Socialinė rizika šeimose kelia didelį iššūkį vaikų raidai ir socializacijai. Dėl tėvystės įgūdžių stokos nesukuriamos saugios sąlygos fiziniam ir emociniam vaikų vystymuisi. Nesėkminga socializacija vaikystėje ir paauglystėje, iš biologinės šeimos perimtas tėvų elgesio modelis neigiamai atsiliepia jauno žmogaus savarankiškame ir jo sukurtos šeimos gyvenime.
Šiame straipsnyje gilinamasi į vaikų socializacijos ypatumus socialinės rizikos šeimose, aptariamas ikimokyklinio ugdymo svarba, pozityvios tėvystės mokymų nauda ir specialistų vaidmuo identifikuojant bei sprendžiant raidos problemas.
Socialinės rizikos šeimų iššūkiai vaikų socializacijai
Šeimose, patiriančiose socialinę riziką, vaikų socializacija susiduria su ypatingais iššūkiais. Tėvystės įgūdžių stoka, nestabili aplinka ir ribotos galimybės neigiamai veikia vaikų raidą. Vaikai iš tokių šeimų dažnai neįgyja reikiamų socialinių įgūdžių, patiria emocinių sunkumų ir susiduria su mokymosi problemomis.
Anot E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės (2010), esminį vaidmenį vaiko asmenybės augime turi šeima, nes būtent joje yra suvokiami socialiniai vaidmenys, yra įgyjama reikalingų žinių ir įgūdžių, būtinų vaiko adaptacijai ir integracijai visuomenėje. Pasak autorių, šeima taip pat ugdo vaiko savivertės jausmą, didina pasitikėjimą savimi, plėtoja kūrybinį potencialą, socialinį aktyvumą.
Socialinės rizikos šeimos: priežastys ir ypatumai
Svarbu, kaip sėkmingai šeima atlieka savo funkcijas, ir kokiu būdu jų neatlikdamos, jos rizikuoja tapti socialiai pažeidžiamomis (Kabašinskaitė, 1999). Socialinės rizikos šeimos sampratą mokslinėje bei kitoje literatūroje skirtingi mokslininkai šiek tiek skirtingai interpretuoja. Būdingas dvejopas akcentavimas. Remiantis E. Masiliauskienės, V. Griažkutės (2010) atliktais tyrinėjimais, vienuose dokumentuose identifikuojami negatyvūs tėvų elgsenos ypatumai, o kituose - negatyvios tėvų elgsenos pasekmės tokiose šeimose gyvenantiems vaikams.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Šis dokumentų turinio analizė leido autoriams ekstrahuoti pagrindines kategorijas, kuriomis apibūdinama socialinės rizikos šeima. Taigi, bendruoju atveju socialinės rizikos šeimą galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje auga vaikai iki 18 m. Socialinės rizikos šeima - tai šeima, pasižyminti sutrikusiu bendradarbiavimu ir emociniu bendravimu, negatyvia aplinka, kuri neskatina sveiko, produktyvaus asmenybės augimo ir vystymosi. Tokio pobūdžio šeimos negeba tenkinti vaiko emocinius ir fizinius poreikius, be to, bendravimo būdas šiose šeimose ženkliai apriboja vaiko galimybes išreikšti savo poreikius ir jausmus.
Socialinės rizikos šeima taip pat pasižymi įtraukimu į socialinės rizikos grupę (Paslaugos socialinės rizikos šeimoms, 2013). Anot G. Kondrotaitės ir T. I. Butvilo (2007), socialinė rizika dažnai apima šeimas, kuriose auga vaikai, patyrę smurtą, prievartą, nepriežiūrą. Apribojamos vaikų galimybės dalyvauti visuomenės gyvenime, dvasiškai augti ir tobulėti. Taigi socialinės rizikos šeimą būtų galima apibūdinti kaip šeimą, kurioje tėvai dėl savo negatyvios elgsenos arba ekonominių, socialinių veiksnių neatlieka arba netikslingai atlieka šeimos statutui pavestą socialinį vaidmenį bei funkcijas.
