Pirmoje XX a. pusėje psichologijoje vyravo bihevioristinė teorija. Kognityvinė mokymosi teorija, atsiradusi kaip atsakas į biheviorizmą, pabrėžia pažinimo svarbą mokymosi procese. Šiame straipsnyje išnagrinėsime kognityvinę mokymosi teoriją, apibrėšime jos pagrindinius principus, aptarsime įvairių autorių indėlį ir panagrinėsime praktinį pritaikymą. Kognityvinė mokymosi teorija yra svarbi švietimo, psichologijos ir kitose srityse, siekiant geriau suprasti, kaip žmonės įgyja žinių ir įgūdžių.
Pagrindiniai mokymosi aspektai
Mokymasis yra nuolatinis elgesio arba fizinės ir psichinės veiklos pakitimas, kuris nėra tiesiogiai susijęs su įgimtomis fiziologinėmis reakcijomis. Tai procesas, kuris vyksta dėl ankstesnės patirties ir veiklos. Norint suprasti mokymosi procesą, svarbu atsižvelgti į keletą pagrindinių aspektų:
- Elgesio pakitimai: Mokymasis visada susijęs su elgesio pokyčiais.
- Pastovumas: Šie pakitimai turi būti sąlygiškai pastovūs, atskiriant juos nuo momentinių pokyčių, sukeltų nuovargio, cheminių medžiagų ar brendimo.
- Praktika ir patirtis: Mokymasis visada yra praktikos arba patirties rezultatas, reikalaujantis pakartojimo.
- Pastiprinimas: Patirtis arba praktika turi būti pastiprinta, stiprinant veiksmus, kurie veda prie tikslo.
Biheviorizmas ir kognityvinės teorijos santykis
Biheviorizmas teigia, kad mokymasis yra elgesio formavimo mechanizmas, kurį lemia aplinka, gretimumo ir pastiprinimo principai. Kognityvinės elgesio teorijos atsirado kaip priešprieša biheviorizmui, pabrėždamos atminties sistemos svarbą kaip informacijos procesoriaus, o anksčiau įgytas žinias - kaip mokymosi pagrindą. Socialinio išmokimo teorijos pabrėžia mokymosi socialinį kontekstą. Imitacija, mokymasis stebint ir modeliavimas yra svarbūs elementai, aiškinantys žmonių elgesį.
Alberto Banduros indėlis: socialinio mokymosi ir modeliavimas
A. Bandura teigė, kad mokymasis vyksta stebint kitus, o tai vadinama modeliavimu. Socialinį išmokimą sudaro du procesai: tiesioginis pastiprinimas ((kai kurių vaikų agresija pasiekia savo tikslą ir taip yra pastiprinama) ir socialinis modeliavimas (vaikas gali pradėti kitaip elgtis stebėdamas savo aplinkoje kito asmens elgesį). Bandura atmetė teiginius apie įgimtus instinktus ir pabrėžė modeliavimo ir pastiprinimo reikšmę. Agresija yra išmoktas elgesys.
Bobo lėlės eksperimentas - Albertas Bandura apie socialinį mokymąsi: Vaikų grupė stebėjo suaugusįjį, kuris agresyviai elgėsi su lėle Bobo. Kita grupė stebėjo tą patį elgesį, bet nufilmuotą. Trečia grupė stebėjo animacinį filmuką su agresyviu elgesiu. Ketvirta grupė nestebėjo jokio agresyvaus elgesio. Vėliau vaikai žaidė tame pačiame kambaryje. Eksperimentatoriai sukėlė vaikams nepasitenkinimą, atimdami žaislus. Vaikai, matę agresyvų elgesį, dažniau elgėsi agresyviai su lėle Bobo.
Taip pat skaitykite: Gerovė ir atsakomybė
Bandura taip pat išskyrė saviveiksmingumą - žmogaus įsitikinimą, kad jis gali sėkmingai atlikti tam tikrą užduotį. Saviveiksmingumas stiprinamas per: Sėkmingą patirtį. Stebėjimą, kaip kiti sėkmingai atlieka užduotis. Verbalinį įtikinėjimą. Emocinę būseną. Triadinis priežastingumo modelis teigia, kad elgesys, asmenybė ir aplinka veikia vienas kitą.
Juliano B. Rotterio požiūris: lūkesčiai ir kontrolės lokusas
J. B. Rotterio socialinio išmokimo teorija aiškina, kaip žmonės mokosi elgesio sąveikaudami su kitais ir aplinka. Rotteris teigė, kad žmogaus elgesį motyvuoja noras maksimalizuoti pasitenkinimą ir minimalizuoti bausmę. Elgesio potencialas (tikimybė, kad tam tikras elgesys pasireikš tam tikroje situacijoje) priklauso nuo lūkesčio (įsitikinimo, kad tam tikras elgesys leis pasiekti tam tikrą tikslą) ir paskatinimo vertės (to tikslo svarbos).
| Terminas | Reikšmė |
|---|---|
| Elgesio potencialas | Tikimybė, kad tam tikras elgesys pasireikš |
| Lūkestis | Įsitikinimas, kad elgesys leis pasiekti tikslą |
| Paskatinimo vertė | Tikslo svarba asmeniui |
Rotteris taip pat išskyrė kontrolės lokusą - asmenybės polinkį priskirti atsakomybę už savo veiksmus ir rezultatus savo gebėjimams arba išoriniams veiksniams. Kontrolės lokusas gali būti vidinis (sėkmė priklauso nuo žmogaus sugebėjimų) arba išorinis (sėkmę reguliuoja išoriniai veiksniai).
