Šiandienos pasaulis kupinas didžiulių sukrėtimų, atradimų, ir socialinių permainų. Niekas tvirtai negalėtų pareikšti, kad mes patiriame didesnį stresą, nei prieš mus gyvenusios kartos, tačiau dėl vieno dalyko galime neabejoti - šiandien apie visuomenės ir atskirų jos narių problemas žinome kur kas daugiau nei anksčiau.
Socialinė integracija yra procesas, kuris apima visų visuomenės narių įtraukimą į bendrą socialinį, kultūrinį ir ekonominį gyvenimą. Tai itin svarbu, ypač šiuolaikinėje Lietuvoje, kur vis daugiau dėmesio skiriama lygybei, solidarumui ir socialinei sanglaudai. Socialinė integracija - tai procesas, kai įvairios žmonių grupės siejamos į bendrą tinklą, sudarant sąlygas joms veikti kartu. Šis procesas apima ne tik ekonominę ar profesinę integraciją, bet ir švietimo, kultūros bei bendruomeninio gyvenimo aspektus. Integracija padeda kurti stipresnį socialinį audinį, ugdyti pasitikėjimą tarp skirtingų visuomenės narių, užtikrinti pagarbą įvairovei ir skatinti bendrą atsakomybę už visuomenės gerovę.
Pagrindinis socialinės integracijos tikslas - pašalinti kliūtis, kurios trukdo žmonėms dalyvauti gyvenime visuomenėje. Lietuva per pastaruosius dešimtmečius padarė didelę pažangą skatindama socialinę įtrauktį, tačiau tam tikros problemos vis dar išlieka. Vienas didžiausių iššūkių yra socialinė nelygybė, kuri dažnai lemia ribotas galimybes kai kurioms visuomenės grupėms. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonėms ar negalią turintiems asmenims vis dar sunkiau integruotis į darbo rinką. Kitas svarbus aspektas - visuomenės požiūris. Norint pasiekti tikrąją integraciją, būtina skatinti toleranciją, empatiją ir tarpusavio pagarbą.
Šiame straipsnyje aptarsime socialinės atskirties ir integracijos apibrėžimus, priežastis ir galimus sprendimo būdus.
Socialinės atskirties apibrėžimas
Sociãlinė atskirts - tai individo ar socialinės grupės nutoli(ni)mas nuo visuomenei būdingo gyvenimo lygio. Socialinei atskirčiai būdinga gyvenimas žemiau skurdo ribos, ekonominių socialinių santykių ribojimas, socialinio kapitalo, kultūrinio kapitalo, žmogiškojo kapitalo sumenkinimas.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Socialinių mokslų atstovai vis dar neranda vieningo socialinės atskirties apibrėžimo. Didysis klausimas yra šis: ar visa tai yra susiję su skurdu, ar ne? Kai kurie socialinę atskirtį bando paaiškinti vienu paprastu sakiniu: „ kas yra viduje ir kas išorėje“. Pasak A. Poviliūno (2001), socialinė atskirtis pačiais plačiausiais bruožais suprantama kaip kuo įvairiausių visuomenės grupių atskyrimas nuo galimybės dalyvauti pagrindiniuose visuomenės plėtros procesuose.
Socialinė atskirtis daugiausia reiškiasi poliarizuotoje visuomenėje, kurioje aukščiausių ir žemiausių socialinių klasių ar grupių ekonominiai ir socialiniai skirtumai yra labai dideli. Globalizacijos veikiamame pasaulyje jai turi įtakos ir teritorinis požymis - socialinė atskirtis ypač būdinga Trečiojo pasaulio šalims Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje. K. Marxas socialinę atskirtį priskyrė kapitalistinei (kapitalizmas) visuomenei, kurioje žmogus nutolinamas ir nuo gamybos priemonių, ir nuo darbo rezultatų paskirstymo. Socialinė atskirtis išreiškiama ne tik ekonominiais, bet ir menko išsilavinimo, skurdžių kultūrinių interesų, socialinio pasyvumo ir kitais rodikliais.
