Diskusijos apie nenaudėlius socialinės paramos gavėjus, kurie piktnaudžiauja savo statusu, kyla nuolatos, jos ypač paaštrėjo pastaruoju metu. Nors kaip tik šiuo metu akivaizdu, kad socialine parama naudojasi ne „profesionalūs“ pašalpininkai, o krizės aukos, tikėtina, kad tarp jų yra ir dirbančių nelegaliai, tačiau tai - kartu ir valstybės ekonominės politikos atspindys.
Šiame straipsnyje panagrinėsime vienkartinės išmokos gimus vaikui problematiką, atsižvelgdami į socialinių mokslų specialistų įžvalgas, esamos sistemos trūkumus ir galimus pakeitimus. Jei smulkiųjų įmonių mokesčiai būtų racionaliai maži, žmonės juos mokėtų ir savo veiklą legalizuotų, kaip dalis iš jų darė iki šiol (tik po reformų pasitraukė į šešėlį).
Galbūt jie ir neatneštų daug pinigų į biudžetą, tačiau bent jau nekabėtų ant visuomenės sprando, naudodamiesi socialine parama. Jeigu tokia šalies ekonomikos padėtis bus ir toliau, tikėtina, kad pašalpas gaunančių šeimų vaikai įgis ne tokių socialinių įgūdžių, kokių reikėtų visuomenei.
Tikėtina, kad valdžia, dažnai labiau girdinti verslo, o ne žmonių balsą, gavo signalą, jog, kiek gerėjant ekonomikai, neįmanoma prisikviesti žmonių dirbti už minimalų atlyginimą, ir esą dėl to kalta „dosni“ socialinė parama. O štai jeigu pašalpų gavėjus dar smarkiau prispaudus - ir morališkai, ir finansiškai, tai padaryti būtų lengviau.
Tačiau ta kita medalio pusė, klausimas, kurį sprendžia daugelis išsivysčiusių valstybių, skiriančių dosnesnę socialinę paramą, vis dėlto egzistuoja. Problema tokia, kad socialinė pagalba, kuri turėtų būti trumpalaikė, ištikus nenumatytoms gyvenimo aplinkybėms, tampa ilgalaikiu gyvenimo būdu ir toks gyvenimo būdas net paveldimas taip titulas - atitenka ne tik vaikams, bet ir anūkams, proanūkiams.
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
Vis dėlto Lietuvoje turėtume konstatuoti kiek kitokią problemą: kol atlyginimai bus panašūs į socialines pašalpas, jas gaunantieji prie darbo tikrai neskubės. Žinoma, Lietuvoje tai sprendžiama atvirkščiai - ne ieškant galimybių, kaip pagerinti ekonomikos sąlygas, kad didėtų atlyginimai, atsirastų darbo vietų, o mažinant socialinę paramą ir tuščiai raginant žmones pasirūpinti savimi.
Neseniai Prezidentūroje net vyko apskritojo stalo diskusija, ar socialinė paramos sistema Lietuvoje skatina dirbti ar atvirkščiai, ir buvo konstatuota, kad racionaliai mąstantis žmogus tikrai atsisakys menkai apmokamo darbo, jeigu dėl to sumažės valstybės mokamos pašalpos ir bendra šeimos pajamų suma nepadidės.
Socialinių problemų analitikų nuomone, daugelis žmonių patenka į vadinamuosius skurdo spąstus, kai valstybei mokant pašalpas dirbti nenaudinga, nes uždarbis bus lygus prarastoms pašalpoms, o pačių pašalpų oriam gyvenimui nepakanka.
Nors, Statistikos departamento duomenimis, pirmąjį šių metų ketvirtį Lietuvoje nedarbo lygis siekė 18,1 proc., o politikai ir ekspertai sutaria, kad krizės metu laisvų darbo vietų beveik nėra, Prezidentės patarėjo ekonomikos klausimais Nerijaus Udrėno teigimu, dabartinė socialinės paramos sistema žmones skatina nedirbti ir stumia į dar didesnę atskirtį, o valstybės konkurencingumą priartina prie minimumo.
Tačiau ekonomistas Romas Lazutka pateikė kiek kitokį Lietuvos socialinės politikos ir skurstančiųjų padėties paveikslą. Pasak jo, valstybės parama skurstantiesiems yra nepakankama, t. y. per maža ir neaprėpia visų skurdžiai gyvenančių žmonių. Be to, patiems skurstantiesiems ne visuomet apsimoka dirbti, nes atskaičius mokesčius ir praradus pašalpas bendra pajamų suma nepadidėja, tad šeima vis tiek lieka skurdo spąstuose.
