Vaikų ir paauglių socialinės gerovės rodikliai Lietuvoje prastėja. Pasak HBSC tyrimo Lietuvos pagrindinio tyrėjo prof. Kastyčio Šmigelsko, žvelgiant į Lietuvos ir kitų tyrime dalyvaujančių šalių duomenis, matyti, kad kai kuriose padėtis gerėjo ar beveik nekito, dar kitose - prastėjo. Pastarasis Lietuvoje atliktas HBSC tyrimas atskleidė, kokioje socialinėje aplinkoje auga, mokosi ir su iššūkiais susiduria vaikai ir paaugliai.
Kas yra vienišumas ir kuo jis skiriasi nuo vienatvės?
Psichikos sveikatos organizacija „Mind“ vienišumą apibrėžia kaip „jausmą, kylantį tada, kai mūsų poreikis bendrauti ir palaikyti santykius nėra patenkintas“. Vienišumas yra subjektyvi vidinė patirtis, kai jaučiamas emocinis atstumas nuo kitų, net esant apsuptyje žmonių.
Vienišumas ir vienatvė kasdienėje kalboje dažnai naudojamos kaip sinonimai, tačiau tai dvi skirtingos sąvokos, kurios turi skirtingas reikšmes. Vienatvė apima fizinį buvimą atskirai nuo kitų, o vienišumas - emocinį. Vienatvė - tai būti vienam ir gerai su tuo jaustis. Gebėjimas būti vienatvėje nuo jos nebėgant stimuliacijomis ir santykių vartojimu yra psichinės brandos požymis.
Tuo tarpu vienišumo jausmas signalizuoja apie emocinį svetimumo, izoliacijos nuo kitų jausmą. Vienišumas atsiranda, kai žmogus patiria neatitikimą tarp to, kokių santykių su kitais nori ir kokius juos iš tikrųjų turi. Žmogus gali būti apsuptas žmonių, tačiau vistiek jaustis vienišas.
Vienišumo tipai, aktualūs paaugliams
- Emocinis vienišumas: Esu su kitais, bet nesu su jais ryšyje. Tai vienišumas, kuris atsiranda, kai trūksta gilaus emocinio ryšio su kitais.
- Socialinis vienišumas: Atotrūkis nuo grupės ar bendruomenės - „neturiu vietos“. Ši forma susijusi su priklausymo jausmo praradimu.
- Situacinis vienišumas: Laikinas, bet emociškai jautrus etapas, kylantis dėl konkrečių gyvenimo įvykių ar pokyčių.
- Lėtinis (chroniškas) vienišumas: Giluminė, užsitęsusi vidinė atskirtis, susijusi su sunkesnėmis sveikatos pasekmėmis.
- Egzistencinis vienišumas: Gilus vidinis atskirtumo jausmas - net ir gyvenimo, būties akivaizdoje.
HBSC tyrimo duomenys apie paauglių socialinę paramą
Nagrinėjant subjektyviai suvokiamą socialinę paramą, paaiškėjo, kad nepakankamą šeimos ir nepakankamą draugų paramą jautė beveik pusė vaikų ir paauglių - atitinkamai, 41 proc. ir 45 proc. paauglių. Šie rezultatai - pastebimai prastesni už HBSC tyrime dalyvaujančių šalių vidurkį (atitinkamai, 32 proc. ir 42 proc.).
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
Vertinant, kaip su paauglių emocine gerove susijusi šeimos ir draugų parama, nustatyta, kad paramos stoką jaučiantys paaugliai mažiau patenkinti gyvenimu, mažiau laimingi, dažniau išsako psichologinio pobūdžio nusiskundimų, dažniau jaučiasi vieniši.
„Šie rezultatai rodo, kad gerai jauno žmogaus savijautai svarbūs palaikantys santykiai su artimiausiais juos supančiais žmonėmis. Pasitikėjimas, atvirumas bendraujant, emocinis palaikymas, pasirengimas padėti - šios santykių ypatybės labai svarbios artimiems, draugiškiems santykiams“, - pastebi profesorius.
