę reikšmę. Ankstyvas problemų identifikavimas leidžia laiku imtis veiksmų, apsaugoti vaiką nuo nepriežiūros, smurto ar kitų neigiamų patirčių. Profesionalus bendravimas su vaikais reikalauja specialių kompetencijų: socialinis darbuotojas turi išmanyti vaikų raidą, gebėti pritaikyti komunikaciją prie skirtingų amžiaus grupių, atpažinti emocijų raišką ir neverbalinius signalus. Lygiai taip pat svarbu laikytis konfidencialumo ir etikos principų - vaikas turi jausti, kad jo atvirumas bus apsaugotas ir nebus panaudotas prieš jį.
Socialinių paslaugų įstaigų tipai ir teisinis reglamentavimas
Socialinių paslaugų įstaiga - socialines paslaugas teikiantis Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje arba kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje įsisteigęs juridinis asmuo ar kita organizacija, jų padalinys, atitinkantys šiame įstatyme nustatytus reikalavimus. Socialinės paslaugos pagal teikiamas paslaugas pobūdį, jų turinį, atskiras socialinių paslaugų rūšis bei socialinių paslaugų įstaigų tipus apibrėžia Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas (2006) ir Socialinių paslaugų katalogas (2006).
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Bendrosios socialinės paslaugos apibrėžiamos kaip atskiros, be nuolatinės specialistų priežiūros tiesiogiai teikiamos paslaugos. Bendrosioms socialinėms paslaugoms priskiriamos informavimo, konsultavimo, tarpininkavimo ir atstovavimo, sociokultūrinės, transporto organizavimo, maitinimo organizavimo, aprūpinimo būtiniausiais drabužiais ir avalyne bei kitos paslaugos. Kai asmens gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime bendrasis socialinis paslaugas nepakanka, teikiamos specialiosios socialinės paslaugos.
Stacionarios ir nestacionarios paslaugos
Socialinė globa yra sudėtinė socialinių paslaugų sistemos dalis, kuri dažniausiai teikiama socialinės globos įstaigose. Stacionarinės globos įstaigos skirtos žmonėms nuolatiniam ar ilgesniam apsigyvenimui įstaigoje, kai jie patys negali savimi pasirūpinti ir jiems reikalinga nuolatinė priežiūra, ilgalaikė globa ir slauga. Dienos socialinė globa gali būti teikiama nestacionariose socialinių paslaugų įstaigose: laikino gyvenimo namuose, dienos socialinės globos namuose, savarankiško gyvenimo namuose, socialinės priežiūros centruose, bendruomeninėse įstaigose.
Socialinių paslaugų įstaigų veiklos tikslai ir funkcijos
Prienų rajono Jiezno paramos šeimai centras yra biudžetinė įstaiga, teikianti socialines paslaugas: Bendruomeniniuose vaikų globos namuose (BVGN) apgyvendintiems tėvų globos netekusiems vaikams, Globos centro (GC) paslaugas įvaikintiems, globojamiems/rūpinamiems šeimose vaikams ir jų įtėviams, globėjams/rūpintojams ar ketinantiems jais tapti asmenims, Laikino apgyvendinimo centre (LAC) laikinai apgyvendintiems vaikams, krizinėje situacijoje esantiems asmenims ar jų šeimoms, laikino apgyvendinimo paslaugas Ukrainos piliečiams, Vaikų dienos centro (VDC) ir Jaunimo centro (JC) paslaugas juos lankantiems vaikams, jaunuoliams ir jų šeimoms, užtikrinant šių asmenų poreikių tenkinimą, pagalbą sprendžiant iškilusias problemas bei sėkmingą integraciją į visuomenę.
