Socialiniai vaidmenys mūsų gyvenime - tai elgesio modeliai, kurie apibrėžia bendravimo pobūdį. Vienaip bendraujame su artimais žmonėmis, kitaip - su draugais ir bendradarbiais. Iš kur atsirado šie vaidmenys? Tokiu būdu perduodamos ir išgryninamos žmogiškos vertybės, kurių dėka žmonės vystosi, mokosi, sąveikauja, gyvena bendruomenėje.
Pavyzdžiui, pagalvoję apie tėvus, greičiausiai susiesime juos su rūpesčiu ir globa, o draugus - su nuoširdumu ir pagalba. Iš kartos į kartą yra perduodamos dvasinės vertybės, tačiau negali būti griežtai surašytų vaidmenų - juk visi mes esame skirtingi, identiškų situacijų nėra, todėl negali būti vienodų elgesio scenarijų.
Todėl susitapatinimas su kažkokiu vaidmeniu nėra vien tik vaidyba, tai pradeda įtakoti žmogaus charakterį, elgesį, bendravimą. Taip prarandamas individualumas ir kūrybingumas, žmogaus elgesys pasidaro šabloniškas, o bendravimas paviršutiniškas. Pavyzdžiui, susitapatinęs su viršininko vaidmeniu, žmogus “viršininkaus“ ir namie.
Akivaizdu - jei susitapatinsime ar formaliai stengsimės atlikti socialinius vaidmenis, tuomet bendravimas bus nenuoširdus. Gyvenantis pagal šablonus žmogus - nesigilinantis, nuspėjamas, nesivystantis. Priešingybė tokiam žmogui - sąmoningas, kūrybingas, tobulėjantis žmogus. Suprasdami, koks yra bendravimas, mes galime išvengti nusivylimų ir apgaulių.
Tai ne manipuliacija, tai strateginė komunikacija | Keisha Brewer | TEDxGeorgetown
Kaip atpažinti nuoširdų bendravimą nuo šabloniško vaidmens atlikimo?
Juk kartais vaidyba būna tokia gera, kad palaikome ją nuoširdžia?.. - Tokie žmonės apie save kalba sutapatindami save su tam tikru vaidmeniu ir pabrėžia tai bet kokiomis aplinkybėmis - ir prisistatydami, ir asmeniniuose pokalbiuose.
Taip pat skaitykite: Gerovė ir atsakomybė
Bet kokiuose mūsų santykiuose labai svarbus sąmoningumas - tuomet turime motyvą kurti gerus santykius ir mums nereikia vaidinti ar atitikti kažką, kuo nesame. Tuo tarpu siekdami tiksliai atlikti kažkokį socialinį vaidmenį, rizikuojame tapti šabloniniu socializacijos produktu.
Socialiniai vaidmenys formuoja mūsų elgesį ir bendravimą.
Socialinės psichologijos požiūris į socialinius vaidmenis
Socialinė psichologija yra taikomosios psichologijos šaka, kuri sistemingai tiria visuomeninį žmogų. Ši disciplina nagrinėja socialinę elgseną ir psichinius reiškinius, kurie atsiranda žmonėms bendraujant ir sąveikaujant įvairiose grupėse. Socialinė psichologija apima ne tik kitų žmonių suvokimą, vertinimą, bet ir savo paties Aš vaizdo formavimąsi.
Socialinės psichologijos esmė ir objektas
Socialinė psichologija nagrinėja žmogaus elgesio ypatybes, kurios susiklosto, kai žmogus tampa tam tikros grupės nariu. Šios srities problematika apima mažųjų socialinių grupių funkcionavimą, nuostatas, socialinius vaidmenis, lyderiavimą, konfliktus, kognityvinį disonansą, kauzalinę atribuciją, komunikaciją ir individo socialinį elgesį, grupės įtaką individui.
Taip pat tiria, kaip pavieniai individai priima ir perduoda informaciją kitiems, kaip nuo to priklauso jų elgesys, kaip grupuojamasi apie bendras idėjas ar lyderius ir kokie procesai veikia grupuočių formavimąsi, jų raidą, bendradarbiavimą ir konfliktus su kitomis grupuotėmis.
Taip pat skaitykite: Kaip atsiimti pensiją už kitą žmogų
Socialinės psichologijos teiginiai grindžiami stebėjimais ir eksperimentais. Ši disciplina svarbi visuomenės raidą prognozuojančioms valdžios, teisėsaugos institucijoms ir politikams.
