Krikščioniškasis socialinis mokymas formuojasi kaip atsakas į moderniosios visuomenės, ekonomikos ir politikos iššūkius; jis remiasi Evangelija, prigimtinėmis teisėmis, bendruoju gėriu ir Bažnyčios tradicija, siūlydamas moralinius principus socialinei ir ekonominei tvarkai. Šiame tekste aptarsime liberalizmo istoriją, jo sąsajas su kapitalizmu, krikščioniškojo socialinio mokymo reakcijas ir alternatyvas bei pagrindinius principus, kurie padeda vertinti ekonomines ir politines sistemas iš krikščioniškos perspektyvos.
Liberalizmas: kilmė, esmė ir poveikis
Liberalizmas, kilęs iš lotynų kalbos žodžio „liber“ kuris reiškia laisvas. Liberalizmas - tai politinė doktrina, ideologija bei politinės filosofijos kryptis. Ši ideologija yra grįsta asmens laisvės principu, valstybės kontrolės apribojimu, įstatymų viršenybe ir laisva rinka. Liberalizmas daugiausia pabrėžia individualią laisvę, ribotą valstybės kišimąsi ekonomikoje ir asmeninės iniciatyvos svarbą.
Liberalizmas yra seniausia šiuolaikinė ideologija. Liberalizmo elementai pastebimi jau Antikoje, tačiau kaip individo laisvės teorija jis suformavosi tik XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje. Ši ideologija atsirado griūvant feodalinei santvarkai ir įsitvirtinant kapitalistiniams santykiams. Taigi pagrindinės šios ideologijos idėjos buvo suformuotos XVIII a. antrojoje pusėje ir išsamiai pateiktos JAV Nepriklausomybės deklaracijoje ir Prancūzijos revoliucijos metu priimtoje „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje“.
Liberalizmo principai pirma buvo įgyvendinti JAV, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, Skandinavijos šalyse. XIX a. II pusėje - XX a. liberalizmas skilo į europietiškąjį individualistinį liberalizmą ir amerikietiškąjį socialųjį liberalizmą. Europoje liberalizmas dažniausiai yra asocijuojamas su dešiniųjų politinių jėgų spektru, tuo tarpu JAV jis yra susietas su kairuoliška pasaulėžiūra.
Šiuo metu liberalizme yra išskiriamos dvi kryptys: 1) Reformuotasis liberalizmas daugiausia atstovaujamas pasaulio (ypač Europos) liberalių politinių jėgų. Tai JAV Demokratų partija, Japonijos ir Kanados liberalų demokratų partijos, Australijos liberalai, Estijos reformų partija, Vokietijos laisvųjų demokratų partija, JK liberalų partija, Lenkijos „Piliečių platforma“. 2) Klasikinis liberalizmas tai senasis „grynasis“ liberalizmas, dabartiniai šalininkai Europoje vadinami neoliberalais, o Šiaurės ir Lotynų Amerikoje bei Australijoje libertarais.
Taip pat skaitykite: Socialinė Doktrina Krikščionybėje
Kapitalizmas ir liberali ekonomika
Liberalizmo ryšys su kapitalizmu yra istorinis bei idėjinis: liberalizmas akcentuoja laisvą rinką ir asmeninę iniciatyvą, o kapitalizmas išplėtojo ekonominius santykius, kuriuose privati nuosavybė ir rinkos mechanizmai lemia prekių ir paslaugų paskirstymą. Ši sąsaja tapo pagrindu modernioms ekonomikoms, bet kartu sukėlė socialinius iššūkius - nelygybę, eksploataciją, urbanizacijos problemas ir socialinę nelygybę, kuri XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje tapo Bažnyčios socialinio mokymo susirūpinimo objektu.
Krikščioniškojo socialinio mokymo atsakas
Krikščioniškasis socialinis mokymas yra integrali krikščioniškojo socialinio mokymo dalis. Jį galime apibūdinti kaip visumą įgytų žinių apie žmonių visuomenės esmę bei tvarką, teologinių būdų dabartiniams istoriniams santykiams pritaikomos normos ir santvarkos uždaviniai. Socialumas, kaip ir visa kita, kas sukurta, pajungtas išganimui ir yra susijęs su Kristumi.
