Logopedo Profesija, Autizmo Požymiai ir Gydymo Būdai

Logopedas yra specialistas, atsakingas už komunikacijos ir jos sutrikimų prevenciją, įvertinimą, pagalbą ir mokslinius tyrimus. Logopedas yra specialistas teikiantis pagalbą vaikams, paaugliams ir suaugusiems turintiems kalbėjimo, kalbos, komunikacijos, balso, rašymo (skaitymo) sutrikimų. Logopedas atsakingas už prevenciją, įvertinimą, pagalbos teikimą ir mokslinius tyrimus komunikacijos ir jos sutrikimų srityje.

Dažnai manoma, kad logopedas yra specialistas dirbantis su netaisyklingai kalbančiais vaikais, tačiau priklausomai nuo sutrikimo pobūdžio, logopedai gali padėti įveikti ar sušvelninti kalbos sutrikimus tiek ankstyvoje vaikystėje, tiek sulaukus senyvo amžiaus. Ikimokykliniame amžiuje dažniausia problema yra vėluojanti kalbos raida ir netaisyklingas garsų tarimas.

Minint logopedo profesijos dieną yra siekiama atkreipti visuomenės, kalbėjimo ir kalbos sutrikimų turinčių asmenų, jų šeimos narių ir specialistų (šeimos gydytojų, pedagogų) dėmesį į aktualias problemas ir siekti kvalifikuotos pagalbos bei formuoti prevencijos strategijas. Europos logopedų asociacija (CPLOL), vienijanti daugelio šalių specialistų organizacijas, 2004 metais priėmė nutarimą minėti logopedo profesijos dieną.

Lietuvos logopedų asociacija nuo 2010 metų tapo Europos logopedų organizacijos nare. Kiekvienais metais yra skelbiama tema, kuriai skiriamas didžiausias specialistų dėmesys, organizuojamos konferencijos ir seminarai. Šių metų tema yra rijimo sutrikimai. Temą lydi šūkis: „Valgyk ir gerk saugiai: mėgaukis gyvenimu!“. Maitinimosi, gėrimo ir rijimo sunkumus, kuriuos logopedai įvardija disfagijos sąvoka, gali patirti įvairaus amžiaus asmenys.

Pasireiškus tokiems sunkumams, labai svarbu laiku kreiptis pagalbos į specialistus - logopedą, gydytoją ar dietologą. Logopedams ir kitiems specialistams, besidomintiems rijimo sutrikimų tema, Lietuvos logopedų asociacija spalio mėnesį planuoja organizuoti tarptautinį seminarą.

Taip pat skaitykite: Konferencija apie autizmą Seime

Logopedija yra besivystanti profesija, esanti tarp teorijos ir mokslinės praktikos. Logopedas turi laikytis profesinės etikos reikalavimų bei šalies įstatymų. Logopedai turi būti praktikai ir tyrėjai.

Logopedo Veiklos Sritis

Logopedas atsakingas už prevenciją, įvertinimą, pagalbos teikimą ir mokslinius tyrimus komunikacijos ir jos sutrikimų srityje.Prevencija apima veiklą, kurios tikslas - mažinti sutrikimų dažnumą ir naujų atvejų atsiradimo riziką populiacijoje. Ankstyvoji intervencija susijusi su veikla, kurios tikslas - mažinti sutrikimų paplitimą ir jų atsiradimo laiką. Reabilitacija pagrindinis tikslas - sumažinti ilgalaikių (pastovių) sutrikimų paplitimą ir funkcionavimo sunkumus, kylančius dėl esamo sutrikimo. Logopedai dažniausiai atlieka tretinio lygio prevencinį darbą.

• I. Logopedai informuoja apie kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos raidą bei sutrikimus švietimo, sveikatos priežiūros, socialinius darbuotojus ir kitus specialistus.
• II. Tikslai - informacija turi būti prieinama įvairių sričių specialistams (pvz. gydytojai, mokytojai, darželių auklėtojai, slaugytojai), kurių bendradarbiavimas su logopedais yra ypač svarbus.
• III. Įvertinimas: logopedas turėtų bendradarbiauti su kitais specialistais (pvz., gydytojais, mokytojais, slaugytojais, psichologais).