Socialinei atskirčiai konstatuoti svarbios lyties, amžiaus, rasės, tautybės charakteristikos, kai dėl jų pažeidžiamos žmogaus teisės. Valstybės dažniausiai siekia išvengti socialinės atskirties vykdydamos socialinę politiką ir socialinę apsaugą.
Socialinės atskirties mastas priklauso nuo:
- Pilietinės integracijos
- Ekonominės integracijos
- Socialinės integracijos
- Tarpasmeninės integracijos
Šiuo metu atskirtį lemia socialiniai - ekonominiai faktoriai, o politiniai - teisiniai nebėra tokie reikšmingi.
Socialinės atskirties priežastys
Kaip jau minėta socialinė atskirtis apima ne tik suaugusius, bet ir vaikus, kurie yra iš nepilnų šeimų, priklauso rizikos grupei, auga be tėvų ar artimųjų globos, patiria smurtą, turi fizinę ar psichinę negalę, yra nusižengę įstatymams, kenčia skurdą, pradeda vartoti alkoholį ar narkotikus ir pan.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Pasak A. Poviliūno (2001), socialinės atskirties vaikų problemas galima išspręsti užtikrinant: švietimą, sveikatos apsaugą, minimalų gyvenimo lygį, saugumą.
Šiuolaikinis konkurencijos pasaulis ir kintantys socialiniai santykiai sukuria situacijas, kurių pagrindiniai bruožai yra neapibrėžtumas ir nestabilumas. Galutinai prisitaikyti prie išorinio pasaulio individas nebeįstengia, nes jam visą laiką tenka derintis prie išorinio kintančių išorinių aplinkybių. Pasak marginaliosios asmenybės sampratos klasiko Stoneguisto, socialinis nepritapimas tampa būdingu šiuolaikinio žmogaus bruožu.
Sociologų ir psichologų tyrimai rodo, kad įvairioms marginalinėms grupėms priklausantys žmonės nesugeba lanksčiai reaguoti į pokyčius visuomenėje ir savarankiškai prie jų prisitaikyti. Marginalų grupių atstovams būdingas nesugebėjimas savarankiškai spręsti gyvenimo problemų, skatinantis fizinį ir dvasinį degradavimą. Šie žmonės tampa atstumti ir nereikalingi normaliai visuomenei.
Pagrindinės socialinės atskirties priežastys:
- Tradicinės šeimos krizė
- Mokyklos nelankymas
- Skurdas
- Nepilnamečių nusikalstamumas
Statistikos Departamento duomenimis, nuo 1990 m. iki 2003 m. pradžios vaikų skaičius sumažėjo 20 procentų. Lietuvoje 2003 m. pradžioje gyveno 802 tūkst. vaikų iki 18 metų amžiaus, t.y. 23 procentai visų gyventojų.
Statikos departamento 2003 m. duomenis, rodo, kad tradicinė šeima išgyvena krizę. Gana dažnos skyrybos 2002 m. įregistruota 10600 ištuokų skaičius, daugėja porų gyvenančių nesantuokoje, mažėja gimstamumas, vis daugiau gimsta nesantuokinių vaikų (2002 m. Lietuvoje nuolat didėja socialinės rizikos šeimų skaičius.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Didžiausia švietimo problema epizodiškai ar visai nelankantys mokyklos vaikai. Statistikos duomenimis 2002 - 2003 mokslo metais buvo 24445 nesimokantys vaikai iki 16 metų amžiaus. Mokytojai pastebi, kad dalis vaikų lanko vidutiniškai 20 - 30% pamokų. Nelankantis mokyklos vaikai yra nuolatinis rezervas socialinės atskirties grupėms papildyti. Didelis pamokų ar visiškas mokyklos nelankymas priskiriamas vaikams iš probleminių šeimų (nepilnų, rizikos grupės šeimų ir pan.).
