Vaikystėje įgyti socialiniai įgūdžiai, perimtos socialinės, kultūrinės vertybės, išgyventi socialiniai potyriai tampa tolesnio gyvenimo pamatu. Šiame amžiuje perimamos elgesio normos ir bendravimo būdai, tad svarbu tinkamai organizuoti vaiko veiklą, sudaryti palankias sąlygas žaidybinei veiklos formai reikštis, nes svarbiausios žaidimo paskirtys - asmenybės ugdymas, kultūrinė, socialinė, rengimosi ateičiai patirtis.
Žaidimo prigimtis ir filosofinė prasmė
Žaidimas yra vaiko darbas - o socializacija yra svarbiausias įgūdis, kurį vaikas įgyja pirmaisiais gyvenimo metais. Žaidimą galima įvardinti kaip reikšmingą vaikystės amžiaus socializacijos veiksnį. Žaidimas nėra tik pramoga - tai pagrindinė vaiko priemonė mokytis socialinių taisyklių, empatijos ir bendradarbiavimo.
Nyderlandų istorikas, kultūros teoretikas J. Huizinga savo veikale „Homo Ludens“ lygina mažų šuniukų ir vaikų žaidimą: „Jie (šuniukai) kviečia vienas kitą žaisti tam tikrais gestais ar tam tikru elgesiu. Jie laikosi taisyklių - negalima kąsti, ar bent jau negalima stipriai kąsti savo broliui ar sesei į ausį. Jie apsimeta, kad yra siaubingai įpykę. Ir - tai svarbiausia - šie veiksmai jiems teikia daug džiaugsmo.“ Juk taip žaidžia ir maži vaikai! Šis palyginimas atskleidžia žaidimo kaip fenomeno universalumą.
A. Juodaitytė straipsnyje „Žaidimas kaip vaiko kūrybos ir gyvenimo filosofija“ teigia, kad požiūris į savaiminį vaiko žaidimą kaip į nepakankamą ir reguliuojančio, vedančio suaugusiojo vaidmens jame būtinumą, remiasi nepagrįstais ir klaidingais įsitikinimais apie vaikų poreikius rezultatui ir sėkmei. „(…) suaugusiųjų reguliuojamos veiklos trukdo vaikams priimti reikšmingus sprendimus, atliepiančius tiems jų socialiniams, kultūriniams poreikiams, kuriuos suaugusieji ignoruoja, o ypač tokius, kaip vaikų noras linksmintis ir patirti malonumą.“
Mokslinės diskusijos: žaidimo prasmės ir paradoksai
LTStraipsnyje atskleidžiamos žaidimo kaip vaiko socialinio, kultūrinio gyvenimo ir kūrybos filosofinės prasmės. Mokslinių diskusijų ir debatų probleminės linkmės bei jų turinys aptariami: žaidimo socialinės, kultūrinės, kognityvinės, kūrybinės prasmės vaiko gyvenime; žaidimo sampratų ir požymių įvairovė; vaiko motyvacijos raiška žaidime; žaidimo pedagoginės sąlygos; konstrukto „žaidžiantys vaikai“ socialinės‑filosofinės prasmės.
Taip pat skaitykite: Efektyvus komandinis darbas socialiniame darbe
Disciplinose darbuose atskleidžiama, ką žaidimo klausimus akcentavo Lietuvos ir užsienio mokslininkai, ieškodami jo kūrybinių, egzistencinių, kognityvinių prasmių. Atsakoma į klausimą: kodėl mokslininkai, apibūdindami žaidimą kaip vaiko gyvenamojo pasaulio projektą teigia, jog moksline prasme šis klausimas yra labai paradoksalus. Jo paradoksalumas aiškinamas taip: kuo daugiau gilinamasi į žaidimo prasmes, tuo daugiau lieka neatsakytų klausimų apie jį.
Psichologinės ir neurobiologinės perspektyvos
Psichologė Mildred Parten 1932 m. aprašė žaidimo elgesio etapus: paralelinis žaidimas (apie 2-3 metai), asociatyvus žaidimas (apie 3-4 metai) ir kooperatyvinis žaidimas (4+ metai). Socialiniai įgūdžiai vystosi etapais nuo paralelinio žaidimo iki kooperatyvinio žaidimo. Du 3 metų vaikai sėdi šalia vienas kito ir žaidžia smėliu - bet ne kartu. Po valandos jie dalijasi smėlio pyragu ir kartu nusprendžia, ko reikia žaidimų aikštelei. Tai nėra atsitiktinumas. Tai viena įdomiausių vystymosi procesų: palaipsnis judėjimas nuo vienišo žaidimo prie kooperatyvaus bendravimo.