Santykiai su tėvais, mokytojais ir bendraamžiais
Kitas svarbus socialinės aplinkos rodiklis - kaip paaugliams lengva ar sunku bendrauti su savo tėvais. Tyrimo duomenimis, 24 proc. moksleivių nurodė, kad patyrė sunkumų bendrauti su mama, 36 proc. - su tėčiu. Kitose šalyse šis rodiklis geresnis - bendrauti su mama sunkumų patiria vidutiniškai 17 proc. moksleivių, su tėčiu - 29 proc.
Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse matyti, kad sunkumų kalbėtis su tėvais dažniau patiria vyresni moksleiviai, dažniau - merginos nei vaikinai. Lietuvoje kalbėtis su mama sunku 16 proc. berniukų ir 31 proc. mergaičių, kalbėtis su tėčiu - 24 proc. berniukų ir 48 proc.
Vertinant mokytojų ir bendraklasių paramą, situacija Lietuvoje dar prastesnė. Nepakankamą paramą iš mokytojų jautė 66 proc. moksleivių (kitose šalyse 48 proc.), nepakankamą paramą iš bendraklasių - 56 proc. (kitose šalyse 45 proc.).
Taip pat skaitykite: Visuomenės sveikatos problema – smurtas
Pasak prof. K. Šmigelsko, čia svarbus ir lyties veiksnys - Lietuvoje didesnė dalis mergaičių jautė nepakankamą paramą iš šeimos (46 proc.), mokytojų (71 proc.) ir bendraklasių (65 proc.), o didesnė dalis berniukų jautė nepakankamą paramą iš draugų (49 proc.).
Mokykla, mokymosi krūvis ir paauglių savijauta
Išsamiau vertinant paauglių savijautą mokykloje, paaiškėjo, kad didžioji dauguma paauglių Lietuvoje nėra patenkinti mokykla, kurioje mokosi - taip nurodė net 71 proc. moksleivių. Tiesa, šie duomenys mažai skyrėsi nuo HBSC tyrime dalyvaujančių šalių vidurkio (75 proc.).
Vertinant mokymosi krūvį, bene visose tyrime dalyvaujančiose šalyse stebimos tos pačios tendencijos: kuo vyresni moksleiviai, tuo daugiau krūvio mokykloje jie jaučia. Nors iš viso ganėtinai užimti mokykla nurodė 43 proc. Lietuvos moksleivių, skaičiai pagal klases pastebimai skyrėsi - tarp berniukų ganėtinai užimti jautėsi 29 proc. penktokų ir 43 proc. devintokų, tarp mergaičių - atitinkamai, 32 ir 62 proc.
„Viena vertus, šie skaičiai neramina: vaikai ir paaugliai jaučiasi apsunkinti mokymosi turiniu ir kiekiu. Tai natūrali pasekmė to, kad ugdymo sistema iš jauno žmogaus reikalauja didelio kiekio žinių ir gebėjimų. Kita vertus, švietimo sistema ne tik užpildo jaunuolių kasdienybę, formuoja jų santykius su bendraamžiais ir suaugusiais, bet ir prisideda prie asmenybės ugdymo ir pasirengimo suaugusiojo gyvenimui - tiek kompetencijų, tiek ir asmeninių savybių požiūriu“, - teigia prof. Kastytis Šmigelskas.
Psichologiniai veiksniai, skatinantys paauglių vienišumą
Ankstyvosios vaikystės patirtys, kai ryšys su tėvais/globėjais buvo nesaugus, neatliepiantis ar pertrauktas, gali suformuoti gilų jausmą, kad geriau slėpti vidinį pasaulį. Psichikos sveikatos sutrikimai: depresija, nerimas, socialinė baimė, žema savivertė trukdo bendrauti, jaustis saugiai tarp žmonių. Drovūs vaikai ir paaugliai gali būti jautresni - jiems sunkiau bendrauti, tad vienišumo rizika didesnė.
Taip pat skaitykite: Slaugytojų profesijos prestižas
Dalis paauglių imasi gynybinio atsitraukimo: siekdamas apsisaugoti nuo galimo atstūmimo ar skausmo, žmogus nesąmoningai atsitraukia nuo ryšių, vengia artumo. Tokia apsauga sukuria laikiną saugumo iliuziją, bet realybėje palieka žmogų vienišą.
