Per visą civilizacijos istorijos laikotarpį valstybė ir jos politika darė didelę įtaką šalių ir tautų likimui, kasdieniniam žmonių gyvenimui. Todėl daugumoje šiuolaikinių šaltinių teigiama, kad politikos mokslas - socialinis mokslas. Tai minima įvairiuose politikos mokslo apibrėžimuose, įvairūs autoriai analizuoja šią problemą savo darbuose, pvz.: J. Novagrockienė „Politikos mokslo pagrindai“, V. Laurėnas „Normalios genezės atvejis“, G. H. Sabine ir T. L. Thorson „Politikos teorijos istorija“.
Ši mokomoji knyga skirta studentams, studijuojantiems modulį „Visuomenės raida“. Visuomenė yra sudėtingas ir daugiabriaunis reiškinys, kurio labai svarbi dalis yra valstybė. Neatsitiktinai šioje knygoje valstybei skiriama labai daug dėmesio. Ji, tikimės, bus naudinga ir tiems studentams, kurie savo karjerą sieja su atsakingu darbu valstybės ar institucijose, verslo arba kitose privačiose struktūrose.
Politikos mokslo kilmė ir raida
„Politikos“ sąvoka yra kilusi iš graikų kalbos žodžio „polis“, reiškiančio „valstybę“ arba „visuomenę“. Šis terminas paplito Senovės Graikijos mąstytojo Aristotelio traktato „Politika“, kuriame autorius išdėstė savo mintis apie valstybę, valstybės valdymą, skirtingas to valdymo formas, dėka. Politikos mokslas turi vietą tarp šiuolaikinių visuomenės mokslų, nes politikos vaidmuo visuomenės gyvenime yra labai svarbus.
Politikos mokslas kaip savarankiška disciplina įsitvirtino vėliau nei kiti mokslai. Tai lėmė politikos mokslo universalumas - iki XIX a. antrosios pusės politika įėjo į kitų mmokslų sudėtį: filosofijos, sociologijos, istorijos, teisės.
Buvo tvirtinama, kad politikos mokslas yra amorfiška, sunkiai apibrėžiama ir nevienalytė disciplina, jog tai nėra mokslas, arba, kad tai yra parazituojantis mokslas, iš kitų socialinių mokslų pasiglemžęs kategorijas, tyrimo metodus ar net temas. Tačiau net dabar, visiškai įsitvirtinus politikos mokslui kaip atskirai ir savarankiškai disciplinai ir visuotinai jį pripažinus, klausimas „kas tai yra politika?“ lieka aktualus.
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
Iš tikrųjų politikos moksle yra daugybė politikos sąvokos apibūdinimų. Tačiau tai nereiškia, kad politika yra intuityviai suvokiamas terminas. Vis dėlto yra pripažinta, jog politikos mokslas - socialinis mokslas.
Socialiniai mokslai
• Politika - tai visuomeninė veikla, kurią vykdo formalios socialinės grupės (organizacijos) sprendimų centras, siekiantis įgyvendinti apibrėžtus tikslus tam tikromis priemonėmis. Pateiktuose pavyzdžiuose išryškėja vieninga ir pagrindinė jungtis, apimanti daugelį politikos apibūdinimų, - visuomenė, įvairios socialinės grupės. Žinoma, visuomenės, įvairių socialinių grupių ir atskirų asmenų vaidmuo labai svarbus ir realioje politinėje veikloje. Juk nepaisant mūsų norų visi mes esame politinio proceso dalyviai, nes gyvename tam tikroje politinėje sistemoje.
Visuomenės politinis gyvenimas neapsiriboja tik rinkiminėm kampanijom ir parlamento bei kitų valdžios institucijų darbu. Politinio proceso dalyviu tampama tiesiog mokant mokesčius valstybei, naudojantis viešuoju transportu, laikantis įstatymų, užimant tam tikrą darbo vietą, t. y. Kita vertus, teiginį, jog politikos mokslas - socialinis mokslas galima paaiškinti remiantis ir valdžios, galios arba konflikto aspektu. Juk visi visuomeniniai santykiai yra susiję su galia, įtaka, kontrole, autoritetu.