Kasmet apie 3 tūkst. vaikų nustatoma globa (rūpyba). Dažniausia priežastis dėl ko vaikai liko be tėvų globos yra ta, kad tėvai ar turimas vienintelis iš tėvų nesirūpino, nesidomėjo vaiku, neprižiūrėjo, netinkamai auklėjo. Galima drąsiai teigti, kad daugiavaikės šeimos patiria didžiausią skurdą.
Nelankantys mokyklos, gatvėmis besišlaistantys vaikai ir paaugliai lengvai pasiduoda neigiamai įtakai, įtraukiami į nusikalstamą veiklą, girtavimą ir narkotinių medžiagų vartojimą. Duomenys rodo, kad daugėja nusikaltimų, kuriuos įvykdo nepilnamečiai asmenys. Vaikai, kurie nepajėgia išspręsti kylančių problemų gali pradėti vartoti alkoholį ar narkotikus.
Statistiniai duomenys
Šios lentelės iliustruoja socialinės atskirties problemų mastą Lietuvoje:
| Metai | Socialinės rizikos šeimų skaičius |
|---|---|
| 2000 | [Duomenys] |
| 2001 | [Duomenys] |
| 2002 | [Duomenys] |
| 2003 | [Duomenys] |
| Priežastis | Vaikų skaičius, kuriems nustatyta globa |
|---|---|
| Tėvų nepriežiūra | [Duomenys] |
| Kitos priežastys | [Duomenys] |
| Metai | Nepilnamečių įvykdytų nusikaltimų skaičius |
|---|---|
| [Metai] | [Duomenys] |
| [Metai] | [Duomenys] |
| [Metai] | [Duomenys] |
Socialinės atskirties įveikimo būdai
Visi socialiniai atskirčiai priklausantys asmenys nėra aktyviai įtraukiami į užimtumo ir prevencijos programas ir jų skaičius didėja. Stokojama konstruktyvaus dialogo su šių ir kitų skurstančių žmonių interesus atstovaujančioms labdaros, paramos ar kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis; sprendimai dažnai priimami kabinetuose ir retai kada padeda išnaudoti potencialias tokių organizacijų galimybes. (Skurdo būklės Lietuvoje 2001 m.
Kaip ir daugelio kitų sričių, taip ir socialinės atskirties grupių problemos taip ir lieka dažniausiai neišspręstos. Rizikos grupės vaikams priskiriami beglobiai (gatvės) vaikai, asocialiose, nedarniose arba nepilnose šeimose gyvenantys vaikai, kurie nuolatos patiria psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, taip pat agresyvūs ir bendraamžių atstumti vaikai, bei vaikai, kurie padarė smulkių prasižengimų ar nusikaltimų.
Socialinė izoliacija pasireiškia socialinių ryšių susilpnėjimu ar visišku išnykimu bei socialinio atstumo tarp tam tikros marginalinės grupės ir visuomenės atsiradimu. Žmogus šiuo atveju jaučiasi bejėgis, negalintis patenkinti savo poreikių bei įvykdyti visuomenės keliamų reikalavimų. Socialinė izoliacija dar labiau sustiprėja, jei žmogus nesulaukia pagalbos, kurios viena iš rūšių - socialinis darbas, o visuomenėje suformuojama nuostata, jog šis žmogus kitoks, dažniausiai blogas, kad tokių žmonių reikia vengti. Galima teigti, kad socialinė izoliacija tampa gynybos mechanizmu, saugančiu nuo visuomenės puolimo.
Įveikiant socialinę atskirtį vertėtų taikyti visas įmanomas įdarbinimo ir perkvalifikavimo galimybes, nedirbantiems ir į socialinę riziką pakliuvusiems garantuoti pakankamą valstybinės socialinės apsaugos lygį, atskirtuosius įtraukti į kultūrinę, bendruomeninę veiklą. Reikėtų ir pasidomėti arba net pasitarti su buvusiais marginalinių grupių atstovais kaip jiems pasisekė „grįžti į normalų gyvenimą“.