Socialinės psichologijos raida ir ištakos
Socialinės psichologijos ištakos siejamos su Aristotelio ir Platono veikalais, kuriuose daugiausia nagrinėjami individo ir visuomenės klausimai. XVIII a. C. A. Helvétius pabrėžė aplinkos vaidmenį asmenybės socializacijai, sąmonės, potraukių ir aistrų vaidmenį visuomenės formavimuisi. A. Comte’as laikomas pirmuoju mokslininku, ketinusiu išskirti atskirą socialinio mokslo sritį, mėginusiu pritaikyti pozityviosios moralės sistemos terminą socialinei psichologijai.
Kaip atskira psichologijos šaka socialinė psichologija susiformavo XX a. pradžioje. 1908 m. išleistos W. McDougallio ir E. A. Rosso knygos laikomos svarbiais darbais, kuriuose pirmą kartą pavartota ir aptarta socialinės psichologijos sąvoka. Lietuvoje socialinės psichologijos užuomazgų atsirado XIX a. viduryje, o XX a. pradžioje socialinės psichologijos tematika rašė A. Kaupas ir K. Bytautas. 1939 m. J. Vabalo‑Gudaičio straipsnis apie žemaičių psichologines savybes yra pirmasis darbas apie tarpkultūrinius skirtumus. XX a. 8 dešimtmetyje darbų iš socialinės psichologijos paskelbė A. Jacikevičius ir A. Suslavičius.
Pagrindiniai socialinės psichologijos principai
- Tapatybė ir kilnumas: Kiekvienas žmogus siekia realizuoti save santarvėje su savimi pačiu, su savo tapatybe ir drauge gerbdamas kito kilnumą. Žmogus, atėmus jo tapatybę ir vienumą, nepakartojamumą, tapo bevarde auka ant svetimų idėjų altoriaus. Viskas leidžiama, kai abstrakti idėja iškeliama aukščiau žmogaus.
- Socialinis gyvenimas ir rutina: Daugybė žmonių gyvena pasimetę išoriniuose veiksmuose, gyvenimo rutinoje, įtraukti masės gyvenimo paviršutiniškumo. Netikėta nesėkmė, katastrofa, avarija, artimo žmogaus mirtis žiauriai atšaukia pasyvų sapną, „išsibarstymą” ir iškelia egzistavimo prsmės klausimą.
- Filosofinė antropologija: Filosofinės antropologijos studijų centre - visas žmogus. Apmąstant jo veiksmus siekiama nustatyti pirminius principus, bylojančius apie žmogaus buvimą ir veikimą, analizuojant ir pačius principus, jų prigimtį.
Socialiniai vaidmenys ir bendravimas
Tam tikru laiku ir tam tikroje aplinkoje žmogus ką nors veikia, kuo nors būna, elgiasi kaip kurios nors grupės narys, t.y. atlieka kokį nors socialinį vaidmenį. Vaidmens atlikimas - nebūtinai veikla. Vaidmens sąvoka naudojama ir ryšiams su kitais žmonėmis apibūdinti (draugas, bendradarbis, viršininkas).
Socialinis vaidmuo gyvuoja ilgiau nei jo atlikėjai (tėvo, motinos, sesers). Tačiau kiekvienas žmogus tą vaidmenį atlieka savitai, jį kuo nors praturtindamas. Vaidmuo - tam tikras elgesio būdas, charakteringas kuriai nors apibrėžtai veiklos sričiai arba būsenai. Vaidmeninis bendravimas yra abipusis ir svarbu, ar abi pusės suvokia ir priima viena kitos vaidmenis.
Taip pat skaitykite: Žmogaus raidos vadovas
G. Allport išskiria 4 socialinio vaidmens vystymosi stadijas:
- Su vaidmeniu susiję lūkesčiai.
- Vaidmens supratimas.
- Emocinis jo priėmimas / nepriėmimas.
- Vykdymas.
Nors visuomenėje egzistuoja tam tikri vaidmenų modeliai, ką turėtų daryti ir koks turėtų būti tam tikro vaidmens atlikėjas, žmogus juos supranta pakankamai individualiai dėl įvairių priežasčių: socializacijos ypatumų, vertybių, bendravimo patirties. Skirtingas vaidmens supratimas yra konflikto prielaida.
Emocinis sutikimas su tuo, kad esi kokio nors vaidmens atlikėjas, vadinamas vaidmens priėmimu. Priešingybė - vaidmens atmetimas.
Visos ankstesnės vaidmens atlikimo pakopos turi įtakos baigiamajai - vaidmens atlikimui, išreiškiant siekį suteikti prioritetus atliekamiems vaidmenims. Atlikdamas vaidmenis, žmogus išreiškia aspiracijas - savotišką meistriškumo orientyrą.
