Priklausomybė žmonių giminei psichologijoje

Kiekvieną iš mūsų į pasaulį paleido tėtis ir mama, mums sukurti buvo reikalingi du žmonės. O už jų stovi jų tėvai, už kurių seka jų protėviai ir t.t. Mes susiję su gimine per tėvus, galime iš jos pasisemti labai daug jėgų, jei nepažeidėme ryšių ir sistemos, kuriai priklausome, dėsnių.

Kaip matote, yra labai daug žmonių, su kuriais esame tiesiogiai ar netiesiogiai susiję ir kurie padarė mums pakankamai didelę įtaką, tiek pozityvią, tiek negatyvią. Jeigu jūsų giminės sistemoje visi ryšiai darnūs, visų dėsnių laikomasi, gyvenimas bus pakankamai sklandus ir laimingas. Visi, kurie kartą pateko į giminę, lieka joje visiems laikams.

Mes negalime pagal savo užgaidą tų žmonių išmesti, išbraukti iš gyvenimo, pamiršti. Kalba čia eina ir apie abortus, persileidimus, anksti mirusius žmones, žmogžudžius ar kitus nepageidaujamus giminės elementus, kuriuos norisi skubiai pamiršti. Tai ir buvę vyrai bei žmonos, intymūs partneriai ir t.t. Kartą jie įžengė į mūsų gyvenimą ir pasilieka jame visam laikui. Jeigu išbraukiame savo sistemos narį iš savo širdies ir pašaliname iš sistemos, jam ateis pamaina - jaunesnis giminės narys (vaikas).

Kokiu būdu galima pamatyti kaip šis dėsnis veikia? Tarkime, vyriškis turėjo brolį, kuris vartojo narkotikus ir mirė nuo perdozavimo. Jį visi išbraukė iš šeimos, sunaikino net jo nuotraukas, apie jį niekad nepasakojo vaikams ir berniukas, augęs šio vyro šeimoje, nieko nežinojo apie šį savo dėdę. Žvelgdamas į sūnų, tėvas su kartėliu prisimindavo brolį ir siaubo apimtas stebėjo sūnaus likimą, laukdamas tragiškos atomazgos.

O jeigu tėvo širdyje būtų vietos jo nevykusiam broliui, jeigu vaikas žinotų apie dėdės likimą, matytų ir suprastų, kaip tragiškai baigėsi jo gyvenimas, galbūt būtų pasirinkęs kitą kelią.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti

Tas, kuris pateko į giminės sistemą anksčiau, turi pranašumą vėliau įžengusių atžvilgiu. Tai reiškia, kad tėvai turi pranašumą vaikų, o vyresni broliai ir seserys - jaunesnių brolių ir seserų atžvilgiu. Tai reiškia, kad buvusios žmonos turi pranašumą vėliau atėjusių į giminę atžvilgiu. Tačiau tuo pat metu nauja šeima turi prioritetą ankstesnės atžvilgiu., kitaip sakant, reikia gerbti buvusią žmoną ar buvusį vyrą ir rūpintis vaikais iš ankstesnės santuokos.

Ši psichoterapijos kryptis pradėjo savo vystymosi kelią kaip vokiečių psichoterapeuto Berto Hellingerio tyrimai ir atradimai. Sisteminio psichologinio konsultavimo, sprendimų, pagalbos, terapijos ir konsteliacijų pagrindas - supratimas ir praktinis patyrimas, kad šeimoje - kaip tam tikroje sistemoje, visi jos nariai sąmoningai ir nesąmoningai yra labai susįję. Vieną asmenį veikiantys gyvenimo įvykiai turi įtakos ir kitiems šeimos nariams bei bendrai situacijai šeimoje daugelį metų.