Šias tėvų negatyvaus ar neadekvataus elgesio pasekmės sąlygoja nepakankamą vaikų socializaciją bei ugdymąsi. Šių vaikų poreikiai yra nepatenkinami arba patenkinami nepakankamai, dažnai tokie vaikai susiduria su įvairiomis socialinėmis, fizinėmis, psichologinėmis problemomis. Svarbu, identifikavimas, sąlygojusis tam tikros šeimos priskyrimą socialinės rizikos grupei.
Analizuojant socialinės rizikos šeimų ypatumus, svarbu išsiaiškinti tokių šeimų atsiradimo priežastis bei galimus jų mažinimo būdus. Kaip teigiama Vaiko gerovės plėtros 2013-2020 m. programoje, socialinė rizika yra sąlygojama įvairių veiksnių, tokių kaip skurdas, nedarbas, priklausomybės, smurtas, žemas išsilavinimas, socialinė atskirtis ir kt. Daugelis šių šeimų gyvena itin skurdžiomis sąlygomis.
Šios šeimos nariai išgyvenimo strategijos, susijusios su jų požiūriu į krizinę situaciją. Tokiose šeimose, pasak autorių, vaikai tampa socialiai labiau pažeidžiami dėl neužtikrintos socialinės-kultūrinės aplinkos, pozityvių tarpusavio santykių šeimoje trūkumo, nepriežiūros, netinkamo ar net negatyvaus elgesio. Dėl šios susiformuoja vaikų elgsenos, emocinės, taip pat mokymosi bei bendravimo su bendraamžiais problemos.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Socialinės rizikos šeimoms ypatingai sudėtinga auklėti paaugliško amžiaus vaikus, kadangi šis amžiaus tarpsnis yra labiausiai problematiškas. Vieną socialinės rizikos šeimą gali paveikti abiejų paminėtų grupių socialinės rizikos faktoriai. Kalbant apie socialinių paslaugų teikimo išplėtojimą Lietuvoje, dažniausiai yra apsiribojama tik finansinės pagalbos suteikimu ir jos naudojimo kontroliavimu.
Trūksta konsultavimo, mokymo ir kt. paslaugų socialinės rizikos šeimoms bei jų vaikams. Socialiniai paslaugų teikėjams dažnai tenka atlikti socialinius vaidmenis, kuriuos privalėtų tėvai arba globėjai. Šioms šeimoms šios paslaugos yra sunkiai prieinamos. Svarbu, kodėl šeima yra priskiriama socialinės rizikos grupei.
Aptariant socialinės rizikos paplitimą svarbu pažymėti, kad, kaip teigia G. Kondrotaitė ir T. Butvilas (2007), ją dažnai sąlygoja tokie atvejai, kuomet vaikas, patyręs stresą, yra linkęs patirti ir daugelį kitų stresinių situacijų. Dalis mokslininkų laikosi nuomonės, kad skurdas tiesiogiai nesąlygoja vaiko neigiamo rezultato. Aptariant socialinės rizikos potencialą Lietuvoje matyti, kad probleminės šeimos dažniausiai gyvena esant ganėtinai didesniam skurdui (Žalimienė, 2004).
Kita vertus, vaikai, gyvenantys esant didesnės (sąlyginai) sociodemografinės rizikos sąlygomis, yra labiau linkę patirti neigiamas emocines bei elgesio problemas bei mokymosi sunkumus mokykloje nei tokiomis sąlygomis negyvenantys bendraamžiai: tokie vaikai dažniau gauna blogesnius pažymius mokykloje, yra linkę mažiau įsipareigoti ir pan. I. Leliūgienė ir A. Juodeikaitė (2005) teigia, kad rizikos grupei priskiriamus vaikus charakterizuoja du esminiai aspektai - šių vaikų elgesys skiriasi nuo visuomenei priimtų normų ir dėl šios priežasties jie patiria nuolatinę krizę.