Rusų psichologas Levas Vygotskis sukūrė sąvoką „artimiausios raidos zona“ - zoną, kurioje vaikas gali pasiekti daugiau su pagalba nei vienas. Kalbant apie ikimokyklinio amžiaus vaikų žaidimą kaip artimiausios plėtros zoną, L. Vygotsky rašo: „Žaidimo ir raidos santykis yra toks pats, kaip mokymosi ir raidos. Žaidimo metu keičiasi vaiko poreikiai ir savimonė. Žaidimas yra vystymosi šaltinis, jis sukuria artimiausios plėtros zoną.“
Neurotyrimai patvirtina: žaidimas aktyvuoja smegenų atlygio sistemą ir dopamino išsiskyrimą, kurie yra svarbūs motyvacijai ir atminties konsolidavimui. Neuropsichologijos tyrimai parodė, kad žaidimas yra toks pats pirminis procesas, kaip ir išlikimas, panika, geismas, reguliuojamas seniausios smegenų dalies, ir ši žaidimo pirmapradystė padeda vystytis sudėtingesnius procesus kontroliuojančioms smegenų dalims.
Žaidimo svarba
Žaidimo savybės ir laisvo žaidimo pripažinimas
Bostono universiteto profesorius P. Gray nurodo, kad žaidimas yra veikla, kuri: „1) laisvai pasirenkama ir laisvai kreipiama 2) remiasi vidine motyvacija 3) reguliuojama menamomis taisyklėmis 4) reikalauja įsitraukusio, aktyvaus, bet ne įsitempusio veikėjo.“ P. Gray pabrėžia, kad bet kokia veikla, kurios negalima laisvai pasirinkti ir kada panorėjus baigti, negali būti vadinama žaidimu.
Taip pat skaitykite: Tradiciniai žaidimai su vaiku
Žaidimas turi remtis vidine motyvacija, o ne noru pasiekti kažkokį tikslą, būti apdovanotam ar bet kokia kita išorine motyvacija. Kitaip tariant, žaidime priemonės yra svarbesnės už tikslą, ir žaidimas yra tikslas pats savaime. Pateikdamas menamų taisyklių svarbą žaidimui P. Gray remiasi L. Vygotsky vaiko vystymosi teorija ir pabrėžia, kad žaidimui taisyklės yra būtinos. Žaidimas reikalauja iš žaidžiančiųjų maksimalaus įsitraukimo ir susikaupimo, tačiau būtent todėl, kad taisyklės yra menamos, pats žaidimas vystosi labiau vaizduotėje nei tikrovėje, jį galima laisvai pasirinkti, keisti ir bet kada baigti - žaidimas nekelia streso.
Žaidimo praktiniai pavyzdžiai: socialinių įgūdžių lavinimo žaidimai
„Mano vieta“. Tai labai subtilus žaidimas, kuriame žaidėjai priklausomai nuo situacijos atsiranda skirtingose eilės vietose, nes pagal nustatytas sąlygas galima atsidurti ir pradžioje, ir viduryje, ir gale. Šis žaidimas tinka kolektyvuose, kuriuose nusistovėjusios tam tikros vertinimo taisyklės, kur žmonės linkę save nuvertinti, ar nedrąsiai įsilieja į kolektyvą. Žaidėjų paprašoma sustoti eile pagal kažkokį kriterijų (pvz. nuo didžiausio iki mažiausio arba atvirkščiai, nuo mažiausio iki didžiausio). Šioje eilėje kažkas tampa pirmas, kažkas vidurinis, kažkas - paskutinis. Žaidėjai savo vietą turi surasti tylėdami, komunikuodami tik veido mimikos, gestų pagalba. Nei vienas žaidėjas negali stumdyti, ar kitaip nurodinėti kur turėtų atsistoti kitas žaidėjas.
„Skaičiai“. Žaidėjai susėda ratu ir susikaupia, įsiklauso tiek į save, tiek į kitą. Kai visi nurimsta vienas iš žaidėjų pradeda skaičiuoti tardamas: „vienas“. Bet kuris žaidėjas (ne iš eilės) taria: „du“. Kitas žaidėjas taria: „trys“. Tokiu būdu yra suskaičiuojama iki dešimties. Gali taip nutikti, kad atsiranda keli „entuziastai“ ir, neatsižvelgdami į kitus, greitai susako visus skaičius. Tuomet galima perspėti, kad vienas žaidėjas sako skaičių vieną kartą. Dažnai atsitinka, kad skaičių keli žaidėjai pasako vienu metu. Tuomet skaičiavimas vėl prasideda nuo vieno. Žaidimas pavyksta, kai žaidėjai po vieną, neskubėdami, ramiai suskaičiuoja iki dešimties. Kuo daugiau kartų žaidimas žaidžiamas, tuo paprasčiau darosi vieniems kitus suprasti.