Walterio Mischelio Kognityvinė-afektinė asmenybės sistema
W. Mischelis teigė, kad elgesį lemia ne asmenybės bruožai, o tai, kaip žmogus save suvokia konkrečioje situacijoje. Elgesio numatyme svarbūs tikslai. Modeliavime svarbu ne tik elgesio pakartojimas, bet ir kognityviniai procesai, tokie kaip informacijos suvokimas simboliais ir išsaugojimas atgaminimui ateityje.
Kognityvinė elgesio terapija ir psichopatologija
Kognityvinė socialinio išmokimo teorija teigia, kad psichopatologiniai sutrikimai gali atsirasti dėl: Per didelio savęs baudimo. Klaidingai numatomo neigiamo paskatinimo. Kognityvinė elgesio terapija (KET) yra psichoterapijos forma, kuri remiasi kognityvinės ir elgesio teorijų principais. KET padeda žmonėms identifikuoti ir keisti neigiamas mintis ir elgesį, siekiant pagerinti emocinę būklę ir gyvenimo kokybę.
Taip pat skaitykite: Kaip atsiimti pensiją už kitą žmogų
George'o Kelly asmenybės konstruktų teorija
G. Kelly asmenybės konstruktų teorija teigia, kad individas yra kaip mokslininkas, kuris kuria hipotezes apie pasaulį ir jas tikrina. Pagrindinis postulatas teigia, kad žmogaus procesai psichologiškai kanalizuojami pagal tai, kaip jis numato įvykius. Sveikas žmogus atitinka 4 charakteristikas: Lankstumas. Gebėjimas mokytis iš patirties. Realistiškumas. Nuoseklumas.
Asmenybės teorijos ir bruožai
Asmenybės bruožų teorijos, atstovaujamos G. Allporto, R. Cattello ir H. Eysencko, teigia, kad asmenybė susideda iš stabilių bruožų, kurie lemia žmogaus elgesį. R. Cattellas naudojo faktorių analizę, kad nustatytų pagrindinius asmenybės bruožus. Jis išskyrė 16 pagrindinių asmenybės faktorių. Šiuolaikiniai tyrėjai dažnai naudoja "penketą svarbiausių" asmenybės faktorių: Atvirumas patirčiai. Sąžiningumas. Ekstravertiškumas. Malonumas. Neurotiškumas.
Egzistencinės ir racionalios žmogaus modelių perspektyvos
Egzistencinės asmenybės teorijos, atstovaujamos L. Binswangerio, M. Bosso ir V. Simon, pabrėžia egzistencinius žmogaus aspektus. Jamesas S. Colemanas - vienas iš svarbiausių XX amžiaus antrosios pusės socialinių teoretikų, racionalaus pasirinkimo sociologijos atstovas. Knygoje „Socialinės teorijos pagrindai“ Colemanas iš savosios paradigmos pozicijų pristato fundamentalias socialinės teorijos problemas ir jų sprendimo būdus. Be to, autorius mano, kad socialinė teorija nėra vien akademinės pratybos, ji turinti įtakoti ir patį socialinį pasaulį.
Colemanas - metodologinis individualistas, tačiau labai savotiškas. Greta individualių veikėjų pasirinkimų pripažįstama egzistuojant ir išorinius, ne individualius faktorius, tokius kaip normos, valdžios santykiai, kolektyvinis elgesys ir panašius. Tokiu būdu Colemanas įsijungia į vienos iš pagrindinių šiuolaikinės socialinės teorijos problemų sprendimo paieškas. Ta problema - tai bandymas „sutaikyti“ socialinės teorijos mikro ir makro lygmenis, paaiškinti, kaip individualus elgesys veikia visuomenėje vykstančius procesus, ir atvirkščiai. Colemanas pateikia vieningą konceptualią struktūrą, galinčią ir aprašyti, ir kiekybiškai įvertinti socialinių sistemų stabilumą bei jų kaitą.
Kognityvinių ir socialinių modelių praktinis taikymas
Kognityvinė mokymosi teorija ir socialinio išmokimo modeliai plačiai taikomi švietime, socialiniame darbe, organizacijų valdyme ir psichoterapijoje. Socialinį mokymąsi sudaro tiek tiesioginis pastiprinimas, tiek stebėjimas ir modeliavimas, todėl praktikoje svarbu kurti taisyklingus elgesio modelius šeimoje, mokykloje ir žiniasklaidoje. Kognityvinė elgesio terapija padeda keisti destruktyvias kognicijas, o Rotterio ir Mischelio įžvalgos leidžia suprasti motyvaciją ir situacinį elgesį.
Taip pat skaitykite: Žmogaus raidos vadovas
Taikymas organizacijose ir visuomenėje
Socialiniai mokslai siūlo daugybę tyrimų apie pilietinį dalyvavimą, socialinį kapitalą, partnerystę ir organizacijų bendradarbiavimą. Empiriniai darbai Lietuvoje nagrinėja asmeninių socialinių paslaugų deinstitucionalizaciją, imigrantų pilietinį dalyvavimą, socialinės gerovės koncepcijas ir kitus reiškinius, parodančius, kaip kognityviniai ir socialiniai modeliai veikia praktikoje.
Santrauka
Kognityviniai ir socialinio išmokimo modeliai suteikia sudėtingą, daugiasluoksnį supratimą apie žmogų ir visuomenę. Jie atkreipia dėmesį tiek į individo pažinimo procesus, tiek į socialinę sąveiką bei institucijų poveikį. Šios teorijos yra ne tik akademinės - jos turi praktinį poveikį švietimui, terapijai ir viešajai politikai, padėdamos geriau suprasti ir formuoti žmogaus elgesį socialinėse kontekstuose.
tags: #zmogaus #modeliai #socialiniuose #moksluose #zmogus #ir