Viduramžiai - istorijos laikotarpis nuo 476 m. iki XV a. Norint suprasti šią savitą epochą, būtina pritaikyti adekvačius kriterijus, nagrinėti ją imanentiškai, atskleisti jos vidinę struktūrą, neprimetant šiuolaikinių vertinimų. Vienas iš svarbiausių Viduramžių aspektų yra socialinė priklausomybė, kuri formavo to meto visuomenės struktūrą ir kasdienį žmonių gyvenimą.
Feodalizmas ir Socialinė Struktūra
Feodalizmas - visuomeninė santvarka viduramžių ir naujųjų amžių pradžioje, paremta vasaline lenine sistema: monarchas perleisdavo feodo (leno) teise žemės ir dalį valdžios vasalams, o pastarieji - žemesniesiems savo vasalams. Didžiausi socialiniai sluoksniai - feodalai ir nuo jų priklausantys valstiečiai baudžiauninkai. Feodalams priklauso žemė, valstiečiai ir kiti turtai.
Valstiečiai priklausomi nuo feodalų (asmeninės laisvės neturi), savo žemės neturi, už naudojimąsi žeme feodalams atlieka prievoles (mokesčiai, lažas). Tačiau valstiečiams lieka dalis derliaus, su kuriuo jie gali daryti ką nori. Taip pat jie turi savo įrankius, drabužius ir t.t. Gyventojai buriasi į įvairias organizacijas, draugijas, brolijas. Tai korporacinė visuomenė. Pamažu vergovinis ūkis, klestėjęs Romos imperijos pakilimo laikais, virto visai naujo tipo ūkiu.
Su feodalinių santykių raida Vakarų Europos visuomenėje iškilo trys skirtingos gyventojų grupės: dvasininkija, bajorija, valstietija. Iš trijų pastaroji grupė pasipildė kitais visuomenės sluoksniais: amatininkais, pirkliais ir pan. Pirmosios dvi grupės buvo aukštesnieji privilegijuotieji luomai, o trečioji - žemesnė, be privilegijų. Diduma istorikų feodalizmo pradžią datuoja VIII amžiumi. Galutinis feodalizmo įsigalėjimas Vakarų Europoje siejamas su IX - XI amžiumi. Viduramžių Europos visuomenė - feodalinė visuomenė - tai griežtai paskirstytų ir papročiais arba įstatymais fiksuotų socialinių vaidmenų visuomenė.
Luomai Viduramžių Visuomenėje
Susiformuoja feodalinė sankloda (feodalizmas). Pagrindinės socialinės grupės - luomai: kilmingųjų, dvasininkų ir miestiečių (III luomo). Kilmingųjų ir dvasininkų luomai turi vidinę hierarchiją. Tuo tarpu miesto gyventojai sudarė naują žymę klasę, neturėjusią apibrėžtos vietos tradicinėje schemoje. Nors miestiečiai dirbo kaip valstiečiai, jie naudojosi privilegijomis ir laisvėmis. Vakarų Europos miestai ištirbdė seną tripusį visuomenės vaizdą ir sukūrė naują klasę - vadinamuosius burgenses, burgus gyventojus, buržuaziją arba burgerius, pergyvenusius Viduramžius.
Taip pat skaitykite: Viduramžių visuomenės apžvalga
Negana to miestiečiai paįvairino darbo pasidalijimo schemą, jie pradėjo apibrėžti visuomenę ne trijų paprastų grupių sąvokomis, bbet pagal daugybę specializuotų profesijų. Viduramžių feodalinei visuomenei būdingas klasinis antagonizmas, feodalinių žemvaldžių politinis ir socialinis viešpatavimas priklausomų nuo jų valstiečių atžvilgiu. Todėl ir požiūris į darbą ir nuosavybę šioje visuomenėje buvo visiškai kitoks negu ikiklasinėje visuomenėje. Žinoma, įvairių klasių atstovų požiūris buvo nevienodas. Kartu feodalinėje visuomenėje buvo įsigalėjusi krikščioniška moralė, kurios normos buvo privalomos visiems ir kurias daugiau ar mažiau pripažino visos klasės ir socialinės grupės.