Taip pat skaitykite: Visuomenės sveikatos problema – smurtas
Jo duomenimis, 2008 m. Lietuvoje skurstantieji sudarė apie 5 proc. šalies gyventojų, o krizės sąlygomis šis skaičius esą galėjo padidėti iki 7-13 proc. Vadovaujantis Lietuvos įstatymais, valstybės remiamos pajamos siekia 350 litų. Tai reiškia, kad, jeigu šeimoje vienam žmogui tenka mažesnė pinigų suma, tokia šeima gali pretenduoti į valstybės paramą.
Maksimali pašalpos riba siekia 315 litų. Tačiau, R.Lazutkos teigimu, tokios pašalpos gavėjų yra gerokai mažiau nei skurstančiųjų. Analizuodamas, kiek socialinės pašalpos yra susijusios su paskatomis dirbti, pašnekovas pastebi, kad Lietuvoje vyrauja tokia socialinės paramos ir mokesčių sistema, kad racionaliam asmeniui nebūtinai naudinga dirbti, nes priešingu atveju jis tiesiog praras pašalpas, laisvalaikį, o bendros šeimos pajamos nepadidės.
Mokslininko svarstymu, tuo atveju, kai šeimos pajamos yra labai mažos, ją remia valstybė. Kaip jau minėjome, maksimali pašalpos riba yra 315 litų vienam asmeniui. Tad jeigu pašalpą gaunantis asmuo gali sumažinti savo poilsio laiką ir dirbti, jis greičiausiai dirbs, nes sieks padidinti šeimos pajamas.
„Tačiau jeigu žmogus pajėgia uždirbti vienam savo šeimos asmeniui 315 litų, jo darbas nesuteiks šeimai papildomų pajamų, kurios gali būti gaunamos socialinės pašalpos forma. Ir, žinoma, jei asmuo neturi kvalifikacijos, negali uždirbti gerokai daugiau, jam nusvyra rankos, jis nemato prasmės dirbti“, - teigė R. Lazutka. Ekonomistas tokią elgseną vadino racionalia, nes toks asmuo ir jo šeima nieko neišloštų, maža to, tik prarastų laisvalaikį.
Pasak R.Lazutkos, lygiai tą patį būtų galima pasakyti apie asmenis, kuriems pasitaiko galimybė du kartus padidinti pajamas arba, tarkime, anksčiau dirbus puse etato, imti dirbti visu etatu.
Taip pat skaitykite: Slaugytojų profesijos prestižas
„Jeigu bruto algą padidintume du kartus ar žmogus vietoj pusės etato dirbtų visu etatu, atlyginimas „ant popieriaus“ galėtų padvigubėti. Tačiau, atskaičiavus mokesčius ir pašalpas, kurias jis praras dėl to, kad išaugo jo bruto pajamos, gali atsitikti taip, jog neto pajamos šeimoje vienam asmeniui padidės ne 50 proc., o tik 10 proc. Tuomet, žinoma, racionalus žmogus galvoja, ar verta didinti darbo pastangas. Taip atsiduriama skurdo spąstuose, nes daugiau dirbti neapsimoka, o socialinė parama yra tokia, kad vis tiek liekama gyventi skurde“, - pasakojo ekonomistas.
„Kai socialinės išmokos mokamos nepriklausomai nuo šeimos pajamų, žmogus būna suinteresuotas dirbti, nes jo pajamos didėja, ir taip išsaugoma paskata dirbti“, - reziumavo R.Lazutka. Paprastai sakant, vos pajudinęs pirštą žmogus, sakykim, mezgantis kojines ir pardavinėjantis jas turguje, jau netenka teisės į socialinę paramą. Apskritai jai gauti yra sukurta apie 15 įvairiausių barjerų, ir tik visus juos peržengusieji gauna teisę į skurdžias socialines išmokas.
Vyriausybė mus beveik įtikino, kad su pasauline krize, kurios padarinius junta ir Lietuva, nieko negalima padaryti. Tačiau akivaizdu, kad mus žudo ir pernelyg tiesmukas mąstymas, visiškai neanalizuojant galimų žmonių elgesio motyvų, taip pat nejaučiant atsakomybės už moralinę atmosferą visuomenėje.
Socialinės Paramos Sistemos Problemos Lietuvoje
Socialinių mokslų specialistė Jekaterina Navickė, nagrinėjusi skurdo problematiką bei socialinių išmokų sistemą Lietuvoje, teigia, kad skurdo mažinimo problemą pirmiausia turėtų spręsti valstybė. J. Navickė kaip vieną didžiausių problemų įžvelgia skurstančiose šeimose augančių vaikų šalpą.
Didžiausi Lietuvos socialinės paramos sistemos trūkumai yra žemos darbo paskatos, menkai investuojama į skurstančiose šeimose gyvenančius vaikus, jų gerovės didinimą, per menkas išmokų adekvatumas. Vis iškeliama problema, jog neapsimoka dirbti, nes, susirinkus visas socialines pašalpas ir kompensacijas, galima gyventi geriau nei iš minimalaus atlygio. Valstybė tarsi ėmė spręsti problemą - sugriežtino pašalpų skyrimo tvarką, didina MMA. Tačiau, sugriežtinus išmokas, skurdo problema nemažėja, atsiranda ypač skurstančių žmonių grupių. MMA didinimas irgi turi ribas.
