Šiandieninė visuomenės sveikatos koncepcija apibrėžia visuomenės sveikatą kaip mokslą ir meną, kuris padeda apsisaugoti nuo ligų, ilginti gyvenimo trukmę, gerinti psichikos ir fizinę sveikatą, naudojant organizuotas visuomenės pastangas. Medicinos etika jau nuo Hipokrato laikų iki pat šiuolaikinės visuomenės sveikatos sampratos susiformavimo buvo suprantama kaip gydytojų ir pacientų santykių savitumą iliustruojanti vertybinių sprendimų ir moralinių principų dilema.
Tačiau visuomenės sveikatos sprendimai susiduria su ne mažiau rimtomis ir opiomis etinėmis kolizijomis, reikalaujančiomis kruopštaus problemos analizavimo, apgalvoto bei motyvuoto sprendimo. Visuomenės sveikatos etinės problematikos pavyzdžiai yra racionalus ribotų sveikatos išteklių paskirstymas, pastangos daryti įtaką asmens elgsenos pasikeitimui, asmens laisvės apribojimui, stengiantis užkirsti kelią ligų plitimui.
Bioetikos ir sveikatos etikos mokymo kursas dėstomas visuomenės sveikatos specialybės bakalaurams pirmojo semestro metu, kurso trukmė - vienas semestras. Kas antrą savaitę studentai dalyvauja teorinėse paskaitose, kurių metu yra supažindinami su programoje numatytomis temomis. Praktinių užsiėmimų metu studentai savarankiškai grupėse analizuoja bei remdamiesi Lietuvos bei tarptautiniais norminiais dokumentais vertina medicinos etikos probleminius atvejus, darbo grupės pristato diskusijos rezultatus auditorijai.
Hipokratas - medicinos etikos pradininkas
Slaugos etikos principai ir vertybės
Tarpusavyje žmonės bendrauja laikydamiesi tam tikrų normų, principų, kurie nustato žmogaus elgesio taisykles, vadinamu dorove. Kiekvienas profesijos žmogus savo profesiją yra susiejęs su deontologija ( nagrinėja profesinį elgesį ). Ypač išskirtinė darbuotojų profesinė etika. Svarbiausia slaugytojui tvirtos žinios. Joms lygiavertė profesinė etika. Būtent šioja profesijoje išryškėja pašaukimas, atsiskleidžia kultūra, atsakomybė, sąžinė, gebėjimas rūpintis kitais.
Taip pat skaitykite: Visuomenės sveikatos problema – smurtas
Medicinoje ryškiai skiriasi gydytojo, slaugytojo, ar gydytojo - medicininė etika. Slaugos ir slaugos etika turi gilias tradicijas. Tačiau skirtingais laikotarpiais slauga vadovavosi skirtingomis vertybėmis. Nuo XIX a. Kiekviename žingsnyje tenka spręsti, kokį poelgį rinktis. Tas pasirinkimas labai esti susijęs su gėrio ir blogio, tiesos ir melo, garbės ir gėdos, kilnumo ir niekšybės, žmogiškumo ir žiaurumo sąvokomis.
Pagrindiniai moralės elementai slaugoje
- Pagarbą rodantys veiksmai yra moraliai teisingi.
- Žmogus turi savo nuomonę.
- Jis gali pagalvoti, ką daryti, apsvarstyti šių veiksmų privalumus, nuspręsti ir siekti tikslų.
Pagarba žmogui suteikia jam galimybę turėti apsisprendimo laisvę ar teisią būti savarankiškam, atsakyti už save. Reiškia, kad gerbiamas pats žmogus ir jo pasirinkimas. Pacientas pats pasirenka gydytoją, nusprendžia, kur gydytis.
Moralumas yra atlikimas iš esmės teisingų veiksmų ir vengimas tų, kurie yra iš esmės klaidingi. Tai galima pavadinti pareigingumo, arba deontologiniu požiūriu. Šis požiūris pareigą neatlikti tam tikros rūšies veiksmų ( nemeluoti, neapgaudinėti žmonių ). Negerbiant žmogaus, neišklausant nesirūpinant, prarandama dalykinė informacija, kuri galėtų turėti įtakos gydymo procesui, suformuojama nepagarba sau ir kolegoms.