Tokios rizikos įtampa dažnai susijusios su žemu šeimos socioekonominiu statusu, žemu tėvų išsilavinimu, ribotomis įsidarbinimo galimybėmis ir kt. Žemas tėvų išsilavinimas ir skurdas (Kondrotaitė, 2006). Kaip teigia R. Šlapkauskaitė (2006), vaikai, patiriantys bent kelis šiuos rizikos veiksnius, jau gali būti įtraukti į aukšto lygio sociodemografinės rizikos grupę.
Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią savižudybėms vaikų namuose
Įsteigus šalies seniūnijose daugiau socialinių darbuotojų etatų, situacija socialinių problemų šeimose atžvilgiu pagerėtų akivaizdžiai. Anot E. Masiliauskienės ir V. Griažkutės (2010), vaikui augant šeimoje svarbiausia yra ne biologinė prigimtis, bet aplinka, kurioje vaikas auga. Šioje aplinkoje, kurioje dominuoja rizika vaiko asmenybei tapti asocialia.
Vyraujant tokiai aplinkai vaikui formuojasi klaidingas požiūris tiek į save, tiek į jį supantį pasaulį - tuomet vaikai stengiasi atsiriboti nuo aplinkos, nepasitikėti aplinkiniais. Socialinės rizikos šeimose augantys patiria daugybę išbandymų - skurdas, smurtas, nepriežiūra, negatyvus psichologinis klimatas. Tad, pasak V. Baranauskaitės (2008), E. Taigi šeimos priskyrimą socialinės rizikos grupei sąlygoja įvairūs socialiniai, ekonominiai, kultūriniai veiksniai - tai gali būti menkas šeimos aprūpinimas, bendrų interesų tarp šeimos narių nebuvimas, skirtingos tėvų pažiūros įvairiais gyvenimo klausimais, tėvų psichologinės, psichosocialinės problemos ir kt.
Dažnose situacijose šie veiksniai yra tarpusavyje susiję, sąlygoja vienas kito poveikį šeimos gerovei arba naujų negatyvių veiksnių atsiradimą. Tokiu būdu yra sąlygojamos įvairaus pobūdžio problemos socialinės rizikos šeimose - skurdas, alkoholizmas, narkotinės ar psichotropinės medžiagos vartojimas, smurtas, depresija, diskriminacija šeimoje bei visuomenėje, vaikų mokyklos nelankymo, bėgimo iš namų, įsitraukimas į nusikalstamą veiklą ir kt.
Pastaraisiais metais tokios šeimos dažniausiai gyvena iš valstybės mokamų pašalpų (2012 m. - 221 922 socialinės pašalpos gavėjai), uždarbiauja nelegaliais būdais (kontrabanda, neoficialūs darbai) arba nedirba apskritai, aiškindami tai tuo, kad mokamas atlyginimas yra mažas. 2011 m. 18 m. ir vyresnių asmenų skurdo rizikos lygį pagrinde sudarė bedarbiai (53,1%), neaktyvūs (29,1%), senatvės pensininkai (14,8%), dirbantieji (10,1%). Dėmesio centre atsiranda vaikai, kurie gyvena nepalankioje aplinkoje - socialinės rizikos šeimose. Juos sudaro 4 proc. visų šiauliečių. Šis rodiklis nekinta jau 4 metus, tad tai tik dar kartą patvirtina šios problemos aktualumą.
Ikimokyklinio ugdymo svarba
Vaikų darželis yra vienas efektyviausių būdų mažinti socialinę atskirtį ir suteikti visiems vaikams vienodas galimybes. Tai ypač reikšminga vaikams iš socialinės rizikos šeimų, nes darželis jiems tampa ne tik mokymosi, bet ir socialinės įtraukties vieta. Ankstyvasis ugdymas padeda suvienodinti įgūdžių skirtumus, mažina socialinę izoliaciją ir ruošia vaikus sėkmingam mokymuisi mokykloje bei gyvenime.