J. Navickės nuomone, sugriežtinta pašalpų skyrimo tvarka ir didinamas MMA nepakankami ir yra trečias kelias. Galima pertvarkyti mokesčių sistemą, pavyzdžiui, mokesčių lengvatos daugiavaikėms šeimoms, dalies pajamų neįskaičiavimas taip pat yra galimybė skatinti skurstančiuosius dirbti. Reikėtų vengti situacijų, kai žmogus netenka dalies pajamų ir patenka į aklavietę.
Dabartinės socialinės sistemos suteikiama piniginė parama - tai paslauga, kuri užtikrina minimalius skurstančiųjų poreikius. Tačiau tokios išmokų dizainas lemia, kad žmogus patenka į skurdo spąstus, kai dirbti už minimalų atlyginimą neapsimoka, taigi, asmuo tolsta nuo darbo rinkos. Priemonės, kurių šiandien valstybė imasi norėdama sugrąžinti žmones į darbo rinką, deja, yra neigiamos.
Išmokų mažinimas arba nutraukimas, susiradus menkai apmokamą darbą, neskatina žmonių dirbti. Teigiama priemonė, mano galva, socialinės paramos gavėjų skatinimas dirbti kad ir už nedidelius pinigus. Sprendimas dirbti neturi būti baudžiamas.
Vaikų Paramos Sistemos Trūkumai
Kaip vieną esminę socialinės politikos problemą J. Navickė išskiria skurstančiose šeimose augančių vaikų šalpą. Vaikų paramos sistema Lietuvoje menka. Piniginė parama šeimai su vaikais yra mažinama proporcingai bet kokioms tėvų pajamoms. Neatsižvelgiama į augančių vaikų didėjančius poreikius.
Be to, skurstančiose šeimose, kuriose tėvams „neapsimoka“ dirbti, vaikai mato nedirbančių tėvų pavyzdį, taigi, taip prasideda uždaras skurdo ratas, formuojamas šeimos modelis. Prieš krizę buvo bandoma išplėsti paramos vaikams sistemą, tačiau reformos rezultatas - geresnės sąlygos vidutines ir aukštesnes pajamas gaunančių tėvų vaikams.
Reikėtų daugiau dėmesio skirti šalpai vaikų, kurie auga su vienu iš tėvų, daugiavaikių šeimų paramai bei žemiau skurdo ribos atsidūrusioms šeimoms.
Mokesčių Kreditai Kaip Alternatyvus Sprendimas
Kaip vieną iš skurdo mažinimo pasiūlymų J. Navickė minėjo mokesčių kreditus. Lietuvoje šis terminas nelabai prigijęs, tačiau užsienyje tai gana plačiai vartojama sąvoka. „Tax credit“ - mokesčių kreditai, tai socialinės politikos sprendimas, kai dirbantiems tėvams iš esmės taikomi neigiami mokesčiai.
Tai reiškia, kad šeimos su vaikais, kai tėvai uždirba pajamas iki nustatytos ribos, turi galimybę nemokėti mokesčių, be to, valstybė dirbantiems tėvams primoka už tai, kad jie dirba ir augina vaikus. Priemokos iš valstybės grąžinti nereikia. Navickė pabrėžė, jog Lietuvoje vis dar per mažai dedama pastangų, kad būtų įmanoma didinti pajamas mažus atlyginimus gaunantiems asmenims.
Skurstančios šeimos, kur yra daug vaikų, MMA padidėjimo greičiausiai nepajautė. Jiems beveik proporcingai mažinamos paramos išmokos. Kitiems poveikis turėjo būti teigiamas. Visgi MMA didinimo tempai Lietuvoje labai greiti. Nuo 2012 metų MMA padidėjo 40 procentų. Tiesiogiai tai gali būti gerai, bet gali atsiliepti neigiamai darbo rinkai, ypač smulkiajame versle, mažesniuose miesteliuose gali sumažėti darbo vietų.
Geresnė politika būtų skaidrus ir reguliarus MMA dydžio indeksavimas, priklausomai nuo ekonominio augimo ir/arba infliacijos tempų.
Parama Vienišoms Motinoms
Vienišos motinos su kūdikiais ant rankų - bene labiausiai pažeidžiama visuomenės grupė. Moteris be darbo patirties gali gauti socialinę pašalpą sau bei vaiko pinigus, taip pat, išaiškinus tėvystę, galima prisiteisti alimentus, tačiau dažniausiai tų pinigų nepakanka išgyventi.