Išvengti klaidingų veiksmų, atlikti tik teisingus veiksmus padeda pareigingumas, tvirti moraliniai principai: nemeluoti, neapgaudinėti būti teisingam, nešališkumas. Moraliai teisingi veiksmai yra tie, kurie kiekvienam suteikia palankesnes pasekmes. Požiūris vertinantis veiksmus pagal naudingumą, vadinamas utilitariniu.
Etika slaugoje
Taip pat skaitykite: Išlikite psichiškai sveiki
Bendravimas ir tarpusavio santykiai slaugoje
Slaugytojai turi rūpėti ligonio interesai, bėdos, sveikata. Formuojant tarpusavio santykius su ligoniais ir artimaisiais, būtinas tarpusavio supratimas. Jis atsiranda tada, kai ligonį sugebama išklausyti. Slaugytoja pasiringdama kaip elgtis su pacientu turi iš anksto numanyt apie galutinius rezultatus arba juos prognozuoti.
Slaugytojos pagrindinė pareiga - panaudojant profesines žinias, išsilavinimą, padėti sergančiam žmogui, įtikinti jį, kad jis ligą, skausmą, savo negalią įveiks. Pasirinkusi šią sunkią specialybę, turi būti jai ištikima. Tai jos pagrindinis principas, o principinga slaugytoja visada gerbę savo specialybę.
Bendravimas slaugant neturi būti vertinamas kaip savaime suprantamas veiksmas. Bendravimas yra nuoširdžios slaugos pagrindas. Supratimas ir bendravimas reikalauja pasitikėjimo ir tikėjimo kito. Dėmesingumas kitam asmeniui yra dėmesingumas plačiąja prasme. Išklausymas - tai įsiklausymas į išreikštus ar numanomus kito asmens žodžius, mintis ir jausmus.
Išklausymas yra ne vien paprastas pasyvus klausymas, bet aktyvus, sąmoningas sugebėjimas išgirsti tai, ko ligonis nepasako, o tik užsimena. Rūpinimasis - tai pagarba kitam žmogui ir galimybė atskleisti save patį. Rūpinimasis kitu ugdo ir jūsų paties asmenybę. Atsiskleidimas - tai procesas, kurio metu savo asmenybę atskleidžiame kitam. Šis procesas abipusis.
Svarbūs aspektai bendraujant su pacientais
- Šališkumas - Būti šališkam kito atžvilgiu reiškia būti atlaidžiam, neprimetant vystymosi krypčių, padėti žmogui tobulėti.
- Įsijautimą- galima apibūdinti kaip būseną, kai žmogus mėgina įsivaizduoti save kito vietoje taip, kaip jis pats save mato.
- Nuoširdumas - būtina sąlyga pasitikėti santykiais. Nuoširdumas arba autentiškumas reiškia, kad žmogus sąžiningai dalijasi su kitu žmogumi savo mintimis, jausmais bei patirtimi. Nuoširdus arba kongruentus asmuo yra toks žmogus, kuris supranta kito žmogaus vidinius jausmus ir kuris tą supratimą teisingai perteikia, bendrauja be jokio dirbtinumo.
Viena iš veiksmų, sukeliančių neteisingus sprendimus yra abejingumas. Tai negatyvi slaugytojo pozicija darbo, kito žmogaus atžvilgiu. Iš to išplaukia nesąžiningumas, melas ir kitos blogybės. Dvasinis ir emocinis žmogaus turtas, kuriuo verta pasidalinti su kitais.
Taip pat skaitykite: Pagalba šeimoms Lietuvoje
Slaugas, klausydamasis paciento, turi parodyti, kad jis palankiai nusiteikęs ir rūpestingai klausosi to, kas sakoma. Rūpinimasis apima fizinį ir psichologinį dalyvavimą. Turime ne tik nuoširdžiai rūpintis pacientais, bet gerbti juos kaip individus. Neteiskime paciento pagal savo kriterijus, nes kiekvienas yra atskiras individas, su savo jausmais iir morale.
