Žmonių socialinė gerovė ir jos užtikrinimo priemonės

Socialinės gerovės (social welfare) sistema yra sąvoka, turinti gana ilgą istorinę raidą ir daug interpretacijų. Lietuvių kalboje naudojamas vertinys iš anglų kalbos. Anglų klb. žodyne Social- visa tai , kas liečia , turi efektą žmonėms, praktiškai visas gyvenimas.

Socialinės gerovės samprata ir institucinis požiūris

Robert L., Barker socialinio darbo žodyne nurodoma, kad “socialinės gerovės sistema yra nacionalinė programų, pašalpų ir paslaugų sistema, kuri padeda patenkinti žmonių socialinius, ekonominius, išsilavinimo ir sveikatos poreikius, kurie yra svarbiausi visuomenės aprūpinimui”.

Socialinės gerovės apibūdinimas turi daug skirtingų aspektų ir būdų, pvz. P. Nelson Reid, Titmus(1958), Murray(1984), Romanyshyn M. Pirmutinė sąvokos prasmė tai tam tikra visuomenės vizija. Tada, socialinė gerovė,” gal būt geriausiai suprantama , KAIP IDĖJA, viena iš idėjų, kuri suteikia mūsų gyvenimui prasmės ir darbo galimybes, priimtinu saugumu nuo skurdo ir užpuolimo, gerina sąžiningumą ir įvertinimą, grindžiamą asmeninėmis individualių savybių pastangomis ir yra ekonomiškai produktyvi ir stabili.

Antras apibrėžimas yra socialinės gerovės, kaip institucijos supratimas. Kaip teigia Friedlander ,” socialinės gerovės institucija yra “ organizuota socialinių paslaugų ir institucijų sistema, sukurta padėti individams ir grupėms pasiekti patenkinamus gyvenimo, sveikatos ir asmeninių bei socialinių ryšių standartus, kurie leistų jiems išplėtoti jų pilnus sugebėjimus ir pagerintų jų gyvenimo kokybę harmoningai su jų šeimų ir bendruomenės poreikiais” tai begalinė, įvairi ir kompleksiška institucija - metainstitucija.

Pagal Herbert Bisno - “socialinė gerovė -socialinė institucija, kurios tiesioginė pagrindinė veikla yra susijusi aprūpinant ir pagerinant emocinį, intelektualinį, fizinį ir visuomeninį žmogaus funkcionavimo aspektus”.

Taip pat skaitykite: Vadovas apie dispnėjos slaugą

Trečia socialinės gerovės sąvokos prasmė yra naudojama socialinio darbo mokyklų apibūdinimui. Daugelis JAV universitetų padalinių ilgą laiką turėjo ir dar ir dabar kai kurie turi “Socialinės gerovės mokyklų” pavadinimus. Toks atitikmuo yra ir Lietuvos Vytauto Didžiojo universitete esančio Socialinės rūpybos profesinių studijų centro, ruošiančio socialinius darbuotojus pavadinimas.

Naudodama socialinės gerovės institucinę sąvoką, aš ją tekste siūlau vadinti socialine rūpyba, tam kad aiškiau pabrėžti jos institucinę prasmę - tai yra. Lietuvių kalboje dažnai naudojama tiek kasdieninėje tiek ir oficialioje kalboje sąvoka “socialinė rūpyba” , iš tiesų, neturi jokio paaiškinimo ar platesnio sąvokos apibrėžimo.

Kaip ir visi savaime suprantami dalykai dažnai yra patys neaiškiausi, taip ir socialinės rūpybos sąvoka šiuo metu yra neaiški. Todėl siūloma socialinės rūpybos terminu suteikti socialinei gerovei institucinę prasmę.

Socialinės rūpybos vaidmenys ir programos

Yra išskiriami trys socialinės rūpybos vaidmenys.

1. Plyšių užpildymo, pirmosios pagalbos vaidmuo. Šis vaidmuo arba tokia socialinės rūpybos funkcija yra liekaninė( residual). Ši funkcija parodo tai, kad socialinės rūpybos paslaugos turėtų būti suteikiamos tik tada, kai individo poreikiai nėra tinkamai patenkinti kitų socialinių institucijų pagalba, pirmiausia šeimos ir rinkos ekonomikos.

