Sociãlinė klãsė - didelė žmonių grupė, užimanti atitinkamą vietą visuomenės socialinėje struktūroje ir pasižyminti tuo pačiu ekonominiu bei socialiniu statusu. Socialinės klasės sąvoka siejama su naujausiaisiais laikais, nes ankstesnėse visuomenėse didelės socialinės klasės buvo vadinamos kastomis ir luomais.
Klasės sąvoka siejama su pramonine revoliucija, kai ėmė didėti socialinė atskirtis tarp kapitalistų ir proletariato. 19 a. K. Marxas pabrėžė ekonominių požymių reikšmę visuomenės klasiniam suskirstymui į išnaudotojus (savininkus) ir išnaudojamuosius (gamintojus). Šią tradiciją tęsė V. Leninas ir kiti marksistai, akcentuodami klasių socialinius konfliktus ir revoliucinės kovos būtinumą panaikinant privačią nuosavybę.
Vokiečių sociologas M. Weberis taip pat pabrėžė ekonominio kriterijaus reikšmę apibūdindamas socialinę klasę, bet kritikavo K. Marxo dichotominį modelį, jis įvedė socialinio statuso sąvoką ir sudarė socialinės diferenciacijos skalę. Anot M. Weberio, socialinė klasė yra vienodas gyvenimo galimybes turinčių žmonių grupė. Jis skyrė savininkų, prekybininkų klases ir socialines klases - tokias klasinių padėčių visumas, kurioms būdinga didelis socialinis mobilumas: tai darbininkų klasė, smulkioji buržuazija, inteligentija ir specialistai (privilegijuotoji klasė).
20 a. antropologas W. L. Warneris (Jungtinės Amerikos Valstijos) 20 a. viduryje teigė, kad socialinė klasė yra grupė žmonių, kurie prisiskiria save tam tikrai kategorijai socialinės hierarchijos sistemoje. Galima skirti aukščiausiąją, aukštesniąją, vidurinę, žemesniąją, žemiausiąją socialinę klasę (kartais skiriama iki 12 socialinių klasių). Vertinama ne tik ekonominis, bet ir socialinis, kultūrinis, žmogiškasis kapitalas.
Svarbia laikoma vidurinė socialinė klasė, nes nuo jos narių skaičiaus labai priklauso visuomenės stabilumas. Poliarizuotose visuomenėse, kuriose aukščiausios ir žemiausios socialinės klasės skirtumai labai dideli, kyla socialinė įtampa, visuomenė nėra stabili.
Taip pat skaitykite: Programa Trakų rajono gyventojams
Sociologas J. H. Goldthorpe’as (Didžioji Britanija) 20 a. pabaigoje išskyrė socialinės klasės kategorijas:
- Tarnybinę klasę sudaro aukščiausio lygio profesionalai, valstybės tarnybos administratoriai ir tarnautojai, didelių institucijų ir bendrovių vadybininkai, stambūs savininkai; žemesnio lygio profesionalai, valstybės tarnybos administratoriai ir tarnautojai; aukščiausio lygio technikos specialistai; smulkiojo verslo ir pramonės bendrovių vadybininkai; protinio darbo tarnautojų kuratoriai.
- Tarpinę klasę sudaro rutininį protinį darbą valdymo ir prekybos srityse dirbantys tarnautojai; individualią darbinę veiklą paslaugų srityje atliekantys asmenys; samdomų darbuotojų neturintys smulkūs savininkai, amatininkai ir kiti; fermeriai, smulkūs nuomotojai, žvejai; žemesnio lygio technikos specialistai; fizinį darbą atliekančių darbuotojų prižiūrėtojai.
Nagrinėjant socialines klases svarbu atsižvelgti į klasinę sąmonę, klasinius interesus, klasių kovą. Pvz., M. Djilasas (Jugoslavija) 1957 veikale Naujoji klasė (The New Class) pateikė kritinę komunistų oligarchijos valdymo sistemos analizę, kurioje komunistų partijų administracinį tinklą įvardijo kaip valdantį klaną, kurio klasinis interesas - amžinai išlikti valdžioje ir privilegijuoti save.