Socialiniai veiksniai: technologijos, individualizmas, pokyčiai
Socialiniai tinklai ir technologijos kuria paviršutiniškus ryšius, skatina palyginimą su kitais, o tai gali sustiprinti vienišumą. Moderni visuomenė - spartus, individualistinis gyvenimo būdas - silpnina bendruomeninius ryšius. Gyvenimo pokyčiai, persikėlimas į kitą miestą, naujas mokymosi ar darbo etapas, artimo netektis gali kelti grėsmę esamų ryšių išsaugojimui.
Pasekmės paauglių psichinei ir fizinei sveikatai
Ilgalaikis vienišumo jausmas siejamas su neigiamu poveikiu tiek fizinei, tiek emocinei sveikatai. Vienišumas siejamas su didesne širdies ligų, insulto, miego sutrikimų, depresijos, nerimo, savižudybės rizika, silpnesne imunine sistema.
Vienišumas gali lemti ir kitas problemas: mažesnis pasitenkinimas gyvenimu, dažnesni psichologinio pobūdžio nusiskundimai, prastesnė savijauta mokykloje, socialinis pasitraukimas, sunkumai moksluose ir santykiuose.
Socialinis nerimas ir jo ryšys su vienišumu
Kasdienėje kalboje socialinis nerimas kartais vartojamas plačiau ir apima bet kokį nejaukumą tarp žmonių. Tačiau klinikine prasme svarbu ne vien tai, kad žmogus jaudinasi, o tai, kad baimė yra nuolatinė, neproporcinga situacijai ir riboja jo pasirinkimus. Socialinio nerimo sutrikimą turintis žmogus gali kelias dienas ar savaites iš anksto nerimauti, po įvykio ilgai save kritikuoti ir kitą kartą apskritai atsisakyti dalyvauti.
Pirmiausia atsiranda mintis, kad būsiu įvertintas neigiamai. Tada kūnas sureaguoja lyg į pavojų. Galiausiai žmogus pradeda gelbėtis vengimu, tylėjimu, atsargumu arba nuolatiniu savęs stebėjimu. Socialinio nerimo sutrikimas dažnai susiformuoja tuomet, kai susikerta biologinis jautrumas, patirtos socialinės patirtys ir ilgainiui susiformavę mąstymo bei elgesio modeliai.
Kaip atpažinti, kada reikia pagalbos?
Vienišumas tampa sunkumu, kai tęsiasi ilgą laiką (mėnesius ar metus) ir nemažėja net atsiradus galimybėms bendrauti; lydi nuolatinis tuštumos, beprasmybės ar atstūmimo jausmas; mažina savivertę; skatina socialinį pasitraukimą; sutrikdo kasdienę veiklą - prastėja miegas, apetitas, motyvacija, darbingumas.
Ypač svarbu atkreipti dėmesį, jei vienišumą lydi depresijos ar nerimo simptomai, tokie kaip nuolatinis liūdesys, dirglumas, beviltiškumas ar stiprus nerimas. Dar rimtesnis signalas - mintys apie savęs žalojimą ar savižudybę. Tokiais atvejais pagalbos ieškojimas nėra pasirinkimas, o būtinybė. Psichologinė pagalba gali padėti suprasti vienišumo priežastis, atkurti ryšį su savimi ir kitais bei išmokti saugesnių, palaikančių santykių modelių.
Kaip mažinti vienišumą: kas gali padėti paaugliams
- Savęs pažinimas. Savistaba, refleksija per dienoraščio rašymą ar terapiją padeda atpažinti modelius, kurie palaiko vienišumo jausmą.
- Ryšių kūrimas ir stiprinimas. Ne tai, kiek ryšių turime, bet kiek juose galime būti savimi. Ryšio atkūrimas apima drąsą atnaujinti santykius, prisijungimą prie bendruomenės (pomėgių grupės, savanorystė).
- Nauji pomėgiai ir veiklos: Kūrybinė veikla, naujų įgūdžių mokymasis, pomėgiai stiprina savivertę, mažina vidinį tuštumos jausmą.