Politika yra socialinis procesas, kuriam būdinga kova ir bendradarbiavimas naudojant galią, pasibaigiantis sprendimo priėmimu. Todėl politika yra universalus, visa apimantis reiškinys, esantis visur, kur susidaro valdžios santykiai ir konfliktai. Apibendrinant galima teigti, kad politika paprastai aapima dvi visumas: valdančiųjų ir valdomųjų, valdžios ir paklusimo lyderių ir sekėjų, valstybės ir visuomenės santykius.
Taip pat skaitykite: Visuomenės sveikatos problema – smurtas
Taip suprantama politika yra natūralus ir fundamentalus žmonių elgesio visuomenėje aspektas, kaip ir kiti žmonių santykiai - religiniai, lyčių, etniniai ar ekonominiai. Juk politika atsiranda tada, kai žmonės gyvena ir kažką veikia kartu. Politikos mokslas tiria būtent šią veiklą, t. y. valdančiųjų bei valdomųjų santykius ir priemones bei tikslus, kuriuos jie naudoja tiems santy.kiams įtvirtinti.
Politikos mokslo kilmė yra labiausiai sietina su filosofine moksline tradicija ir samprotavimo būdu. Filosofinis mokslinis mąstymo būdas, kartu ir politinė teorija, pradėjo formuotis Senovės Graikijoje V a. pr. Kr. Šių dienų žmogui tai atrodo labai seniai - taip seniai, kad netgi suabejojama, ar tai turi kokios nors reikšmės dabarčiai. Bet Senovės Graikija yra būtent ta vieta, kur žmogus peržengė mokslo, filosofijos ir politinės teorijos slenkstį, kur pradėta skirti politiką nuo religijos, mokslą - nuo mitų.
Tačiau gretinti ir lyginti Platono, Aristotelio, bei kitų filosofų mintis su šių laikų mokslu, žinoma, yra netikslinga. Politikos mokslo pradininku sąlyginai laikomas Platonas. Jis su politika susijusias savo mintis išdėstė veikaluose „Valstybė“, „Politikas“ ir „Įstatymai“.
„Valstybė“ - tai knyga, kurioje paliesti ir išplėtoti bemaž visi Platono filosofijos aspektai. Pamatinė idėja - dorybė yra žinojimas. „Valstybėje“ Platonas teigė, kad politikui tiesiog privalu žinoti, kas yra gėris ir ko reikia gerai valstybei sukurti. Filosofas išskiria ir pagrindines politines bėdas: politikų nemokšiškumas ir nekompetentingumas bei frakcionizmas.
Bet „Politike“ bei „Įstatymuose“ pateikiama teorija gerokai skiriasi nuo šio veikalo, pvz.: „Valstybėje“ apibūdinama ideali valstybė valdoma išmintingų žmonių, kuriems negalioja bendrosios taisyklės, t. y. atmetami įstatymai, tuo tarpu, „Įstatymuose“ vyrauja tokia valdymo forma, kai viešpatauja įstatymai, o valdovas ir valdinys vienodai jiems pavaldūs. Platono „Įstatymuose“ aptarta mišri valstybė - tai monarchinio išminties ir demokratinio laisvės principų derinys. Vis dėlto, „Valstybė“ - visų laikų knyga, nes jos principų bendrumas bemaž amžinas.
Taip pat skaitykite: Slaugytojų profesijos prestižas
Kitas Senovės Graikijos mąstytojas, turėjęs didelę įtaką tolimesniam politikos vystymuisi, buvo Aristotelis. Didžiojo jo politinio traktato - „Politika“ dėka paplito „politikos“ terminas. jaučiama jo mokytojo minčių įtaka. Žinoma, Aristotelis iškelia ir naujus svarstymus bei apmąstymus. Jo valstybės idealas visuomet buvo konstitucinis.