„Angelas“. Tai tylos ir ramybės reikalaujantis žaidimas. Žaidėjai sustoja poromis. Vienas žmogus turi vesti kitą. Žaidžia mažiausiai dvi poros. Vedančiojo delnas padėtas ant kito ištiesto delno. Vedžiojamasis žmogus turi nesusidurti su kitos poros vedžiojamuoju. Poroje žaidėjai susitaria, kuris bus ŽMOGUS, kuris bus ANGELAS. Žmogus užsimerkia (galima užrišti akis). Angelas ištiesia delną žmogui, šis padeda savo delną (neįsikabina, o tiesiog padeda). Žmogus pradeda judėti erdvėje. Kadangi jis nieko nemato, angelas turi saugoti, kad žmogus neišeitų iš žaidimo teritorijos, neatsitrenktų į erdvėje pasitaikiusius daiktus, nesusidurtų su kitu žmogumi, kuris taip pat nemato, o yra saugomas kito angelo. Angelas negali šnekėti su žmogumi, jo stumdyti ar kitaip aktyviai vedžioti. Angelas švelniai laikydamas žmogaus ranką subtiliai „perspėja“ apie gresiančius „pavojus“. Šio žaidimo įdomybė - kaip angelas sugebės švelniu rankos laikymu perspėti ir apsaugoti žmogų. Kai žmogus nori baigti žaidimą, tai jis irgi subtiliai turi duoti ženklą (nešnekant) angelui, kad šis saugiai išvestų už žaidimo ribų.
„Svetimas“. Žaidėjai vaikšto kas kur nori, nežinodami ir nesusitarę, kas yra SVETIMAS. Žaidimo organizatoriui davus ženklą žaidėjai be žodžių turi nuspręsti, kas tampa SVETIMU, ir bandydami burtis į būrį stumia jį iš savo tarpo. SVETIMAS stengiasi nepasiduoti ir bando išlikti būryje. Šiame variante įdomiausia tai, kas nusprendžia ir kaip žaidėjai supranta, kuris tampa SVETIMU. SVETIMU vaikas gali būti išrinktas tik vieną kartą. Taip visi vaikai turi galimybę pajusti atstūmimo pojūtį, išmokti į tai reaguoti kuo natūraliau. Po žaidimo būtina susėsti į ratą ir pasikalbėti. Patartina išklausyti tuos, kurie blogai jaučiasi, susilaikyti nuo perdėto gailesčio ar vertinimo; galima priminti, kad visi buvo žaidėjai ir iš tikrųjų nieko asmeniško neatsitiko.
Taip pat skaitykite: Netikėtas „Kiss Cam“ incidentas
„Garsų ratas“. Žaidėjai tyliai dainuodami (niūniuodami) ramiai eina ratu vienas paskui kitą. Viduryje stovi užsimerkęs žaidėjas - klausytojas. Jis klausosi garsų ir turi išsirinkti du dainuotojus, kurie jam tuo metu patinka. Ėję ratu žaidėjai sustoja ir nutyla. Vienu rato sustabdymu garsus skleidžia tik tie, į kuriuos rodo viduryje stovintis, užsimerkęs žaidėjas. Žaidėjas - klausytojas gali stabdyti ratą tiek kartų, kiek jam norisi. Žaidėjai gali keisti garsus, netgi kurti melodiją. Šis žaidimas yra muzikalus, nors nebūtina visiems žaidėjams turėti gražų balsą ar gerą klausą. Reikia perspėti vaikus, kad tai ne dainų konkursas ir nebūtina demonstruoti ypatingų gebėjimų. Patartina įsiklausyti į garsų rato visumą, kurti besiklausančiam žaidėjui atmosferą.
Žaidimo vaidmuo emocijų ir komunikacijos ugdyme
Žaisdamas vaikas atsipalaiduoja, paprastai tai būna susiję su jam malonia veikla, su teigiamomis emocijomis, dėl ko vaikui mažėja gynybiškumas. Jis mažiau nori prieštarauti tėvams ir dėl to smegenys geriau priima siunčiamą informaciją. Visų pirma, žaidimo metu vaikas mokosi išreikšti ir atpažinti savo jausmus, kas natūralioje aplinkoje jam galbūt ne visuomet pavyksta. Taip pat žaidimo metu jis mokosi priimti arba atmesti tos dienos patirtį - visa tai, kas per dieną susikaupė. Žaidimas taip pat yra metas, kada vaikas išveikia savo vidines problemas, susikaupusias nebūtinai per tą dieną, o galbūt ir per ilgesnį laiką.
