1929-1933 metais vyko didžioji ekonominė krizė (Didžioji depresija), kuri apėmė visas ūkio šakas ir valstybes. Dažniausiai, kai kalbama apie Didžiąją depresiją, daugelis ją suvokia kaip Amerikos ekonominę krizę, nors iš tiesų ji palietė daugelį pasaulio šalių.
Ši institucija - JAV centrinis bankas - buvo įkurtas tik prieš 16 metų iki 1929-ųjų įvykių, ironiškai - kaip atsakas į ankstesnes, nors ir mažesnio masto, panikos reakcijas, susijusias su finansais. Tačiau net ir matydamas artėjančią katastrofą, Federalinis rezervas nei sumažino palūkanų normų, nei padidino pinigų apyvartos. Rezultatas? Visuotinė panika.
Prieškario ekonomikos dinamika ir „riaumojantysis“ dešimtmetis
Trečiasis dešimtmetis apskritai laikomas vienu iš sėkmingiausių JAV ekonomikos laikotarpių. Nacionalinės pajamos (bendrajam vidaus produktui artimas rodiklis, apibūdinantis šalyje sukurtų prekių ir paslaugų vertę) padidėjo nuo 32 mlrd. dolerių 1913-aisiais iki 89,7 mlrd. 1927-aisiais.
Po karo šalis išgyveno technologinį proveržį: Henry Fordo Model A buvo toks pigus, kad jį įsigyti galėjo net neturtingi žmonės - kad ir išsimokėtinai. Whirlpool pristatė pirmąją skalbimo mašiną, o Williamas Durantas 1918 m. pradėjo masiškai gaminti buitinius šaldytuvus. Visi šie šiuolaikiniai patogumai tapo pasiekiami plačiosioms masėms.
Bėda ta, kad automobiliai, skalbyklės ir šaldytuvai yra ilgalaikio vartojimo prekės - jų nereikia dažnai keisti. Deja, tuo metu niekas nesusimąstė, kas nutiks, kai kiekvienas namų ūkis jau turės automobilį, skalbyklę ir šaldytuvą - žmonės tiesiog nustos pirkti, o fabrikai toliau gamins.
Taip pat skaitykite: Lietuvos gerovės valstybės modelis
Juodasis ketvirtadienis ir finansinės griūties mechanika
Krachas prasidėjo 1929-ųjų spalio 24-ąją. Tą dieną, kuri istorijoje geriau žinoma kaip „juodasis ketvirtadienis“, Niujorko vertybinių popierių biržoje (NYSE) prasidėjo masinis akcijų išpardavimas: rinkos dalyviai atsikratė 12,9 mln. akcijų ir obligacijų, o svarbiausias to meto indikatorius - pramonės indeksas „Dow Jones“ - nukrito 11 procentų.
Po „juodojo ketvirtadienio“ kitą savaitę užklupo „juodasis pirmadienis“ ir „juodasis antradienis“. Iki savaitės vidurio buvo išparduota dar apie 30 mln. akcijų, o visa akcijų rinka prarado apie 40 proc. vertės, kas pinigine išraiška buvo apie 30 mlrd. dolerių (440 mlrd. dolerių pagal dabartinį kursą). Kai kas formaliai Didžiosios depresijos pradžia laiko būtent spalio 29-ąją, tačiau priežastys milžiniškai krizei kilti ėmė kauptis gerokai anksčiau.
Kelerius ankstesnius metus Amerikos vertybinių popierių rinkoje buvo stebimas bumas: akcijomis ir obligacijomis prekiavo ne tik bankai, draudimo bendrovės ir investiciniai fondai, bet ir eiliniai amerikiečiai. Iš 120 mln. šalies gyventojų brokerių sąskaitas turėjo 30 mln. žmonių.
Sitauciją komplikavo tai, kad amerikiečių biržose (svarbiausia, NYSE) jau tada buvo populiari maržinė prekyba - rinkos žaidėjai vertybinių popierių pirkimui iš brokerių ėmė paskolas, dešimtis kartų viršijančias jų asmenines lėšas. Ta panika persimetė į nacionalinį finansų lygmenį: visi norėjo parduoti savo akcijas, tačiau niekas jų nepirko - tai ir sukėlė rinkos griūtį.
1929 metų spalį pinigų masės (grynųjų pinigų apyvartoje ir bankų sąskaitose) apimtis JAV ekonomikoje išaugo 60 proc., lyginant su dešimtmečio pradžia. Panorėjus, būsimų problemų požymių buvo galima pastebėti jau anksčiau: dar 1926-aisiais susitraukė prekyba atskiruose sektoriuose, pavyzdžiui, automobilių pramonės, sumažėjo kompanijų investicijos į gamybą, sulėtėjo statybos.
