Vienišų mamų socialinės problemos kaimiškose vietovėse

Vienišų mamų šeimos yra viena iš opiausių problemų Europoje dėl augančio tokių šeimų skaičiaus, gilėjančio skurdo, kuris siejamas su familializmo ideologijos ir skurdo feminizacijos padariniais. Šiam šeimos tipui yra skiriamas ypatingas dėmesys dėl Europoje iškeltų lyčių lygybės ir atvirumo įvairovei vertybių, dėl vis didėjančio vienų motinų skaičiaus, kartu vis dar plačiai ir giliai patiriamo skurdo.

Tad šiame tekste nagrinėjama, kaip Lietuvos šeimos politikoje yra (ne)atpažįstamos vienų vaikus auginančių moterų šeimos ir kokios sąlygos joms sudaromos šeimos politikos įstatymų kontekste. Tyrimo rezultatai rodo, kad Lietuvos šeimos politikos kontekste aiškiai jaučiama familializmo ideologija, siekiama stiprinti ir didinti branduolinių šeimų ir daugiavaikių šeimų skaičių, tikintis išspręsti demografines problemas.

Demografinis ir ekonominis fonas

2017 metų „Eurostat“ duomenimis, daugiausia vienų motinų su vaikais šeimų yra Danijoje, ten tokios šeimos sudaro 30 proc. visų namų ūkių. Lietuva rikiuojasi antroje vietoje, 26 proc. visų namų ūkių. Paskutinio, 2011 metų, gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje apie trečdalį vaikų (tai yra 150 000 vaikų) gyvena su vienu iš tėvų, o 129 500 iš jų gyvena tik su mama.

Tyrimai rodo, kad vienišų tėvų šeimos Lietuvoje yra vienos iš turinčių didžiausią riziką gyvenimo kelyje patirti skurdą, ir skursta trečdalis visų tokių šeimų, tai yra tris kartus dažniau, palyginti su šeimomis, kuriose vaikus augina du suaugusieji. Matoma, kad skurdo mažinimo priemonės (socialinės išmokos) skurdo nemažina, o pastebimas skurdo, net ir gavus socialines išmokas, padidėjimas.

Skurdo feminizacija ir kaimas

Skurdo feminizaciją pirmoji aprašė D. Pearce (1978). Vėliau tyrėjai išskyrė keturis veiksnius, dėl kurių, net ir turtingose šalyse, moterys patiria skurdą - nelanksčios darbo sąlygos, trūksta lygybę užtikrinančių įstatymų (susijusių su vaikų priežiūros išmokomis, mažesniu darbo užmokesčiu, palyginti su vyrais), nepakankami socialinės gerovės užtikrinantys įstatymai (vaikų auginimo ekonominės naštos atlyginimas, mažų pajamų kompensavimas ir socialinės išmokos specifinėse situacijose esančioms moterims, ypač vienoms auginančioms vaikus), įstatymų neatitiktis demografiniams pokyčiams.

Taip pat skaitykite: Lietuvos pagalba vienišoms mamoms

Materialinis vienišų motinų šeimų vargas turi įtakos ir vaikų gyvenimo šansams. Stingant lėšų pragyvenimui vaikai, gyvenantys tik su motina, yra priversti mažiau laiko praleisti išsilavinimo sistemoje, greičiau įgyti profesiją, pradėti dirbti, kitaip tariant, jie greičiau išstumiami į „suaugusiųjų pasaulį“, o tai savo ruožtu sąlygoja, kad jie turi mažai šansų kilti socialinio mobilumo laiptais.

Kaime gyvenančios vienišos mamos susiduria su papildomomis kliūtimis: mažiau prieinamomis vaikų priežiūros paslaugomis, sudėtingesne būsto situacija, ribotesnėmis darbo galimybėmis ir didesnėmis transportavimo problemomis.

Šeimos politinės nuostatos ir įstatyminis laukas

Dabartinis Lietuvos šeimos politikos įvardytas tikslas - sudaryti „sąlygas šeimai būti autonomišku, atsakingu, tvirtu, stabiliu, aktyviu ir savarankišku institutu, gebančiu savarankiškai atlikti savo funkcijas“. Taip pat minima, kad aktuali Europoje gyvuojanti atvirumo dvasia ir besikeičiantis požiūris į šeimą, kartu pabrėžiama demografinių problemų svarba ir siekis jas mažinti bei įvardijamos tokios probleminės sritys: gimstamumo mažėjimas, emigracija, mažėjantis santuokų skaičius, didėjantis ištuokų skaičius ir kartu didėjantis skaičius vaikų, augančių tik su vienu iš tėvų.