Socialinio darbuotojo (darbui šeiminiuose namuose) pareigybės aprašymas: PAREIGYBĖ Socialinis darbuotojas (darbui šeiminiuose namuose) yra socialinės veiklos padalinio darbuotojas, priskiriamas specialistų grupei. Pareigybės lygis - A2. Pareigybės paskirtis - darbas su vaikais šeiminiuose namuose. SPECIALŪS REIKALAVIMAI: turėti aukštojo mokslo kvalifikaciją, įgytą baigus socialinio darbo studijų krypties studijas, ir socialinių mokslų kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį (arba jai lygiavertę aukštojo mokslo kvalifikaciją); gebėti savarankiškai planuoti, organizuoti savo veiklą, išmanyti raštvedybos taisykles, turėti gerus darbo kompiuteriu įgūdžius (Microsoft Office, Outlook Express, Internet); mokėti analizuoti ir apibendrinti informaciją, gebėti sklandžiai dėstyti raštu ir žodžiu mintis; gebėti dirbti komandoje, rengti ir įgyvendinti vaikų individualius socialinės globos planus, užimtumo projektus, programas.
Valdymas, organizavimas ir komandinio darbo ypatumai
Vienas svarbiausių socialinių paslaugų valdymo aspektų yra organizavimas, kurio esmė - atrinkti žmones, suformuoti iš jų grupes ir padaryti jas veiksmingomis komandomis, kurios drauge siektų institucijos iškeltus tikslus ir uždavinius. Organizavimas apima formalios ir neformalios institucijos struktūros sukūrimą ir sąveikos tarp individų ir grupių šioje struktūroje suformavimą. Organizavimas yra glaudžiai susijęs su kitomis valdymo funkcijomis: planavimu, vadovavimu ir kontrole.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Magistrinio darbo tyrime nustatyta, kad pagrindinio specialisto - socialinio darbuotojo veikla komandoje, teikiančioje socialines paslaugas neįgaliųjų globos institucijoje, pasižymi tokiais ypatumais: 1) socialinis darbuotojas savo veikloje su neįgaliaisiais dažniausiai atlieka poreikio nustatymo ir paramos planavimo, šiek tiek rečiau - vadybinę ir prevencinę veiklos funkcijas; 2) tarp lyderiaujančių komandos specialistų - socialinio darbuotojo, socialinio pedagogo, psichologo, administracijos atstovių, dažniausiai lyderiu būna socialinis darbuotojas; 3) dažniausiai socialinis darbuotojas socialinės veiklos komandoje atlieka vykdytojo, vertintojo ir lyderio vaidmenis; 4) svarbiausiomis socialinio darbuotojo kompetencijomis laikomos socialinė ir vadybinė, mažiau svarbiomis įvardijamos profesinė ir edukacinė kompetencijos.
Iššūkiai, dilemos ir darbo sąlygos
Socialinio darbuotojo iššūkiai ir dilemos apima problemas, susijusias su darbo valandomis, saugumu ir bylos krūviu. Socialinis darbuotojas neretai susiduria su situacijomis, kai reikia reaguoti ne tik darbo metu: praktika rodo, jog šeimos, kurios yra rizikoje, susiduria su problemomis ir tuo metu, kai socialinių darbuotojų darbo diena pasibaigia. Socialinio darbuotojo darbo valandos dirbant biudžetinėje įstaigoje yra tokios pat, kaip ir visų kitų specialistų, nuo 8 valandos ryto iki 17 valandos po pietų. Savaitgaliais socialiniai darbuotojai nedirba, taigi, bet kokie su darbu susiję socialinio darbuotojo veiksmai nedarbo metu yra savotiškai neteisėti.
Ypatingais atvejais bet kuris socialinis darbuotojas nedelsiant reaguoja ir siekia padėti savo klientui nepaisant darbo valandų, tačiau kyla klausimas, ar tai tikrai profesionalu ir kokias pasekmes gali sukelti, jei socialinio darbuotojo tuo metu priimti sprendimai vėliau pasirodys netinkami? Po šalyje nuskambėjusių įvykių, kuomet nukentėjo socialinės rizikos šeimose gyvenantys vaikai ir jas lankantys socialiniai darbuotojai, Seime vyko diskusija, kaip situaciją „pataisyti“.
Noriu atkreipti dėmesį į socialinių darbuotojų statusą ir nesaugias darbo sąlygas. Buvo atvejų, kuomet klientė stipriai įkando darbuotojai į ranką. Kita kolegė nuolat lankydamasi klientų namuose susirgo bronchų astma. Aš pati beveik metus iš kliento patyriau psichologinį smurtą ir niekas nepadėjo, nesustabdė. Rašiau du pareiškimus policijai, kreipiausi privataus kaltinimo tvarka.