Taip pat skaitykite: Socialiniai rodikliai Lietuvoje
Didžioji depresija per 12 minučių (Atsitiktinė ekonomika)
Ekonominių teorijų ginčas ir aukso standarto klausimas
Tačiau pakilimas negalėjo tęstis amžinai - pagal ekonomikos cikliškumo teoriją, po pakilimo visada ateina nuopuolis. Tuo metu šis principas dar buvo mažai išstudijuotas, išsamiai tirti jį ėmėsi Johnas Maynardas Keynesas.
Daugelis kaltina aukso standarto sistemą, kuri propaguoja stabilų prie aukso pririštų valiutų kursą. Šią sistemą naudojantys centriniai bankai gali į apyvartą išleisti tik tiek pinigų, kiek jiems leidžia turimos tauriojo metalo atsargos. Viena vertus, tai padeda išvengti infliacijos, kita vertus - augančios gamybos sąlygomis, žmonėms ir įmonėms tiesiog nepakako lėšų savo poreikių įsigyjant prekes ir paslaugas patenkinimui.
Ekonomistai ir istorikai teigia, kad valiutų vertės siejimas su auksu buvo viena iš Didžiosios depresijos priežasčių, o šio standarto atsisakymas - viena iš pagrindinių atsigavimo priemonių. JK pirmoji nutraukė ryšį su aukso standartu, o netrukus jos pavyzdžiu pasekė ir kitos didžiosios ekonomikos.
Keinsistinis požiūris ir alternatyvos
J.M.Keyneso idėjos atsispindi jo garbei pavadintoje ekonomikos teorijoje - keinsizme. Anot jos, valstybė privalo palaikyti paklausą ir gyventojų užimtumą per stimuliavimo politiką: palūkanų mažinimą, kreditų išdavimą ir subsidijas, darbo vietų kūrimą valstybiniame sektoriuje. Šiandien ekonomistai vieningai linksta arba prie keinsistinės, arba prie monetaristinės interpretacijos. Tačiau egzistuoja ir kitos teorijos - viena itin verta dėmesio.
Šis požiūris vadinamas Austrų ekonomikos mokykla, kuri teigia, kad už tokius socialinius reiškinius didžiausia atsakomybė tenka atskiriems asmenims. Kad ir kuri teorija jums atrodytų įtikinamiausi - juodasis antradienis vis tiek dažniausiai siejamas su Federalinio rezervo neveiklumu.
Taip pat skaitykite: Priklausomybės faktoriai
Finansų sistemos sutrikimai ir socialiniai padariniai JAV
Pirmieji depresiją pajuto bankai ir kitos finansų įmonės. Praktiškai iš karto prasidėjo masinis pinigų išėmimas iš sąskaitų ir indėlių atsiėmimas. Dėl to patiems bankams teko nuostolingai išparduoti aktyvus, į kuriuos buvo investuoti pinigai, nes tų aktyvų rinkos vertė jau buvo gerokai mažesnė už ankstesnę pirkimo kainą.
Per pirmuosius krizės mėnesius JAV subankrutavo apie 16 tūkst. bankų. Išlikę bankai, abejodami skolininkų patikimumu, nustojo išdavinėti kreditus, kurių mirtinai reikėjo nusilpusiai ekonomikai. Žmonės šturmuoja banką Niujorke depresijos pradžioje. Šaltinis: Vikipedia
Kritusios gyventojų pajamos sukėlė ir kainų kritimą, o beveik visos pramonės šakos susidūrė su paklausos trūkumu. Ypač sunku tapo žemės ūkiui: kviečių ir medvilnės kainos nukrito iki rekordinių žemumų, nematytų jau daugybę dešimtmečių.
Amerikos žemės ūkį dar labiau susilpnino vadinamosios „dulkių dubens“ (angl. Dust Bowl) sąlygos, kurios niokojo šalies centrines žemės ūkio teritorijas. Dėl metų metus trukusio netinkamo žemės dirbimo ir siaubingos sausros, derlingiausia dirva tiesiog virto dulkėmis.
Darbo rinka, skurdas ir kultūrinės reakcijos
Vis didesniam įmonių skaičiui bankrutuojant, amerikiečiai liko be darbo. 1933 metais nedarbas pasiekė 25 proc. - neregėtą lygį JAV. Bendrasis vidaus produktas nukrito 50 proc. Skaičiuojama, kad pusė vaikų šalyje liko be būtino maitinimo ir medicininės pagalbos.