Sociologai sprendžia ir socialinio mobilumo problemą - siekia nustatyti galimybes pereiti iš vienos socialinės klasės į kitą.
Sociãlinė grùpė - bendrų interesų, vertybių, elgsenos normų vienijama santykinai pastovi žmonių visuma. Socialinę grupę gali vienyti bendras buvimas erdvėje ir laike, veikla, ekonominiai, demografiniai, psichologiniai ir kiti požymiai. Socialinės grupės nariai yra susiję tiesioginiais ar netiesioginiais socialiniais ryšiais. Socialinės grupės nariai standartizuotų sąveikos pavyzdžių pagrindu laikosi prisiimtų normų ir atlieka jiems priskirtus socialinius vaidmenis.
Pagal tam tikrą požymį (požymius) išskirtos socialinės grupės vadinamos kategorijomis (pvz., miesto, kaimo gyventojai; vyrai, moterys; vaikai, paaugliai, jaunimas, brandaus, senyvo amžiaus žmonės; pensininkai; valstiečiai, darbininkai, tarnautojai; mokytojai, gydytojai, teisininkai). Dažniausiai tokias socialines grupes skiria demografai, ekonomistai, statistikos specialistai.
Taip pat skaitykite: Klasė.lt ir konkurentai
Formalios ar neformalios struktūros neturinti žmonių visuma kartais vadinama agregacija (pvz., žmonės, dalyvaujantys mitinge, stebintys krepšinio varžybas). Tokia agregacija tampa socialine grupe, jei susiformuoja sąveikos struktūra (pvz., krepšinio sirgaliai, susivieniję į klubą).
Abipusiai vaidmenys ir ryšiai socialinės grupės narius įtraukia į socialines sąveikas. Galima skirti pirmines ir antrines socialines grupes. Pirminės socialinės grupės (dažniausiai nedidelės) susiformuoja dėl individų tiesioginės sąveikos ir turi savo elgsenos normas. Šioms grupėms būdinga solidarumas. Tai gali būti šeima, draugų grupės, darbo kolektyvai, komandos ir kita. Antrinės socialinės grupės yra didesnės, jų nariai nebūtinai bendrauja tiesiogiai. Tai gali būti politinės partijos, judėjimai, profesinės sąjungos, korporacijos, etninės grupės ir kita.
Pagal dydį galima skirti mažas ir dideles socialines grupes. Būdingiausios mažosios grupės yra šeima ir draugai, didžiosios - visuomenė, bendruomenė, politinė partija. Dar skiriamos formaliosios grupės, neformaliosios grupės, interesų grupės, etaloninės grupės, lygiųjų, rango, statuso, profesinės, marginaliosios, įtakos ir kitos grupės. Socialinės grupės gali būti uždaros (pvz., masonai) ir santykinai atviros (pvz., draugai). Dviejų žmonių grupė kartais vadinama diada, trijų - triada.
Jei pažvelgtumėm įdėmiau, tai pamatytumėm, kad kiekvienas žmogus gali priklausyti vienai arba net kelioms grupėms, kurios vienija žmones pagal profesiją, pomėgius, socialinę padėtį ar net bendrus siekius ir vertybes. Tokios žmonių ggrupės yra vadinamos socialinėmis grupėmis.