Ar mes tikrai norėtume, kad į tokias kontroliuojančias misijas važiuotų ir socialinis darbuotojas? Aš manau, kad tuo turėtų užsiimti vaiko teisių specialistai, rajono policijos darbuotojai. Socialinis darbuotojas turi padėti šeimai spręsti problemas. Kai jis atvažiuoja su „baudžiamąja“ komanda, sutikime, tai nepadeda užmegzti kontakto su šeima.
Siūlomi sprendimai ir geros praktikos pavyzdžiai
Ministrė priėmė sprendimą ir surado lėšų - socialiniams darbuotojams, dirbantiems su rizikos šeimomis, superviziją padaryti kaip prieinamą nuolatinį instrumentą. Tai ženkliai turėtų padėti mūsų socialiniams darbuotojams. Numatysim socialinių darbuotojų ir vaiko teisių apsaugos skyrių darbuotojų lankymosi šeimose dažnumą ir pagalbą atsižvelgiant į šeimos rizikos lygį. Tvarkos aprašas numatys socialinio darbuotojo, teikiančio socialinės rizikos šeimai socialinę priežiūrą, funkcijų ir pagalbos jiems vieningą rekomendaciją.
Baltijos asamblėjoje neseniai vyko posėdis. Norėčiau pasidalinti patirtimi, kaip estai nustato, ar šeimai yra reikalinga parama. Pirmas asmuo, kuris sprendžia, yra šeimos gydytojas, pas kurį privalomai pagal amžių vaikas turi apsilankyti. Jeigu vaikas neapsilanko, jau yra signalas, kad toje šeimoje kažkas negerai. Tuomet, kai vaikutis atvyksta, gydytojas pagal tam tikras metodikas įvertina jo raidos tendencijas ir emocinę būseną.
Socialinių paslaugų politika ir finansavimas
Galima teigti, jog vis didesnę svarbą Lietuvos socialinėje politikoje įgauna socialinių paslaugų klausimai. Lietuvoje per devyniolika nepriklausomybės metų susikūrė tokia valstybinė socialinės apsaugos struktūra. Valstybės skiriamos lėšos socialinei apsaugai kasmet didėja. 2007 metais socialinei apsaugai skirta 2061,8 mln. Lt, o tai sudaro 9,8 proc. visų biudžeto išlaidų. Palyginus su 2006 metais valstybės išlaidos socialinei apsaugai padidėjo 38,33 proc., o lyginant su 2003 metais padidėjimas sudarė 66,67 proc.
Socialiniam draudimui tenka 85% visų socialinei apsaugai skiriamų lėšų, socialinei paramai - apie 13% ir papildomoms, specialioms socialinėms išmokoms - apie 2%. Socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas - garantuoti pajamas apdraustiesiems netekus darbingumo dėl ligos, motinystės, senatvės, invalidumo ar kitais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais.
Neįgalieji, senyvo amžiaus asmenys ir socialinės globos įstaigos
Neįgaliesiems asmenims teikia 30 stacionarių socialinės globos įstaigų, 4 globos namai vaikams ir jaunimui su negalia, 58 dienos socialinės globos centrai, 30 dienos socialinės priežiūros centrų žmonėms su negalia, apie 70 bendruomeninių įstaigų paslaugos. Socialinių paslaugų veiksmingumo, kokybės užtikrinimui būtina teisinė, administracinė ir finansinė bazė, organizuojant ir teikiant socialines paslaugas neįgaliesiems.
Socialinę globą senyvo amžiaus asmenims sudaro dienos, trumpalaikė ir ilgalaikė globa. Pagrindinis senyvo amžiaus asmens globos įstaigos veiklos tikslas - užtikrinti tokias gyvenimo sąlygas, kad pagyvenęs asmuo galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą, nepažeidžiant jo teisių ir orumo. Visuomenei senstant, globos poreikis didėja, socialinė globa tampa vis didesne šiuolaikinės valstybės socialinės politikos dalimi.