1929 m. akcijų rinkos griūtis pažymėjo dešimtmečio trukmės gilaus skurdo pradžią JAV. Nedarbo lygis siekė apie 30%, net ir ūkininkai jautė krizės spaudimą - juk kas pirks didmenines mėsos ar grūdų atsargas, kai niekas neturi pinigų?
Vieninteliai iš nedaugelio, kam Didžioji depresija atnešė naudos, buvo žaidimų industrija ir kino pramonė. Smarkiai išpopuliarėjo stalo žaidimas „Monopoly“, o kino teatrų kasos surinkdavo rekordines sumas. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje apie 75 mln. žmonių kiekvieną savaitę apsilankydavo kine.
Prekybos karai ir protekcionizmo spiralė
Galiausiai pakenkė ir protekcionistinė vyriausybės politika: mėgindama paskatinti vietos gamybą, valdžia įvedė muitus užsienio prekėms ir taip padidino jų kainas. Nuo šių prekių priklausančios Amerikos kompanijos susidūrė su nuostoliais, o šalies eksportuotojai patyrė atsakomąsias kitų šalių priemones.
Tačiau 1922 m. priimtas Fordney-McCumber muitų įstatymas, kuriuo buvo uždėti didžiuliai tarifai žemės ūkio produktams, siekiant apsaugoti JAV ekonomiką, turėjo priešingą efektą - Europos partneriai atsakė savais tarifais, kurių Amerika negalėjo atlaikyti. Atsakydama į tai, ką laikė kerštu, Amerika 1930 m. priėmė Smoot-Hawley įstatymą, kuris paskatino plataus masto prekybos karą ir pratęsė Didžiąją depresiją JAV.
H. Huverio ir F. Ruzvelto politiniai modeliai: valstybės vaidmuo
H.Hooverio administracija mėgino taisyti padėtį, didindama biudžeto išlaidas ir augindama valstybės skolą, tačiau šis mechanizmas pradėjo veikti jau prie kito prezidento - 1932 metais išrinkto Franklino D.Roosevelto, paskelbusio „Naujojo kurso“ politiką.
Vos pradėjęs eiti šias pareigas, jis ėmėsi ekonomikos gelbėjimo: stimulo paketai buvo nukreipti į bankus ir stambiausius pramonės sektorius. Su savo „Naujų kursų“ (angl. New Deal) programa jis grąžino žmones į darbus - statyti kelius, paminklus, miestų parkus.
„Naujojo kurso“ valdyba disponavo didžiuliais finansiniais resursais - panaikinus aukso standarto veikimą JAV teritorijoje, FRS gavo galimybę į apyvartą išleisti daugiau pinigų (vėliau oficiali aukso kaina buvo nustatyta 35 doleriai už unciją). Iš pradžių vyrai, o vėliau ir visi gyventojai, likę be darbo, statė ir remontavo infrastruktūros objektus: mokyklas, ligonines, užtvankas, kelius.
Pramonės atstatymo valdybos sukūrimas ir atitinkamų darbo įstatymų priėmimas leido sumažinti nedarbą. Be viso kito, buvo uždrausta ilginti darbo dieną ir mažinti minimalią algą. Buvo sukurta vieninga pensijų sistema, garantavusi visiems amerikiečiams pajamas sulaukus 65 metų. Taip pat atsirado indėlių draudimo sistema ir buvo priimtas Glasso-Steagallo įstatymas, daugeliui metų reglamentavęs bankų veiklą.
Visoje šalyje buvo galima matyti Pilietinės apsaugos korpuso (angl. Civilian Conservation Corps) vyrus, kurie atstatinėjo Ameriką akmuo po akmens, kastuvu po kastuvo. Tačiau prezidentas Ruzveltas ne tik atkūrė ekonomiką savo trimis R („Relief, Recovery, Reform“ - pagalba, atsigavimas, reforma), bet ir grąžino žmonėms orumo jausmą ir gyvenimo prasmę.
Politikos poveikio apibendrinimas (duomenų santrauka)
| Rodiklis | 1929-1933 padėtis | Politikos atsakas |
|---|---|---|
| Nedarbas | iki 25-30% | Viešieji darbai, CCC, darbo valandų reguliavimas |
| Bankų stabilumas | ~16 tūkst. bankrotų | Indėlių draudimas, Glass-Steagall, kapitalo injekcijos |
| Pinigų politika | Aukso standartas ribojo likvidumą | Atsisakymas aukso, dolerio devalvacija |
| Prekyba | Tarifų karai (Smoot-Hawley) | Diversifikacija, eksporto konkurencingumas po devalvacijos |
Pasauliniai poveikiai: Europa, Britanija ir Vokietija
Krizė smogė ne tik JAV, bet ir kitoms pasaulio šalims - jau tada plėtėsi globalizacija. Amerikiečių pirkėjų paklausos kritimas sudavė stiprų smūgį jų pagrindiniams tiekėjams, pasaulinė prekyba smuko dviem trečdaliais.