Pirminėmis socialinėmis grupėmis laikoma šeima, klasė, draugų grupė, klubo nariai. Vienos tokios grupės atsiranda ir veikia pagal iš anksto nustatytas taisykles, kitos atsiranda pačios ir veikia pagal savo susikurtas taisykles. PPirminės grupės, grindžiamos asmeniniais santykiais ir gali gana ilgai gyvuoti. Antrinės socialinės grupės - tai klasės, socialiniai sluoksniai (pvz., inteligentija, ūkininkai ir pan.), profesinės bendrijos (mokytojai, inžinieriai, verslininkai), darbo kolektyvai, tautinės bendrijos (gentis, tautybė, nacija), amžiaus grupės (jaunimas, pensininkai) ir kt. Šios grupės remiasi beasmeniais santykiais. Kai kurios iš jų, pavyzdžiui, darbo kolektyvai gali gyvuoti labai trumpai. Įvairios socialinės grupės sudaro visuomenę.
Taip pat skaitykite: 6 klasės graikų mitologijos vadovas
Kiekviena socialinė grupė skiriasi savo interesais, poreikiais ir siekiais, jų realizavimo būdais, todėl siekiant jas veiksmingai valdyti labai svarbu tai ištirti ir žinoti. Tap pat kiekvienoje grupėje vyksta tam tikri vidiniai procesai, tokie kaip lyderiavimas, dykinėjimas („kas nors tai padarys už mane“), socialinis konfliktas, kai susikerta asmeniniai iir grupės interesai, „grupinis mąstymas“, kai siekiant vieningos nuomonės atsisakoma kritiškai ką nors vertinti, prisitaikymas prie grupės elgesio taisyklių.
Socialinės grupės yra susikūrusios panašių vertybių, veiklos turinio bei kultūrinių normų pavyzdžiu. Grupės gali priklausyti ir kitiems dariniams, pvz., sluoksniams; štai smulkūs ūkininkai įsitraukia į valstiečių sluoksnį (klasę). Vargingų ūkininkų grupės kartu su skurdžiais darbininkais sudaro žemesnįjį visuomenės sluoksnį.
Anot Mareko T. Frankowskio, kiekviena grupė turi savo socialinę mikrosistemą arba organizaciją, tapačią socialinei struktūrai; grupės sstruktūra yra socialinės struktūros porūšis, lemiantis pogrupių ir narių pavaldumą. Grupės struktūrą sudaro ir tokie elementai, kaip materialiniai pagrindai, simboliai, elgesio pavyzdžiai, narių socialinės pozicijos ir santykiai.
Organizacija - tai socialinė grupė, siekianti tam tikrų tikslų.
- Darbo pasidalijimas.
- Valdžios hierarchija.
- Taisyklės.
- Kvalifikacija. Tarnyba grindžiama techninėmis kvalifikacijomis.
- Šeimos. Padeda vaiko asmenybės raidos pagrindus, ir yra tarpininkas tarp vaiko ir visuomenės.
- Ekonomikos.
- Politikos.
- Religijos.
- Išsimokslinimo.
Socialinės klasės ir socialinės grupės yra glaudžiai susijusios, nes socialinė klasė gali būti laikoma tam tikra socialine grupe, turinčia bendrą ekonominį ir socialinį statusą. Socialinės grupės sąveikauja ir veikia visuomenėje, o socialinės klasės atspindi tam tikrą visuomenės stratifikaciją.
Įvaizdis ir jo svarba vartotojų pasirinkimams
Įvaizdis - tai subjektyvus vaizdinys apie tam tikrą objektą, kuris gali būti prekė, paslauga, įmonė, žmogus ar jų grupė. Šis vaizdinys yra paremtas emociniu suvokimu ir daugybe psichofiziologinių charakteristikų, kurios lemia įvaizdžio formavimosi efektyvumą bei jo pastovumą. Įvaizdį labiausiai veikia socialinis psichologinis supratimas, ypač prestižas, kuris tam tikrais laikotarpiais formuoja prestižinio darbo, profesijų ar prekių sampratą.