Valstybinėje šeimos politikos koncepcijoje įvardijama, kad šeima yra esminis visuomenės gėris ir yra grindžiama „savanorišku vyro ir moters santuokiniu pasižadėjimu“. Apskritai šeima yra įvardijama kaip santuokos pagrindu sudaryta sąjunga su vaikais, o vienų moterų su vaikais šeimos nurodomos prie „kitos šeimos“ ir įvardijamos kaip „nepilnos šeimos“. Tokie šeimos apibūdinimai stigmatizuoja, turi neigiamą konotaciją, yra siunčiama negatyvi žinutė vienų motinų šeimoms ir kuriama tam tikra vienų tėvų šeimos samprata visuomenėje.

Palyginti su kitomis šalimis, tokiomis kaip Danija, Suomija ar Estija, Lietuvoje vienų motinų šeimos yra paliekamos pilkojoje zonoje ir šeimos politikoje neturi jokios išskirtinės vietos, išskyrus tai, kad yra įvardijama kaip demografinė šalies problema. Minėtose valstybėse vienų motinų šeimos yra visavertis, lygiateisis šeimos tipas ir siekiama sudaryti sąlygas joms nepriklausomai ir kokybiškai gyvuoti, kuriant draugišką darbo politiką, kokybišką, lanksčią ir visiems prieinamą valstybinę vaikų priežiūrą bei skiriant papildomų išmokų vienų motinų šeimoms dėl specifinės šeimos situacijos.

Taip pat skaitykite: Kaip gauti vienišo asmens išmoką

Visuomenės nuostatos ir stigma

Tyrimai rodo, kad vis dar gajus požiūris į vienų motinų šeimas kaip „subyrėjusias“, „nepilnas“, moterys, vienos auginančios vaikus, neatitinka „gerų mamų“ standarto. Dėl nusistovėjusio požiūrio kyla moralinė panika ir vienų motinų šeimos yra asocijuojamos su pagrindinio visuomenės pamato - šeimos - žlugimu; tokios nuotaikos ir nuostatos matomos ir politiniuose sprendimuose.

Moterys, patiriančios socialinę ir politinę diskriminaciją bei stigmatizaciją, nuolatos jaučia didesnį stresą, socialinį nepasitikėjimą, nevisavertiškumą, yra netvirtos savo identiteto patirtyje. Tokie tyrimai išryškina politikoje propaguojamų vertybių svarbą mamų ir vaikų identitetui kurti ir bendrai gerovei.

Darbo ir vaikų priežiūros iššūkiai kaimo kontekste

Vienos mamoms iškyla aiškūs praktiniai iššūkiai derinant darbą ir vaikų priežiūrą. Pavyzdžiui, darželiai kaimo vietovėse dažnai priima vaikus nuo 1,5 metų, todėl moterims, kurios norėtų grįžti į darbą anksčiau arba net neimti vaiko priežiūros atostogų, nėra patikimų alternatyvų. Jeigu mama neturi šeimos tinklo (senelių ar kitų artimųjų) ar neturi galimybės samdyti auklės, ji tampa praktiškai priklausoma nuo kitų pagalbos, o tai dar labiau riboja jos galimybes užsidirbti ir karjeros perspektyvas.

Vienišiems tėvams sunkumų sukelia ir tai, kad darželiai dirba visą vasarą, o pradinės klasės - tik mokslo metų laikotarpiu. Tokiu būdu nebelieka, kas padėtų prižiūrėti vaikus per vasaros atostogas, todėl mamos priverstos samdyti aukles arba leisti vaikus į mokamas dienos stovyklas, kas yra didelė finansinė našta.

Poveikis psichinei sveikatai ir vaikų ateičiai

Atlikti tyrimai rodo, jog maždaug pusė vienišų motinų savaitę iki tyrimo patyrė prislėgtumo jausmą, liūdesį, vienatvę, mintis, jog gyvenimas nenusisekė. Daugelio jų gyvenimo palydovas yra nerimas dėl vaikų ateities, galimybių jiems įgyti išsilavinimą, dažna mama bijo susirgti, nes nežino, kas pasirūpins vaikais.