   Taip pat skaitykite: Pagalba senjorams

   Laikantis šios nuomonės, socialinės paslaugos neturi būti teikiamos, kol kitos priemonės nežlugo arba kol visi šeimos ir individo resursai nėra išnaudoti.Šis liekaninis vaidmuo susiformavo aptariant socialinę rūpybą, kaip pagalbos teikimą nevykėliams. Čia fondai ir paslaugos matomi ne kaip teisė, bet kaip dovana, kur gavėjas priima tam tikrus įsipareigojimus, pvz.: kad gauti bedarbio pašalpą, privalai atlikti tam tikrus viešuosius darbus. Po šia “liekanine” nuomone įprastai stigma (gėdos ženklas) paliečia paslaugų gavėjus.

2. Visuomeninių pokyčių pasekmių sušvelninimas. Antras vaidmuo, susijęs su kitokia socialinės rūpybos funkcija - visuomeninių pokyčių pasekmių sušvelninimu atskiram individui arba tiesiog naujų visuomeninių poreikių tenkinimu. Tai yra institucinės gerovės vaidmuo.

   Jis reiškia tai, kad socialinės rūpybos programos turi būti priimtinos kaip tinkamos, teisėtos modernios institucinės visuomenės funkcijos, padedančios individams pasiekti savo aukščiausią sklaidą, raidos pakopą. Naudojantis šia nuomone, visi paslaugų gavėjai priimami kaip nusipelnę gauti šias paslaugas ir, manoma, kad individo sunkumai nėra tik jo asmeninė problema, ir negali būti jo kontroliuojami, pvz.: bedarbystė, išsilavinimas.

3. Vystymo (development) arba plėtros programos. Vystymo (development) arba plėtros programos yra orientuotos į sudarymą sąlygų žmogui, kad jis/ji galėtų geriausiai panaudoti savo galimybes bet kuriame žmogaus amžiaus tarpsnyje. Šios programos nesprendžia socialinių problemų, bet kuria gerovę.

   Skirtumus labai gerai atspindi vaikų gerovės programų pavyzdžiai. Visus šiuos vaidmenis socialinės rūpybos sistema, sukuria pasinaudodama programomis.

   Taip pat skaitykite: Žmonių giminės psichologinė priklausomybė

Programų tipai

Socialinės rūpybos sistema, sukuria pasinaudodama programomis. Šios programos skirstomos į: Draudiminio tipo programas, Pašalpų programas, Kompensacijas.

Draudiminio tipo programos tai asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros, sveikatos draudime dalyvaujantiems žmonėms ir kt. Šelpimo programos - medicininės pagalbos ir sveikatos priežiūros programos tiems , kurie nedalyvauja sveikatos draudimo programoje. Aprūpinimo maistu programos - parama maisto produktais.

Socialinės gerovės komponentai ir socialinis darbas

Socialinę rūpybą sudaro trys pagrindiniai komponentai: Socialinė politika, Socialinės paslaugos, Socialinis darbas.

Socialinės paslaugos apima ir paslaugas asmenims, ir labiau institucinės programos ( pajamų programos, būsto programos ir pan.). Alfred Kahn apibrėžia socialines paslaugas, pasiremdamas užduotimis, kurias paslaugos turėtų įgyvendinti.

Svarbu, kad socialinis darbas nebūtų sumaišomas su socialine rūpyba ar su socialinėmis paslaugomis. Socialinis darbas yra profesinis užsiėmimas. Jis atliekamas daugiausiai socialinėse paslaugose, ar kitose socialinės rūpybos institucijose. Socialinė rūpyba - tai yra pirminė ir plačiausia arena, teritorija, kurioje jis yra atliekamas.

Dažnai naudojamas “ socialinio darbuotojo” terminas yra visai ne socialinis darbuotojas, bet yra tokia tendencija, kad visus, kas tik dirba šioje srityje vadinti socialiniais darbuotojais. Platus paraprofesionalų dalyvavimas socialinės rūpybos veikloje sukelia didelę sumaištį apibūdinant patį terminą.