Vaidmens apibrėžtumas
Ką vaidmens atlikėjas iš tikrųjų privalo daryti, kas sudaro vaidmens turinį? Jei vaidmuo - oficialus, t.y. jei jo atlikimą lemia oficialūs, formalūs žmonių santykiai, jų turinys apibrėžiamas oficialiai ir paprastai įforminamas darbo taisyklėmis. Tačiau net ir tada vaidmens turinys interpretuojamas įvairiai. Atlikėjas gali nesutikti su kai kuriais jo vaidmeniui keliamais reikalavimais. Dar daugiau painiavos dėl neformalių vaidmenų. Jų turinį lemia tradicijos, moralė arba tiesiog žmonių susitarimas.
Trumpai socialinio vaidmens turinį galima nusakyti šiais žodžiais: pageidaujama, būtina, draudžiama. Taigi vaidmens turinio apibrėžtumas yra problema. Žmogus dažnai klausia savęs, ką jis privalo daryti ir ko ne, kas yra jau kitų žmonių vaidmuo. Jei žmogui sekasi, jis linkęs pripažinti save to vaidmens atlikėju, jei nesiseka, priešingai, savasis vaidmuo menkinamas. Vaidmens neapibrėžtumas didina stresą.
Ne tik pačiam žmogui, bet ir kitiems neaišku, ką jis turi daryti, ko iš jo tikėtis, ko reikalauti ar prašyti. Kai vaidmuo neapibrėžtas, neaišku, kaip vertinti to žmogaus elgesį. Galiausiai ir pats žmogus nežino, kaip save vertinti, kada laikyti save kompetentingu. Tada žmogus jaučiasi mažai ką galintis pakeisti savo aplinkoje, kontroliuoti.
Vaidmens apibrėžtumo ieškojimas vyksta remiantis įvairiais kriterijais: pareigos (privaloma - draudžiama), moralės (kilnu-gėdinga), saugos jausmo (saugu-pavojinga). Kuriuo kriterijumi žmogus grindžia savo vaidmenį, priklauso nuo jo vertybių. Neretai vaidmens apibrėžtumo kriterijai vienas kitam prieštarauja ir sukelia konfliktą.
Nuokrypio (deviantinis) vaidmuo
Neišvengiantis vaidmens apibrėžtumo konflikto žmogus gali mėginti suderinti prieštaraujančias elgesio normas ir atlikti tiek leistinus, tiek neleistinus dalykus. Tai vadinama pradiniu nuokrypiu, kadangi oficialus vaidmuo laikomas pagrindiniu, o nusikalstamas - atsitiktiniu, epizodiniu. Kol kas žmogus savęs su juo nesutapatina. Oficialusis vaidmuo leidžia pajusti savąją vertę. Nusikalstamas vaidmuo laikomas laikinu, su juo siejami nemalonūs išgyvenimai, abejonės. Padėčiai (ekonominei, pvz.) pagerėjus, gali kilto noras atsisakyti “slaptojo” vaidmens.
Kai epizodinis, atsitiktinis vaidmuo tampa pagrindiniu, vaidmens nuokrypis laikomas antriniu - tada oficialusis vaidmuo tampa antraeilis, maskuojantis. Vaidmens apibrėžtumo konflikto lyg ir nebelieka. Žmogus identifikuojasi su vaidmeniu, anksčiau laikytu atsitiktiniu, laikinu. Nusikalstamas vaidmuo dabar tampa savęs vertinimo, prestižo palaikymo pagrindu. Taip yra todėl, kad keičiasi vertybės: oficialiosios vertybės atmetamos, jų vietą užima asocialios vertybės.
Socialiniai vaidmenys ir bendravimas
Panagrinėkime dviejų žmonių bendravimą. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žmonės bendrauja tik kaip dviejų vaidmenų atlikėjai: draugas-draugas, viršininkas-pavaldinys. Tačiau gali būti, kad šalia vieno vaidmens, atliekami ir kiti, ne visada įsisąmoninami vaidmenys. Yra “patogių” vaidmenų, už kurių galima slėptis: draugo, patarėjo, konsultanto, tėvo vaidmuo. Iš tikrųjų daugelis vaidmenų yra daugialypiai - kad ir tas pats draugo vaidmuo - nuo globėjo, rūpintojėlio iki teisėjo, kontroliuotojo.
Kuo ilgiau žmonės gyvena, tuo daugiau jie atlieka socialinių vaidmenų. Žmogus skundžiasi, kad yra perkrautas vaidmenų, sunku juos tobulai suderinti. Dažnai vaidmenys trukdo, prieštarauja vieni kitiems. Taip yra dėl to, kad žmogus priklauso daugeliui grupių, keliančių skirtingus reikalavimus ir pripažįstančių skirtingas elgesio normas. Dėl šios priežasties kokio nors vaidmens atlikimas vienoje grupėje ima prieštarauti vaidmens atlikimui kitoje grupėje.
tags: #zmogaus #socialiniai #vaidmenys #gyvenime