Fenomenologinis požiūris - kai į kliento situaciją žvelgiama ne per tai, ką klientas prisimintų, galvotų ar manytų, analizuodamas savo praeitį, o per tai, kaip asmens ir šeimos gyvenimo patirtis, išgyvenimai veikia dabartį - t.y. Jei kuris nors, priklausantis šiai sistemai asmuo, yra atstumiamas, atskiriamas arba užmirštamas (pvz., anksti miręs žmogus, negimęs kūdikis arba nesantuokinis vaikas), tuomet atsiranda netvarka sistemoje, kuri pasireiškia kurio nors šeimos nario apsunkintomis būsenomis, įvairiomis ligomis arba negatyviais jausmais, kurie yra išgyvenami kaip savi, tačiau tai gali būti atstumtojo asmens (kažkurio iš tėvų, senelių ar kito svarbaus giminės nario) jausmai, išgyvenimai ir patirtis, kurie perimti, kaip palikimas.

Darbas vyksta 5-25 ir daugiau žmonių grupėje, nors galima dirbti ir individualiai. Grupėje procesas vyksta „pavaduojančio pojūčio“ fenomeno dėka. Klientas deleguoja savo ir savo šeimos narių vaidmenis kitiems grupės nariams (atstovams), juos išdėstydamas - pastatydamas salėje, rate, vadovaudamasis savo pojūčiais ar vaizdiniu. Skirtingai nuo kitų išraiškos metodų, čia niekas nevaidina ir nesistengia kažko nuo savęs pavaizduoti - išdėstyme dalyvaujantys asmenys tiesiog pradeda jausti tam tikrą santykį su jų vieta, kitais dalyviais ir gali perduoti bei išreikšti atsiradusius pojūčius, emocijas. Išdėstymo esmė ta, kad jis atspindi realų kliento šeimos sistemos vidinį procesą - kartais atstovai pradeda stovėti, jaustis ir elgtis analogiškai realiems kliento sistemos nariams.

Pats klientas beveik visada atpažįsta ir išgyvena tikrą, dažnai anksčiau buvusį nesuvoktą jo sielos, vidinio gyvenimo ar šeimos paveikslą. Toliau, padedant terapeutui, gali būti išsakomos frazės, kurios padeda tiesiogiai ar simboliškai suprasti atsiskleidžiančią informaciją, procesą. Išoriškai tai panašu į psichodramos ar kitus išorinių vaizdinių metodus, tačiau tai kitoks metodas su savo unikaliomis galimybėmis. Šio metodo pagrindas - emocinis rezonansas, todėl jį galima naudoti net tokiose situacijose, kai trūksta informacijos. Šeimos konsteliacijos metodas - geras pagalbininkas ir kitų konsultavimo, terapijos sričių specialistams - derinant įvairius metodus.

Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę nuo muzikos

Kai kurie specialistai tai prilygina mikroskopo atradimo biologijoje ir medicinoje reikšmingumui, nes B. Parengė Kazimieras D.

Jeigu jūs moteris, o narcizas - vyras, tai jums jį sutikus kils patekimo į pasaką jausmas - jūs pasijusite kaip Pelenė, sėdinti prie savo puodų, kai netikėtai pas jus užsuka princas su krikštolo kurpaitė ir, jūsų nuostabai, ta kurpaitė jums tinka. Arba, jei įsivaizduotumėte savo miegančia gražuole, tai narcizas būtų tas princas, kuris po vieno bučinio pavers jūsų gyvenimą rojumi. Kaip jausitės jūs? Bet tik laikinai. Idealizavimas ilgai neužtruks.

Po jo ateis kita idealizavimo pusė - nuvertinimas. Gal po kelių savaičių, mėnesių, bet po metų tai jau tikrai jūsų „brangusis“ ims kreiptis į jus menkinančiais epitetais, ims žemintis jus prie kitų („ji net dvylikos klasių nebaigus, tai kaip ji mokės susimokėt už butą“), jūs girdėsite daug pašiepiančios ironijos ir sarkazmo. Ypač jei nustosite jį girti ir juo žavėtis. Tačiau, net ir nuolat žavintis (jeigu tai apskritai įmanoma realiame gyvenime) neužpildysite narcizo gelmėse slypinčių skylių, o jūs vėl grįšite į Pelenės funkcionavimo lygį.

