Šeima, kaip socialinis reiškinys, istoriškai atsirado anksčiau nei santuoka, kuria pirmiausia siekta sureguliuoti turtinius aukštuomenės narių santykius ir tik vėliau Katalikų Bažnyčios pastangomis santuoka tapo tarsi moralios šeimos pamatu.
Tokios nuomonės laikosi Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorius Vytautas Mizaras, penktadienį dalyvavęs DELFI interneto konferencijoje apie partnerystės įteisinimą ir šeimos sampratą.
„Santuoka, kaip institutas, yra vėlesnis, negu šeima, kaip socialinis reiškinys. Todėl kai šiandien kalbame apie bendrą gyvenimą nesusituokus, tai nėra jokia šių dienų naujovė nei visuomenėje, nei teisėje. Istoriškai žiūrint santuoka atsirado kaip alternatyva gyvenimui nesusituokus. Ir pirmiausia santuoką turėjo galimybę sudaryti privilegijuotų luomų atstovai, nes santuokos sudarymas ir jos padariniai labiausiai buvo siejami su turtiniais santykiais“, - teigė V. Mizaras.
„Vėliau, ypač Viduramžių laikotarpiu, santuokos sudarymo apeigos, sakralizavimas dėl Katalikų Bažnyčios įtakos tapo tam tikros abstrakčios moralės pagrindu. Katalikų Bažnyčia visada neigiamai pasisakydavo apie bendrai gyvenančius, bet nesusituokusius asmenis“, - pridūrė teisės profesorius.
V. Mizaro teigimu, faktas, kad santuoka yra istoriškai vėlesnis reiškinys nei šeima, reiškia, kad šeiminiai santykiai gali būti kuriami ne tik santuokos pagrindu.
Taip pat skaitykite: Viduramžių visuomenės apžvalga
„Visuomenės pagrindas yra šeima, bet nebūtinai šeima, atsirandanti santuokos pagrindu. Mano manymu, valstybė turi gerbti bet kokią šeimą ir numatyti, kaip įmanoma geresnę paramą šeimyniniam gyvenimui, stengiantis neišskirti kokios nors privilegijuotos šeimos formos“, - kalbėjo teisininkas.
Pasak jo, filosofine prasme jo požiūris į šeimą grindžiamas ne abstrakčia moraline vertybe, o pagarba individo interesams, laisvam apsisprendimui bei ideologijų tolerancijai.
V. Mizaro nuomone, toks personalistinis požiūris yra ir krikščioniškosios filosofijos pagrindas.
Teisininkas pabrėžė, kad šeimos samprata labai priklauso nuo laikmečio ir vyraujančių ideologijų.
Pavyzdžiui, anksčiau šeima buvo neįsivaizduojama be vaikų, tuo metu šiais laikais pripažįstama, kad vyras ir moteris gali nenorėti jų turėti arba net negalėti susilaukti kūdikio, tačiau jie vis tiek laikomi šeima.
Taip pat skaitykite: Viduramžių socialinė hierarchija
„Jeigu anksčiau reprodukcinė funkcija buvo laikoma būtina šeimos funkcija, tai laikui bėgant pripažįstama, kad šeimos gyvenimas gali vykti neatliekant šios funkcijos, nes yra šeimų, kurios neturi vaikų. Ne visada ir nuo asmenų valios tai gali priklausyti. Be to šiame laikmetyje vyraujanti šeimos samprata visuomeniniu ir teisės požiūriu yra tokia, kuriai nebūtina savaiminė reprodukcija“, - pasakojo V. Mizaras.
Vilniaus universiteto teisininkas taip pat aptarė Teisingumo ministerijos pasiūlyta Partnerystės įstatymo projektą, kuriuo norima įteisinti bendrą vyro ir moters gyvenimą nesusituokus.
Pats V. Mizaras sako, kad, jo nuomone, anksčiau ar vėliau valstybė turės parodyti pagarbą ir bendram tos pačios lyties asmenų šeiminiam gyvenimui.
Homoseksualų partnerystė yra apibrėžiama socialdemokratų Seimo narės Marijos Aušrinės Pavilionienės parengtame įstatymo projekte.
„Be abejo, tai priklauso nuo visuomenės brandumo, nuo politinės ideologijos ir valstybės požiūrio į skirtybes, bet tokia asmens universali teisė į šeimos gyvenimą neturi būti ribojama priklausomai nuo lyties“, - svarstė teisininkas.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Aptardamas partnerystės ir santuokos skirtumus pagal Teisingumo ministerijos projektą, V. Mizaras nurodė, kad pagrindiniai skirtumai susiję su turtu, tėvystės prezumpcija bei pavardės keitimu moteriai.
Tarkime, santuokoje įgyjama nuosavybė yra bendra ir skyrybų atveju dalijama per pusę, tuo tarpu gyvenant partnerystėje nuosavybė būtų valdoma bendrosios nuosavybės teise - nustatant vienam ir kitam priklausančias dalis.
Santuokoje moteris ir vyras turi teisę į sutuoktinio pavardę, tuo tarpu partnerystėje tokia teisė numatyta nebūtų.
Dar vienas skirtumas susijęs su gimusių vaikų tėvystės nustatymu.
