Viduramžiai - istorijos laikotarpis nuo 476 m. iki XV a. Šiame laikotarpyje vyravo feodalinė santvarka arba feodalizmas, kai didžiausią įtaką visuomenei darė feodalai. Feodalizmas - visuomeninė santvarka viduramžių ir naujųjų amžių pradžioje, paremta vasaline lenine sistema: monarchas perleisdavo feodo (leno) teise žemės ir dalį valdžios vasalams, o pastarieji - žemesniesiems savo vasalams.
Feodalizmo schema viduramžių Europoje
Pagrindiniai Socialiniai Sluoksniai
Didžiausi socialiniai sluoksniai - feodalai ir nuo jų priklausantys valstiečiai baudžiauninkai. Feodalams priklausė žemė, valstiečiai ir kitas turtas. Valstiečiai buvo priklausomi nuo feodalų (asmeninės laisvės neturėjo), savo žemės neturėjo, už naudojimąsi žeme feodalams atlikdavo prievoles (mokesčiai, lažas). Tačiau valstiečiams likdavo dalis derliaus, su kuriuo jie galėjo daryti ką nori. Taip pat jie turėjo savo įrankius, drabužius ir t.t.
Svarbu pažymėti, kad luomas - tai ikikapitalistinės visuomenės teisiškai nustatyta socialinė grupė, kuri nuo kitų skyrėsi savo narių privilegijomis bei pareigomis. Priklausymas luomui buvo paveldimas, bet kartais luomo teises buvo galima gauti už nuopelnus ar nusipirkti (tuo luomai skiriasi nuo kastų).
Viduriniais amžiais Europos visuomenės dažniausiai buvo skirstomos į tris arba keturis luomus: dvasininkus, bajorus (kartais atskiriama diduomenė ir riteriai) ir miestiečius. Kai kur (Švedijoje, Tirolyje) atskirą luomą sudarė valstiečiai. Prancūzijoje ir mažesniu mastu Anglijoje vadinamąjį trečiąjį luomą sudarė (teoriškai) visa prastuomenė.
Taip pat skaitykite: Aukštuomenės kasdienybė viduramžiais
Feodalai
Irstant gimininiai frankų bendruomeninei, susiformuoja privati žemė - alodas. Alodus turėjo visi laisvi frankai. Frankų karaliai už karo tarnybą dovanojo pavaldiniams žemės valdas iki gyvos galvos, kurios vadinamos beneficijomis (kartu su laisvais valstiečiais). Vėlesniais laikais beneficijų savininkai gaudavo iš valdovo imuninius raštus. Jie suteikdavo galimybę beneficijoje vykdyti administraciją, rinkti mokesčius, vykdyti teismą. Galiausiai beneficija tapdavo paveldimu feodu (paveldima žemės valda su visu ten esančiu turtu).
Taip pat susiformavo senjoriniai-vasaliniai santykiai: senjoras dovanoja žemę, vasalas - gauna.
Valstiečiai
~Iki XI a. valstiečiai tapo baudžiauninkais. Prancūzijoje - servai, Anglijoje - vilanai. Baudžiauninkų prievolės: lažas, duoklė, mokestis už naudojimąsi krosnimi, tiltu, malūnu, presu, upe, keliu.
Miestiečiai
Miestai nuo XI a. augo ir kūrėsi senjorų (feodalų) žemėse. Feodalai norėjo visiškai kontroliuoti miestus, todėl prasidėjo miestų ir feodalų kova. Miestiečiai vertėsi prekyba ir amatais. Įstatai gynė nuo konkurentų - ne cechų narių.
Socialiniai Sluoksniai Lietuvoje
Viduramžių Lietuvos visuomenė buvo kaimiška, miestai etninėje Lietuvoje dar tik pradėjo kurtis. Ankstyvaisiais viduramžiais (V-XI a.) Lietuvos teritorijoje kūrėsi vadystės, kurių pėdsakais galima laikyti V-VI a. pasirodžiusius ,,kunigaikščių” kapus.
Taip pat skaitykite: Viduramžių socialinė hierarchija
Šis aukščiausias visuomenės sluoksnis apie XI a. ėmė transformuotis į tikrus kunigaikščius, kurie buvo išlaikomi gyventojų mokesčiais. Iki XIII a. pabaigos buvo daug smulkių kunigaikščių - kiekviename valsčiuje buvo savas kunigaikštis, užėmęs ankstesnio laikotarpio valsčiaus vado vietą. Šie kunigaikščiai buvo pavaldūs žemių kunigaikščiams, o apie 11183 m. susikūrus Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei - didžiajam kunigaikščiui. XIV a. valsčių kunigaikščiai buvo pakeisti tijūnais.
Iki XIV a. dauguma žemdirbių tebebuvo laisvieji ūkininkai (laukininkai). Nuo neatmenamų laikų jų ūkiai priklausė atskiroms šeimoms ir buvo paveldimi. Kiekvienas dūmas ar tarnyba privalėjo mokėti mokesčius kunigaikščiams. Karo belaisviai buvo paverčiami vergais - šeimyniškiais. Jie neturėjo savo žemės ir dirbo valdovo arba bajoro dvare.
