Pastaruoju metu Lietuvoje vyksta diskusijos dėl vaikų globos sektoriaus deinstitucionalizacijos, tai yra, vaikų ir kūdikių namų naikinimo plano. Šiam planui palaikyti viešąją nuomonę formuoja Dainius Pūras ir juo siekiama, kad kuo daugiau tėvų neturinčių ar iš jų atimtų vaikų neva atsidurtų globėjų šeimose.
Švietimo ir mokslo ministerijai Nidos Vasiliauskaitės ir jos kolegių parengtos rekomendacijos siūlo pateikti mokiniams alternatyvias šeimos sampratas, atmesti „heteroseksualumo prielaidą“ ir visus lyčių santykius traktuoti kaip lygiavertes gyvenimo būdo alternatyvas.
Visai kas kita yra valstybės aparatą - mokyklas - pasitelkti vieno požiūrio skleidimui tokiu visuomenę skaldančiu ir nevienareikšmišku klausimu kaip transseksualumas ar homoseksualumas ir jų moralinis vertinimas.
Net ir neįsikišant prievartos struktūroms, „Laimingų dienų mokyklos“ siūlomas ugdymas kuria neformalią cenzūrą, kuriai nepaklūstantieji yra baudžiami pagal mokytojų suvokimą, pavyzdžiui, yra mokyklos suspenduojami už religiniais įsitikinimais pagrįstą ir katalikų Bažnyčios katekizmo mokymą atitinkantį teiginį, jog homoseksualūs santykiai yra nuodėmė.
Tuo pačiu nuolat mėginama suteikti mokyklai papildomų svertų nustelbiant ir tėvų ugdymą vaiko vertybių ir moralės srityje, ribojant tėvų galimybes auklėti savo vaikus.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
„Laimingų dienų mokykla“ - pavadinimas Vytauto Didžiojo universiteto vykdomo projekto, kurio dalis yra Lietuvos pedagogams parengta mokymo priemonė, rekomenduojanti mokytojams imtis įvairiausių priemonių ir mokymo technikų, su tikslu „padėti jaunuomenei mąstyti kitaip, nei jie buvo išauklėti, ir [naujai] apsvarstyti šeimos apibrėžimą”.
Mokymo priemonėje atvirai rašoma, jog vyraujantis požiūris į homoseksualius santykius yra nepriimtinas, paremtas stereotipais ir išgyvendintinas iš mokinių mąstymo.
Net už veiksmais nevirstantį mokinio išankstinį nusistatymą seksualinių mažumų atžvilgiu mokytojui esą privalu imtis priemonių, mažų mažiausiai - asmeniškai ar viešai prieš bendraklasius pasmerkti mokinio išreikštas „homofobiškas“ mintis ar elgesį.
Šios rekomendacijos, nors kaip niekada atvirai metančios iššūkį tėvų vertybiniam auklėjimui, yra toli gražu ne pirmasis tokio pobūdžio dokumentas, besiskverbiantis į švietimo sistemą.
Kaip taisyklė po niekaip nesusijusiais pavadinimais panašios rekomendacijos švietimo sistemą pasiekdavo ir anksčiau.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Visa tai - jau tik tęsinys 2009 m.
Nuosekliai tokius projektus viešumoje užstojantis itin pažangiai vaiko teises suprantantis jų gynėjas Dainius Pūras tąkart mąstė itin atvirai: „Ypač Lietuvoje, kur labai daug nepakantos seksualinėms mažumoms, prieš tai, kai suaugusiųjų pasaulis jiems suformuos homofobiškas nuostatas, tegul vaikai gauna tolerancijos pradžiamokslį kaip priešnuodį“.
Pati „metodinė priemonė“ numato neišvengiamą konfliktą, kilsiantį tarp jaunimui namuose tėvų diegiamų vertybinių normų ir to, kas mokykloje jiems būtų pristatyta kaip tariamai „moksliškesnis“, nors iš tiesų tiesiog kitą vertybinę poziciją atspindintis požiūris.
Šioje vietoje skubantiems numoti ranka į galimą valstybės ir šeimos konfliktą verta atsigręžti į liūdnus užsienio pavyzdžius.
Štai Vokietijoje iš ne vienos vaikus namuose mokyti nusprendusios šeimos vaikai atimti ir grąžinami tik su sąlyga, jog bus leidžiami į valstybinę mokyklą.
Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią savižudybėms vaikų namuose
Turime progą blaiviai įvertinti, kokio mąsto socialinė inžinerija yra ruošiama prieš Lietuvos vaikus ir juos auklėti siekiančius tėvus.
Lietuvos demografinė raida rodo, kad prie šios kritinio taško mes sparčiai artėjame.
Taigi, visi tie, kurie turi vaikų, vien dėl šio fakto, sąmoningai ar ne, prisideda prie Lietuvos valstybės kūrimo.
Vien todėl šeimas, kurios augina vaikus, būtina remti.
Ir lygiai taip pat, valstybinės politikos požiūriu, tie, kurie apsisprendžia neturėti vaikų, turi savo būdu ir tam tikra forma prisidėti prie valstybės tvarumo ir tęstinumo, nes valstybė - tai ne individų sankaupa, ir ji nėra skirta kurti jiems šiltnamio sąlygas, išskirtinai tenkinant individualius jų poreikius ir tik juos.
Valstybė - tai piliečiai, kurie savo būdu ir forma prisideda prie aukštesnio už juos bendrojo gėrio kūrimo.
Socialinės politikos požiūriu, tai išreiškia vadinamasis viengungio mokestis.
Nenorite turėti vaikų, nes saugote planetą ir kovojate su klimato kaita? Prašau, jūsų reikalas. Bet susimokėkite už tai.
Propaguojate etinę bevaikystę, bet auginate katę ar šunį? Prašau, jūsų reikalas. Bet susimokėkite už tai.
Šio mokesčio taikymo praktika rodo, kad viengungio mokestis turi teigiamą socialinį efektą - jis paskatina kohabituojančias poras pagalvoti apie savo santykių formalizavimą, o neapsisprendusias žengti žingsnį ir sukurti šeimą.
Lietuvos mokesčių sistema yra grįsta individualiu požiūriu į apmokestinimą.
Pajamų mokesčio objektas yra asmens, o ne šeimos gautos pajamos.
Toks požiūris lemia, jog šeimos moka daugiau mokesčių nei namų ūkiai, neturintys išlaikytinių.
Tokia pajamų mokesčio sistema, kai apmokestinamas individas, o ne namų ūkis, labiausiai pažeidžia šeimas, gyvenančias iš vienos algos (t.y., šeimas, kuriose dirba tik vienas iš tėvų arba šeimas, kuriose vaikai auga su vienu iš tėvų).
Tokia pajamų mokesčio sistema Lietuvoje lemia skurdo ir socialinės atskirties rizką.
tags: #vaiku #namu #naikinimas