Lūšis (Lynx lynx) yra katinių šeimos plėšrusis žinduolis, paplitęs Eurazijos šiaurinėje dalyje. Lietuvoje gyvena paprastosios lūšies šiaurinių paprastųjų lūšių porūšis. Tai labai retas gyvūnas, įrašytas į Lietuvos Raudonąją knygą.
Biologija ir ekologija
Lūšis yra didžiausias kačių šeimos plėšrūnas Europoje, išvaizdą lengva atpažinti pagal trumpą uodegą su juodu galu, trikampes ausis, kurias vainikuoja plaukų kuokšteliai, ir galingą, kiek iš šonų susiplojusį kūną. Būdingiausi išvaizdos bruožai - trumpa uodega juodu galu, trikampės ausys su plaukų kuokšteliais galuose, trumpas iš šonų susiplojęs kūnas. Kailis pilkas, rusvas ir baltos spalvos, tamsesnės dėmės labiau matomos vasarą. Sveria iki 30 kg.
Lūšis (Lynx lynx)
Ruja vyksta nuo sausio vidurio iki kovo mėnesio. Individai gyvena pavieniui, susiburdami į nedideles grupeles ar sudarydami poras rujos metu - apie sausio vidurį - kovo pradžią. Nėštumas trunka apie 70 dienų, jauniklius veda gegužės mėn., vadoje būna vienas-penki (dažniausiai du-trys) jaunikliai. Kartu su patelėmis jaunikliai gyvena paprastai iki vienerių metų amžiaus. Patinai palikuonių auginime nedalyvauja. Jie žindomi beveik 3 mėn., o nuo 2 mėn. pradeda ėsti atneštą maistą. Vaikšto su patele iki rujos, kai ji lieka bergždžia - ir ilgesnį laika. Lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais.
Taip pat skaitykite: Slaugos namų sąlygos Lietuvoje
Lūšis gyvena dideliuose mišriuose miškuose, ypač mėgsta tankų pomiškį, atželiančias kirtavietes ir kerplėšas. Labiau mėgsta plotus su tankiu pomiškiu, gausiomis atželiančiomis kirtavietėmis. Pagausėjus populiacijai, ilgesniam laikui įsikuria ir mažesniuose miškuose.
Lietuvoje nuolatos randama tik kai kuriuose miškų masyvuose (Biržų, Karšuvos, Žaliojoje giriose, Taujėnų - Užulėnio, Kulių, Latvijos pasienyje esančiuose Rokiškio r. ir keliuose kituose miškuose).
Populiacijos gausumas
Lietuva yra ištisinio lūšies arealo pakraštyje, todėl ši rūšis negali būti labai gausi. Lietuvoje lūšis (Lynx lynx) nemedžiojama nuo 1979 m. Ji įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą, įtraukta į tarptautinius ES teisės aktus. Tačiau, nors ir saugoma, rūšies populiacija Lietuvoje išlieka negausi.
Per 1990-2000 m. Lietuvoje lūšių sumažėjo nuo 200 iki 100, 2000-2010 m. jų buvo likę tik 30-40. Pastarąjį dešimtmetį populiacija išaugo: 2017-2018 m. buvo aptinkama apie 150 lūšių, per 2015-2018 m. registruota daugiau kaip trisdešimt vadų.
Siekiant įvertinti lūšių skaičiaus kitimo bei paplitimo Lietuvos teritorijoje tendencijas, atliekama šių plėšrūnų apskaita. Lūšių apskaita vykdoma kartu su vilkų apskaita visose Lietuvos girininkijose, esant sniego dangai. Taip pat, šių plėšrūnų valstybinis monitoringas vykdomas rūšies buveinių apsaugai („Natura 2000“) skirtose teritorijose. Vertinamas sniege paliktas pėdsakų skaičius. Rezultatų patikslinimui apskaita kartojama po savaitės. Tačiau tiksliai suskaičiuoti nėra paprasta - tam turi įtakos individų užimamos teritorijos dydis, oro sąlygos, apskaitininko patirtis. Šiais metais (2011 metais, kai publikuotas straipsnis - BV pastaba) apskaityta apie 50 individų. Didžiausios lūšių grupuotės užfiksuotos Biržų, Šimonių giriose, Panevėžio miškuose. Lūšių pėdsakų nerasta vakarinėje šalies dalyje - Rietavo miškuose. Remiantis senesniais duomenimis, šiuose miškuose lūšys būdavo aptinkamos (P.