Žmonių poreikiai ir socialinė rūpyba

Žmonių poreikiai, kuriuos patenkina socialinė rūpyba, gali būti grupuojami labai įvairiai. Yra bendri socialiniai poreikiai visiems žmonėms, kuriuos žmonės turi įvairiais savo gyvenimo tarpsniais. Yra specialūs poreikiai, kuriuos turi tam tikros žmonių grupės ir tie, kuriuos sukuria tik visuomenės struktūros.

Tas pats stebėtina, kai motina, kuri nepakankamai maitinasi, kad jos vaikas būtų graiai aprengtas, kareivis savanoris pavojingoje misijoje, dėl patriotizmo, ar lojalumo savo draugams, asmuo, kuris prisiima kaltę, kad sumažintų kito gėdą. Jis skelbia žmogaus poreikių hierarchiją. poreikius; maisto, būsto, drabužių, atsiranda saugumo, toliau meilės, savigarbos.

Vyresnio amžiaus žmonių gerovė: tyrimai ir iššūkiai Lietuvoje

Žmonių grupė, kurios gerovės supratimas šiuolaikiniame pasaulyje darosi vis aktualesnis - vyresnio amžiaus žmonės. Didžiajai daliai pasaulio šalių susiduriant su populiacijos senėjimu, Lietuva išsiskiria tuo, kad mūsų šalyje ne tik dėl gimstamumo ar gyvenimo trukmės pokyčių, bet ir dėl emigracijos visuomenės senėjimas vyksta itin sparčiai.

Tokių kardinalių pokyčių skatina taikyti į vyresnio amžiaus asmenų grupės gerovės didinimą nukreiptas socialinės politikos priemones. Vyresnio amžiaus žmonių gerovę ir jos veiksnius padeda išaiškinti Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją (SHARE) tyrimas, kuris laikomas vienu svarbiausių senėjimo tyrimų pasaulyje.

VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto Taikomosios psichologijos laboratorijos mokslininkų komandos koordinuoto tyrimo metu mūsų šalyje buvo apklausti 2024 asmenys (visoje Europoje tyrimą vykdančios šalys apklausė per 140 000 žmonių). Jame dalyvavo atsitiktinai atrinkti 50 metų ir vyresni žmonės bei jų partneriai. 50 metų riba leidžia analizuoti tiek priešpensinio, tiek pensinio amžiaus asmenis, taip susidarant išsamesnį situacijos vaizdą.

Rezultatai rodo, kad Lietuvos vyresnio amžiaus (65 metų amžiaus ir vyresnių) žmonių gerovė Europos Sąjungos šalių kontekste gana prasta, o 50 metų ir vyresni yra vieni labiausiai nepatenkintų gyvenimu Europoje.

Atlikta analizė parodė, kad sergantys keliomis lėtinėmis ligomis turi didesnę tikimybę susidurti su psichikos sveikatos sunkumais, o tai neigiamai atsiliepia ir jų gerovei. Dėl šios priežasties VU mokslininkai siūlo sirgimą dviem arba daugiau lėtinių ligų traktuoti kaip vieną iš depresijos rizikos veiksnių, nusakančių poreikį atlikti psichologinės būklės patikrą.

Šios profilaktinės patikros pirminės sveikatos priežiūros įstaigose, apimančios depresijos ir nerimo simptomų įvertinimą, leistų pastebėti vyresnių nei 50 metų asmenų patiriamus sunkumus ir suteikti reikalingą pagalbą.

Atlikto tyrimo rezultatai taip pat parodė, kad nemaža dalis vyresnio amžiaus žmonių vengia tikrintis sveikatą prevenciškai: beveik trečdalis (31,9 %) 50 metų ir vyresnių Baltijos šalių gyventojų reguliariai nesitikrina savo kraujospūdžio, o kiek daugiau nei ketvirtadalis (25,8 %) nesilanko pas gydytojus dėl reguliarios dantų priežiūros ir patikrinimų.

Paklausti, kodėl nesitikrina sveikatos, dažnas atsako nemanantis, kad tai yra būtina. Šie duomenys rodo, kad 50 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sveikatos raštingumas ir prevencinių veiksmų svarbos supratimas yra nepakankamas.