Pirmiausia, nereikia užmiršti ir daug kur pasiteisinusio taip vadinamų socialinių įmonių steigimo, kartu dalyvaujant valstybiniam ir privačiam kapitalui. Kai kuriose šalyse, pvz., Švedijoje, ypatingas vaidmuo plečiant darbo rinką yra skiriamas suaugusiųjų švietimui. Vadinamosios „liaudies aukštosios mokyklos“ (folkhogskolor) įvairiais šiuolaikiniais būdais lavina jau dirbančiųjų asmenų sugebėjimus įvairiose srityse ir atitinkamą bendravimo kultūrą. Lietuvoje labiausiai kreipiamas dėmesys į jau dirbančiojo profesinės kvalifikacijos kėlimą, ir dažniausiai tik didesnėse organizacijose.
Tačiau darbo praradimo atveju Lietuvoje, kitaip nei Švedijoje, nesulauksi tokio rimto perorientavimo. Darbo biržos galimybės šiuo atveju yra labai ribotos ir tinka tik nekvalifikuotiems arba mažai kvalifikuotiems asmenims. Nubyrėjimo į bedarbių gretas ir patekimo į socialinę atskirtį žymia dalimi galima būtų išvengti, jeigu darbinės organizacijos remtųsi „nuolat besimokančiųjų organizacijų“ (learning organisations) principais.
Kitai socialinės atskirties įveikimo priemonei iliustruoti labiausiai tiktų devizas - „Darbai ne nyksta, o keičiasi“. Tai būtų valstybinė parama organizuojant socialinės atskirties grupių narių profesinius mokymus. Tai apimtų: 1) aptarnavimo sferos įgūdžių formavimą ir 2) formuojant naujo tipo profesinius įgūdžius, kurie yra reikalingi žinių ekonomikai.
Reikia turėti omenyje tą faktą, kad šiuolaikinėje darbo rinkoje darbo vietos nyksta ne apskritai, o tik tradicinėse ūkio šakose, kur yra reikalingi vidutiniai sugebėjimai. Įrodyta, kad mažai apmokamų aptarnavimo sferos darbų skaičius šiuolaikinėje ekonomikoje didėja. Taip pat akivaizdu, kad aukštos kvalifikacijos, žinių ekonomikos darbų daugėja. Atskiri socialinėje atskirtyje atsidūrę piliečiai galėtų įsisavinti ir naujus aukštos kvalifikacijos reikalaujančius darbus (pvz., kartais lengvesnėmis psichinėmis ligomis sergantieji, kalėję už ekonominius ar netyčinius fizinius nusikaltimus asmenys, išsigydę nuo alkoholizmo, palikusios prostituciją ir pan.).
Lietuvoje, kaip ir kitose į Europos Sąjungą stojančiose šalyse, socialinės atskirties grupių nariai ypač vertintų valstybės paramą rengiant projektus arba tobulinant projektų paraiškų ruošimą. Socialinis administravimas ten, kur būtina ir įmanoma, turi decentralizuotis ir atsižvelgti, kaip ir privačiame versle, į vartotoją, akcentuojant paslaugų specifiką ir kokybę. Lengviausiai tokią praktiką yra pritaikyti savivaldybių lygmenyje.