Narcizo kalba turtinga „superiniais“ žodžiais: „Fantastika!”, “Nerealu!”, “Neįtikėtina!”, “Super!” ir pan. Jis juos vartoja dažnai, ypač kalbėdamas apie save ar savo turtą (“nepatikėsi, kokį automobilį nusipirkau - naujausio modelio, dar kvepia gamyklos dažais, o koks salonas afigienas - viskas automatizuota”, “Nepatikėsi, - viešbutyje aš išsinuomavau kambarį, kur adaise atostogavo buvęs JAV prezidentas, su nerealiu vaizdu į jūrą. Sumokėjau afigieną kainą, bet jaučiausi super, kaip tikras prezidentas”).

Viskas jo gyvenime yra tobula - namas, darbas, mašina, žmona, vaikai. Kitaip ir būti negali, nes skurdžiam vidiniam pasauliui reikia gražaus išorinio fasado, kuris paslėptų jo vidinę tuštumą.

Taip pat skaitykite: Kainų analizė

Narcizo istorijoje galima aptikti daug trumpalaikių ryšių - keitėsi darbdaviai, draugai, meilužės, pastebimi nutrūkę ryšiai net su labai artimais šeimos nariais - broliais, sesėm ar giminėm, o ilgalaikių ryšių beveik nėra, arba vos vienas-kitas. Kodėl? Narcizas jums atsakys, kad greičiausiai dėl to, kad tie kiti buvo nesupratingi, kvaili ar tiesiog jam atsibodo. Bet čia jo paaiškinimas. Iš tikrųjų taip galėjo būti dėl to, kad narcizas bijo priklausyti vienam asmeniui, nes bijo būti demaskuotas su visa savo tuštybe, depresija ir gilia gėda.

Ta dalis, kurią nuslopino, labai jį gąsdina ir yra jo gėdingoji asmenybės pusė, kurios narcizas niekam nerodo, net sau.

Kitų nuvertinimas. Arogantiškasis narcizas visada ras progų parodyti, kokie aplink jį kvaili ir nesupratingi žmonės. „Žiūrėk, kaip tas kvailai sugalvojo namą įsirengti, o tas durnelis kokią mašiną nusipirko - visai skonio neturi, o kaimynai kaip vaikus auklėja - žalio supratimo neturi, kaip leidžiama tokiems nevykėliams vaikus gimdyti“ ir t.t. ir pan. Būnant kartu su narcizu apima jausmas, kad atsidūrei „durnių laive“ - tokie aplink visi kvaili, kad tiks jis vienas yra protingas. Kam reikalingas kitų nuvertinimas?

Nuvertinimas padeda išlaikyti narcizui savo savivertę - savo žavesį kitų akyse. Nes jeigu kiti durni, tai be abejo, kažkas yra protingas. Ir tas protingas yra jis.

Ilgainiui gyvenant su narcizu, jo partnerė ima pastebėti, kad kažkaip dingo jos pačios pomėgiai ir poreikiai, kad visas gyvenimas sukasi tik aplink narcizą. Narcizas nesupras, kam jo žmonai reikia draugių, jeigu turi jį, misterį Žavųjį. Jis nori gauti visą savo partnerės dėmesį, jam nepatinka, kad ji skiria dėmesį savo hobiams ar draugams. Narcizas į savo partnerę žiūri kaip į savo priklausinį - į objektą, kuris turi rūpintis jo poreikiais ir neturėti savųjų, tokiu būdu suprojektuodamas į partnerę savo tėvų nepadarytus darbus ir tikėdamasis, kad partnerė užlopys visas vaikystės spragas ir užpildys emocinę tuštumą.

Neduok Dieve, netyčia pasakysite narcizui, kad jis perdaug perkepė blynus ar numetė ant grindų savo nešvarias kojines. Turbūt po sekundės jau gailėsitės savo žodžių, nes būsite apkaltinta , kad visiškai jo nesuprantate - jis taip stengėsi pagaminti vakarienę, o jūs su savo komentarais viską sugadinote; jūs nesuvokiate, kad po darbų jis pavargęs, ir, užuot užsiėmusi jo nuovargio mažinimu, jūs čia gilinatės į tai, kur guli jo kojinės.