Įstatymų viršenybę Aristotelis laikė geros valstybės požymiu, nes juk netgi pats išmintingiausias valdovas negali apsieiti be įstatymų, nes šis turi objektyvią kokybę, kuri nepasiekiama žmogui, kas ir koks geras jis būtų. Įstatymas „yra protas, laisvas nuo troškimo“ (III, 1287a 32; M. Strockio vertimas). Aristotelis teikė pirmenybę papročių, o ne rašytinei teisei.
Anot Aristotelio, valstybė turėtų kiek įmanoma realizuoti teisingumą ir kad tteisingumas yra tam tikra lygybės rūšis. Tad jokia socialinė klasė neturi absoliučios teisės valdyti ir tai tik sustiprina įstatymų viršenybės principą, nes jų beasmenė galia yra mažiau priklausoma nuo jausmų.
Aristotelis sujungė empirinius tyrimus su spekuliatyvesniu politinių idealų nagrinėjimu, taip pat atskyrė etiką nuo politikos, o geriausios įgyvendinamos valstybės skiriamuoju bruožu laikė mišrią santvarkos formą, kurioje protingai suderinti oligarchijos ir demokratijos elementai. Jos socialinis pagrindas - gausi vidurinioji klasė.
Aristotelio tikslas buvo sukurti valstybės valdymo meną, galintį protingai pasirinktomis priemonėmis nnukreipti politinį gyvenimą į doroviškai vertingus siekius. Jis sutelkė savo tyrimus į santvarkų istoriją, į bendras išvadas apie valstybių sąrangą ir funkcionavimą, pagrįstas stebėjimu ir istorija.
Politinės filosofijos istorijoje AAristotelio mirtis 322 m. pr. Kr.. ženklina vienos epochos pabaigą: „Žmogus kaip visuomeninis gyvūnas arba savivaldaus miesto - valstybės, polio, dalelė nustojo egzistuoti kartu su Aristoteliu“ (W. W. Tarn. „Hellenistic Civilisation“, 1952, p. 79). Galima teigti, jog politinę mintį tęsė Ciceronas - Senovės Romos valstybės veikėjas, filosofas.
Jo politinės idėjos svarbios ne dėl originalumo, tačiau jo veikalai buvo labai populiarūs. Politinio mąstymo prasme Cicerono filosofija buvo stoicizmo forma. Jis rašė politinius traktatus, iš kurių žymiausi - „Apie valstybę ir apie įstatymus“, „Apie teises“ yra geriausias Romos politinės minties paskutinėmis respublikos dienomis rodiklis.
Jis teigė, jog visi žmonės yyra lygūs iš prigimties, tačiau nelygūs turtu, žiniomis, gabumais. Ciceronas teigė, kad valdžia kyla iš tautos ir ji turi būti vykdoma tik remiantis įstatymais ir yra pateisinama tik tada, kai ji grindžiama dorove. Moralinis tikslas, kurio Ciceronas siekė rašydamas, buvo išaukštinti tradicinę romėnų dorybę - tarnavimą visuomenei ir politiko karjeros pranašumą.
Seneka kaip ir Ciceronas laikėsi eklektiško stoicizmo, kuriam prigimtis yra gerumo ir protingumo matas. Tačiau jų mintys ne visais aspektais sutapo. Senekos stoicizmas iš esmės buvo religinis tikėjimas, kuris, nnors ir siūlė stiprybę ir paguodą pasaulyje, nukrypo i dvasinį gyvenimą. Jis neabejojo žmogaus prigimties nuodėmingumu.