Centriniame lygmenyje tokios decentralizacijos pavyzdžiu galėtų būti kai kurių Norvegijos ministerijų funkcijų reforma, kuria ministerijų darbuotojai yra suskirstomi į tris lygius - mažą A darbuotojų grupę, kurios funkcijos yra strateginis planavimas ir valdymas, didelę B darbuotojų, kaip karjeros darbuotojų, grupę, kuri sudaro viduriniąją administravimo grandį ir gana savarankišką C padalinį, kuris, kaip „greitoji medicinos pagalba“, administruoja ir suteikia paslaugas „netipiškiems klientams“ su individualizuotais ir nestandartiniais poreikiais. Tokiu būdu nemaža dalis būtent socialinėje atskirtyje esančių piliečių pirmiausiai gali pasinaudoti C padalinio suteikiamomis paslaugomis.
Vienu iš efektyvesnių būdų gerinant socialinį administravimą galėtų tapti atskiros Naujosios viešosios vadybos priemonės. Ypač tai galėtų pasiteisinti savivaldos lygmenyje organizuojant socialinių paslaugų teikimą. Naujoji viešoji vadyba sudaro sąlygas taikyti įvairius viešųjų paslaugų kokybės įvertinimo standartus, kurie buvo sukurti privačiame sektoriuje. Pvz.,“Visuotinę kokybės vadybą” arba ISO 9000 standartus.
Dėl socialinio administravimo specifikos socialinėje apsaugoje vertėtų apsistoti ties vadinamuoju „sugretinimu“ arba „geriausios praktikos siekimu“ (benchmarking). Šio metodo esmė yra pagrįsta labai paprasta idėja - rasti gerą tam tikros procedūros ar veiklos organizavimo formą, lyginant savo veiklą su tuo, kaip tą procedūrą ar veiklą vykdo kiti, o paskui išsamiai analizuojant, kaip pasiekiamas geriausias atlikimo lygis, siekiant iš to pasimokyti.
Naujosios viešosios vadybos principuose reikia pabandyti rasti naudą efektyvinant viešąjį sektorių ir jos „verslininkišką krūvį“ nukreipiant socialumo ir visų visuomenės sluoksnių, kaip viešojo sektoriaus klientų, taip pat - ir „pralaimėtojų“ labui. Tai gali būti tiek centralizuotai teikiamos viešosios paslaugos, pvz. Sodros išmokų gavėjams ar Darbo biržos priemonės, integruojant į darbo rinką galinčius pilnai arba ne visu krūviu dirbti asmenis, tiek decentralizuotu lygiu - savivaldybių socialinės paramos centrų teikiamos paslaugos, aptarnaujant psichinę ar fizinę negalią turinčius klientus namuose, prieglaudose ir dienos centruose ir pan. Tokiu atveju iš viešojo sektoriaus kritikų yra atimamas pagrindinis koziris dėl viešojo administravimo institucijų neveiksmingumo. Viešojo sektoriaus reikšmė padidėtų, nes jis dirbtų mažesnėmis sąnaudomis, greitai, paslankiai ir t.t.
Naujomis globalizacijos sąlygomis gerus kiekybinius rodiklius galima vertinti kaip nenuginčijamus viešojo administravimo pasiekimus. Tačiau Naujoji viešoji vadyba gali trukdyti darbo kokybei, nes išaugę darbų tempai ir kiekybės siekimas ne visada gali pasitarnauti kokybei. Ypač tokiose socialinio jautrumo reikalaujančiose srityse, kaip socialinis darbas teikiant socialines paslaugas, ar mokslinė veikla vykdant ne tik seniai žinomus, bet ir naujoviškus socialinės sferos tyrimus.
Geriausias naujo tipo socialinis tyrimas galėtų būti „tyrimas dalyvaujant“, kurį pirmasis išbandė brazilų tyrėjas Paolo Freire. Kaip teigia A. Poviliūnas, „tyrimo dalyvaujant“ šalininkai siekia įtraukti socialiai atskirtas žmonių grupes, bendruomenes, tų žmonių patirtį ir pasaulėžiūrą į patį tyrimo procesą. Tyrimo procedūros požiūriu tai rodo, kad socialiai atskirtų grupių atstovai dalyvauja, kai yra formuluojami tyrimo tikslai, detalizuojami klausimai, jie patys dalyvauja, kontroliuoja ir stebi visą tyrimo procesą, po to analizuoja gautus rezultatus.