Taip pat skaitykite: Senelių teisės į vaiko priežiūros išmoką
Mažiausiai lūšių gyveno po Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų. XX amžiaus 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiais lūšių skaičius bei paplitimas buvo pats didžiausias. Tuo metu buvo skaičiuojama nuo 150 iki 200 individų (Lietuvos fauna 1988). Per pastaruosius du dešimtmečius lūšių skaičius sumažėjo daugiau kaip du kartus. 2005 m. Lietuvoje gyveno apie 80 lūšių, daugiausia šiaurrytiniuose ir kai kuriuose vakariniuose rajonuose. Daugiausia lūšių nustatyta Biržų ir Rokiškio miškų urėdijose (P.
Lietuvos lūšys sudaro vadinamosios Baltijos populiacijos dalį. Ši populiacija, be mūsų šalies, apima Estijos, Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos ir Ukrainos teritorijas, kuriose suskaičiuojama apie 2000 lūšių.
Lūšies paplitimas Lietuvoje
Grėsmės ir apsauga
Svarbiausios grėsmės lūšiai yra tinkamų buveinių stoka, didelė miškų fragmentacija, trikdymas ir mitybinė vilkų bei kitų plėšrūnų konkurencija. Lūšims reikia didelių seno miško plotų, kuriuose pakaktų nuošalių vietų, kerplėšų, virtuolių ir kitokių natūralių brūzgynų, tinkamų slėptis ir vesti vaikus. Rūšies būklė gerėja apsaugant veisimosi vietų buveines ir stabdant trikdymą veisimosi metu.
Didžiausią neigiamą poveikį lūšies populiacijos stabilumui bei skaičiui Lietuvoje daro intensyvi žmogaus ūkinė veikla. Lūšiai gyventi mūsų šalyje lieka vis mažiau tinkamų buveinių. Šiems plėšrūnams svarbūs didesni girių masyvai - su medžių išvartomis, tankiu pomiškiu, kurių mūsų šalyje liko nedaug. Tokiose mažai žmonių trikdomose vietose lūšis gali slapstytis, vesti jauniklius. Dabartinis ūkininkavimas miškuose, intensyviau kertant brandžius medynus, šalinant išvirtusius medžius, neigiamai veikia lūšies populiacijos atsistatymo galimybes. Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje daugėja privačių miškų plotų (privatūs miškai užima apie pusę miškingų teritorijų). Lietuvos teritorijoje augantys miškai žmogaus veiklos suskaidyti į daugybę izoliuotų plotų (miškų fragmentacija). Lūšys, gyvenančios tokiuose miškų fragmentuose, negali susisiekti, dėl to labai sumažėja individų judėjimo, plitimo į kitas teritorijas galimybės. Didėja genetinės izoliacijos tikimybė.
Taip pat skaitykite: Kaip apskaičiuojamas pensijos priedas
Didelį lūšių trikdymą sukelia aktyvus žmonių lankymasis bei transporto judėjimas miškuose, medžioklės veikla. Brakonieriavimas - dar vienas faktorius, darantis labai didelę žalą lūšims. Nustatyta nemažai lūšių žuvimo atvejų, susijusių su nelegalia medžiokle, žuvimu patekus į paspęstas kilpas.
Lūšiai reikalingi nepertraukiami girių masyvai arba tam tikri ekologiniai koridoriai, kuriais būtų įmanoma pereiti iš vieno miško į kitą. Įsiterpę tarp miškų žemės ūkio naudmenų plotai šiai rūšiai yra rimta kliūtis.