Seneka tvirtino, jog prieš civilizacijos amžių buvo Aukso amžius, kuriame žmonės buvo laimingi ir nekalti, jie neturėjo godumo stimulo, privatinės nuosavybės institucijos, jiems nereikėjo valdymo ar įstatymų. Taigi valdžią Seneka laikė lyg vaistu nuo žmonių nedorumo.
Viduramžiais didelį vaidmenį žmonių gyvenime turėjo krikščionių Bažnyčia. Todėl ir politinė mintis gilinosi į krikščionių religijos įsitvirtinimo visuomenėje ir valstybėje sukeltas problemas.
Krikščionys tikėjo prigimtinėmis žmogaus teisėmis, pasaulį valdančia apvaizda, įstatymo ir valdžios pareiga vykdyti teisingumą ir visų žmonių lygybę Dievo akyse. Krikščionybės požiūriu, žmogaus prigimtis yra dvilypė - dvasinė ir kūniškoji, tad dvasiniais interesais ir amžinuoju išganymu rūpinasi religinės institucijos, vadovaujamos dvasininkų, o žemiškieji arba pasaulietiniai interesai ir taikos, tvarkos bei teisingumo palaikymas priklauso valstybei, politinei valdžiai.
Bet kunigo atsakomybė yra didesnė negu pasaulietinio valdovo ir jokiu būdu vienai valdžiai nedera kištis į antrosios sferą. Tuo ši viduramžių visuotinės krikščioniškosios visuomenės koncepcija skyrėsi nuo antikinės pasaulinės bendruomenės idėjos ir nuo tų bažnyčios bei valstybės idėjų, kurios įsivyravo naujaisiais laikais.
Tomas Akvinietis - viduramžių filosofas. Savo filosofijoje jis rėmėsi Aristotelio mokymu ir šv. Augustinu, parašė svarbiausių Aristotelio veikalų komentarus. Akvinietis teigė, jog žmonių gyvenime daug svarbesnį vaidmenį už valstybinę valdžią vaidina Bažnyčia.
Naujųjų amžių laikotarpiu vienos valstybės formavosi tautybės pagrindu, asimiliuodamos mažesnes - Prancūzija, Ispanija, Anglija, kitos sujungė įvairias tautybes - Austrija, o dar kitos - italai - ir toliau liko suskaldytos atskirų feodalinių valdovų.
Susiskaldžiusiai ir svetimšalių pavergtai Italijai atgimti Nikolas Makiavelis (Machiavelli) pasiūlė apibrėžtą idealą - valdovo stiprybę. Savo politiniuose veikaluose „Valdovas“, „Apmąstymai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą“, D.ialogas apie karo meną“ ir kt. jis nagrinėjo valstybių iškilimo ir žlugimo priežastis, stengėsi įvardyti tas priemones, kuriomis politikai gali išsaugoti ir stiprinti valdžią.
Pagrindinis jo dėmesio objektas - politinės ir karinės priemonės. Makiavelis svarstė amoralumo pranašumus, jeigu valdovas meistriškai naudojasi juo siekdamas savo tikslų. Tai galima pavadinti moraliniu abejingumu.
Makiavelis rašė, nuolatinė žmonių būsena yra kova ir konkurencija, tad saugumas įmanomas tik esant stipriai valdžiai - absoliutinei monarchijai. Anglijos politinis veikėjas Tomas Moras ((More) susidomėjo Platono samprotavimais apie idealią valstybę ir pamėgino sukurti naują idealios valstybės modelį veikale „Aukso knyga, tokia pat naudinga kaip ir įdomi, apie geriausią valstybės santvarką ir apie naująją Utopijos salą“ („Utopija“).
Šį veikalą galima pavadinti politine satyra, joje T. Moras kritikavo to meto visuomenę, valdančiuosius sluoksnius, parodydamas, kad jie nesirūpina krašto gerove, kad valstybės įstatymai neatitinka objektyvių sąlygų. Labiausiai ironizuojamas buvo tarptautinės diplomatijos klastingumas.