XX amžiuje socialinio mokymo doktrina tampa aiškia ir apibrėžta samprata, kurios nereiktų painioti su politine teologija ar socialine krikščionybe, nors jos yra sudedamosios jos dalys. Socialinį mokymą visų pirma galime traktuoti kaip to pasaulio ir visuomenės supratimo, kurį pateikia pagrindiniai krikščioniškosios pasaulėžiūros principai, dėstymą. Šio mokymo rėmuose egzistuoja įvairūs teorijų metodologiniai būdai.
Krikščioniškasis socialinis mokymas negali būti visuomeninės politikos doktrina kaip partijų ar socialinių judėjimų programinės koncepcijos. Jis neatspindi tam tikrų socialinių grupių interesų, nesudaro praktinių politinių tikslų ir nesiūlo jų siekimo būdų. Tuo pačiu jis turi potencialą politinės veiklos vykdymui, kadangi siūlo išeitinius socialinės realybės supratimo, tikslų siekimo principus, disponuoja svariais tam tikros politikos palaikymo ar nepalaikymo resursais.
Be abejo krikščioniška bažnyčia visuomet tiesiogiai įtakojo Europos politiką, tačiau socialinio mokymo pradžią galime pažymėti nuo XIX amžiaus pabaigos, kai socialiniai klausimai tapo itin aktualūs, prasidėjus kapitalistiniams santykiams, atsiradus revoliucinei įtampai ir socialinei nelygybei. Katalikų bažnyčia tuomet neteko didesnės savo buvusio autoriteto dalies ir įtakos, negalėdama atsakyti į šiuolaikinės visuomenės pateiktus klausimus ir atstovaudama atgyvenusią politinę sistemą.
Taip pat skaitykite: žmogaus orumas ir bendrasis gėris ekonominėje sistemoje
Enciklikos ir Bažnyčios dokumentai
1991 metais, kai proletariatas ėmė propaguoti social-demokratiją, popiežius Levas XIII išleido pirmają encikliką “Rerum novarum”, kuri propagavo novatorišką bažnyčios požiūrį į visuomenines problemas. Po jos sekė eilė reikšmingų enciklikų, kurios nušvietė bažnyčios nuostatas dėl žmogaus orumo, darbo reikšmės, visuomeninės santvarkos, socializmo, liberalizmo ir demokratijos.
Pirmasis apie socialinį vystymąsi kalbėjo popiežius Jonas XXIII enciklikoje Mater et Magistra (1961 m.), nurodydamas, jog ekonominis augimas yra atsakas į socialinį visuomenės vystymąsi. Pacem in Terris Jonas XIII prašo turtingesnes pasaulio tautas padėti mažiau išsivysčiusioms tautoms, kad šios būtų pajėgios apsaugoti savo žmonių orumą. Popiežiaus Pauliaus VI enciklika Populiorum Progressio (1963) pabrėžė, kad vystymasis reikalauja drąsių transformacijų ir gelmės siekiančio naujoviškumo.
Vyskupų ir Romos kurijos dokumentai, taip pat 2004 m. parengtas katalikų Bažnyčios socialinio mokymo pagrindų sąvadas, susistemina mokymo temas: Dievo meilės plano žmonijai, žmogaus pašaukimo, žmogaus teisių kilmės ir tikslo, šeimos, darbo, ekonominio gyvenimo, demokratijos, tarptautinio bendradarbiavimo, kūrinijos apsaugos bei taikos klausimus.
Krikščioniškojo socialinio mokymo principai vertinant kapitalizmą ir liberalizmą
Bažnyčios socialiniame mokyme suformuluota dešimt teisingos visuomenės principų, kurie leidžia vertinti ir kritikuoti ekonomines sistemas:
- I. Tikėjimas tuo, kad kiekvienas žmogus turi nelygstamą vertę, kuri nepriklauso nuo jo socialinio statuso, lyties ar rasės.