Prekės ar paslaugos teigiamą įvaizdį formuoja kaina, kokybė, pasirinkimas, pakuotė, pirkėjų aptarnavimas ir pirkimo patogumas. Vartotojas renkasi tą prekybos vietą ir prekę, kurios įvaizdis labiausiai atitinka jo įsivaizduojamą idealą ir subjektyviai apibrėžtas tolerancijos ribas. Įvaizdis padeda prekei ar paslaugai konkuruoti rinkoje ir pelnyti vartotojų pripažinimą, suteikdamas įmonei pranašumą. Žinomos ir patikimos įmonės įvaizdis palengvina konkurencinę kovą ir leidžia lengviau apsirūpinti ištekliais.
Žmogaus ar jų grupės gerą įvaizdį lemia viešas pasirodymas, elgsena ir veikla. Politikoje svarbus kandidato pirmasis prisistatymas rinkėjams, kuriems didesnį įspūdį daro ne tai, ką kandidatas kalba, bet kaip jis tai daro. Fiziniai duomenys, laikysena, ryžtingumas, drąsa, mimika, kalbėjimo maniera ir kūno kalba sukuria palankų įvaizdį ir patraukia rinkėjus.
Geras prekės, paslaugos, įmonės ar žmogaus įvaizdis išlieka stabilus ir ilgai, jeigu jis neprieštarauja žmonių interesams, vertybėms ir stereotipams. Tačiau individo susikurtas įvaizdis gali būti klaidingas ir neatitikti realybės, nes individas dažnai vadovaujasi subjektyvia nuomone.
XXI amžiuje, vykstant globalizacijai ir socialinei pažangai, vartotojai tampa vis labiau ekonomiškai išprusę ir skeptiški reklamai. Tradicinė šeimos samprata nyksta, o žmonių gyvenimo būdas ir požiūris į jį keičiasi. Dėl šių priežasčių keičiasi ir vartotojų elgsena, nes žmogui svarbi aplinkinių nuomonė ir kultūrinės normos. Verslui tampa vis sunkiau nuspėti vartotojų elgseną ir taikyti tradicines rinkodaros priemones, todėl naudojamos nestandartinės priemonės.
Socialinės grupės schema
Socialinių ir įtakos grupių poveikis vartotojų elgsenai
Vartotojų elgsenai didelę įtaką daro socialiniai faktoriai, tokie kaip įtakos grupės, šeima, statusas ir vaidmuo, taip pat kultūriniai veiksniai - kultūra, subkultūra ir socialinė padėtis. Vartotojai linkę vertinti save, lyginti elgesį ir veiksmų rezultatus su kitų individų elgsena, taip modeliuodami savo įsitikinimus. Šis socialinio lyginimo procesas ypač ryškus, kai nėra objektyvių kriterijų.
Grupė - tai du ar daugiau žmonių, kurie sąveikauja tarpusavyje, siekdami individualių ir bendrų tikslų, dalijasi nuomonėmis, vertybėmis ir gyvenimo standartais. Nuo pat gimimo žmogus yra kokios nors grupės narys, o pirmoji grupė yra šeima, kurioje vyksta asmenybės socializacija. Grupė užima tarpinę padėtį tarp asmenybės ir visuomenės, "primeta" tam tikrą įvykių vertinimo modelį.
Grupės poveikį individui atskleidžia Solomon Asch eksperimentas, kuriame dalyviai, susidūrę su klaidingu aplinkinių pasirinkimu, bandė derintis prie grupinio sprendimo ir darė klaidų. Socialiniai faktoriai turi būti kruopščiai nagrinėjami, nes asmens elgesiui didelę įtaką daro mažos grupės: referentinės grupės, šeima, visuomeninė padėtis ir prisiimti vaidmenys.