Didžiojoje Britanijoje nuostolių patyrė anglies ir metalurgijos pramonė. Mančesteris, Liverpulis, anglies kasimo regionai bei visas šiaurinis pramoninis kraštas buvo smarkiausiai paveiktos sritys - jos krizę pajuto beveik akimirksniu. Iki 1929 m. pabaigos nedarbo lygis padvigubėjo, o šiaurės rytų regionuose 1932-1933 m., kai žlugo laivų statybos pramonė, nedarbas siekė net 70%.
Nepaisant daugiau nei 3 milijonų bedarbių ir fakto, kad apie pusė šalies gyventojų priklausė nuo pašalpų, leiboristų vyriausybė, vadovaujama Ramsey’io McDonaldo, priėmė May ataskaitą, kurioje buvo teigiama, jog biudžeto deficitas negali būti toleruojamas. Todėl vyriausybė padidino mokesčius ir 20% sumažino bedarbio pašalpas.
Prie Didžiosios Britanijos ekonominio nuosmukio masto ir viso pasaulio depresijos prisidėjo dar vienas esminis įvykis - aukso standarto atsisakymas. Tai vienas žymiausių ekonominių posūkių pasaulio istorijoje.
Labiausiai nukentėjo Vokietija, turėjusi mokėti reparacijas Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojams - ketvirtojo dešimtmečio pradžioje net buvo nuspręsta pristabdyti jų mokėjimą. Depresija itin smarkiai sukrėtė Vokietiją: Veimaro Respublika nebesugebėjo vykdyti pirmojo pasaulinio karo metu prisiimtų skolų grąžinimo įsipareigojimų.
Visa tai, kartu su vis didėjančiu nacių judėjimo keliamu socialiniu chaosu, privedė prie Vokietijos bankų griūties - vien 1931 m. birželio pirmosiomis savaitėmis buvo prarasta milijonai valiutos vienetų. Krizė padėjo A.Hitleriui.
Išskirtinis atvejis: Sovietų Sąjunga
Išimtis buvo Rusija. Tuo metu tai buvo vienintelė tikra komunistinė valstybė, beveik nepriklausoma nuo užsienio ekonomikų. Priešingai - ji džiaugsmingai priėmė imigrantus iš Vokietijos ir Suomijos, kurie padėjo industrializuoti Sovietų Sąjungą.
Ilgalaikės pamokos ir vėlesni analogai
Iki šių dienų Didžioji depresija lieka pačia pragaištingiausia ir ilgiausia ekonomikos krize istorijoje. Tačiau be negatyvių pasekmių, ji davė ir pozityvių postūmių - viso pasaulio valstybės įgijo neįkainojamą patirtį ir išmoko iš anksto prognozuoti nuopuolius.
Būtent šie principai buvo naudojami per pastarąją globalinę krizę 2008-2009 metais. Pasaulis savo pamoką išmoko: būtent todėl per 2008-2009 m. krizę Amerikos vyriausybė užtvindė rinką pagalbos paketais ir mažino palūkanų normas. Prie šių priemonių prisidėjo vadinamasis kiekybinis palengvinimas, kai FRS supirkinėjo valstybės obligacijas, kad papildytų ekonomiką pinigais ir sumažintų kreditų palūkanas.
Mūsų laikais ši taisyklė priimama be panikos, o tai padeda krizes įveikti greičiau. Tai nereiškia, kad 1929 m. įvykęs JAV akcijų biržos žlugimas tiesiogiai nulėmė kiekvienos šalies ilgalaikes ekonomines problemas, tačiau jis tikrai buvo tas katalizatorius, kuris išjudino pasaulinį ekonominį nuosmukį.
Istorinės ištakos ir platesnis kontekstas
Kokios buvo ryškiausios ekonominės krizės per pastaruosius tris šimtmečius? Anot J.Čeponytės, verta išskirti XIX a. įvykusią didmenine bankininkyste užsiėmusio „Overend, Gurney and Company“ banko griūtį. Vėlesnis atvejis - „1893-iųjų panika“ JAV.