Kartu yra ieškoma būdų, kaip keisti socialiai atskirtoms žmonių grupėms nepalankią padėtį, kurios priežastys ir kontūrai tyrimo dėka tampa vis aiškesni. Toliau A. Poviliūnas teigia: „Jau seniai niekas neabejoja, kad žinojimas yra galia, vadinasi, profesionalų ekspertų vykdomas žinojimo privatizavimas yra laikomas ir galių atėmimu, ypač tais atvejais, kai akademiniais sumetimais yra tyrinėjamos vadinamosios socialiai atskirtos žmonių grupės. Savo ruožtu įtraukimas į žinojimo generavimo procesą yra žmonių įgalinimas tokiu mastu, kokiu žinojimas yra susijęs su galia“.
Taip tyrimo metu, keičiant dominavimo santykius, skatinant dialogą ir likviduojant socialinės atskirties grupių „tylos kultūrą“, keistųsi jų padėtis. Tai - išlaisvinimo ir įtraukimo į visuomenę ideologija ir praktika. Ją sudarytų du etapai. Pirmo etapo metu žmonės supranta apie savo padėtį, priespaudą, nelaisvę, o antrojo metu veikdami keičia priespaudą įtvirtinančias aplinkybes.
Daugelį metų po nepriklausomybės atstatymo Lietuvoje reiškėsi ne tik kūrybinės nuostatos, bet ir giluminė destrukcija bei vertybių krizė, kurias galima sieti su įtikėjimu laisvosios rinkos ekonomikos ir globalizacijos teikiamų pranašumų visagalybe. Įtikėjimas šia visagalybe Lietuvoje pasižymėjo ryškiu individualizmu, kuris buvo svetimas normaliai kolektyvistinei ar bent komunitarinei (ne komunistiškai!) visuomenės sanklodai. Socialumo trūkumas atsispindi daugelyje mūsų valstybės organizavimo sferų. Ypač skaudu yra tai, kad socialumo trūksta tradiciškai labiau valstybės globos reikalaujančiose srityse kaip kultūra, švietimas, sveikatos ir socialinė apsauga.
Įvertinant kas šiose srityse yra gerai, o kas yra blogai, reikia naujoviškai suformuluoti pačią pažangos kriterijų problemą. Vienu iš pažangesnių kriterijų galėtų tapti „socialinės kokybės“ laipsnis, kurį nustatinėja Nyderlanduose susibūrusi tyrėjų grupė. Ji faktiškai gavo Europos Sąjungos užduotį parengti "socialinės kokybės" tyrimo ir apskaičiavimo metodiką.
21-o amžiaus pradžioje Lietuvoje išryškėjo vienas labai neigiamas socialinis- kultūrinis reiškinys. Tai - nemažos dalies socialinių mokslų atstovų tapatinimasis su valdžia arba jos interesais. Pasirodo, kad Lietuvai ypač trūksta taip vadinamojo kritinio socialinio mokslo (critical social science).
Globaliame pasaulyje turi sugebėti keistis visi, net ir elito atstovai. Ir ne tik dėl noro išvengti socialinio sprogimo ar skatinami altruistinių paskatų. Bet ir dėl to, kad socialinė marginalinių grupių integracija gali prisidėti prie ekonominio augimo. Socialinėje atskirtyje atsidūrę gyventojai yra savotiškas ekonominio augimo rezervas ir potencialas.
Lietuvoje mažai kas yra susipažinęs ir vadovaujasi vystymosi gerovės (developmental welfare) teoriniu požiūriu, kuriuo teigiama, kad išlaidos ir dėmesys socialiniams reikalams nesumažina, o, atvirkščiai, padidina ekonominį augimą.
tags: #socialine #atskirtis #ir #integracija