Grupės, kurios turi tiesioginę įtaką ir kurioms asmuo priklauso, vadinamos narystės arba pirminėmis grupėmis (šeima, draugai, kaimynai, bendradarbiai). Įtakos (referentinės) grupės tiesiogiai ar netiesiogiai veikia asmens elgesį ir vertybių formavimąsi. Asmuo gali būti veikiamas net tų grupių, kurioms jis nepriklauso, nes nori pritapti. Šeimos įtaka yra didelė, nes tėvai gali orientuoti šeimos nario pirkimo elgseną, motyvuodami tai religija, politika, ekonomika ar asmeninėmis ambicijomis. Rinkos tyrėjus domina kiekvieno šeimos nario vaidmuo pasirenkant prekes ar paslaugas. Priklausomai nuo prekės kategorijos, galima nustatyti, kas ką pirks, tačiau stereotipai nyksta ir pardavėjai, kurie mano, kad jų pagrindinė pirkėja yra žmona, gali klysti. Jei pirkinys brangus, jo pirkėjais dažniausiai tampa vyrai ir žmonos kartu. Svarbu išsiaiškinti, kieno nuomonė šeimoje yra svarbiausia perkant vieno ar kito tipo prekę ar paslaugą.
Žmogus yra daugelio socialinių grupių narys, o pagal jo padėtį kiekvienoje iš grupių galima spręsti apie individo statusą bei vaidmenį. Kiekvienas vaidmuo turi statusą, kuris atspindi visuomenės jam suteiktą garbę. Pirkėjas dažnai renkasi prekę, kuri suteikia informacijos apie jo statusą visuomenėje, kai prekės ženklas sutampa su pirkėjo asmenybe. Todėl svarbu pabrėžti statusą komunikuojant su potencialiais vartotojais, taip užtikrinant emocinį prieraišumą prie prekės ar paslaugos.
Disociatyvi grupė - tai grupė, kai individas nori, kad kiti manytų, jog jis jai nepriklauso. Marketingo specialistai prie socialinių grupių priskiria referentinę grupę, kuri turi didelės reikšmės nustatant vartojimo įpročius. Individo elgesiui didžiausią įtaką turi standartai grupės, į kurią individas orientuojasi. Žmogus stengiasi įsisavinti šių grupių normas, vertybes ir elgesio būdą. Ši grupės įtaka pasireiškia renkantis produktus, nors kartais ir netiesiogiai. Vartojimo pobūdį lemia referentinės grupės vartojimo įpročiai, kurie gali turėti teigiamą arba neigiamą įtaką. Šių grupių susidarymui didžiausią įtaką turi masinė medija ir reklama, sukurdama herojaus ar antiherojaus prototipus. Panašų poveikį turi visuomenės nuomonės lyderiai, nes daug žmonių nori elgtis taip, kaip elgiasi jų lyderiai. Rengiant marketingo strategiją, vertinamas referentinės grupės poveikis visam vartotojų segmentui.
Referentinės grupės poveikio tipai
- Informacinis poveikis: Vartotojas naudoja grupės teikiamą informaciją.
- Normatyvinis poveikis: Individas laikosi grupės normų, kad gautų atlygį arba išvengtų sankcijų.
- Identifikacinis poveikis: Vartotojas ieško psichologinio saugumo ir bendrumo su referentine grupe, priimdamas ir vadovaudamasis grupinėmis normomis ir vertybėmis.
Marketingo specialistai turi pažinti savo vartotojų įtakos grupes, perprasti jų ryšius, vertybes ir komunikacijos principus. Pažindami gali sėkmingiau kurti marketingo strategijas, tikslingiau pozicionuoti produktus ir komunikacijos priemonėmis stiprinti grupės daromą įtaką, kai ji naudinga, arba paveikti artimiausias jo įtakos grupes.
Referentinės grupės įtaka vartotojų elgesiui
Socialinės klasės ir jų įtaka vartojimui
Vartotojai yra skirstomi į socialines klases, kurios yra vienalytės ir ilgalaikės hierarchiškai sutvarkytos visuomenės grupės, susiformavusios remiantis pozicija visuomenėje ir pasižyminčios panašia narių elgsena ir pripažįstamomis vertybėmis.
Socialinių klasių ypatybės
- Hierarchiškumas: Klasės dėliojamos nuo žemiausios iki aukščiausios.