Veiksmai, kurie gali teigiamai paveikti žmonės, tai kuo daugiau dėmesio, gerovės, pagarbos, slaugos profesanalumo. Nuoširdus bendravimas su ligoniais, jų artimaisiais, kolegomis, gali turėti teigiamos įtakos ne tik slaugai, bet ir ligos eigai. Slaugytojai labai svarbu kalbėti tiksliai, kad pacientas galėtų prisitaikyti prie kalbos. Jokiu būdu negalimi slaugytojos veiksmai, siekiant tik sava naudiškumo. Moralinė motyvacija atlikti tik teisingus veiksmus - rūpestis, kad pasekmės būtų kuo palankesnės. Kiekvienas sprendimas lyginamas su pasekmėmis.
Žmogaus orumas - visų veiksmų matas ir nuolatinė vertybė, santykiai su pačiu savimi ir kitais. Nežeminti nepašiepti kitų, pasitikėti savimi, savo profesinėmis žiniomis - tai kovos dėl humaniškesnės visuomenės pagrindas. Peržengus šias moralias ribas einame į neteisingus veiksmus, abejingumą, nepagarba ir kitas klaidas. Slaugytojos profesija renkasi žmogus iš tos pačios visuomenės. Jis gyvens ir elgsis pagal mūsų visuomenės dorovines normas. Jei bendražmogiškos vertybės stiprios, tai stipri ir asmenybė. vertinami.
Pagarba rodo, kad žiūrima į žmogų kaip į vertybę, ir, nepaisant jo silpnumo, suteikiama globa kitam asmeniui. jo kančią. Visus šiuos ir kitus moralės aspektus galima sutalpinti į paprastą žodį - žmogiškumas. Atsakomybė už ligonį, už atliktus veiksmus, už saugią ir tvarkingą darbo vietą, už paslapties išsaugojimą.
Parama. Aktyvi pagalba tam tikru atveju. Parama nesuteikia galimybės priimti sprendimus už ligonį, o tik padeda išnagrinėti visas galimybes. Savarankiškumas - atspindi veiksmų laisvę, savivaldą. Nebūdami savarankiški negali būti ir atsakingi. Atsakomybė - slaugytojų etinė nuostata. Elgesio normos kiekviename skyriuje, kiekvienoje gydymo ar slaugos įstaigoje turi savų skirtumų.
Pagrindiniai moralės arba mastymo elementai glaudžiai susiję su žmogaus veikla, o šiuo atveju ligoniu. Be visų moralės elementų, ligonio labui, jo gerai nuotaikai ir savijautai turi reikšme apranga, nuotaika, balso tonas, veido išraiška. Visa tai padeda nuteikti ligonį optimistiškai, turi įtakos slaugytojos ir ligonio artumui. Kūno kalba - tai ženklai ir simboliai, kurie atitinka sakomus žodžius. Žodžių reikšmė priklauso nuo balso tono bei ritmo.
Asmeninė erdvė yra aplink mūsų kūną. Didelis fizinis artumas ir glaudumas gali reikšti intymumą, dominavimą, grėsmę. Artimų santykių su šeima ir draugais metu jie įleidžiami į mūsų asmeninę erdvę. Žmogaus lytėjimas gali būti didelė parama didelės nelaimės metu ir tinkama bendravimo forma. Palietimas gali suteikti pagalbą ir ramybę sujaudintam žmogui.
Kūno padėtis - svarbus bendravimo elementas. Slaugei bendraujant su pacientu sėdėti paprastai yra geriau negu stovėti, nes tai rodo pacientui, kad turite jam laiko. Lengviau bendrauti sėdint veidu į pacientą. Akys perduoda stiprius signalus apie tai, ką mes mąstome ir jaučiame. Yra tam tikri akių judesių modeliai. Nuolatinis, atkaklus “bendravimas akimis” sukeltų įtampą.