Todėl siekiant stiprinti sveikatą ir padidinti vyresnio amžiaus asmenų gerovės lygį reikia skatinti rūpinimosi savimi kultūrą: sveikatos raštingumą, susijusį su lėtinėmis ligomis, ir žinias apie savarankiško sveikatos būklės stebėjimo svarbą 50 metų ir vyresnių gyventojų grupėje.

Kalbant apie bet kurio amžiaus asmenų gerovę, pajamos yra vienas iš pagrindinių veiksnių, todėl susilaukia didelio visuomenės ir politikos formuotojų dėmesio. Tačiau vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojų ekonominė padėtis verčia susirūpinti. 2020 m. žemiau skurdo ribos gyveno 36 proc. 65 metų ir vyresnio amžiaus žmonių.

Darbo rinkos dalyvavimas ir gerovė

Dar vienas klausimas, kuris dažnai keliamas kalbant apie vyresnio amžiaus asmenų gerovę - pasitraukimo iš aktyvios darbo rinkos poveikis jų savijautai. Paaiškėjo, kad Lietuva priklauso šalių, kurių gyventojai iš darbo nori išeiti taip greitai, kaip tik galės, grupei.

Tyrimo rezultatai rodo, kad darbo rinkoje aktyvūs vyresnio amžiaus žmonės dažnai pasižymi ir didesne gerove. Tad kaip paskatinti juos likti darbe? Tokią situaciją galėtų pakeisti kokybiškų darbo vietų užtikrinimas vyresnio amžiaus darbuotojams.

Senėjanti visuomenė sukuria spaudimą vėlinti pensinį amžių ir taip skatinti didesnį skaičių žmonių likti darbo rinkoje. Tačiau atlikti tyrimai rodo, kad tai nebūtinai yra palanku visų darbuotojų gerovei - dirbantieji prastomis sąlygomis gali patirti neigiamą poveikį.

Todėl vykstant diskusijai apie pensinio amžiaus ilginimą VU mokslininkai rekomenduoja ieškoti įvairesnių ir į asmenį orientuotų skatinimo likti darbo rinkoje būdų, nukreiptų į paskatas žmonėms likti aktyviems darbo rinkoje, darbo vietos gerinimą, kovą su diskriminacija dėl amžiaus.

Psichologinių represijų, diskriminacijos ir persekiojimo padariniai

Europos sveikatos, senėjimo ir išėjimo į pensiją (SHARE) tyrimo 7-oji banga, kurios duomenis analizavo VU psichologai, daugiausia buvo skirta surinkti informaciją apie vyresnio amžiaus asmenų gyvenimo istorijas - jų vaikystę, darbo istoriją, šeiminio gyvenimo istoriją, patirtas represijas ir pan.

Per pastaruosius 20 metų atlikti Lietuvoje gyvenančių ir nuo sovietų vykdytų represijų nukentėjusių asmenų tyrimai rodo, kad psichologinius persekiojimo ir represijų padarinius jaučia ne tik tiesiogiai juos išgyvenusieji, bet ir jų palikuonys. Beveik 50 metų trukęs įvairių visuomenės grupių ir atskirų jos narių persekiojimas paveikė ir visą visuomenę.

Remdamiesi šiais rezultatais VU mokslininkai rekomenduoja inicijuoti ir finansuoti tyrimus, skirtus išsiaiškinti psichologinius politinių represijų, diskriminacijos ir persekiojimo padarinius. Kartu reikėtų plėtoti ir apskritai tęstinius senėjimo tyrimus.

Senėjimo tyrimai, kurie aprėpia tarpdisciplininius duomenis, leidžia lyginti šalis ir analizuoti vyresnio amžiaus asmenų gerovės pokyčius, susidaryti platų su senėjimu susijusių procesų vaizdą ir suprasti iššūkius, kylančius mūsų visuomenėje.

Socialinė priežiūra ir paslaugos Lietuvoje

Socialinė priežiūra - tai specifinė parama, reikalinga asmens sveikatai ir socialinei gerovei palaikyti ir gerinti, dažniausiai dėl asmens ligos, amžiaus ar negalios. Asmens sveikatą sudaro įvairių fizinių ir ne tik veiksnių derinys, o asmens socialinė gerovė taip pat yra esminė šios sąvokos dalis.