- II. Žmogus yra bendruomeniška būtybė - teisinga visuomenė turi padėti kiekvienam augti kaip asmenybei ir siekti bendrojo gėrio.
- III. Žmogaus orumas bus gerbiamas, kai ginamos pamatinės žmogaus teisės ir kartu pabrėžiamos pareigos.
- IV. Pamatinis dorovinis kiekvienos visuomenės testas yra, kaip ji elgiasi su labiausiai pažeidžiamais žmonėmis - „dėmesys vargšams“.
- V. Kiekvienas žmogus turi teisę dalyvauti ekonominiame, politiniame ir kultūriniame gyvenime.
- VI. Ekonominė sistema privalo tarnauti žmonėms, o ne atvirkščiai; darbas - ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir asmenybės sklaidos erdvė.
- VII. Pagarba kūrinijai reiškia ekologinę atsakomybę ir tvarumą.
- VIII. Visi žmonės yra viena žmonijos šeima; solidarumas turi būti taikomas globaliai.
- IX. Valstybė turi pozityvų dorovinį vaidmenį - ginti orumą, saugoti teises ir kreipti visuomenę link bendrojo gėrio.
- X. Krikščionis turi būti taikdarys - statyti tiltus, o ne barikadas; taika susijusi su teisingumu.
Šie principai leidžia kelti kritinius klausimus kapitalizmui ir liberalizmui: ar laisvos rinkos politika užtikrina garbingą sąlygotą darbą ir orią algą? Ar privatizacija ir minimalus valstybės reguliavimas nesukelia socialinės atskirties? Ar ekonominis augimas vyksta žmogaus orumo bei bendrojo gėrio sąskaita? Krikščioniškasis socialinis mokymas nepasninkauja prieš laisvę, bet reikalauja, kad laisvės ir nuosavybės naudojimas būtų orientuotas į kitų gerovę ir išminčią solidarumą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Prigimtinė teisė ir Tomo Akviniečio įtaka
Prigimtinė teisė - svarbi krikščioniško socialinio mokymo metafizinė ir etinė bazė. Tomas Akvinietis aiškiai skiria filosofijos ir teologijos sritis. Jo tomistinė prigimtinės teisės samprata remiasi idėja, kad žmogus yra visuomeninė būtybė, o bendrasis gėris yra valstybės tikslas. Savo prigimtiniu protu mes pajėgūs suvokti socialinės struktūros, kurioje pilnai realizuojasi žmogaus prigimtis (kitaip tariant, valstybės) tikslą. Tas tikslas yra bendrasis gėris.
Iš tomistinės perspektyvos žmogaus teisės ir yra prigimtinės teisės. Po Antrojo pasaulinio karo Visuotinė žmogaus teisių deklaracija suteikė tarptautinį atspindį tokiems principams: teisė į gyvybę, laisvę, privatų gyvenimą, šeimos apsaugą, nuosavybę, dalyvavimą valstybės valdyme, teisė į socialinį aprūpinimą. Ši deklaracija gerai dera su tomistine prigimtinės teisės teorija ir pagal požiūrį į asmenį, šeimą bei darbą atitinka krikščioniškąjį socialinį mokymą.
Praktiniai krikščioniškojo socialinio mokymo taikymai
Dėmesys vargšams - vienas iš svarbiausių Krikščioniškos labdaros principų. Dėmesio vargšams principas praktiškai paliečia kiekvieno krikščionio gyvenimą tiek, kiek krikščionis stengiasi sekti Kristaus gyvenimą, tačiau tai taip pat yra visų žmonių socialinė pareiga. Pagal solidarumo principą, žmogiškieji ištekliai ir gėrybės turi būti paskirstomi arba jais dalinamasi kreipiant dėmesį visų pirmą į labiausiai stokojančiuosius.