Lūšis, skirtingai nei kitas mūsų šalies didysis plėšrūnas vilkas, negyvena gaujomis. Populiaciją sudaro savo teritorijas turintys patinai ir patelės. Lūšių teritorijų plotai dideli, kai kurie patinai gali dalytis savo valdas su patelėmis. Atlikti tyrimai, taikant telemetrinius metodus, parodė, kad Europoje lūšies patino teritorija apima 180-2780 km2, patelės - 98-759 km2 (Action plan for conservation of the Eurasian lynx in Europe, 2000). Individo užimamą teritoriją galima prilyginti vidutiniam urėdijos plotui Lietuvoje - 1297,7 km2. Panašaus pobūdžio tyrimai 1991-1994 m. atlikti Belovežo girioje. Nustatyta, kad lūšių užimama teritorija gali varijuoti nuo 50 iki 246 km2 (Jedrzejewski W.
Lietuvoje didelių, nepertraukiamų girių likę mažai, vyrauja nedideli suskaidyti miškeliai. Mūsų miškuose gausu lūšiai tinkamo grobio, todėl nedidelėse teritorijose plėšrūnai gali pramisti. Lūšių gyvenimo būdas skiriasi nuo vilkų, kurie, priklausomai nuo metų laikų, gali judėti dideliais atstumais, užimti skirtingas teritorijas.
Kai kuriuose literatūriniuose šaltiniuose nurodoma, jog vienu iš pagrindinių lūšies priešų ir konkurentų laikytinas vilkas (Lietuvos fauna 1988). Tiesioginių vilko ir lūšies susidūrimo atvejų reta. Lūšies žuvimo nuo vilkų antpuolio atvejis aprašytas 1937 m. Rusijoje (Бибиков 1985). 2010 metais Švedijoje atlikto tyrimo metu nustatyta, kad konkurencija tarp šių plėšrūnų mažai tikėtina (Wikenros. atal. Nėra įrodyta plačiai paplitusi nuomonė, kad lūšių skaičiaus mažėjimas susijęs su tas pačias teritorijas užimančių vilkų skaičiumi. Vertinant vilko ir lūšies koegzistavimo klausimą, įdomu palyginti šių rūšių pasiskirstymą Lietuvos teritorijoje (vertinti 2011 metų vilko ir lūšies apskaitų Lietuvos girininkijose duomenys). Atsižvelgiant į tai, kad lūšių apskaita vykdyta kartu su vilkų toje pačioje teritorijoje, tikėtina, kad abi rūšys lanko tuos pačius plotus. Atlikus duomenų palyginimą, teigtina, kad apie 50 proc. teritorijų, kur aptinkamos lūšys, rasta ir vilkų pėdsakų. Tačiau vilkų pėdsakų rasta daugiau nei 100 girininkijų, iš jų tik keliolika sutampa su lūšių lankomomis girininkijomis. Šis palyginimas negali atsakyti į klausimą, ar vilkų buvimas tose pačiose teritorijose su lūšimis turi įtakos pastarosios rūšies populiacijos dydžiui. Darant išvadas teigtina, jog abi rūšys gali sugyventi bendrose teritorijose. Lūšies ir vilko mitybiniai objektai tik iš dalies sutampa. Lūšies pagrindinis grobis yra kiškiai ir stirnos, o vilko racionas daug platesnis. Vilkų pagrindiniu grobiu gali būti ir šernai, elniai, briedžiai, stirnos bei kiti smulkesni žinduoliai Pagrindine galimos konkurencijos tarp rūšių priežastimi galėtų tapti gerokai sumažėjęs kanopinių žvėrių skaičius.
Lūšių populiacijos dinamika Lietuvoje
Ši lentelė apibendrina lūšių populiacijos pokyčius Lietuvoje per kelis dešimtmečius:
| Metai | Lūšių skaičius | Pastabos |
|---|---|---|
| 1965 | 40 | 14 sumedžiota |
| 1970 | 140 | 13 sumedžiota |
| 1975 | 200 | 17 sumedžiota |
| 1980 | 120 | |
| 1985 | 200 | |
| 1988 | 215 | |
| 1990 | 170 | |
| 1995 | 100 | |
| 2000 | 87 | |
| 2015 | 97 |
tags: #per #5 #metus #oficialiai #uzregistruoti #tik