Ne visi taikomi įvertinimo instrumentai (testai, apklausos formos) yra standartizuoti. Svarbu atskirti natūralius raidos ypatumus, atskleisti ir nustatyti sutrikimus. Tikslai - standartizuotų testų, darbo programų kūrimas ir taikymas, įtraukiant kitų sričių specialistus. Ankstyvasis įvertinimas turi būti prieinamas kiekvienam vaikui, kuo ankstyvesniame amžiuje ir atliekamas pakartotinai. Patikrinimą gali atlikti specialiai apmokyti specialistai. Sutrikimą nustato (diagnozuoja) logopedai.

Autizmas: Požymiai, Diagnostika ir Gydymo Būdai

Autizmas yra sudėtingas, įvairiapusis raidos sutrikimas, pasireiškiantis bendravimo, vaizduotės, interesų, elgesio ir emocijų savitumu. Šis sutrikimas veikia visą vaiko veiklą - verbalinę ir neverbalinę komunikaciją, socialinę sąveiką ir išryškėja ankstyvoje veikystėje.

Dažniausi autizmo požymiai yra bendravimo sunkumai, sutrikę socialiniai kontaktai, pasikartojantis stereotipinis elgesys, priešinimasis aplinkos ir dienotvarkės pasikeitimams, neįprastos reakcijos į sensorinius dirgiklius. Nurodoma, kad autizmas sukelia visą gyvenimą pasireiškiančias kokybinius socialinio bendravimo, komunikacijos ir elgesio problemas.

Taip pat skaitykite: Konvencija ir autizmas: svarbūs aspektai

Autizmo spektro sutrikimams priskiriami: Aspergerio, Rett sindromai, netipiškas autizmas, autistinis sutrikimas (vaikų ir klasikinis autizmas). Autizmo paplitimas. Autoriai (Gillberg, Coleman, 1992) nurodo, kad iš 10000 vaikų 4-5 būdingas autizmo sindromas. Šis sutrikimas labiau paplitęs berniukų tarpe. Happe (1994), Wirth (1994) duomenimis berniukų ir mergaičių santykis yra 4:1. Šis skirtumas yra didesnis tarp vaikų, turinčių aukštesnį intelekto keoficientą (IQ).

Autizmo priežastys. Išskiriamos biologinės, organinės - neurologinės ir genetinės autizmo priežastys. Sutrikimo atsiradimas siejamas su smegenų veikos sutrikimais (disfunkcijomis), kurie atsiranda dėl smegenų pažeidimų prenataliniu ar perinataliniu laikotarpiu. Autizmo atveju sutrinka ryšys tarp abiejų smegenų pusrutulių.

Smegenys nebeatlieka sensorinės informacijos priėmimo funkcijos, todėl pasireiškia pažinimo, kalbos ir socialinės sąveikos problemos. Nustatytos keturių tipų organinės - neurologinės priežastys: pernelyg didelis tinklinio darinio aktyvumas, nepastovi percepcija dėl smegenų kamieno disfunkcijos, limbinės sistemos ir kairiojo smegenų pusrutulio disfunkcija. Pastaruoju metu manoma, kad sutrikimas yra susijęs su smegenėlių pažeidimais, kuriuos patvirtina ir patologiniai EEG duomenys.

Autizmą gali nulemti ir paveldimos ligos, pvz. fenilketonurija - amino rūgšties (fenilalanino) apykaitos sutrikimas, neurofibromatozė (Reklinhauzerio liga), tuberozinė sklerozė ir kt. Amerikos nacionaliniame sveikatos institute (2000) atrastas genas HOXA1, kurį turi 40% autizmu sergančių asmenų. Simpson, Zionts (1992) nurodo, kad autizmo priežastis gali būti ir įvairūs biocheminių procesų sutrikimai: serotonino, epineprino ir norepineprino kiekio pakitimas. Autoriai pažymi, kad su autizmu gali būti siejamas ir padidėjęs opioido kiekis.