Kalbant ir klausantis akių judesiai atitinka tam tikrus modelius. Per ilga tyla gali būti labai sunki. Ilgas tylėjimas pokalbio metu žmones verčia sunerimti ir atsiranda noras užpildyti erdvę savo žodžiais. Tačiau pokalbio metu tylėjimas (pauzė) leidžia kalbėtojui susikaupti.
Abejingumas - tai reiškia deramai neatlikti savo pareigų, nesirūpinti jais. Plepumas - ligoniui ir artimiesiems pasakyti tiek, kiek lestina jos kompetencijai. Sugebėti teigti telefonu lakonišką informaciją saugoti paslaptį apie ligą. Ligonį ir jo artimuosius slaugytoja turi nuteigti optimistiškai, neišgazdinti. Cinizmas - dvasinių vertybių nuvertinimas, žmogaus orumo žeminimas. Šiurkštumas - sergantis žmogus daug jautresnis, todėl atžarumas neleistinas.
Slaugytoja turi būti rami, pasitikinti, turi valdyti situaciją ar žmogui ateinat į pasaulį, ar mirštant. Padėti žmogui palikti šį pasaulį irgi reikia sugebėjimo išlikti ramiam, susikaupusiam.
Slaugos etikos dėmesys suteikiamas į profesionalias pažiūras, veiklą, vaidmenį ir pareigą. Skirtingais laikotarpiais slaugytoja vadovavosi skirtingomis vertybėmis. Pagrindiniai slaugos principai yra paklusnumas, kantrybė, ištikimybė, labdarystė. tampa sveikatos priežiūros dalimi. Vykdomi slaugos tyrinėjimai, akademinės studijos, dėmesys profilaktikai, kuri yra slaugytojų pareiga.
Vis dažniau kalbama apie profesinių ir dorovinių normų vienybė. Tad dorovė - profesinis meistriškumas, gera darbo kokybė, puiki darbų organizacija ir didžiulis atsakomybės jausmas už patikėtą darbą, už žmogų, už jo sveikatą. Slaugytojos yra dabartinės mūsų visuomenės narės. Jos yra mūsų šeimos, mūsų mokyklos, mūsų gyvenimo būdo suformuotas žmogus. Įsigijusios slaugytojos profesiją, jos gyvens ir elgsis pagal teigiamas ar neigiamas dorovines sąvokas.
LR įstatymai, reglamentuojantys visuomenės sveikatą ir pacientų teises:
- LR psichikos sveikatos priežiūros įstatymas (Žin., 1995, Nr.
- LR asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (Žin., 1996, Nr.
- LR pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (Žin., 1996, Nr.
- LR žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas (Žin., 1996, Nr.
- LR žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas (Žin., 1996, Nr.
- LR žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymas (Žin., 1997, Nr.
- LR biomedicininių tyrimų etikos įstatymas (Žin., 2000, Nr.
- LR vaiko gimimo momento nustatymo įstatymas (Žin., 2002, Nr.
- LR visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas (Žin., 2002, Nr.
- LR visuomenės sveikatos stebėsenos (monitoringo) įstatymas (Žin., 2002, Nr.
- LR sveikatos apsaugos ministro 1994 m. sausio 28 d. įsakymas Nr. 50 „Dėl nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos“ (Žin., 1994, Nr.
- LR sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gegužės 24 d. įsakymas Nr. 248 „Dėl dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr.
- LR sveikatos apsaugos ministro 1999 m. gruodžio 16 d. įsakymas Nr. 552 „Dėl asmens sveikatos paslapties kriterijų patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr.
- LR sveikatos apsaugos ministro 2000 m. vasario 23 d. įsakymas Nr. 104 „Dėl smegenų mirties kriterijų ir jų nustatymo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2000, Nr.
- LR sveikatos apsaugos ministro 2001 m. vasario 1 d. įsakymas Nr. 65 „Dėl informacijos apie pacientą valstybės institucijoms ir kitoms įstaigoms teikimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2001, Nr.
tags: #visuomenes #sveikata #straipsniai #apie #slaugos #etika