Žaidime vaikas mokosi laukti savo eilės, vykdyti nurodymus, prašyti pagalbos, džiaugtis pasiekimais ir susidoroti su nusivylimu. Bendras maisto gaminimas su vaikais nėra tik maisto gaminimas - tai socialinė veikla su aiškia struktūra, aiškiomis rolėmis ir natūralia komunikacija.
Pedagoginės sąlygos ir suaugusiųjų vaidmuo
A. Juodaitytė teigia, kad normatyvinis ugdytojų požiūris į vaiko veiklą, jau ikimokykliniame amžiuje gali atimti galimybę pačiam vaikui džiaugtis priimamais sprendimais bei patirti sėkmę. Tokį malonumo, kaip vaiko žaidimo ašies, ignoravimą gali turėti neigiamos įtakos tolimesniam jo asmeniniam ir profesiniam gyvenimui. Todėl svarbu, kad suaugusieji palaikytų laisvą, spontanišką žaidimą, sudarytų palankias sąlygas ir nepervertintų savo reguliuojančio vaidmens.
Valdorfo pedagogikoje laisvas spontaniškas vaikų žaidimas yra labai svarbi, sveikai vaiko raidai būtina veikla, jam skiriama pakankamai laiko ir dėmesio kiekvieną dieną. P. Gray pabrėžia, kad žaidimas turi būti laisvai pasirenkamas; bet koks prievartos elementas naikina žaidimo prigimtį.
Ką tėvai ir pedagogai gali pasidaryti praktikoje
- Leisti vaikams žaisti laisvai ir suteikti erdvę bei laiką spontaniškiems užsiėmimams.
- Stebėti žaidimus, bet neperimti jų; suaugusieji turi būti parama, o ne režisieriai.
- Įtraukti vaikus į kasdienes socialines veiklas (pvz., maisto gaminimą), kur jie gali praktikuoti rolės ir komunikacijos įgūdžius.
- Kuriant grupinius užsiėmimus, naudoti žaidimus, kurie lavina empatiją, bendradarbiavimą ir savireguliaciją („Angelas“, „Skaičiai“, „Svetimas“, „Mano vieta“, „Garsų ratas“).
- Po intensyvių socialinių žaidimų skirti laiką aptarimui, emocijų įvardinimui ir išklausymui.
Trumpa lentelė: žaidimų poveikis socialiniams įgūdžiams
| Žaidimo pavyzdys | Pagrindinis ugdomas aspektas | Rekomendacija |
|---|---|---|
| Mano vieta | Aplinka ir socialinė pozicija, neverbalinė komunikacija | Skatinti tylų susitarimą ir mimiką |
| Skaičiai | Kantrybė, pasikeitimo taisyklės, susiklausymas | Priminti vieno skaičiaus taisyklę, kartoti žaidimą |
| Angelas | Pasitikėjimas, empatija, subtili neverbalinė pagalba | Raginimas keistis vaidmenimis, ramus aptarimas po žaidimo |
| Svetimas | Atstūmimo pajautimas, socialinių sprendimų priėmimas | Siekiant saugumo, aptarti pojūčius rato pokalbyje |
| Garsų ratas | Komandinė kūryba, muzikalumas, klausymas | Skatinti įvairius garsus ir atmosferos kūrimą |
Apibendrinant esmines mintis
Žaidimas padeda vaikui augti, tobulėti, mokytis ir išreikšti save. Žaidime vaikas gali pranokti pats save, nes malonumas, kurį jam teikia žaidimas, veikia kaip vidinis motyvatorius. Žaidime vaikas juda nuo „Aš“, „Man“ link „Mes“ ir „Mums“. Žaidimas leidžia vaikui mokytis kontroliuoti impulsus, menamas taisykles paversti realiomis socialinėmis patirtimis ir kurti savo socialines prasmės struktūras.
Jeigu nerimaujate, kad jūsų vaikas per dienas tik žaidžia ir nieko daugiau neveikia, galite nusiraminti. Žaisdamas vaikas mokosi labai daug įvairiausių dalykų: išreikšti jausmus, spręsti santykius, lavinti kūrybiškumą ir gebėjimą bendrauti. Tėvams ir pedagogams lieka užduotis - palaikyti žaidimą, suteikti erdvę ir leisti vaikui patirti žaidimo teikiamą džiaugsmą bei augimą.
tags: #zaidimas #kaip #socialinis #fenomenas