Autizmo atpažinimas. Autizmo ir kitų autizmo grupės susirgimų diagnostika nėra paprasta ir aiški, nes tam tikri autizmo simptomai pasireiškia ir kitų ligų atvejais, pvz., protinės raidos sutrikimai, Landau - Klefner sindromas, trapiosios X chromosomos sindromas, vaikų šizofrenija ir kiti. Pirmieji autizmo požymiai turėtų būti pastebėti iki 1,5 - 2 metų amžiaus. Nustatant vaikų autizmą rekomenduojama taikyti Ankstyvojo amžiaus vaikų autizmo požymių kontroliniu sąrašą, kuriuo galima tirti 18 mėnesių amžiaus vaikus. Kontrolinį ankstyvojo amžiaus vaikų autizmo požymių sąrašą (pateikiamas priede) sudaro dvi skalės: klausimai tėvams ir gydytojo stebėjimas.

Taip pat skaitykite: Autizmas: viskas, ką reikia žinoti

Autizmo diagnostikai labai svarbus bendras sveikatos, neurologinis ir neuropsichiatrinis tyrimas. Autizmo gydymo būdai yra įvairūs ir skirtingi.

Autizmo Gydymo Būdai

Medikamentinis gydymas. Šiuo metu dar nėra atrastas medikamentas, kuris galėtų išgydyti autizmą, tačiau gydymas vaistais yra svarbi bendros pagalbos programos dalis. Autizmo atveju dažniausiai naudojamas vitaminas B6, magnis, neuroleptikai, sedatyviniai preparatai (Prasauskienė, 2003). Gydymas vitaminais gali padėti spręsti elgesio problemas (autoagresiją, hiperaktyvumą) ir miego sutrikimus. Neuroleptikų (haloperidolio, pimozido) poveikyje pagerėja bendravimas, sumažėja mokymosi problemos, tačiau šie preparatai turi stiprų šalutinį poveikį ir ilgalaikis jų vartojimas nerekomenduojamas. Sedatyviniai preparatai skiriami miego sutrikimams gydyti.

Psichologinės ir pedagoginės priemonės. Svarbiausias pedagoginio ir psichologinio poveikio tikslas yra ne tiek akademinių žinių, kiek pagrindinių gyvenimo ir bendravimo įgūdžių formavimas. Autistiški vaikai gali būti ugdomi įvairiose įstaigose, atsižvelgiant į sutrikimo sunkumą, vaiko elgesį ir emocijas. Kiekvienam vaikui ugdyti sudaroma individuali programa, kurioje daug dėmesio skiriama struktūruotos aplinkos kūrimui, kalbos ar alternatyvaus bendravimo skatinimui, numatomi konkretūs tikslai ir jų siekimo būdai.

Dauguma autorių (Sherratt, 2005; Gillberg,1992) ypatingą dėmesį skiria elgesio korekcijai. Išsamiai įvertinus vaiko elgesį įvairiose situacijose, numatomi pagrindiniai reikalavimai, kurių laikosi tėvai ir vaiką ugdantys specialistai. Sukurta įvairių autizmu sergančių vaikų ugdymo programų: Welch valdymo terapija, Valdeno metodas (Walden method), komunikacijos skatinimo (Facilitated Communication) metodas, ABA (Applied Behavioral Analysis) metodas, Galler modelis ir daugelis kitų. Neretai taikomos delfinų, arklių, muzikos, žaidimo, dailės terapijos. Pastebėta, kad meninė veikla ir bendravimas su gyvūnais teigiamai veikia kai kuriuos autizmo simptomus, pvz. vaikai geriau miega, nurimsta, susikaupia.

Kadangi dėl veiksmų planavimo ir aplinkinių veiklos mėgdžiojimo stokos, autistiškiems vaikams sunku išmokti būtiniausių gyvenimo įgūdžių, ugdymo programose didelis dėmesys skiriamas savitarnos ir savitvarkos mokymui. Siekiant suformuoti tam tikrus įgūdžius, dažnai naudojama simbolių ar paveikslėlių seka, suskirstant veiksmo atlikimą į mažus žingsnelius. Visi veiksmai, kuriuos vaikas atlieka yra įvardijami konkrečioje situacijoje. Ugdant autistiškus vaikus, dažniausiai remiamasi bihevioristiniais elgesio formavimo principais, prizais, apdovanojimais skatinant tinkamus veiksmus. Sudarant individualias programas, priklausomai nuo vaiko gebėjimų, numatomi pažintinės veiklos (dėmesio, mąstymo, suvokimo, atminties), kalbos ir bendravimo skatinimo būdai. Programose numatomos užduotys vizualinės-motorinės koordinacijos, smulkiosios ir bendrosios motorikos ugdymui, nuosekliai formuojami žaidimo įgūdžiai.

