Feminizmo reiškinys šiandien viešajai nuomonei nėra labai įdomus ir apie jį primena tik pavieniai ekscentriški balsai (pvz., Lietuvoje - profesorės M. A. Povilionienės), tačiau taip yra tik dėl to, kad visa modernioji visuomenė jau prisotinta feministiniu raugu. Feministinės ir kitos moterų organizacijos dažniausiai atsiriboja vienos nuo kitų.
Lenkų mokslininkas Kazimierzas Ślęczka (kurio studija Feminizmas (Mintis, 2005) aš dažnai remsiuosi) taip suformuluoja esmines idėjas, vienijančias visas feminizmo kryptis: moterys visuomenėje skriaudžiamos vien todėl, kad jos moterys; šią padėtį galima ir reikia pakeisti; tai gali padaryti pačios organizuotos moterys be kitų judėjimų ar institucijų pagalbos.
K. Ślęczka pabrėžia, kad feminizmą reikia aiškiai skirti nuo „moterų judėjimo“, moterų organizuotos veiklos politinėse partijose, tautiniuose judėjimuose, religinėse bendruomenėse ir bažnyčiose, profesinėse ir socialinėse organizacijose.
Visos partijos, bažnyčios, ideologijos noriai išnaudoja moterų paramą, tačiau moterų problemos jose laikomos antrinėmis, jos esą išsispręs savaime, pasiekus pagrindinius tikslus.
Pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčia nuo XX a. pradžios skatino katalikių moterų organizacijų kūrimą ir ragino moteris imtis visuomeninės veiklos.
Taip pat skaitykite: Kaip skaičiuojama kompensacija už nepanaudotas atostogas?
Moters Padėtis Istorijoje
Jūsų menstruacinis ciklas yra jūsų supergalia | Dinara Mukh | TEDxSFU
I. 1. Visose pagoniškose kultūrose moterys turėjo mažiau teisių nei vyrai nuosavybės, santuokos, paveldėjimo ir kitose srityse. Antikinėje Graikijoje moterys gyveno haremo sąlygomis: negalėdavo laisvai išeiti iš vyro namų, neturėjo daugelio pilietinių ir ekonominių teisių.
Vyras galėdavo žmoną atleisti. Spartos paprotys, kad moterys lygiai su vyrais užsiiminėjo gimnastika, likusių graikų laikytas nenormaliu. Bet Spartos teisės įkvėptas Platonas savo „Valstybėje“ siūlo sulyginti vyrų ir moterų padėtį visuomenėje.
Išminčius Sokratas paprastai neleisdavo savo viešuose disputuose dalyvauti moterims (išimtis - Diotima „Puotoje“), filosofija ir išsilavinimas buvo daugiausia vyrų privilegija. Tik prieš visuomenės normas sukilę epikūriečiai turėjo keliaujančių filosofių.
Graikijoje tėvas net penkias dienas po vaiko gimimo turėjo teisę nuspręsti, ar prisiima vaiką - jei vaikas silpnas, o ypač jei tai mergaitė, kuriai reikės kaupti kraitį, jis būdavo numarinamas badu.
Masinis mergaičių žudymas prieš ir po gimimo iki šiol klesti Indijoje. Pagal antikinės Romos teisę moterys iki santuokos visiškai priklausė tėvui, po santuokos - vyrui.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Jos nebuvo Romos pilietės, negalėdavo liudyti, balsuoti, sudaryti sutarčių. Pirmasis daugiau teisių moterims suteikė krikščionis imperatorius Justinijonas VI a.
Tiesa, jau Jėzaus ir ypač vėlesniais laikais Romos imperijoje moterys tapo vis labiau emancipuotos - turėjo nuosavybės, įtakodavo politiką (plg. Laisviausios moterys senovėje buvo Egipte: turėjo nuosavybę ir visas jos teises, galėjo paveldėti, skelbti skyrybas, bylinėtis, užėmė svarbius postus valdžioje ir prekyboje.
Pirmoji žinoma pasaulyje moteris, valdžiusi valstybę, buvo VI dinastijos faraonė Nitokris (XXII a. pr. Kr.). Faraonė Hatšepsut (XV a. pr.
2. Moterys Šv. Senajame Testamente moterų pašaukimas matytas šeimoje, jos priklausė nuo vyrų, bet nebuvo pavergtos ar žeminamos.
Pagal Mozės įstatymą skyrybų teisę turėjo tik vyrai, moterys galėjo paveldėti tik nesant vyrų palikuonių, privalėjo tekėti tik savo gentyje, negalėjo liudyti.
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
Moterys niekuomet nebuvo kunigėmis ar levitėmis, neaukojo, valdydavo tik išimties tvarka (Debora, Atalija), bet galėjo turėti didelę reikšmę (pranašė ir teisėja Debora, Aarono sesuo pranašė Mirjama, tautos gelbėtoja Judita).