Taigi Vakarų Europos feodalinės visuomenės socialinę struktūrą apibūdina du prieštaringi, bet funkciškai tarpusavy susiję organizacijos principai: viešpatavimo - pavaldumo ir korporatyviniai santykiai. Ir ponai, ir priklausomi nuo jų žmonės įėjo į korporacines grupes, kurios gynė jų teises ir garantavo tam tikrą visuomeninį ir teisinį statusą. Žinoma senjorų ir vasalų santykiuose, tarkim barono ir riterio, abipusiškumo principas buvo kur kas ryškesnis negu žemvaldžio ir valstiečio santykiuose, tačiau visais atvejais šių santykių pagrindą sudarė tam tikras asmeninis ryšys. Šia prasme feodalinė valstiečio priklausomybė iš esmės skyrėsi nuo vergo priklausomybės: pastarąjį jo savininkas laikė daiktu, naudojimo ir eksploatacijos objektu, bet ne asmenybe.
Senjoro ir Vasalo Santykiai
Senjoras dovanoja žemę, vasalas - gauna. Senjoriniai-vasaliniai santykiai buvo svarbūs feodalizmo sistemoje. Senjoras dovanojo žemę (feodą) vasalui, o vasalas įsipareigojo tarnauti senjorui, pavyzdžiui, kariauti jo pusėje. Santykiai tarp senjoro ir vasalo buvo grindžiami ištikimybe ir abipusėmis pareigomis.
Bažnyčios Įtaka
Per visą viduramžių tūkstantmetį Bažnyčia buvo politinės valdžios nuolatinė patarėja ir dažnai politinė sąjungininkė. Karolingų monarcijos Bažnyčia iki pat naujųjų laikų tvarkė karaliaus kanceliariją. Nuo XII - XIII amžių, katalikiškoje Europoje nepaliaujamai auga nepasitenkinimas popiežiaus kurija, kuri tapo didžiausių turtų savininkų ir toliau reikalavo iš tikinčiųjų „dešimtinės“ ir „kryžiaus žygių“ įmokų už bažnytines pareigas ir pinigų už popiežiaus agentų pardavinėjamas indulgencijas - nuodėmių atleidimo raštus.
Aukšti Bažnyčios idealai ir reali veikla mažai ką teturėjo bendra, o dažniausiai buvo tiesiog priešingi, ir dėl šio atotrūkio visuomenėje ir žmonių sąmonėje kildavo aštrių konfliktų. Popiežius net iškėlė save aukščiau už valdovus ir pasiskelbė esąs žemiškasis krikščionybės vadovas. Krikščionių tikėjimo, suvienijusio Europą priėmimas, matyt, yra svarbiausias viduramžių pasaulio požymis. Bažnyčia toliau plėtėsi erdvėje ir visuomenėje.
Taip pat skaitykite: Aukštuomenės kasdienybė viduramžiais
Pereinant nuo pagonybės į krikščionybę, iš esmės pakinta viduramžių žmogaus erdvės struktūra, hierarchizuojama ir kosminė, ir socialinė, ir ideologinė erdvė. Žemiškoji feodalinė sistema izomorfiška dievo kūrinių ir angelų rangų hierarchijai. Senjorų - vasalų santykių žodyne daugybė religinės terminologijos, o teologiniai traktatai „užteršti“ terminais, vartojamais feodalų ir monarchų kasdieniame gyvenime. Visi santykiai organizuojami pagal vertikalę, visos būtybės išdėstomos įvairiais tobulumo lygiais priklausomai nuo artumo dievui.
Viduramžiškai erdvės religinei sampratai taip pat buvo būdingas ir krikščionių pasaulio atskyrimas nuo kitatikių, ne krikštų pasaulio. Krikščionybė smarkiai išplėtė ankstesnę žmogaus sampratą, kurią ribojo vienos genties (barbarų), išrinktosios tautos (judėjų) arba vienintelės politinės struktūros (Roma) akiratis, ir paskelbė, kad nėra nei elino, nei judėjo.