Lietuvos Logopedų Asociacijos Veikla

Profesinės dienos proga Lietuvos logopedų asociacija, bendradarbiaujant su Šiaulių universiteto Ugdymo mokslų ir socialinės gerovės fakultetu, šių metų kovo 3 d. Šiauliuose organizuoja mokslinę-praktinę konferenciją „Logopedų / logoterapeutų profesinės veiklos aktualijos“, kurioje siekiama sutelkti švietimo ir sveikatos priežiūros institucijose dirbančius logopedus ir logoterapeutus, skatinant juos pasidalyti praktikos aktualijomis, sėkminga patirtimi ir iššūkiais, profesiniais interesais. Logopedė Vilma Makauskienė 2010 m. V. Makauskienė minėtame kongrese atstovavo Lietuvos logopedų asociaciją, dalyvavo generalinėje asamblėjoje, balsavo renkant naują IALP tarybą bei tvirtinant veiklos strategijas, parengė ir pristatė du pranešimus.

V. Makauskienė savo pranešimuose pristatė Lietuvos logopedų asociacijos veiklą bei Šiaulių universitete atliktą tyrimą apie logopedinės pagalbos strategijas vaikams turintiems sklandaus kalbėjimo sutrikimų (bendraautoriai doc. R. Ivoškuvienė, dr. D. Gerulaitis, D. Makauskienė, D. 2010 m. gegužės 13- 14 d. vyko CPLOL (Europos logopedų asociacijas vienijančios organizacijos) generalinė asamblėja ir susirinkimas. Lietuvos logopedų asociaciją atstovavo V. Makauskienė ir D. Kairienė. Generalinės CPLOL asamblėjos dienotvarkėje buvo aptarti 2009 m. Turine (Italija) ir 2010 m. Paryžiuje (Prancūzija) svarstyti klausimai, pristatyta mokymo ir profesinės praktikos komisijų veikla, finansinė 2009 - 2010 m. organizacijos ataskaita ir 2011 - 2012 m.

Mokymo komisijos nariai, kurioje dalyvauja po vieną atstovą iš kiekvienos šalies, siekia suvienodinti Europos logopedų vartojamus terminus, kalbos, kalbėjimo ir komunikacijos sutrikimų definicijas, numatyti logopedų rengimo, praktikos ir profesinio tobulėjimo standartus. Komisijos veikloje išskirtos penkios kryptys (projektai), numatyti tikslai ir uždaviniai. Didelis dėmesys skiriamas NetQues projekto vykdymui. Siekiant surinkti informaciją apie logopedo profesijos skirtingose šalyse aspektus, parengti ir išplatinti įvairūs klausimynai.

Logopedų rengimo komisiją sudaro penkios darbo grupės: 1) statistiniai duomenys; 2) logopedijos, kaip mokslo disciplinos apibrėžimas; 3) logopedų praktika studijų metu; 4) profesinis tobulėjimas (kvalifikacijos kėlimas) (atst. D. Kairienė); 5) specializacija. Visos logopedų asociacijos skatinamos pasitelkti CPLOL atstovus į pagalbą svarstant logopedų rengimo pokyčių klausimus šalies politikos lygmeniu. Logopedų rengimo komisijoje buvo apsvarstyta ir numatyta išleisti CPLOL parengtų dokumentų leidinį CPLOL 25 metų jubiliejaus proga. CPLOL prezidentė H.

Profesinės praktikos komisiją sudaro keturios darbo grupės: 1) ES logopedų profesijos diena; 2) Įrodymais grindžiama praktika (atst. V. Makauskienė); 3) Tarptautinė funkcionavimo klasifikacija ir logopedinė pagalba; 4) Prevencija. Logopedų dienos grupės nariai išanalizavo ir pateikė ataskaitą apie įvairius renginius ir leidinius, kuriais buvo siekiama paminėti šią profesiją įvairiose šalyse. Sekančiais metais planuojama parengti plakatą ir dalintis gerąja patirtimi.