Viešpats Jėzus Kristus neskelbė emancipacijos, savo apaštalais ir Evangelijos skelbėjais jis skyrė tik vyrus, tačiau akivaizdu, jog elgėsi su moterimis daug laisviau, nei tuo metu buvo įprasta: nepasmerkė svetimautojos, leidosi paliečiamas nusidėjėlės, net apaštalus nustebino kalbėdamasis su samariete moterimi.
Jo sekėjų tarpe svarbią vietą užėmė jo Motina Marija, Morta, Marija Magdalena, kitos moterys. Tiesa, beveik tikra, kad jo į misiją pasiųsti septyniasdešimt du mokiniai (Lk 10) buvo vyrai - skelbimas, mokymas ir gydymas yra vyrų užduotys.
Tikras prieštaravimas to meto įpročiams buvo tai, kad pirmąja Prisikėlimo liudininke Viešpats pasirinko moterį - Mariją Magdaleną. Juk pagal Įstatymą moteris negalėjo liudyti teisme.
Jau pranašas Joelis (3, 1-2; jį cituoja apaštalas Petras Apd 2, 17) skelbia Dievo planą: „Išliesiu savo Dvasią ant visos žmonijos, jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus... Net ant vergų - vyrų ir moterų - tomis dienomis išliesiu savo Dvasią“.
Ši pranašystė išsipildė Sekminių dieną (Apd 2, 1-4) - iš ankstesnės eilutės („Jie... atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus motina Marija“, Apd 1, 14) galima spręsti, kad Šv.
1 Kor 11, 5 liudija, kad moterys Korinto bažnyčioje pranašauja, t. y. naudojasi pranašavimo charizma, kuri teikė įkvėpimą garsiai išpažinti tikėjimą - apaštalas Paulius to nesmerkia.
Tačiau Paulius griežtai primena, kad moterys Bažnyčios susirinkimuose privalo tylėti (1 Kor 14, 34), t. y. negali skelbti ir aiškinti Evangelijos, autoritetingai mokyti ir vadovauti bendruomenėje.
Šį draudimą Paulius paremia Senuoju Testamentu („kaip skelbia Įstatymas“), visuotiniu papročiu („moteriai negražu kalbėti“), viešąja Bažnyčios tvarka („bendruomenėse“, „susirinkimuose“) ir galiausiai neginčytina Dievo valia („tai yra Viešpaties įsakymas“).
1 Kor 11, 3-16 apaštalas įsako moterims užsidengti galvą pamaldų metu: krikščionybėje šis reikalavimas buvo griežtai išlaikomas nuo pirmųjų amžių iki pat baroko laikų, net XX a. pradžioje Vakaruose moterys retai pasirodydavo viešai be kokio nors galvos apdangalo.
Apgailėtina, kad kard. J. Ratzingeris Deklaracijoje Inter insigniores apie moterų kunigystę (1976) teigia: moterims Pauliaus uždėtas įpareigojimas užsidengti galvą yra tik „nereikšminga disciplinos praktika“, kuri, „žinoma, nebeturi normatyvinės reikšmės“ (19).
Bažnyčiose ir koplyčiose, kuriose laikomos tradicinės šv. Mišios, praktiškai be jokių kunigų instrukcijų, pačių moterų iniciatyva išlaikomas galvos dengimas pamaldų metu.
Skarelė, kaip ir sėdėjimas bažnyčioje atskirai nuo vyrų, ne tik nepažemina moters, bet kaip tik pabrėžia jos statusą ir ypatingą pagarbumą šv.
Pirmasis popiežius šv. Petras ragina moteris išlaikyti ir puoselėti natūralią ir šventą tvarką tarp lyčių: „Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams...“ (1 Pt 3, 1-6).
Jam pritaria šv. Paulius, ne tiesiog išlaikydamas to meto stereotipus, bet remdamasis giliausia Bažnyčios teologija: „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva ir gelbėtojas.
Kaip Bažnyčia klauso Kristaus, taip ir moterys visa kame teklauso vyrų“ (Ef 5, 22-24; plg.
3. Mergelė ir Motina Marija tapo krikščioniškuoju moters idealu. Vyrai, garbinantys šią Moterį kaip paties Dievo Motiną, už angelus tobulesnį ir šventesnį asmenį, negalėjo ramia sąžine nuvertinti ar žeminti ir kitų moterų.
Krikščionybei buvo svetima fariziejų ir vėlesnio talmudinio judaizmo panieka moterims: ir šiandien kasdienėje ryto maldoje judėjai kalba: „Ačiū Tau, Viešpatie, Visatos Karaliau, kad nesutvėrei manęs moterimi, vergu arba nežydu“ (Sidur Tehilat Hašem, Jerušalaim, 1997, p.
Krikščionybė gerokai pakeitė moters padėtį visuomenėje, praktiškai sulygino ją su vyru laisvai renkantis santuoką ar vienuolišką pašaukimą, žymiai pakėlė jos orumą, drausdama skyrybas ir kovodama prieš daugpatystę.