- Profesionali pagalba. Psichologas ar psichoterapeutas gali padėti suprasti vienišumo priežastis, įveikimo strategijas ir palaipsniui keisti senus santykių modelius.
- Maži žingsniai socialinei ekspozicijai. Planingas judėjimas nuo lengvesnių link sunkesnių socialinių situacijų - pavyzdžiui, trumpas klausimas parduotuvėje, vėliau pokalbis su nepažįstamuoju, galiausiai pasisakymas grupėje.
- Kūno reakcijų reguliavimas: lėtas kvėpavimas, progresyvus raumenų atpalaidavimas, dėmesio grąžinimas į aplinką ar trumpas įsižeminimas.
Gydymo ir pagalbos pasirinkimai
Diagnozė nustatoma ne pagal vieną testą ar trumpą pokalbį, o pagal visumą. Gydymas parenkamas pagal simptomų stiprumą, žmogaus poreikius ir gyvenimo situaciją. Daliai žmonių pakanka psichoterapijos, daliai prireikia psichoterapijos ir vaistų derinio. KET padeda pastebėti ryšį tarp minčių, kūno reakcijų ir elgesio.
Vaistai nėra greitas charakterio pakeitimas ar socialinio lengvumo garantija. Jie dažniausiai padeda sumažinti nerimo intensyvumą tiek, kad žmogus galėtų veiksmingiau dirbti terapijoje ir po truputį grįžti į kasdienes situacijas.
Patarimai tėvams ir mokytojams
- Kalbėkite apie vaiko jausmus ramiai ir be spaudimo.
- Nereikėtų už vaiką nuolat atlikti visų socialiai sudėtingų veiksmų - taip netyčia palaikomas vengimas.
- Planuokite mažus žingsnius kartu, pagirkite už pastangas, o ne už tobulą rezultatą.
- Bendradarbiaukite su mokykla, kad vaikas gautų ne gėdinančią, o palaikančią aplinką.
HBSC tyrimo apibrėžtis ir reikšmė
HBSC - paauglių gyvensenos ir sveikatos stebėsenos tyrimas Europoje, atliekamas pagal vieningą tarptautinį tyrimo protokolą. Tyrimas vykdomas kas ketverius metus Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) iniciatyva ir apima 50 Europos, Šiaurės Amerikos ir Azijos šalių. Pagrindinis šio tyrimo tikslas - geriau pažinti 11-17 metų amžiaus moksleivių gyvenseną, elgseną ir sveikatą, įvertinti gyvensenos ir sveikatos pokyčius, atsiradusius dėl įvairių socialinių, politinių, ekonominių ir kitų permainų bei reformų.
Lietuvoje šis tyrimas pradėtas vykdyti 1994 metais ir tęsiamas iki šiol, jį atlieka Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Visuomenės sveikatos fakultetas.
Kaip visuomenė gali prisidėti
Visuomenės dėmesys į vienišumą turi aktualizuoti intervencijas, kurios stiprina šeimos, mokyklos ir bendruomenės paramą paaugliams. Svarbu skatinti įtrauktį į bendruomenines ir visuomenines veiklas, kurti saugias erdves pokalbiams, užtikrinti mokyklose palaikančią aplinką bei investuoti į mokytojų gebėjimus pastebėti ir reaguoti į socialinius bei emocinius paauglių sunkumus.
Intervencijos turi apimti: programas, skatinančias socialinius įgūdžius ir emocinį raštingumą, paramos grupes, mentorystės programas, mokyklos psichologų paslaugas ir tėvų švietimą apie jaunimo emocinę sveikatą.
Pabaigai - ką verta prisiminti
Vienišumas paauglystėje yra svarbi psichinės sveikatos ir socialinės gerovės problema. Jis kyla iš sudėtingos sąveikos tarp asmeninių, šeimos ir visuomeninių veiksnių. HBSC duomenys rodo, kad daugeliui Lietuvos paauglių trūksta reikalingos paramos - šeimos, draugų, mokytojų ir bendraklasių. Svarbu atpažinti vienišumo požymius anksti, siūlyti palaikymą ir kurti aplinką, kurioje jaunuolis jaustųsi matomas, girdimas ir priimtas.
tags: #visuomenes #problema #paaugliu #socialine #vienatve