Vis dėlto viduramžių antropologija iš pilnaverčių žmogiškųjų būtybių tarpo išskirdavo visus ne krikščionis, taip pat dalį krikščionių - eretikus, shismatikus. Viduramžiais teorija, teigusią, kad žmonės sukurti vietoj puolusių angelų ir turi užimti jų vietą, keičia koncepciją, pasak kurios, žmogus turi savarankišką vertę ir yra sukurtas dėl jo paties. Ne žmogus ssukurtas kieno nors labui, bet, priešingai visa pasaulis sukurtas žmogui, vainikuojančiam visatą. Kadangi pasaulis sukurtas žmogui, žmoguje galima rasti visą pasaulį ir jo vienovę.
Valstiečių Gyvenimas
Iki XI a. valstiečiai tapo baudžiauninkais. Anglijoje - vilanai. Baudžiauninkų prievolės: lažas, duoklė, mokestis už naudojimąsi krosnimi, tiltu, malūnu, presu, upe, keliu.
XIV a. pradžioje Europoje prasideda įvairiausių negandų laikotarpis. Gyventojai, nusilpę nuo dažnų badmečių, tampa ne tokie atsparūs, daugeliui epidemijų, pavyzdžiui, juodajam marui, didelio mirtingumo kaltininkui. Nuolatiniai karai taip pat pražūtingi gyventojams, nes juos lydi pašlijusi tvarka nepakeliami mokesčiai ir kareivių plėšikavimas. XIV a. viduryje Europą užklupo dar didesnė nelaimė už masinį 1315 ir 1317 metų badą - maras.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
„Juodoji mirtis“, 1347 m. iš Rytų šalių atkeliavusi į Europą, pamažu nuo Viduržemio jūros pakrantės pasiekė Prancūziją, Ispaniją, Angliją ir Vokietiją. Spėjama, kad tankiai gyvenamuose miestuose maras padarė daugiau nuostolių nei kaime. Pagal senesnius skaičiavimus dėl maro epidemijos 1348 - 1349 metais Anglijos gyventojų sumažėjo trečdaliu, o gal ir perpus. Naujesni tyrimai rodo, kad Vakarų Europoje gyventojų sumažėjo vidutiniškai vienu trečdaliu, tačiau daugelyje vietovių šis skaičius svyravo.
Miestų Augimas ir Amatai
Miestai nuo XI a. auga. Miestai kuriasi senjorų (feodalų) žemėse. Feodalai nori visiškai kontroliuoti miestus. Prasideda miestų ir feodalų kova. Miestiečiai verčiasi prekyba ir amatais. Įstatai gynė nuo konkurentų - ne cechų narių. Viduramžiais cechai gamybai netrukdė.
Viduramžių laiko juosta, paaiškinta per 15 minučių...
Nuosavybė Viduramžiais
Feodalinės visuomenės pamatas - nuosavybė, stambi bajorijos ir bažnyčios, taip pat smulki valstiečių ir amatininkų darbo nuosavybė. tik tam tikromis sąlygomis ir su didelėmis išlygomis. Krikščioniškoji religija sankcionavo feodalinę santvarką, tačiau jos požiūris į nuosavybę buvo gana prieštaringas. Bažnyčia feodalizmo epochoje buvo stambiausias savininkas, daugybę saitų susijęs su turtingais pasaulietiškais žemvaldžiais, ji, žinoma, niekada nepritarė bandymams panaikinti asmeninės nuosavybės institutą ir perskirstyti turtą, siekiant priartėti prie smulkios nuosavybės idealo bei apsiriboti poreikių tenkinimu.
Vienintelis bažnyčios priesakas, liečiantis dalinių gėrybių perskirstymą, reikalavo duoti išmaldą elgetoms. Neturtingieji ir skurdžiai buvo laikomi artimesniais Kristui negu savininkai; manyta, kad jie paties KKristaus atvaizdas. Todėl labdarybė buvo visokeriopai skatinama. Valdovai ir senjorai paprastai išlaikydavo daugybę elgetų, maitindami juos savo dvaruose ir dalindami jiems pinigus. Didžiausia feodalinio senjoro dorybė buvo dosnumas.
Pagrindiniai įvykiai
| Laikotarpis | Įvykiai |
|---|---|
| 476 m. | Vakarų Romos imperijos žlugimas |
| VIII a. | Feodalizmo pradžia |
| IX - XI a. | Galutinis feodalizmo įsigalėjimas Vakarų Europoje |
| XI a. | Miestų augimas |
| XIV a. | Maras Europoje |
tags: #viduramziu #socialine #priklausomybe