Na, argi tai jums išties yra taip reikšminga, kad dėl kojinių esat parirengusi sugadinti visą vakarą, nuotaiką ir apskritai - visus santykius? Jūs žiūrite tik į smulkmenas, nematydama esmės, o esmė - tai jis ir jo poreikiai. Ir prie ko čia tos kojinės….

Narcizai jaučia didelį pavydą, kai sėkmė nusišypso ne jam, o kitiems. Tarkim, kai kolega paaukštinamas darbe, kai draugui pasiūlo prestižinį darbą ar kaimynas nusiperka metais naujesnį automobilį. Narcizų pavydas yra labai stiprus. Jis gali parodyti jį įniršiu, sarkazmu ar nuvertinimu. Gali net laikinai ar su visam laikui nutraukti ryšį su tuo žmogum, kuriam jaučia pavydą, nes negali susidoroti su šiuo jausmu. Kito žmogaus sėkmė jam tarsi peilio dūris į jo savivertę - ji parodo, kad ne jis yra tobuliausias ir protingiausias, kad yra protingesnių už jį. O to jis negali sau pripažinti.

Paprastai narcisistinė asmenybė turi aukštą intelektą, juk tai labai skatino jo aplinka (tėvai, giminės), todėl narcizas dar vaikystėje buvo fokusuojamas į aukštus akademinius gebėjimus, nes tai atneša jo šeimai ir giminei didelį pasididžiavimą („turėsime giminėj savo gydytoją, galėsime didžiuotis“). Nesvabu, kad vaikas gal rinktųsi kitą profesiją. Kitos profesijos prastos, nerimtos, jos nesuteiks tėvams džiaugsmo ir neduos progos pasigirti kaimynams, kad mano vaikas - žymus chirurgas, advokatas ar mokslininkas.

Narcizo tėvai dažniausiai irgi yra narcizinės asmenybės, kurios vaikystėje vykdė savo tėvų narcizinę programą ir tenkino jų lūkesčius. Manau, kad atsakymas į tokį klausimą labai priklauso nuo to, kokį tikslą bendraudami su narcizu ketinate pasiekti - galite būti jo veidrodžiu, sakančiu tik tai, ką jis nori išgirsti, galite juo nebūti; galite sakyti jam kritiką, nepaisant jo gynybiško atmetimo, galite nutylėti; galite priversti savo gyvenimą suktis aplink narcizo poreikius ir pamiršti savuosiu, o galite bandyti priversti jį suprasti, kad jūs turite savo poreikius, norus ir jausmus. Ar jis supras - turbūt, kad nelabai.

Jei nuspręsite būti jo tobulumo atspindžiu, t.y. kaip tas šaltinėlis atspindėti jo gerąsias savybes ir nematyti jokių trūkumų, narcizas bus patenkintas, bet laikinai, nes atspindėjimas neišspręs jo vidinių problemų. Greičiausiai jūs nebūsite vieninteliu veidrodžiu narcizo gyvenime, nes vienas veidrodis ne visada pajėgia dirbti savo darbą nepavargdamas ir nesudūždamas. Tad laikui bėgant sužinosite (arba ne) apie visą narcizo veidrodžių karalystę.

Galite nebūti narcizo tobulumo veidrodžiu ir sakyti jam ne tik pliusus, bet ir minusus bei nusiteikti būti ta „santykių griovėja“, kuri viską gadina savo komentarais apie jo minusus. Bet tada greičiausiai jis susiras kitą veidrodėlį, ir tai padarys žymiai greičiau, nei pirmuoju atveju.

Galite siųsti narcizą pas psichoterapeutą. Psichoterapija atstatys jo pažeistą savivertą ir padės integruoti ir nebebijoti vaikystėje išstumtų jausmų, kurie kelia narcizui didelį nerimą. Paprastai psichoterapija būna gana ilga. Tačiau jeigu jau narcizas pasirašys psichoterapijai, tai greičiausiai rinksis vieną žymiausių psichoterapeutą, arba dažnai juos keis ir nuvertins. Esmė tokia - kažkas turės nudirbti neatliktą vaikystėje darbą.