T. Moro idealioje valstybėje visi žmonės lygūs, nėra privatinės nuosavybės, aukščiausioji valdžia priklauso senatui, visi pareigūnai renkami slaptu balsavimu, garantuojama sąžinės laisvė Naujaisiais amžiais savo mintis reiškė ir Žanas Bodinas (Bodin). Jis buvo stiprios centralizuotos valstybės šalininkas.
Reikšmingiausia veikalai - politiniai traktatai „Lengvo istorijos supratimo metodas“, „Šešios knygos apie respubliką“. Ž. Bodinas teigė, kad suvereniteto teisė (įstatymų leidyba, karyba, teisminė ir finansinė valdžia) priklauso absoliučiam valdovui. Karaliaus valdžią jis laikė taikos bei tvarkos ramsčiu ir todėl siekė iškelti karalių aukščiau už visas religines sektas ir politines partijas.
Bodinas analizavo valstybės kilmės problemą, daug dėmesio skyrė istorijos studijoms. Taigi XVII a. pradžioje politinė filosofija pamažu pradėjo vaduotis nuo ryšio su teologija, būdingo visai ankstesnei jos istorijai krikščionybės eroje. Prie šio išsivadavimo prisidėjo grįžimas prie Antikos ir plintančiu susižavėjimu Senovės Graikija ir Roma.
Tai įrodo ir Tomo Hobeso (Hobbes) teiginys, jog bažnyčia tėra korporacija. Jo aukščiausios valdžios teorija užbaigė bažnyčios pajungimo civilinei valdžiai procesą. Hobesas teigė, jog politikos mokslas yra grindžiamas psichologija, o metodas yra dedukcinis. Jo planas buvo „ištirpdyti“ psichologiją ir politiką gamtos moksluose.
Vėliau sekė ankstyvųjų radikalų, komunistų, respublikonų politinių pažiūrų įtakojama politinė minties raida. Švietimo epocha yra labai svarbi politikos mokslo raidoje. Joje savo mintis reiškė daug žymių žmonių, kurių požiūriai, padarytos išvados yra kai kurių valstybių šiandieninės politikos pagrindas.
Kelią į Švietimo epochą atvėrė Džonas Lokas (Locke). Jo veikalai, ypač „Žmogaus proto apybraiža“, sukūrė empirizmo svarbiausias prielaidas, bei mąstymo modelius ir atvėrė kelią Švietimo epochai. Lokas aatskyrė įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžią. Kitas Švietimo epochos atstovas - Monteskjė (Montesquieu). Ypatingai svarbiu valdžios elementu jis laikė įstatymus.
Žanas Žakas Ruso (Rousseau) teigė, jos visuomenėje reikia įdiegti pagarbą tradicijoms ir papročių autoritetą, netikėjo proto vertybėmis. Jis ryžosi kritikuoti visuomenę, teigdamas, jog ji yra vidurys tarp primityvaus tingumo ir civilizuoto egoizmo. Anot Ruso, valdžia tėra tautos atstovė, ji neturi savarankiškos galios. Jis iškelia patriotizmą kaip didžiausią dorybę ir visų kitų dorybių šaltinį.
Pasaulyje vis labiau įsigalėjo politinės teorijos. Įvairūs politikai, filosofai skelbė savo požiūrį ir mintis, kuriomis vienoje ar kitoje valstybėje, taip pat didesniu mastu, kuri nors politinė teorija buvo papildoma, pakeičiama ar kritikuojama. Tad politinės tteorijos gyvavimo pradžioje propaguojamos vertybės gali būti pakeistos kitomis. Tai lėmė įvairių politinių teorijų pakraipų išsivystymą, kartais traktuojamą net kaip išsigimimą.
- Konservatizmas;
Tad politikos mokslo raida išties buvo ilga ir gan paini.