Vienišų motinų, kurios yra apdraustos valstybiniu socialiniu draudimu, ir tų, kurios - ne, padėtis labai skiriasi. Parama apdraustiesiems tėvams labai dosni. Nedraustiesiems išmokos labai mažos. Nėščiai moteriai, kuri pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą neturi teisės gauti motinystės pašalpos, skiriama 76 eurų vienkartinė išmoka, gimus vaikui išmokama dar viena vienkartinė išmoka. Beje, šios vienkartinės 76 eurų paramos dydis nekeičiamas jau 10 metų.
Per pirmuosius vaiko gyvenimo metus valstybės suteikta parama nedraustoms motinoms padengia vos apie 10 proc. vaiko poreikių, apie motinos poreikius net nekalbama. Vėliau parama dar labiau mažėja.
Skurdo Priežastys ir Valstybės Politika
Didžioji dalis su skurstančiaisiais dirbančių socialinių darbuotojų pagrindine skurdo priežastimi įvardija netinkamą aplinką, kurioje gyvena skurstantieji, ir išsilavinimo stoką. J. Navickės nuomone, abi priežastys labai svarbios. Jei įvardydami aplinką, turi mintyje tik šeimą, kaip modelį, kuriame mato netinkamą pavyzdį, tuomet reikėtų žvelgti kiek plačiau ir prisiminti, kad aplinka yra ir infrastruktūra, kiemas ir mokykla, kur auga vaikas.
Žvelgiant plačiau, pritariu, kad aplinka ir išsilavinimas labai svarbu. Dalis visuomenės linkusi teigti, kad skurdas - pačių skurstančiųjų problema. Visgi viena pusė niekada nebūna kalta, taigi, kaip prie skurdo mažinimo gali prisidėti valstybės politika?
J. Navickė įvardija bent 4 būdus, kaip valstybės socialinė politika gali prisidėti prie skurdo mažinimo. Pirma, tai galėtų būti teigiamų darbo paskatų didinimas ir neigiamų mažinimas. Antra, reikia investuoti į silpnesniųjų grupes (vieniši tėvai, neįgalieji, vaikai iš skurstančių šeimų), jų sveikatą ir įgūdžius.
Trečia, riekia mažinti socialinę atskirtį ir visų rūšių diskriminaciją, paramos gavėjų stigmatizaciją. Galiausiai ypač svarbus aspektas, kad visa valstybės veikla būtų nukreipta taip, idant Lietuvoje mažėtų pajamų ir turto nelygybės lygis. Lietuvoje pajamų nelygybės lygis išlieka tarp aukščiausių ES, mūsų skaičiavimais, jis yra dar didesnis.
Socialinių Išmokų Baziniai Dydžiai ir Pokyčiai
Vyriausybė 2019 metais pritarė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlymui didinti socialinių išmokų bazinius dydžius. Dėl šio sprendimo didėjo tikslinės kompensacijos neįgaliesiems su specialiaisiais poreikiais, piniginė socialinė parama nepasiturintiems žmonėms, daugelis socialinių išmokų bei šalpos pensijos, mokamos neįgaliesiems, našlaičiams ar minimalaus socialinio draudimo stažo nesukaupusiems senjorams.
Nuo 2020 m. sausio 1 d.:
- BAZINĖS SOCIALINĖS IŠMOKOS DYDIS - 39 eurai. Tokias išmokas, kompensacijas ir socialinę paramą gauna apie 600 tūkst. žmonių.
- ŠALPOS PENSIIJŲ BAZĖS DYDIS - 140 eurų. Šio dydžio padidinimas palietė apie 60 tūkst. žmonių.
- TIKSLINIŲ KOMPENSACIJŲ BAZĖS DYDIS - 117 eurų. Šias kompensacijas gauna neįgalieji, kuriems nustatyti specialieji poreikiai. Tai yra papildoma išmoka, mokama kartu su socialinio draudimo arba šalpos pensija. Tokias kompensacijas šalyje gauna apie 93 tūkst. žmonių.
- VALSTYBĖS REMIAMŲ PAJAMŲ DYDIS - 125 eurai. Padidinus valstybės remiamų pajamų dydį, vidutinis socialinės pašalpos dydis padidėjo nuo 81,2 iki 83,2 euro. Tai reiškia, kad su valstybės remiamų pajamų dydžiu susijusias išmokas, socialinę paramą, kompensacijas ir socialines paslaugas papildomai gavo daugiau nei 16 tūkst.
| Išmoka | Dydis (nuo 2020-01-01) |
|---|---|
| Bazinė socialinė išmoka | 39 eurai |
| Šalpos pensijų bazė | 140 eurų |
| Tikslinių kompensacijų bazė | 117 eurų |
| Valstybės remiamos pajamos | 125 eurai |
tags: #visuomenes #poziuris #i #pasalpas #seimoms