Smurtas artimojoje aplinkoje pastaraisiais metais Lietuvoje - aktuali problema. Smurtas - vieno žmogaus (žmonių grupės) prievartos veiksmas prieš kitą žmogų (žmonių grupę), iš to turint kokios nors naudos ar pasitenkinimo. Jo formos yra labai įvairios: fizinis, psichologinis, ekonominis, seksualinis ir kt. Smurtas - vienas labiausiai paplitusių žmogaus teisių pažeidimo formų. Smurto namuose objektais gali būti bet kuris šeimos narys, tačiau absoliuti dauguma smurto šeimoje aukų yra moterys ir vaikai. Tokio elgesio tikslas dažniausiai yra pademonstruoti jėgą ir galią kito asmens atžvilgiu.
Praėjus jau trejiems metams po Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo priėmimo, statistika rodo, kad vienas iš dešimties užregistruotų nusikaltimų - smurtavimas artimoje aplinkoje. Tai rodo, kad smurto atvejų kai yra smurtaujama šeimoje, mažėja nežymiai. Viso to sekoje, daroma didžiulė fizinė, psichologinė, socialinė ir materialinė žala visiems šeimos nariams. Smurto atsiradimo priežastys labai įvairios ir aktualios sociologams, socialiniams darbuotojams. Smurtą dažniausiai gimdo - smurtas. Smurtautoju negimstama, smurtauti išmokstama, ir tai gali tapti nuolatiniu elgesio būdu. „Jis gali būti ir spontaniško pykčio išraiška dėl patirto pažeminimo, skriaudos, prievartos” (Jenkins 1997; 176).
Šeimoje patiriamas smurtas turi didžiulį, sunkiai pataisomą, o kartais nebepataisomą poveikį suaugusiojo ir vaiko asmenybei. Deformuoja vidines psichines struktūras, dėl to visą gyvenimą žmogus gali jaustis ir elgtis neadekvačiai. Žmogus augęs smurtaujančioje šeimoje ir vaikystėje patyręs smurtą, užaugęs dažnai taip pat elgiasi ir su savo vaikais. Visa tai kyla dėl bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmo kai nežinoma kaip elgtis su savo jausmais. Lengviausia pyktį ar kitus jausmus išlieti ant bejėgiškiausio ir savęs apsiginti nesugebančio vaiko. Todėl, vaikas gyvenantis smurtaujančioje aplinkoje, atsiduria tarsi įstrigę spąstuose.
Jam iškyla sudėtingas uždavinys - kaip prisitaikyti? Jis privalo rasti būdą, kaip išsaugoti pasitikėjimą žmonėmis, kurie pasitikėjimo neverti, kaip rasti saugumą situacijoje, kuri nesaugi, kaip kontroliuoti situaciją, kuri gąsdinamai neprognozuojama, kaip įgyti jėgų kai jautiesi esąs beviltiškoje situacijoje. Visa tai, jau nuo pat mažens formuoja baimę, uždarumą. Vaikas gyvena nuolatinėje grėsmėje, nuolatinėje baimėje, kad vėl gali pasikartoti smurtas. Ši baimė niekada neleidžia vaikui pasijausti saugiu - jis negali prognozuoti ateities. Prisitaikymas prie tos nuolatinės grėsmės reikalauja pastovaus budrumo.
Todėl, vaikas priverstas išmokti atpažinti pačius menkiausius pavojaus ženklus, pvz., smurtautojo veido išraiškos, balso, kūno kalbos pasikeitimus. Vaikas reaguoja į tuos ženklus, net nespėdamas sąmoningai jų įvertinti. Dažnai, smurtaujančių šeimų vaikai pradeda bėgti iš namų. Saugumo jausmas vaiko psichikoje pradeda asocijuotis ne su tėvais, šeima ir namais, o su konkrečia vieta, savo slėptuve, kur vaikas gali jaustis saugus, ramus ir nepasiekiamas.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Daugelis moterų patiriančių smurtą šeimoje pateisina savo gyvenimą su smurtautoju ir toleruoja tokį sutuoktinio ar partnerio elgesį, teisindamosi sau ir kitiems, nenoru ardyti šeimos dėl vaikų. Kaip teigia dauguma autorių (Elshtain 2002; Gilligan 2002; Johnson 2003; Kanopienė 2001; Miškinis 2003; Pavilionienė 1998), smurto prieš moteris kilmė slypi socialinėje struktūroje, kurioje lyčių nelygybę lemia vertybių, tradicijų, papročių, įpročių ir pažiūrų visuma. Kadangi, daugelis smurto prieš moteris atvejų neviešinami, nes moterys, bijodamos gėdos ir pažeminimo, nenori kalbėti apie savęs skriaudimą, tiksli smurto statistika nežinoma tiek pažangiose, tiek besivystančiose šalyse.
Dažniausios smurto priežastys yra šios: vyro girtuokliavimas, nepritekliai, vaikų auklėjimas, nuostatų ir požiūrių skirtumai, dėmesio partneriams trūkumas, mažas rūpinimasis vieni kitais ir kt. Smurtas artimoje aplinkoje smarkiai paveikia ir sutrikdo ne tik suaugusiojo, bet ir vaiko raidą, psichinį vystymąsi. Nuo pat mažens matydamas smurto apraiškas šeimoje, vaikas pradeda matyti iškreiptą šeimos modelį ir ugdosi netinkamą (destruktyvų) bendravimo supratimą. Kai kurie sunkumai nesibaigia vaikystėje, jie žaloja ir jau suaugus, darydami nesibaigiantį smurto ratą.