Taip pat skaitykite: Parama vienišoms mamoms Lietuvoje

Vaikams iš vienišų motinų šeimų dažniausiai būdingi blogesni mokymosi rezultatai, polinkis į priklausomybes ir deviantinį elgesį, o suaugus - negebama kurti stabilių santykių, tačiau naujausi longitudinaliniai tyrimai rodo, kad esminis veiksnys yra ne šeimos forma per se, o politinė ir socialinė terpė, kurioje šeima gyvena. Nuo to, kaip kuriami įstatymai ir kokios vertybės dominuoja visuomenėje, priklauso šeimos ekonominė padėtis, kuri sumažina motinos naštą ir sudaro sąlygas savirealizacijai, socialiniams ryšiams ir kokybiškam ryšiui su vaiku kurti.

Įstatyminiai specifiniai iššūkiai: vaiko priežiūros atostogos

Naujoji vaiko priežiūros atostogų tvarka kai kurioms vienišoms motinoms tampa tikru galvos skausmu. Kai kuriems asmenims „Sodra“ ragina vaiko priežiūrą patikėti vaiko tėvui, nors teismo sprendimu vyrui yra apribotas bendravimas su vaiku. Tokios situacijos parodo, kad teisės aktų taikymas kartais neatitinka gyvenimiškų realijų ir vaiko interesų.

SADM atkreipia dėmesį, kad nėra vienareikšmio sąlygos, jog vaikas turi gyventi su tuo iš tėvų, kuriam suteiktos vaiko priežiūros atostogos ir kuris gauna vaiko priežiūros išmoką. Civiliniame kodekse nustatyta, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios, nesvarbu, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus ar tėvams gyvenant atskirai. Visgi praktikoje kyla problemų, kai teismo nustatyta bendravimo su vaiku tvarka nesuderinama su vaiko priežiūros išmokų skyrimo tvarka.

Regioninės ypatybės ir socialinės paslaugos

Lietuvos sistema rodo spragų: trūksta aiškaus vienišos mamos arba tėčio statuso apibrėžimo įstatymiškai, trūksta prevencinių priemonių, skirtų užkirsti kelią problemoms įsigalėti, trūksta prieinamų vaikų priežiūros paslaugų regionuose. Vieniši tėvai renkasi gauti socialinį būstą, bet procesas užtrunka ilgai, nes reikia laukti nusidriekusioje eilėje. Ypač gyvenančioms regionuose šeimoms sunku pasiekti darželius, popamokinę veiklą, socialines paslaugas.

SADM numatytos ir taikomos kompleksinės socialinės paslaugos šeimoms padeda atpažinti problemą dar jai ne iki galo sutirštėjus, tačiau reikia proaktyvios šeimos politikos su priemonėmis, orientuotomis į vienišų tėvų problemų sprendimą.

Empiriniai atvejai ir gyvenimiškos istorijos

Praktinės vienų mamų istorijos atskleidžia, kaip iššūkiai atrodo kasdienybėje: mama, auginanti du vaikus, priversta samdyti auklę per vasaros atostogas ir atiduoti didelę dalį atlyginimo už vaiko priežiūrą; kita moteris, susidūrusi su smurto istorija, negali gauti vaiko priežiūros išmokos už neperleidžiamus mėnesius, nes „Sodra“ reikalauja, kad tėvas tą laikotarpį praktikuotųsi, nors teismo sprendimu jam apribotas bendravimas; vieniša mama negali dirbti pamaininio darbo, nes nėra, kas palieka mažus vaikus.

Šios istorijos atskleidžia, kad sprendimai, kuriuos priima ir vykdo institucijos, neretai neatitinka šeimos realių poreikių ir gali kelti grėsmę vaiko interesams bei mamų psichinei sveikatai.

Tarptautiniai palyginimai ir gerosios praktikos gairės

Šiaurės Europoje keliami darbo lankstumo ir valstybinės vaikų priežiūros kokybės ir prieinamumo didinimo tikslai, siekiant mažinti skurdo feminizaciją ir sudaryti sąlygas nepriklausomai ir visavertiškai gyvuoti šeimų tipų įvairovei bei atsižvelgti į moterų padėtį. Investicijos į vienišų motinų šeimas nukreiptos į ateitį, nes atveria galimybes šių šeimų vaikams turėti geresnes startines pozicijas.