Tarptautinė logopedų ir foniatrų asociacija (IALP) savo veiklą pradėjo 1924 m. Siekdamas suvienyti mokslininkus ir specialistus - praktikus besidominčius kalbos, balso, klausos, rijimo sutrikimais ją įkūrė Dr. E. Froeshels, Austrijoje. Šiuo metu IALP veikloje dalyvauja daugiau nei 55 pasaulio šalių logopedai, foniatrai, spec. pedagogai, mokslininkai ir universitetų dėstytojai. IALP organizuoja mokslinius kongresus kas trejus metus.

Rugpjūčio 22 d. vyko iškilmingas kongreso atidarymas, kurio metu buvo pristatyta IALP taryba, veiklos vizija ir strategijos. Pirmąją kongreso dieną vyko plenarinis pranešimas bei paskaitos 9 sekcijose, analizuojant skirtingų kalbos, kalbėjimo ir komunikacijos sutrikimų etiologiją, įveikimo galimybes, spec. pedagogų - logopedų rengimo programas bei įvairius vaikų ir mokinių turinčių specialiųjų poreikių inkliuzinio ugdymo aspektus. Plačiau su kongreso pranešimų temomis galima susipažinti IALP puslapyje www.ialpathens2010.gr Sekantis IALP kongresas vyks 2013 m.

Dalyvavimas Tarptautinės logopedų ir foniatrų asociacijos kongrese svarbus Lietuvos specialiojo ugdymo specialistams - praktikams, mokslininkams, Šiaulių universiteto dėstytojams bei tyrėjams. V. Makauskienė kongreso metu turėjo galimybę susipažinti su Amerikos kalbėjimo ir klausos asociacijos (ASHA), įvairių pasaulio šalių universitetų atstovais, dėstytojais, aptarti bendradarbiavimo galimybes, keistis teorinėmis žiniomis bei praktinio darbo patirtimi. Numatyta parengti keletą mokslinių publikacijų užsienio žurnalams, taip pat įvairių pasaulio šalių mokslininkai pakviesti publikuoti savo tyrimų rezultatus Lietuvos „Specialiojo ugdymo“ žurnale. V. Makauskienė su IALP prezidente M.

2012 m. gegužės 25 -26 d. Hagoje vyks 8 Europos logopedų kongresas ir sekantis CPLOL narių susirinkimas. Pranešimai gali būti žodiniai, stendiniai ar specialistų seminarai.

Prieš pradėdami teikti pagalbą, jie turi apsvarstyti su asmens problema susijusius teorinius modelius, įvertinti asmens komunikacinius gebėjimus ir sutrikimus, turimos informacijos pagrindu parengti tinkamą darbo programą. Logopedas turi mokėti tinkamai bendrauti su klientu, sužinoti ir identifikuoti priežastis, dėl kurių asmuo kreipiasi pagalbos. Logopedas turi mokėti tinkamai vadovauti pokalbiui, t.y. Remdamasis interviu metu gauta informacija, logopedas turi gebėti priimti sprendimusdėl tolimesnių veiksmų ir su jais supažindinti (informuoti) klientus. Logopedas turi gebėti apibendrinti gautą informaciją ir daryti išvadas, jei reikalinga, nukreipti klientą kitam specialistui ir išsamiai paaiškinti pagalbos pobūdį.

Tai reiškia, kad logopedas turi žinoti įvairius intervencijos (pagalbos) būdus, specifinius jų tikslus, privalumus ir trūkumus. Įvertinimas apima kliento komunikacinės kompetencijos ir sutrikimų lygmens nustatymą. Atlikęs įvertinimą, remdamasis išvadomis, logopedas turi gebėti numatyti darbo tikslus ir parengti programą. Logopedas turi būti susipažinęs su įvairiais intervencijos būdais, žinoti taikomus pagalbos (terapijos) ir reabilitacijos metodus ir technikas, įtraukiant konsultavimą ir ankstyvąją intervenciją. Intervencija neturi būti suprantama, kaip išmoktų procedūrų (darbo būdų) taikymas praktikoje. Pagalba (terapija) yra problemų sprendimo veikla, nes siekdamas efektyviai dirbti, logopedas turi gebėti įvertinti intervencijos veiksmingumą ir, atsižvelgdamas į rezultatus, keisti veiklos ir darbo būdus.