Sakoma, kad narcizai dažniausiai ateina iki psichoterapeuto durų antroje gyvenimo pusėje, kai patiria nuojautą, kad „kažkas čia ne taip. Ir gal ne būtinai su kitais, o su manim“; kai jie pastebi, kad turimi pasiekimai (o jų tikrai būna) neteikia vidinio džiaugsmo, o vidinei tuštumai užpildyti jau viskas išbandyta ir niekas nepadeda, arba padeda labai laikinai.

O jeigu psichoterapijai narcizas nepasirašo, tai taip ir nugyvena savo gyvenimą, beieškodamas to stebuklingojo veidrodėlio, kuris atstotų jiems tai, ko negavo vaikystėje - kupino besąlyginės meilės ir susižavėjimo mamos žvilgsnio, priėmimo toks, koks esi.

Dar noriu pridurti, kad sveiko narcizmo turime daugiau ar mažiau kiekvienas iš mūsų. Jis reikalingas, kaip posakyje „Mylėk savo artimą kaip pats save“. Bet jis nėra visa apimantis. Be to, mylėdami save ir rūpindamiesi savo poreikiais, asmenys su sveiku narcizmu geba empatizuoti ir suprasti kitus žmones, jie nekelia savo poreikių į pasaulio centrą, jų gyvenimas negriūna nuo vienos pastabėlės apie netobulai iškeptus blynus, o kiti žmonės jiems neatrodo visiški bukapročiai, iš serijos „Iš kur aš toks protingas atsiradau“.

Turintys sveiko narcizmo žmonės neieško stebuklingo veidrodėlio kaip Snieguolės pamotė iš animacinės pasakos ir nesitiki išgirsti, kad yra gražiausi, protingiausi ir nuostabiausi pasaulyje. Jie suvokia savo pliusus ir minusus, jie gali pasidžiaugti kito sėkme ir padėti kitam nelaimėje.

Nors šiame aprašyme rėmiausi pavyzdžiu apie narcizą vyrą ir jo partnerę, iš tikrųjų narcisistinė asmenybė gali būti tiek vyras, tiek moteris.

Šeimos konsteliacijos

Šeimos konsteliacija (situacijų išdėstymai iš grupės dalyvių) - profesionalus gilų įspūdį paliekantis psichologinis-terapinis metodas. Šis seminaras - tai galimybė ne tik aiškiau suvokti savo ir šeimos sunkumus bei išgyventi jausmus, bet ir pasiryžti tapti laisvesniems nuo konfliktų, sunkios patirties bei harmonizuoti santykius, semtis meilę, stiprybę, sielos ir kūno sveikatą.

Pirmą kartą Lietuvoje viešinti Barbara Morgan yra UKCP (Didžiosios Britanijos psichoterapijos tarybos) sertifikuota geštalto psichoterapeutė. Darbo su šeimos konsteliacijomis pradėjo mokytis šio metodo autoriui Bertui Helingeriui pirmą kartą atvykus į Didžiąją Britaniją. Barbara - palaikanti, nuoširdi, įžvalgi, ryžtinga. Jos darbo stilius emociškai intensyvus, jo metu paliečiami gilūs archetipiniai išgyvenimai kaip gimimas ir mirtis, laisvė ir priklausomybė.