Gerosios praktikos gairės apima: lanksčias darbo sąlygas, prieinamą ir kokybišką dienos ir ilgalaikę vaikų priežiūrą jau nuo kūdikystės, tikslingas socialines išmokas, kurios atitiktų realias išlaidas, efektyvią alimentų išieškojimo mechaniką ir prevencines paslaugas, skirtas išvengti gilėjančios atskirties.

Politikos kategorijos ir diskursas

Pagal A. I. Schneider ir H. Ingram (2005; 2017) teoriją, šeimos politikoje tik kai kurios grupės yra pripažįstamos ir joms skiriama daugiausia dėmesio, kuriami palankūs įstatymai ir suteikiamas išskirtinis pranašumas ir galia. Tokios grupės yra pozityviai apibūdinamos ir kuriamos, yra laikomos nusipelniusiomis. Deviantinėmis pripažįstamos grupės yra negatyviai vertinamos ir nelaikomos valstybės ir visuomenės vertybe; manyta, kad jos kelia pavojų moralei ir „normalumui“ (pvz., vienų motinų šeimos), todėl negauna paramos ir patiria netinkamų įstatymų ir visuomenės normų naštą.

L. Wacquant (2009) teigimu, tam tikri šeimos politikos keliami tikslai ir tiems tikslams pasiekti naudojamos priemonės ir taisyklės kuria visuomenėje nusipelniusiųjų ir nenusipelniusiųjų grupes, pastarosios stigmatizuojamos, diskriminuojamos, marginalizuojamos ir įkalinamos skurdo rate. Feministinės perspektyvos rodo, kad familializmo politika palaiko patriarchalinius šeimos idealus, dėl to moterys turi nelygias darbo teises ir užmokestį bei turi rinktis tarp šeimos ir darbo.

Rekomendacijos politiniam ir praktiniam žingsniui

• Aiškiai apibrėžti vienišos mamos ar tėčio statusą įstatyme, kad būtų galima tiksliai vertinti problemos mastą ir numatyti tinkamas priemones.
• Skatinti darbo lankstumą ir galimybę dirbti nuotoliniu arba lankstesniu grafiku, ypač regionuose ir kaimo vietovėse.
• Plėtoti valstybinius darželius ir lopšelius, prieinamus nuo kūdikystės amžiaus, ypač kaimo vietovėse, kad mamoms būtų realios grįžimo į darbo rinką galimybės.
• Tikslingos finansinės priemonės vienoms auginančioms moterims, kurios atitiktų realias vaiko priežiūros išlaidas, taip mažinant skurdo riziką.
• Gerinti alimentų išieškojimo mechanizmus ir duoti prioritetą prevencinėms socialinėms paslaugoms, kad šeimos problemos būtų sprendžiamos ankstyvoje stadijoje.
• Vykdyti stebėseną ir tyrimus, teisinių spragų analizę bei viešas diskusijas, siekiant mažinti stigma ir keisti politinį diskursą į pripažinimą įvairių šeimos formų reikšmės.

Lentelė. Pagrindinės problemos ir galimi sprendimai

Problema	Poveikis kaimo vienišoms mamoms	Galimas sprendimas
Prasta vaikų priežiūros infrastruktūra	Neleidžia dirbti, verčia samdyti brangias paslaugas	Valstybiniai darželiai nuo kūdikystės, vasaros priežiūros paslaugos
Skurdo feminizacija	Žemesnės galimybės vaikams, psichologinis išsekimas	Tikslingos išmokos, darbo lankstumo skatinimas
Stigma ir diskriminacija	Socialinė izoliacija, mažesnė pagalba bendruomenėje	Viešosios kampanijos, švietimas, stigma mažinantys projektai
Teisinės spragos (pvz., vaiko priežiūros atostogos)	Netinkamas išmokų skyrimas, teisinių konfliktų iškilimas	Aiškūs statuso apibrėžimai ir praktikų tobulinimas

Apibendrinant, Lietuvos šeimos politika dažniau remia traditionalistinį, familializmo principu grindžiamą šeimos modelį, o vienų motinų šeimos dažnai nėra matomos kaip politikos prioritetas. Reikia keisti požiūrį, teisines nuostatas ir praktines paslaugas, ypatingą dėmesį skiriant kaimo vietovėms, kur problemos yra sustiprintos geografinėmis ir infrastruktūrinėmis kliūtimis.

tags: #vienisu #mamu #patiriamos #socialines #problemos #gyvenant