Darbo metu logopedas privalo gerbti klientus, jų šeimos narius (globėjus), gebėti bendradarbiauti su kitų sričių specialistais, laikytis etikos reikalavimų ir šalyje galiojančių įstatymų. Logopedas, dalyvaudamas kvalifikacijos kėlimo veikloje, turi nuolat plėsti ir atnaujinti savo profesines žinias ir įgūdžius, domėtis moksliniais tyrimais ir nauja informacija (dalyvauti seminaruose, paskaitose, mokslinėse konferencijose).

Logopedinė pagalba, siekiant įveikti komunikacijos sutrikimus, gali būti tiesioginė ir netiesioginė. Ji apima terapiją (pagalbą), reabilitaciją ir integraciją į socialinį ar profesinį gyvenimą, taip pat ankstyvąją intervenciją, konsultavimą ir rekomendacijas. Logopedinės pagalbos tikslai suteikti asmenims kuo įmanomą aukštesnį funkcionavimo ir komunikacijos lygį, atitinkantį jų socialinę aplinką, mokymosi ar profesinės veiklos poreikius, įgalinančius savarankiškai gyventi. Jei sutrikimas susijęs su medicininiais sutrikimais, logopedinė pagalba turi būti derinama su gydymu.

Parengtas klausimynas skirtas nustatyti vaikų kalbos sutrikimus ankstyvame amžiuje. Anketą sudaro klausimai apie bendravimo, žaidimo, kalbos suvokimo ir ekspresyviosios kalbos ypatumus, požymius, leidžiančius atpažinti vėluojančią kalbos raidą nuo 0 - 18 mėn. Atlikta Europos logopedų apklausa apie pagalbą suaugusiems asmenims turintiems kalbos, kalbėjimo ir komunikacijos sutrikimų.

Maitinimosi ir rijimo sunkumai gali pasireikšti dėl įvairių raidos sutrikimų, judėjimo negalių, smegenų traumos, insulto, demencijos ar onkologinių ligų. Disfagija gali nulemti netinkamą mitybą, dehidrataciją, kvėpavimo takų infekcijas bei sutrikdyti asmens psichloginę savijautą.

Kai kuriais atvejais, vaiko kalba formuojasi „šuoliais“ ir iki 2-2,5 m. Mokykliniame amžiuje, ypač tais atvejais, kai vaiko kalbos raida vyko pavėluotai, susiduriama su skaitymo ir rašymo sunkumais. Vaikams sunku skirti panašiai skambančius garsus (pvz., i-y, u-ū, e-ė ir pan.), rašydami diktuojamus žodžius jie sukeičia vietomis raides, jas praleidžia, sunkiai įsisavina ir taiko gramatikos taisykles. Taip pat pasireiškia lėtas skaitymo tempas, teksto suvokimo sunkumai.

Kita kalbėjimo problema, kuri būdinga 5% vaikų ir 1% suaugusiųjų yra mikčiojimas, dažnai sukeliantis didelį emocinį diskomfortą, sunkesniais atvejais - kalbėjimo baimę ir bendravimo vengimą. Kai kurie žmonės mano, kad mikčiojimas yra nesudėtinga problema, kurią gali padėti išspręsti paprasti patarimai, tačiau daugeliui suaugusių žmonių tai yra nulatinis, visa gyvenimą trunkantis sutrikimas.

Vadovėlyje “Sklandaus kalbėjimo sutrikimai: teorija ir praktika” išsamiai nagrinėjamas mikčiojimo fenomenas. Skaitytojai turės galimybę susipažinti su mikčiojimo kilmę aiškinančiomis teorijomis, mikčiojimo požymiais, jo pobūdį ir intensyvumą lemiančiais veiksniais. arba užsisakyti el. Knygos kaina 30 eu. Pagarbiai, dr.

Sritis	Tikslas	Veikla
Prevencija	Mažinti sutrikimų dažnumą	Informavimas, ankstyvoji intervencija
Įvertinimas	Nustatyti sutrikimus	Testai, apklausos, specialistų konsultacijos
Pagalba	Suteikti funkcionavimo lygį	Terapija, reabilitacija, konsultavimas

tags: #vdu #paskaita #autizmas #ir #sizofrenija