- Socialinis mobilumas: Galimybė asmeniui judėti iš vienos klasės į kitą.
- Skirtinga elgsena: Tiek kasdieniniame gyvenime, tiek ilgalaikėmis vertybėmis.
Socialinę klasę apibrėžia užimtumas, pajamos, išsilavinimas, profesija, vertybių supratimas ir įtaka visuomenėje. Asmens kapitalas, pagal kurį jį galima priskirti socialinei klasei, yra ne tik ekonominis, bet ir socialinis bei kultūrinis.
Socialinių klasių elgsenos skirtumai
Socialinių klasių elgsena yra svarbus segmentavimo ir prekių diferenciacijos pagrindas. Skirtingos klasės skiriasi:
- Prekių ir vartojimo prioritetais.
- Sprendimo priėmimo procesu.
- Reakcija į prekių ženklus.
- Skoniu.
- Laisvalaikiu ir interesais.
- Estetikos suvokimu.
- Marketingo komunikacijos suvokimu.
Skirtingų socialinių klasių atstovai yra pasiekiami skirtingomis žiniasklaidos priemonėmis. Vartotojai paprastai laikosi savo socialinei klasei būdingų pirkimo parametrų. Žemesnės socialinės klasės vartotojai koncentruojasi į einamuosius poreikius, linkę atsižvelgti į šeimos narių ar kitų žmonių nuomonę, konservatyvesni ir labiau orientuoti į šeimos vertybes. Aukštesnės klasės atstovams būdinga susieti produktus su nauda, išskirtinumu ir statusu. Taigi socialinį statusą pabrėžia vartojimo lygis.
Vartotojų demografinės charakteristikos, asmeninės savybės, grupės charakteristikos, situacija ir produkto tipas didina tikimybę, kad grupės įtaka atsiras. Pagrindinis lemiamas vartotojo pirkimo ir nepirkimo veiksnys, įtakojamas įtakos grupių, - produkto socialinė vertė. Produktai, kurie turi aukšto lygio socialines vertybes, yra labiau įtakojami įtakos grupių.
Socialinis emocinis ugdymas ir jo įtaka
Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie socialinį emocinį ugdymą ir teigiamą jo įtaką vaikų psichikos sveikatai. Socialinės emocinės kompetencijos - tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje ir darbo vietoje. Mokymuisi daro įtaką daugybė socialinių ir emocinių veiksnių.
Mokykla, kurioje patyčios yra kasdienis reiškinys, nėra ta vieta, kurioje vaikai jaučiasi skatinami mokytis ir bręsti. Todėl socialinis emocinis ugdymas organizuojamas taip, kad vaikai ir suaugusieji kurtų sveiką, kūrybišką ir palaikančią ugdymosi aplinką.
Emocinio intelekto sąvoka apima gebėjimą jausti, suprasti kitų žmonių jausmus, valdyti nuotaiką bei kontroliuoti impulsus, susidoroti su frustracija bei kasdienio gyvenimo reikalavimais. Tyrimai rodo, kad emocinis intelektas - socialiniai ir emociniai įgūdžiai - daug svarbesnis vaiko sėkmei už kognityvinį intelektą. Emocinį vaiko intelektą galima ugdyti visuose jo amžiaus tarpsniuose.
Gebėjimas susirasti draugų ir puoselėti draugystę, sėkmingai įsitraukti į grupę, inicijuoti pokalbį ir išklausyti, atskleisti save, drąsiai pasipriešinti skriaudėjams, atjausti kitus, įveikti sunkumus, išspręsti konfliktus, būti savikritiškam, motyvuoti save sudėtingomis aplinkybėmis, drąsiai žvelgti į sunkumus, nesidrovėti artimumo yra tie įgūdžiai, kurie reikalingi gyvenime norint būti sėkmingu ir laimingu. Aplinkinių žmonių ir savo emocijų pažinimas ir supratimas, jų valdymas bei kontrolė, empatija skatina efektyvų tarpasmeninį bendravimą, pozityviai veikia individualius sprendimus bei asmens psichologinį funkcionavimą. Todėl teigiama, kad emocinis intelektas yra gana patikimas asmeninio ir profesinio gyvenimo sėkmės rodiklis.