LR Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, 2011, Nr. Higgins D., McCabe M. (2001). Multiple forms of child abuse and neglect: Adult retrospective reports. Jenkins J. 1997. Šių laikų dorovinės problemos. Kučinskas V. Kučinskienė R. 2000. Socialinis darbas švietimo sistemoje. Elshtain, J. B. 2002. Vyro viešumas, moters privatumas. Gilligan J. 2002. Smurto prevencija. Johnson L. C. 2003. Socialinio darbo praktika. Kanopienė V. 2001. „Lyčių lygios galimybės“ kn. Žmogaus socialinė raida. Miškinis K. 2003. Šeima Žmogaus gyvenime. Pavilionienė M. A. 1998. Lyčių drama. Pasikartojantis smurtas artimoje aplinkoje, pasireiškiantis fizinio, seksualinio, psichologinio ar ekonominio poveikio veiksmais, išlieka opia problema dėl nuoseklios, sistemingos ir ilgalaikės prevencijos stokos. Nors nacionaliniu lygmeniu priimtuose norminiuose dokumentuose numatytos tiek bendrosios prevencijos priemonės, tiek konkrečios priemonės, kurios padeda apsaugoti smurtą patyrusį asmenį nuo pakartotinio smurto, praktika dažnai rodo, kad prevenciniai veiksmai priklauso nuo skirtingų smurto atvejų pobūdžio ir gali varijuoti priklausomai nuo atvejo specifikos. Skirtingoms institucijoms, dirbančioms su smurto užkardymo problemomis artimoje aplinkoje, priskiriamos funkcijos ir atsakomybė, tačiau nenumatomi institucijų bendradarbiavimo ir tęstinumo veiksniai. Pasikartojantis smurtas, vykstantis dėl socialinės, ekonominės, kultūrinės ir fizinės galios disbalanso, sukelia smurto apraiškų baimę aukai. Socialiniai darbuotojai savo profesinėje veikloje dažnai susiduria, kad tokie pasikartojantys ir sisteminiai pažeidimai yra taip įsišakniję, kad smurto auka nesikreipia pagalbos, toks elgesys šeimoje, patiriančioje socialinę riziką, tampa normalizuotas - smurtas yra neigiamas ir / ar pateisinamas. Šiame straipsnyje analizuojamos pakartotinio smurto šeimoje, patiriančioje socialinę riziką, prevencijos priemonės ir būdai, taikomi socialinių darbuotojų siekiant užkardyti pakartotinio smurto problemą artimoje aplinkoje. Atskleidžiama, kaip netiesioginio poveikio priemonės - pozityvios tėvystės ir socialinių įgūdžių programos, priklausomybės konsultantų paslaugos - stiprina šeimos narių apsauginius ir atsparumo veiksnius ir prisideda prie smurto artimoje aplinkoje mažinimo lygio. Išryškinamos įvairios bendradarbiavimo praktikos ir patirtys su policijos, probacijos, vaikų teisių, mobilių komandų ir krizių centrų specialistais pakartotinio smurto prevencijos srityje. Detalizuojami sistemingi socialinių darbuotojų veiksmai informuojant šeimas apie smurto atpažinimą, neatidėliotus veiksmus iškilus smurto grėsmei, galimą pagalbą ir smurtinio elgesio pasekmes. Šeimų, patiriančių socialinę riziką, informavimas apie pakartotinio smurto prevenciją. (2023). Mokslo Taikomieji Tyrimai Applied Research, 2(19), 71-79.
Smurtas šeimoje - tai vis dar gniuždanti, opi, skaudžius ir ilgalaikius padarinius paliekanti problema. Smurtas šeimoje prieš vaikus ar vaikų akivaizdoje veikia vaikų psichologinę būseną. Nesvarbu, ar smurtas pasireiškia fiziniu, seksualiniu, psichologiniu ar ekonominiu smurtu, dažnai jis sunkiai atpažįstamas. Tačiau visų pirma svarbu suvokti, jog agresyvus elgesys niekaip nepateisinamas, jokiais būdais nepaaiškinamas, neteisingas. Smurtas šeimoje - problema, su kuria reikia kovoti čia ir dabar. Reikia užkirsti kelią bet kokia forma pasikartojančiam smurtui. Smurtas artimiausioje aplinkoje - šeimoje, veikia ir keičia visų šeimos narių savijautą. Jis gali pasireikšti tiek fiziniais veiksmais, tiek gąsdinimais, grasinimais, psichologiniu menkinimu, tiek seksualiniais ketinimais ar ekonominiu išnaudojimu. Bet kokia forma pasireiškiantis smurtas turi įtakos visų jį patiriančių ar matančių šeimos narių psichologinei būsenai, išgyvenimams. Smurto liudytojais tapę vaikai patiria baimę, nerimą, gėdą, kaltę, pyktį, bejėgiškumą. Ilgainiui jie gali tapti užsisklendę savyje, nepasitikėti savimi, gyventi įtampoje. Tačiau tik tapę smurto aukomis ar jį matantys liudytojai gali pradėti stabdyti agresyvų elgesį. Todėl svarbu, kad vaikai, matantys smurtą, pirmiausia pasirūpintų savimi ir kreiptųsi pagalbos. Emocinės paramos linija - pirmasis žingsnis pagalbos, patiriant ar matant smurtą šeimoje. Nelikite viena - kartu smurtas sustabdomas ir viskas įveikiama.
Taip pat skaitykite: Priežastys ir veiksniai
Taip pat skaitykite: Tapimas rizikos šeima