Prie valdovo dvarų telkėsi ir aukštesnio statuso priklausomų žmonių grupė - leičiai. Leitis - senasis lietuvio etnonimas. Tai lietuviai siaurąja prasme, ,,valdovo žmonės”, jo atrama visoje valstybėje išbarstytuose, ypač strateginę reikšmę turinčiuose valsčiuose. Nors leičiai buvo priklausomų valstiečių kategorija, dėl savo artimumo valdovui jie buvo savotiškai privilegijuoti.
Dar viena etninės kilmės valstiečių kategorija buvo barčiai - XIII a. pabėgėliai iš Prūsijos (visų pirma iš Bartos žemės) ir jų palikuonys.
XIV a., kovų su kryžiuočiais metu, intensyviai formavosi gausus bajorų sluoksnis. Pagrindinė jų prievolė buvo karinė, todėl jie buvo atleidžiami nuo kitų prievolių ir tapo labiausiai privilegijuotu visuomenės sluoksniu. Tačiau ne visi bajorai buvo lygūs. Daugelio smulkių bajorų sodybos, išsimėčiusios tarp kaimų ar susispietusios į bajorkaimius, nedaug kuo skyrėsi nuo valstiečių. Tuo tarpu turtingesni bajorai turėjo priklausomų žmonių.
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Bajorų valdžion patekę ūkininkai vadinti kaimynais. Jie gyveno bajoro kaimynystėje ir ūkininkavo bajoro jiems skirtoje žemėje. Kadangi priklausomų žmonių turintis bajoras galėjo geriau pasiruošti karui, XV a. pradžioje Vytautas ėmė gausiai dalinti bajorams buvusius laisvuosius valstiečius, t. y. perdavinėti jiems valstybei priklausančias tų valstiečių prievoles. Valstiečiai, perduoti bajorų valdžion vadinti veldamais.
Veldamai atsidūrė visiškoje bajorų valdžioje ir prarado judėjimo laisvę. Ir jų, ir valstybės priklausomybėje likusių valstiečių prievolės sparčiai augo, teisės mažėjo. XV a. vyko intensyvus valstiečių įbaudžiavinimo procesas, galutinai užsibaigęs XVI a. 1566 m. administracinė reforma įteisino bajorų demokratiją - visi valstybės reikalai buvo sprendžiami pavietų bajorų seimeliuose ir jų atstovų seimuose.
Svarbūs Istoriniai Įvykiai ir Asmenybės
Reikšmingi istoriniai įvykiai ir asmenybės, susiję su viduramžiais:
- Šv. Benediktas (480-547) - vienuolis, įkūręs vienuolyną, suformulavo griežtas taisykles.
- Justinianas (482-565) - Bizantijos imperatorius, siekęs atkurti Romos imperiją.
- Grigalius I Didysis (540 - 604) - Romos katalikų bažnyčios popiežius, įkūręs 7 vienuolynus Italijoje.
- Karolis Martelis (688-741) - frankų valstybės Austrazijos.
- Karolis Didysis (747-814) - Frankų karalystės valdovas, imperatorius.
- Avicena (980-1037) - persų kilmės gydytojas ir filosofas.
- Knutas II Didysis (997-1035) - Anglijos ir Danijos karalius.
- Grigalius VII (1020-1085) - popiežius, stiprino Bažnyčios nepriklausomybę.
- Vilhelmas I Užkariautojas (1027-1087) - Anglijos karalius ir Normandijos kunigaikštis.
- Urbonas II (1042-1099) - Romos popiežius, 1095 m.
- Rodzeris Bekonas (1214-1294) - anglų pranciškonas.
- Tomas Akvinietis (1225-1274) - viduramžių sistemintojas, italų filosofas scholastas, teologas.
- Janas Husas (1369-1415) - čekų kultūros veikėjas, teologas.
- Žana d’Ark (1412-1431) - prancūzų nacionalinė didvyrė, Katalikų bažnyčios šventoji.
- Liudvikas XI (1423-1483) - Prancūzijos karalius nuo 1461 m.
XIV a. „Didžioji laisvių chartija“ (Magna Carta Libertatum) - 1215 m. birželio 15 d.
Rožių karai - pilietinių karų serija, kariauta dėl Anglijos sosto 1455-1487 m.
Šie istoriniai įvykiai ir asmenybės turėjo didelę įtaką socialinių sluoksnių formavimuisi ir raidai viduramžiais.
| Laikotarpis | Įvykis |
|---|---|
| 476 m. | Vakarų Romos imperijos žlugimas |
| VIII a. | Frankų imperijos susikūrimas |
| 1215 m. | "Didžioji laisvių chartija" (Magna Carta Libertatum) |
| 1455-1487 m. | Rožių karai |
tags: #viduramziu #socialiniai #sluoksniai