Moterys iš pat pradžių turėjo didelę reikšmę bendruomenėse, finansuodavo bažnyčių statybą ir organizuodavo karitatyvinę veiklą.
Mergelės, našlės, vienuolės tapo gerbiamais ir įtakingais luomais, kuriuose tūkstančiai moterų gaudavo išsilavinimą ir galėdavo realizuoti savo talentus.
Jau XII a. Šventosios Agnietė, Agota ir daugybė kitų tapo kankinėmis, gindamos savo teisę pasirinkti mergystę dėl Kristaus.
Krikščionybė išugdė tokias didingas asmenybes kaip išmintingoji šv. Kotryna Aleksandrietė, imperatoriaus Konstantino motina šv. Elena, mokslininkė ir rašytoja šv. Hildegarda, ordino steigėja šv. Klara, popiežių patarėja šv. Kotryna Sienietė, karo vadė šv. Joana Arkietė, mistikė ir ordino reformuotoja šv.
Nors Bažnyčia labai vertina šventųjų moterų ir mistikių raštus, bet Bažnyčios mokytojų titulas yra skiriamas tik vyrams: šventuoju Bažnyčios mokytoju gali tapti tik confessor, išpažinėjas, o taip vadinami tik vyrai šventieji, be to, moteris negali mokyti (1 Kor 14, 34).
Todėl Pauliaus VI sprendimas Bažnyčios mokytojomis paskelbti šv. Teresę Avilietę, šv. Kotryną Sienietę (abi 1970) ir Jono Pauliaus II - šv.
Krikščionybės įtakoje viduramžiais susikūrė jokioje kitoje kultūroje analogo neturintis moters kaip riterio širdies damos kultas, įkvėpęs minezingerių ir trubadūrų poeziją.
Moterys užėmė svarbią vietą aukštuomenėje, turėjo didelę įtaką politikai ir kai kada tapdavo valstybių vadovėmis.
Nors VI a. Frankų valstybėje (o iš jos ir visoje Europoje) įsigalėjo Salijų įstatymas (lex salica), numatantis sosto paveldėjimą tik vyriškąja linija, greitai, siekiant išsaugoti dinastijas, valdovėmis tapdavo ir moterys.
945-963 m. Kijevo Rusią valdė krikščionė kunigaikštienė Olga, 1112-1126 m. Portugaliją - kunigaikštienė Teresė, 1141 m. Angliją - karalienė Matilda. XIII-XVI a. Škotijoje karalienėmis buvo šv. Margarita ir Marija I, Švedijoje - Margarita, Danijoje ir Norvegijoje - Margarita I, Kastilijoje - Izabelė I ir Joana.
Naujaisiais laikais moterys valdė D. Britaniją, Olandiją, Švediją, Daniją, Ispaniją, Portugaliją, Austrijos ir Rusijos imperijas.
Salijų įstatymas visąlaik galiojo tik Prancūzijoje ir vokiškoje Šv. Romos imperijoje, tik vyrai monarchais galėjo būti Prūsijoje, Italijoje, Lenkijos-Lietuvos valstybėje, Rumunijoje, Kinijoje, Japonijoje, įvairiose Indijos, budistinėse ir islamo monarchijose.
(Beje, reikia pripažinti, kad griežtai islamišką Delio (Indija) sultonatą 1236 m. energingai valdė sultonė Jalalat ud-Din Raziya, Aceho (Indonezijoje) sultonatą XV-XVII a.
Krikščioniškoji filosofija ir teologija pabrėžia moters lygiavertiškumą vyrui prigimties ir malonės lygmenyse, jos pamatinę lygybę santuokoje, vienodą moralinę atsakomybę.
Tėra keletas klaidingo lyties vertinimo pavyzdžių. Pvz., Bažnyčios mokytojas šv. Grigalius Nisietis manė, kad Dievas sutvėrė žmones lytiškus tik numatydamas būsimą jų puolimą - jei nuodėmės nebūtų, žmogus būtų buvęs sutvertas belytis, kaip grynas Dievo atvaizdas.
Tačiau aišku, kad ne lytis yra nuodėmės pasekmė, o lytinio geismo netvarkingumas. Šv. Augustinas (De Gen. ad litt. III, 22) atmeta gnostikų ir neoplatonikų mitą, kad žmogus buvo sutvertas androginas (gr. aner - vyras, gyne - moteris), t. y. turintis abiejų lyčių organus ir galias, esą tik vėliau lytys išsiskyrusios.
Šv. Origenas, taip pat šv. Bazilijus ir šv. Grigalius Nazianzietis teigė, kad po mirusiųjų prikėlimo pasaulio pabaigoje kūnai bus belyčiai - tai klaidingas spiritualistinis lyties laikymas netobulumu, nepagrįstai pasitelkiant Jėzaus žodžius: „Prisikėlę nei ves, nei tekės, bet bus kaip Dievo angelai danguje“ (Mt 22, 30).
tags: #leninas #apie #slaugytoja