Lietuvoje socialinė priežiūra dažniausiai užtikrinama teikiant tam tikras socialines paslaugas. Socialinių paslaugų rūšis, jų teikimo principus bei tvarką reglamentuoja Socialinių paslaugų įstatymas. Šis įstatymas apibrėžia socialinės globos, socialinės reabilitacijos ir kitas paslaugas, nustato, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis jas gali gauti.

Dauguma šių socialinių paslaugų, ypač socialinės globos paslaugos, turi didelę reikšmę asmens teisės į sveikatą įgyvendinimui. Asmens sveikatai ir socialinei gerovei palaikyti ir gerinti kartais gali prireikti tam tikros rūšies paramos, dažniausiai dėl asmens ligos, amžiaus ar negalios.

Socialinė atsakomybė, verslas ir bendruomenė

Kintanti socialinės atsakomybės samprata atspindi konkretaus laikotarpio visuomenės rūpesčius, aktualijas ir lūkesčius organizacijų atžvilgiu. Iš pradžių socialinė atsakomybė buvo suprantama kaip labdara, vėliau sąvoka išsiplėtė į etišką darbdavystę ir sąžiningą verslą, dar vėliau - į žmogaus teisių, aplinkosaugos, vartotojų apsaugos, darnios plėtros ir kitas sritis.

Organizacijų socialinės atsakomybės samprata formavosi 19 a. pradžioje, pvz., J. Benthamo teorijoje, išdėstytoje veikale Deontologija, arba mokslas apie moralę (Deontology, or the Science of Morality, išleista 1834). Socialinės atsakomybės terminą 1940 vartojo filosofas R. M.

Darbuotojams svarbu saugios ir sveikos darbo sąlygos, žmogaus teisės, lygios darbo sąlygos, kvalifikacijos kėlimas ir pan. Bendruomenei - įsitraukimas į jos veiklas, atsižvelgiant į konkrečius poreikius bei iniciatyvas. Aplinkosaugos požiūriu - taupus bei atsakingas išteklių naudojimas, aplinkos saugojimas, taršos mažinimas ir kt.

Notingemo universiteto (Jungtinė Karalystė) ir Nacionalinio Airijos universiteto (Galvėjus, Airija) 2024 m. atlikto tyrimo metu nustatyta, kad socialinė įmonės atsakomybė turi tiesioginį ir reikšmingą poveikį darbuotojų motyvacijai. Net 76 % darbuotojų jautė didesnę motyvaciją ir įsitraukimą į darbą, dirbdami įmonėse, kurios aktyviai įgyvendina CSR strategijas.

Socialinės atsakomybės praktikos ne tik stiprina darbuotojų motyvaciją, prisideda prie teigiamo įmonės įvaizdžio formavimo, bet ir stiprina investuotojų pasitikėjimą. PwC 2023 m. Ši išvada aiškiai rodo, jog investuotojai yra labiau linkę investuoti į tas įmones, kurios aktyviai įgyvendina socialinės atsakomybės strategijas.

Nuo 2008 m. Lietuvoje teikiamas Nacionalinis atsakingo verslo apdovanojimas (NAVA). Nacionalinis atsakingo verslo apdovanojimai kasmet teikiami Lietuvoje veikiančioms įmonėms siekiant skatinti įmonių socialiai atsakingas veiklas bei didinti žinomumą.

Nominacijos tradiciškai teikiamos keturiose kategorijose „Metų darbovietė”, „Metų bendruomeniškiausia įmonė”, „Metų aplinkosaugos įmonė” bei pagrindinis apdovanojimas „Socialiai atsakinga įmonė”. Įmonės, pretenduojančios į NAVA, vertinamos pagal 5 socialiai atsakingo verslo kriterijus. Antra, ar įmonė užtikrina visų suinteresuotų grupių įsitraukimą į socialinį dialogą. Trečia, ar išskirtos įmonių socialinės atsakomybės strateginės kryptys, sudarytas veiksmų planas, ar apibrėžti vertinimo rodikliai.

tags: #zmoniu #socialine #gerove