„Seminare pasiūlysiu įvairių pratimų, mini konsteliacijų, skirsiu laiko dalyvių klausimams. Svarbiausia, ką noriu, jog žmonės suvoktų, - kad kiekviena konsteliacija neša naudingą patirtį visiems dalyvaujantiems. Kai tik dalyviai supras sisteminės sąmonės sampratą, daug kas sunkiuose ir kebliuose klausimuose taps aišku. „Daugumą mūsų išgyvenamų sunkumų matau kaip tam tikrą „sielos ligą“. Ta liga gali egzistuoti dėl daugelio įvairių priežasčių. Todėl aš pradedu dirbdama su tuo, kas yra, žiūriu į tai, kas šią akimirką vyksta prote, kūne ir dvasioje. Tuomet galime geriau pažinti savo giliausius troškimus. Šiame etape jau galime žvelgti į platesnį šeimos lauką, įtraukdami ir svarbius narius, kurių jau nebėra. Konsteliacijos padeda aiškiau pamatyti, kur esame susipainioję, rasti būdus meilei vėl tekėti laisvai. - Barbara Morgan.

Kaip vyksta šeimos konsteliacijos procesas?

• pasirenkami žmonės iš grupės, kurie atstovautų patį klientą bei jo šeimos narius.
• „atstovai“ vadovaujasi ne kažkokiomis loginėmis taisyklėmis, o savo pojūčiais.
• „atstovų“ pagalba yra tarsi išdėstoma probleminė kliento situacija.
• jam norisi eiti- jis eina, jei norisi žiūrėti žemyn - jis taip ir daro.
• „atstovai“ pasakoja, kokius jausmus ir pojūčius jie jaučia.
• pasiruošęs kalbėti apie savo problemas grupėje.
• išvis pasimeta žmonių apsuptyje.
• tuo momentu.
• Tai gali būti šeimos, santykių, simptomų (ligos arba būsenos) vaizdinys.
• su šiais vaizdiniais yra dirbama.
• vyriškos. Rodykle arba iškirpimu nurodoma figūros judėjimo kryptis.
• popierinių figūrų ir pasakoja, ką jaučia.
• galimybę savo viduje pajusti skirtingų žmonių pojūčius, jausmus.
• situaciją, tiek į savo veiksmus joje.

konsteliacijas. keliais. įtaką asmeniui, šeimai. kaip Bertas Hellingeris (g. 1925 m.). psichoterapeutu, psichoanalitiku. narių. Vieniems jis padeda prikelti tam tikras vertybes. metu, kai viskuo labai greitai suabejojama. smūgiuose - leidžia įžvelgti priežastį bei prasmę. kurie B.Hellingerio metodu išdėstė (t.y.

Šioje knygoje aiškinama ne tik Hellingerio (perteikta) išmintis, bet įtraukta ir mano darbo su pacientais patirtis. …(Skaitytojo) susitikimas su B. teigiamą įtaką jo paties gyvenimui. išdėstymas atspindi nesąmoningąją šeimos pusę. nuodugnūs “išsipasakojimai”). savižudybė. …. nesąmoningą anksčiau gimusiojo likimo perėmimą B. „konfliktu“. palaiminti. čia B.Hellingeris kalba apie „malonę“. meilei išsiveržti į dienos šviesą. apsispręs, ne jo reikalas. Atsako už tai vien klientas. vedantysis ir nežino, kas klientui geriau ar blogiau. toliau gyventi - kas jam „geriau ar blogiau“. padėti klientui rasti sąlytį su jo šeimos gydomosiomis galiomis. tai ne tik terapija, bet ir susitaikymo tarnystė. mato sielos gydytojo vaidmenyje. priešingai, tiki, jog viską laiko savo rankose. B. šeimoje veikiančių jėgų. kaltas dėl tam tikrų aplinkybių. prarado motiną. mama, jei tau tai baigėsi taip baisiai, ir man turi sektis blogai. negali būti gerai“.

padarysiu ką nors gera. Prašau, palaimink mane, jei aš pasilieku“. ir nekaltumo kaitoje jaučiamės bejėgiai. susidorojame. O išeitis - paklusti tai nesuprantamai sąsajai. apie nuolankumą. aptinkame dažnai. sumokėjo. prisiderinti prie likimo. (T.p. išgelbėti. „nubaustas“. K.D. vidinė jėga, įgalinanti realiai žengti nauju keliu. „Suprasti Meilės Dėsnius - tai išmintis. Kazimieras D.

tags: #priklausomybe #zmoniu #giminei #psichologijoje #nusakoma