Kognityvinis intelektas (IQ) ir emocinis intelektas (EQ) koreliuoja, tačiau nėra susiję priežasties pasekmės ryšiais. Aukšto intelekto, išsilavinęs žmogus gali būti vienišas ir nelaimingas, nes nepakankamai išugdyti emociniai socaliniai gebėjimai, todėl santykiai su aplinkiniais gali būti komplikuoti.
Šeima yra mūsų pirmoji emocinio gyvenimo mokykla: bendraudami su artimiausiais žmonėmis, mes mokomės suvokti savo pačių jausmus, į juos reaguoti, numatyti, kaip į juos gali reaguoti kiti, taip pat suprasti ir išreikšti savo viltis ir baimes. Iš visų emocinio intelekto įgūdžių gebėjimas sutarti su kitais labiausiai prisideda prie sėkmės ir pasitenkinimo gyvenimu jausmo.
Ikimokyklinio amžiaus vaikai socialinių įgūdžių įgyja ne tiek iš suaugusiųjų, kiek iš sąveikos su kitais vaikais. Vaikystėje patirtas atstūmimas - vienas iš rizikos faktorių, kad paauglystėje vaikas gali prasčiau mokytis, turėti emocinių problemų, nusikalsti. Svarbu, kad suaugęs žmogus sudarytų sąlygas vaikui bendrauti su bendraamžiais, leistų ieškoti tinkamų komunikavimo būdų, rodytų asmeninį pavyzdį. Šeimyniniai pokalbiai - vienas iš pagrindinių būdų mokyti vaikus socialinio komunikavimo. Kuo anksčiau vaikas girdi, kad šeimoje pagarbiai, mandagiai bendraujama, tuo anksčiau tą pradeda taikyti komunikuodamas su bendraamžiais.
Paauglių emocinis intelektas yra susijęs su patiriamais sunkumais paauglystėje, individualiomis vaiko savybėmis, jo aplinka, socialine kompetencija, neigiamais aplinkos įvykiais bei jų reikšmingumu ir pasikartojimo dažniu. Geriau besimokantys paaugliai dažniau jaučiasi laimingi, jie efektyviau prisitaiko prie pokyčių, geriau susitvarko su kasdien iškylančiomis problemomis, jų geresni tarpasmeniniai santykiai.
Lietuvos gyventojų savivertės lygis ir laimės pojūtis yra vienas žemiausių visoje Europoje. Moksliškai įrodyta, kad šie du dalykai yra tiesiogiai susiję. Pagrindiniai žmogaus socialiniai emociniai gebėjimai, tokie kaip savivertė ir pagarba kitam išsivysto mokykliniame amžiuje ir daro esminę įtaką tolimesniam asmenybės formavimuisi ir elgesiui. Lietuvos pedagogų sąmoningumas socialinio emocinio ugdymo ir saviugdos tema yra minimalus.
Mokytojo darbo kokybė yra labai svarbi programose ugdančiose socialines emocines kompetencijas, nes jau pats mokytojo elgesys klasėje yra emocinės kompetencijos arba trūkumo pavyzdys. Gero mokytojo bruožai lemia mokytojo socialines emocines kompetencijas: patinka mokyti vaikus, nulemia pokyčius, skleidžia pozityvią energiją, geba megzti ir palaikyti asmeninius ryšius, dirba su šimtaprocentiniu atsidavimu, geba organizuotai dirbti, neturi išankstinio nusistatymo, kelia reikalavimus, ieško įkvėpimo ir jį randa, nevengia pokyčių ir reflektuoja.