Profesinis rengimas ir mokymai
Socialiniais darbuotojais Lietuvoje rengia aukštosios universitetinės ir neuniversitetinės mokyklos (kolegijos), kuriose būsimieji socialiniai darbuotojai gauna reikalingas teorines ir praktines žinias, formuojami jų profesiniai įgūdžiai ir vertybės. Socialinio darbuotojo profesinis pasirengimas, t.y. žinios, įgūdžiai, vertybės, turi padėti jam sėkmingai spręsti profesines problemas.
Socialinio darbuotojo profesinė veikla reikalauja nuolatinio kvalifikacijos tobulinimo, supervizijos ir dalyvavimo seminaruose bei mokymuose institucijoje ir už institucijos ribų. Teoriškai pagrįsti ir empiriškai patikrinti socialinio darbuotojo veiklos ypatumai komandoje gali pagerinti socialinio darbo proceso kokybę, planuojant, organizuojant, vykdant bei vertinant socialines paslaugas neįgaliesiems globos institucijoje.
Komunikacija su bendruomene ir prevencinė veikla
Lankydamiesi šalies regionuose, ypač kur įvyko skaudūs atvejai, pastebėjome: socialiniai darbuotojai tarsi suauga su šeima, padeda jai tvarkytis, skalbti, tačiau nemato, kad šeimai gresia pavojai. O bendruomenės atstovai, kurie gyvena šalimais, sako: mes žinome seniai, kad ten yra labai blogai. Veiksminga prevencija dažnai reikalauja bendradarbiavimo tarp šeimos gydytojų, bendruomenės, socialinių darbuotojų ir kitų institucijų.
Veikdami asmens (šeimos) ar visuomenės socialinio saugumo interesais, pranešimą dėl socialinių paslaugų skyrimo asmeniui (šeimai) gali pateikti bendruomenės nariai ar kiti suinteresuoti asmenys, nurodę priežastį, dėl kurios asmuo ar jo globėjas pats to padaryti negali. Švietimo, sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigų, policijos ir kitų institucijų darbuotojai, turintys duomenų, kad asmeniui (šeimai) reikalingos socialinės paslaugos, privalo apie tai nedelsdami informuoti asmens (šeimos) gyvenamosios vietos savivaldybės administraciją.
Rekomendacijos praktikai
- Užtikrinti prieinamą ir nuolatinę superviziją socialiniams darbuotojams, ypač dirbantiems su rizikos šeimomis.
- Gerinti darbo saugos sąlygas ir aiškiai reglamentuoti atsakomybę už darbą ne darbo metu.
- Stiprinti tarpinstitucinį bendradarbiavimą (sveikatos, švietimo, policijos, vaiko teisių skyrių ir socialinių paslaugų įstaigų) rizikos šeimų prevencijai.
- Plėtoti komandinį darbą socialinių paslaugų įstaigose ir investuoti į komandų formavimą bei mokymus.
- Skirstyti socialinių darbuotojų krūvį atsižvelgiant į šeimų skaičių ir rizikos lygį, siekiant sumažinti perdegimo riziką ir užtikrinti kokybiškas paslaugas.
Apibendrinimas
Socialinis darbas yra profesinė veikla, orientuota į pagalbą pažeidžiamiausiems visuomenės nariams, jų teisių užtikrinimą ir galimybių visaverčiam gyvenimui sudarymą. Lietuvos socialinių paslaugų sistema apima įvairias įstaigas ir paslaugas: stacionarią ir nestacionarią globą, bendrąsias ir specialiąsias paslaugas, teisiniu požiūriu reglamentuotas funkcijas ir kompetencijas. Socialiniai darbuotojai atlieka svarbias poreikio nustatymo, paramos planavimo, vykdymo bei vertinimo funkcijas, tačiau jų darbas susiduria su daugeliu iššūkių - finansavimo, darbo sąlygų, saugumo ir bylos krūvio. Siekiant geresnio socialinių paslaugų kokybės užtikrinimo, būtina tęsti teisinių aktų diegimą, stiprinti superviziją, parengti sistemingus darbo krūvio ir rizikos vertinimo mechanizmus bei plėtoti prevencines priemones bendruomenėse.
tags: #socialiniai #darbuotojai #istaigos