Dovanojimo kultūra - krikščionių praktika, grįsta savęs ir savo išteklių dovanojimu, spontanišku bendravimu, pastabumu tam, kuriam čia ir dabar reikia pagalbos. Dovana sukuria labai glaudžius ryšius tarp žmonių. Šie ryšiai yra didžiulis visuomenės turtas. Principas remiasi Jėzaus duotu įsakymu: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“
Darbo klausimas: darbas yra ne vien pragyvenimo šaltinis, bet ir žmogaus sklaidos erdvė, orios egzistencijos prielaida. Socialinio mokymo dokumentai ragina kurti sąlygas oriam darbui, ginti darbo teises ir skatinti darbo žmogiškumą bei demokratiją darbo santykiuose.
Krikščionybė ir politika: ribos ir galimybės
Krikščioniškasis socialinis mokymas nėra partinė programa, bet turi potencialą politinei veiklai. Evangelija nėra kažkur pakibusi, uždaryta į privačią erdvę; krikščionybėje užkoduotas ad gentes principas, jos DNR būti misionieriška, todėl neišvengiamai į jos misijos lauką patenka ir politinis veikimas. Klausimas yra tik „metodika“: kaip evangelijos žinia skleidžiasi politikoje?
Prieš kurį laiką pasirodė kritinių pastabų, kad krikščionybė gali tapti gynybine tapatybe arba politinės mobilizacijos ženklu - pavyzdžiui, krikščioniškasis nacionalizmas. Tradicinė krikščioniškoji demokratija patyrė krizę, kai atsitraukė nuo savo dvasinių ir socialinių šaknų ir prisitaikė prie sekuliarios politinės kalbos. Tačiau socialinis mokymas ir toliau siūlo transcendentinę viziją ir dorovinius principus politiniam gyvenimui, ragindamas vengti instrumentalizmo ir manipuliacijos religija politikoje.
Globalizacija, kapitalizmas ir Bažnyčios pozicija
Globalizacija yra visą pasaulį apėmęs suartėjimo arba tarpusavio priklausomybės procesas tarp tautų, kultūrų, ekonominių ryšių bei rūpesčio ekologija. Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Centesimus Annus pastebi: Dabar vyksta pasaulinio masto ūkinis tarpusavio priklausomybės procesas. To reiškinio nederėtų laikyti neigiamu, nes dėl jo gali atsirasti geresnės galimybės pasiekti gerovę. Tačiau vis labiau jaučiama būtinybė, kad tokiu mastu, kaip plečiasi tarptautiniu pasidaręs ūkis, susikurtų ir sėkmingai veiktų tarptautiniai kontrolės ir vadovavimo organai, dėl kurių ūkis tarnautų bendrai gerovei.
Popiežius Benediktas XVI enciklikoje Caritas in Veritate užsiminė apie politinės pasaulinės valdžios būtinumą, sakydamas, kad ji galėtų padėti ekonominiam, taikos ir aplinkos apsaugos vystymuisi įtvirtindama etinius kriterijus. Krikščioniškasis socialinis mokymas atkreipia dėmesį į globalizacijos privalumus, bet ir į pavojus: kultūrinį suplokštėjimą, konsumerizmą, teisinio reguliavimo spragas, kurios gali pasinaudoti skurdžiausiomis valstybėmis.
Alternatyvos: socializmas, išlaisvinimo teologija ir Bažnyčios pozicija
Socializmas siekia socialinio teisingumo per didesnį valstybės įsikišimą ekonomikoje ir išteklių paskirstymą siekiant mažinti socialines nelygybes. Krikščioniškasis socialinis mokymas kritiškai vertina kai kurias socializmo tendencijas (ypač autoritarines ar antireligines), bet sutinka dėl būtinybės ginti varguolius bei užtikrinti orumą ir darbo teises.
Išlaisvinimo teologija - Lotynų Amerikos katalikų bažnyčioje XX a. viduryje susiformavęs judėjimas, siekęs atsiliepti į vietos skurdą ir priespaudą; jos plėtotojai pabrėžė, kad egzistuojanti tarptautinio kapitalizmo sistema trukdo vystytis besivystančioms tautoms. Krikščioniškasis socialinis mokymas priima vargstančių gynimą, bet ragina vengti ideologinio susitapatinimo su politiniais judėjimais, kurie gali paminti transcendenciją ar žmogaus orumą.