Pavyzdžiui, kai vaikas gimsta santuokoje, jis iškart registruojamas kaip tų asmenų vaikas, tuo tarpu tėvams gyvenant partnerystėje tokia galimybė būtų numatyta tik įregistravus partnerystę gyventojų registre, o neįregistravus - tėvystės faktas turi būti pripažįstamas.
Daugelyje senovės kultūrų, religinių tradicijų valdovai, aukštuomenės nariai turėdavo ne tik žmonas, bet ir sugulovių.
Įprastai sugulovės atlikdavo dvigubą vaidmenį - sustiprindavo vyrų prestižą, pagimdydamos jiems vaikų, taip pat įgyvendindavo seksualinius jų geismus.
Daugumai sugulovės pirmiausia kelia asociacijų su Kinija.
Tradicija turėti sugulovių siekia kelių tūkstančių metų senumo laikus - Mesopotamijoje ir Babilonijoje elito vyrai turėdavo ne vieną sugulovę (dauguma jų buvo vergės), bet pirmumo teisė ir garbingiausia vieta visada tekdavo pirmajai žmonai.
Kai kuriuose miestuose-valstybėse moterys būdavo dvasininkės ir užimdavo labai aukštą socialinę padėtį.
Šios moterys netekėdavo.
Net ir Biblijoje rašoma apie suguloves.
Žydai šalia žmonų džiaugdavosi ir sugulovėmis.
Žmonos atsinešdavo į namus kraitį, sugulovės - ne, tai ir buvo esminis skirtumas tarp šių dviejų socialinių pozicijų.
Bene didžiausią moterų būrį turėjo Biblijoje minimas karalius Saliamonas (1011-931 m. pr. Kristų) - pasakojama, kad jis galėjo pasigirti 700 žmonų ir 300 sugulovių.
Judaizme sugulovės vadinamos hebrajų kalbos žodžiu „pilegesh“, kuris reiškia „namuose būnanti šeimininkė, ponia“.
Talmude (judaizmo religinių raštų rinkinys) rašoma, kad sugulovė ir žmona skiriasi tuo, kad pastaroji oficialiai susižada, vėliau išteka, pasirašo vedybinę sutartį, o sugulovių gyvenime nebūdavo nei sužadėtuvių, nei vestuvių, nei sutarčių.
Viduramžių žydų filosofų nuomone, sugulovės buvo išskirtinai karalių prabanga, eiliniai vyrai jų neturėdavo.
Ir islamas leisdavo turėti sugulovių.
Ketvirtame Korano skyriuje skelbiama - vyras gali vesti daugiausia keturias moteris, jei sugeba tinkamai jomis pasirūpinti, o jeigu jam tai per sudėtinga, gali vesti tik vieną moterį ar gyventi su verge.
Islamo religija senovėje leido dviejų tipų suguloves.
Nemusulmoniško tikėjimo moteris paimdavo į nelaisvę per mūšius ir padarydavo jas sugulovėmis.
Pagoniškais laikais, dar iki atsirandant islamui, gyvavo žmonių vergovė.
Istorikas Al Tabaris paskaičiavo, kad pranašas Mohammedas buvo vedęs 50 moterų, tiesa, vienu metu turėdavo ne daugiau nei 11 žmonų.
Jis taip pat turėjo bent keturias suguloves, kurios visos buvo jo vergės.
Maža rašytinių liudijimų, kad senovės Graikijoje būtų turėta vergių sugulovių, bet jų tikrai būta.
Įstatymais numatyta - vyras gali nužudyti kitą vyrą, jei šis siekia susilaukti su jo sugulove laisvų vaikų.
Senovės Romoje nesantuokinis gyvenimas buvo toleruojamas, jei santykiai buvo ilgi ir vieninteliai.
Romoje vyras galėdavo palaikyti neoficialius, tačiau pripažįstamus santykius su moterimi, kuri nėra jo žmona.
Sugulovės apibūdinimo nelaikydavo įžeidžiu, neretai šį žodį išgraviruodavo ant antkapių.
Sugulovai buvo jauni vergai, tapdavę šeimininkų seksualiniais partneriais.
Romėnai netraktavo tos pačios lyties žmonių santykių homoseksualiais, jei suaugęs vyras pasirinkdavo į pasyvius partnerius jauną sugulovą ar prostitucija besiverčiantį jaunuolį.
Senovės Kinijoje sugulovės buvo skirstomos pagal patikimo imperatoriui laipsnį, jų būta įvairių - nuo gerbiamų pseudožmonų iki menkai vertinamų prostitučių.
Kinijos imperatorius su sugulovėmis
Sugulovė galėdavo pagerinti savo padėtį, jei pagimdydavo imperatoriui paveldėtoją (tiesa, jų sūnūs būdavo žemesnės padėties nei teisėti imperatorių vaikai) ir pakilti socialiniais laipteliais aukštyn, jei įtikdavo valdovui.
Vienas iš tokių pavyzdžių - sugulovė Vu. Ji buvo mylimiausia Kinijos imperatoriaus Dzuandzongo sugulovė.
tags: #viduramziu #aukstuomenes #socialinis #gyvenimas