Taigi šiam, svarbią vvietą kiekvieno žmogaus pasaulyje užimančiam politikos mokslui, teko nueiti ilgą raidos kelią iki dabartinio pripažinimo ir vertinimo: pirmiausia būti tiesiog nuo kitų mokslų atskirtai sričiai ir galiausiai pasiekti savarankiškos disciplino...
Šiuolaikinėje visuomenėje spartėja gyvenimo tempai, nuolat didėja informacijos srautas, ryškėja nauji, dar mažai pažinti procesai. Tai pasakytina ir apie politinį gyvenimą, kurio praktiniai dalyviai esame mes visi. Modernizacija Lietuvoje apima visas gyvenimo sferas ir iškelia daug naujų klausimų.
Kas vyksta mūsų šalyje-demokratizacija ar liberalizacija? Demokratizacijai būdinga tokia sistema, kada vieno žmogaus laisvė padidina kitų laisvę. Liberalizacija dažnai pasireiškia atvirkščiai.
Valstybės, šio svarbiausio politinės sistemos elemento, raidos problema iki šiol kelia daug diskusijų. Kaip vertinti pokyčius mūsų valstybėje apskritai? Kiek jie suderinami su pažanga ir, atskirai kalbant, su visos visuomenės pažanga, o ne tik su tam tikrų žmonių grupių sėkme?
Pagaliau, kas yra toji pažanga? Vienų manymu pažanga objektyviai neišvengiama, kitų - sąmoningai valdomas, daugiau nuo subjektyvių veiksnių priklausantis procesas. Gebėti orientuotis tiek gyvenimo įvairovėje, tiek informacijos apie ją sraute vis aktualiau.
Verta prisiminti, kad nemaža ideologų laikė valstybę pavojinga liaudžiai. Visų pirma taip buvo manoma dėl to, kad valstybė tradiciškai buvo atskirta nuo žmonių, dažnai būdavo susvetimėjusi jų atžvilgiu. Galima nesutikti su jais, tačiau akivaizdu, kad nūdienos Lietuvoje daugelis piliečių nepasitiki savo valstybės institucijomis. Šį susvetimėjimą panaikinti yra labai svarbu.
Žymūs Lietuvos mokslininkai, tyrinėję visuomenės raidą
Filosofas, sociologas, mokslo darbuotojas ir dėstytojas, daktaras Raimundas Kaminskas (g. 1968 03 16 Kaune) į XXVII knygos mėgėjų draugiją priimtas 2023 01 27, Draugijoje turi devynioliktą numerį, aktyviai dalyvauja jos veikloje, daugelyje draugijos renginių bei profesionaliai fiksuoja Draugijos darbo akimirkas, de facto tapo Draugijos metraštininku. Dar nebūdamas draugijos nariu, dalyvavo jos renginiuose, palaikė ryšius su draugijos nariu bibliofilu V. Staniuliu ir kitais. Parengė ne vieną parodą iš savo turtingo asmeninio archyvo.
2023 XXVII knygos mėgėjų draugijos ir LPKTS organizuotame pasaulinės filosofijos dienos minėjime jis ž[‘pristatė parodą “Filosofo, politinio kalinio, prelato, prof. dr. Prano Kuraičio dokumentai ir leidiniai” bei fragmentiškai apžvelgė filosofų kalinių: P. Kuraičio, R. Grucės sovietinių baudžiamųjų bylų ypatumus. 2024 pristatė parodą iš asmeninio rinkinio, skirta A. Smetonos jubiliejui. 2024 vasarį LPKTS taip pat veikė parodos iš R. R. Kaminskas, 1986 baigęs Kauno 18-ąją vidurinę mokyklą, po karinės tarnybos, 1990 įstojo į VDU, 1994 apgynė religijotyros bakalauro diplomą, kartu įgydamas ir gretutinę filosofijos specialybę. 1997 tapo sociologijos magistru, tęsė studijas doktorantūroje.
tags: #visuomenes #raida #socialiniai #politiniai #ir #filosofiniai