Žurnalistės teigimu, XX amžiuje didžioji dalis krizių susijusios su politika. „Per didelis pinigų spausdinimas finansuojant karinius veiksmus Rusijoje sukėlė revoliuciją. Didžioji depresija prasidėjo dėl spartaus ekonominio augimo ir beprotiško optimizmo, kaip viskas bus gerai - įvyko 1929-ųjų Juodasis ketvirtadienis, kai Jungtinėse Valstijose Niujorko birža krito ir tuomet krizė nuvilnijo per visą pasaulį, visas ūkio šakas.
Kaip ir prieš 2008-ųjų krizę, ekonominė veikla prieš Didžiąją depresiją buvo pagrįsta per daug optimistiškomis paskolomis ir spekuliacija. Tai, kad akcijų kainos pradėjo kristi jau rugsėjo pradžioje - gerokai prieš faktinę griūtį spalio pabaigoje - sustiprina šią teoriją.
Valstybės intervencijos socialinė dimensija
Prezidentas Herbertas Hooveris įsteigė specialų federalinį žemės ūkio biurą, kuris turėjo supirkinėti niekam nebereikalingą produkciją. Biuro biudžetą sudarė 500 mln. dolerių. Už šiuos pinigus buvo nupirkta 250 mln. tonų kviečių ir 1,3 mln. medvilnės ryšulių.
Būtent tuo laikotarpiu pagrindinėse kino studijose atsirado mada filmus kurti su laiminga pabaiga. Per Ameriką nusirito savižudybių banga. Prieita buvo iki to, kad viešbučių darbuotojai, sutikdami naujus svečius, klausinėdavo jų, ar jie nori tik paprasčiausiai pernakvoti, ar atvyko nusižudyti atokiau nuo savo artimųjų.
Depresijai apėmus visą pasaulį, kitos šalys buvo priverstos atsisakyti anksčiau naudą teikusių prekybos susitarimų, kad galėtų suvaldyti savo finansines krizes. Kai prekyba su Europa ir spekuliacijos nutrūko, JAV bandė stabdyti finansinį kraujavimą, mėgindama atsikratyti perteklinių prekių bei žemės ūkio produkcijos - bandė jas parduoti Europos šalims.
Britanijos socialiniai judėjimai ir politinės reakcijos
Žmonėms netekus darbo ir pinigų, prasidėjo protestai. 1932 m. Nacionalinis bado žygis buvo pirmasis iš daugelio, kuris galiausiai privertė valdžią įkurti darbo stovyklas, kad vyrai vėl galėtų užsidirbti.
Daugiau nei 2 milijonai darbuotojų staiga tapo bedarbiais, kai JK smogė Didžiajai depresijai. Šaltinis: Vikipedia. Autorius: Bundesarchiv
Didžioji depresija per 12 minučių (Atsitiktinė ekonomika)
JAV-Europos finansinių srautų griūtis
Galiausiai, sustabdyti karo mokėjimai ir skubus finansavimas iš privačių bankų (tarp jų ir Anglijos banko) padėjo Vokietijai išbristi iš krizės, nors iki tol depresija jau buvo išplitusi į Rumuniją ir Vengriją. Kai prezidentas Hooveris paragino sustabdyti Vokietijos skolos grąžinimą, Prancūzija liko nepatenkinta - šalis gana neblogai išgyveno krizę, iš dalies būtent dėl Vokietijos atliekamų mokėjimų.
Amerikiečiai džiaugėsi „riaumojančiuoju“ dešimtmečiu (Roaring Twenties), ir niekas nematė artėjančio nuosmukio... bet jo pasekmes dar ilgus metus jautė visas pasaulis. Ir nors niekas nepavadintų Antrojo pasaulinio karo teigiamu dalyku, visgi jis padėjo pasauliui pakilti iš ekonominių griuvėsių...
Apibendrintos priežastys, kurios nulėmė raidą
- Per didelis optimizmas ir spekuliacija
- Dosnios kredito sąlygos ir maržinė prekyba
- Perteklinė pramonės prekių gamyba ir rekordinis žemės ūkio derlius
- Valstybinės protekcionistinės priemonės (Smoot-Hawley, Fordney-McCumber)
- Aukso standarto suvaržymai ir likvidumo stoka
- FRS neveiklumas kritiniu momentu
- Pasitikėjimo praradimas institucijomis - tiek bankais, tiek birža
Mūsų laikais ši taisyklė priimama be panikos, o tai padeda krizes įveikti greičiau. Viena iš pagrindinių išvadų, kurią pasaulio bendruomenė padarė po Didžiosios depresijos, - krizių ir nuopuolių neišvengiamumas.