Tomas Akvinietis ir šiuolaikinis aktualumas
Daugelio teoretikų sutikimu, iškiliausio viduramžių filosofo Tomo Akviniečio sistema aktuali ir šiandien. Pirmiausia, jo metafizika yra pagrindas visoms vėlesnėms filosofinėms sistemoms suprasti. Labai svarbi ir Tomo Akviniečio moralės teorija, ypač dorybių analizė. Tikrai nepraradusi aktualumo Tomo Akviniečio socialinė teorija ir jo bendrojo gėrio koncepcija, ypač šiuolaikinių svarstymų apie gerovės valstybę fone. Krikščioniškas socialinis mokymas yra rimta alternatyva liberalizmui ir socializmui.
Tomas Akvinietis aiškiai skiria filosofijos ir teologijos sritis; filosofija, remdamasi proto galiomis, gali pasiekti tikrą žinojimą apie socialines struktūras, kurioms turi tarnauti bendrasis gėris. Jo prigimtinės teisės samprata leidžia apibrėžti žmogaus teises ir pareigas taip, kad jos būtų suderinamos su socialine tvarka, skirta žmogaus klestėjimui.
Grėsmės ir iššūkiai krikščioniškam socialiniam mokymui
Socialinio mokymo problematika slypi bažnyčios požiūryje į pasaulį. Krikščioniškasis socialinis mokymas stengiasi panaikinti įtampą tarp dieviškumo ir to, kas Bažnyčioje yra istoriškai kintama tarp to, kas duota ir to, kas užduota - tarp būtinybės ir laisvės. Socialinio mokymo grėsmės yra, kad sektantai nuolat iškyla ir pranašauja žemiškąjį rojų. Net revoliucinis socialistinės santvarkos kūrimas neįstengė žmonėms atnešti laimės ir laisvės.
Krikščioniškojo socialinio mokymo tikslas nėra nei žemiškasis rojus, nei naujas pergalingas „pasaulietiško pasaulio“ šlovinimas, o tokia socialinė santvarka, kurios padedamas žmogus galėtų vykdyti Dievo valią ir gyventi krikščionišką gyvenimą. Jei žmogus praranda esminį sugebėjimą laisvai atsiduoti, kyla grėsmė sumaišyti priemones ir tikslus; kūrinys nemokėdamas laisvai atsiduoti dažnai praranda šeimas, orumą, savigarbą.
Kaip taikyti mokymą šiandien
Socialinio Bažnyčios mokymo sąvadas yra tartum šio mokymo platus katekizmas, skirtas susipažinti su Bažnyčios požiūriu į įvairius visuomenės organizavimo klausimus. Jis padeda pažinti Bažnyčios atsaką į visuomenėje iškylančius socialinius klausimus. Sąvado paskirtis - pristatyti mąstymo apie žmogų ir visuomenę pasiekimus bei toliau kreipti naujas visuomenės vystymo iniciatyvas, atrandant tobulesnę žmogiškąjį kilnumą skatinančią aplinką.
Praktiniai žingsniai, kuriuos skatina socialinis mokymas: stiprinti socialinės apsaugos sistemas, saugoti darbo teises bei orų užimtumą, skatinti dovanojimo kultūrą ir pilietinę solidarumą, reguliuoti globalią ekonomiką etikos principais, puoselėti šeimą ir bendruomeniškumą, rūpintis kūrinijos apsauga ir taika.
Santrauka
Krikščioniškasis socialinis mokymas siūlo etinę ir antropologinę perspektyvą vertinant kapitalizmą ir liberalizmą: jis gina asmens orumą, solidarumą su vargstančiais, bendrąjį gėrį ir teisingą tvarką, kuriame ekonominės priemonės tarnauja žmonėms. Socialinis mokymas nėra partinė doktrina, bet teikia principus ir vertybes, kurios gali formuoti politikos pasirinkimus ir skatinti orią bei žmogų žmogiškai puoselėjančią visuomenę.
tags: #krikscionisko #socialinio #mokymo #poziuris #i #kapitalizma