Tyrimai rodo, kad ikimokyklinis ugdymas daro teigiamą poveikį vaikų mokymosi pasiekimams, socialinei ir emocinei raidai. Vis dėlto Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikiama informacija atskleidžia, kad daugiau nei trečdalis socialinės rizikos šeimose augančių vaikų iki 5 metų nedalyvauja ikimokyklinio ugdymo procese - šie vaikai praranda galimybę geriau pasirengti mokyklai ir ateities iššūkiams.
Renata Bruožė, „SOS vaikų kaimų“ koordinuojanti atvejo vadybininkė, pabrėžia, kad vaikai iš socialinės rizikos šeimų namuose gali neįgyti tiek socialinių įgūdžių, kiek jų gautų darželyje bendraudami su bendraamžiais. Tokiose šeimose suaugusieji kartais nelavina tam tikrų vaikų įgūdžių, pavyzdžiui, higienos - tiek asmeninės, tiek aplinkos.
„Kadangi maži vaikai mokosi stebėdami suaugusiuosius, labai svarbu lavinti šiuos įgūdžius. Būtent higienos ir kiti kasdienio gyvenimo įgūdžiai galėtų būti ugdomi darželyje. Jei vaikas nelanko darželio ir pradeda lankyti priešmokyklinę grupę, kuri yra privaloma, per tuos metus šie įgūdžiai gali likti neišlavinti iki galo. Be to, mes žinome, kokie būna vaikai - tie, kurie neturi tam tikrų įgūdžių, pavyzdžiui, nemoka nusiprausti ar ateina nešvarūs, gali tapti patyčių taikiniu tarp kitų vaikų“, - teigia R. Bruožė.
Vaikai, kurie nelanko ankstyvojo ugdymo įstaigų, nelavina savo bendravimo įgūdžių nei su kitais vaikais, nei su suaugusiaisiais. Todėl atėję į privalomą ugdymą jie dažnai negeba bendrauti, tinkamai išreikšti ar parodyti savo emocijų. Taip pat jiems gali trūkti savarankiškumo, kurį tam tikro amžiaus vaikai jau turėtų būti įgiję.
Tėvams dažnai nėra lengva pasakyti, kad jų vaikas gali turėti tam tikrų sunkumų ir dėl to verta lankyti darželį, todėl svarbu ieškoti būdų, kaip juos paskatinti priimti šį sprendimą. „Vaikams, augantiems socialinės rizikos šeimose, dažnai trūksta kokybiškų socialinių ryšių. Jie gali patirti atskirtį, nes neturi galimybės bendrauti su bendraamžiais, dalyvauti ugdomosiose veiklose ar išmokti bendravimo normų. Darželyje vaikai ugdosi svarbiausius socialinius įgūdžius: kaip susidraugauti, dalintis, spręsti konfliktus ir būti bendruomenės dalimi. Tai itin svarbu jų emocinei gerovei ir vėlesnei sėkmei mokykloje“, - priduria „SOS vaikų kaimų“ atstovė.
Dr. Vitalija Gražienė, Vilniaus kolegijos docentė, teigia, kad ikimokyklinio ugdymo patirtys suteikia vaikams tvirtą pagrindą lengviau įsilieti į visuomenę ir prisitaikyti prie kasdienių gyvenimo iššūkių, o pirmieji šešeri gyvenimo metai - ypač svarbūs asmenybės formavimuisi. Darželis yra svarbi socializacijos vieta, čia vaikas ugdomas kaip žmogus. Vaikų darželyje sudaromos sąlygos visapusiškam vaiko vystymuisi: bendraudamas su bendraamžiais ir padedamas rūpestingų pedagogų bei švietimo pagalbos specialistų, vaikas mokosi komunikuoti, užmegzti draugystes, pažinti save.
„Tai padeda formuoti socialinius įgūdžius, kurie yra labai svarbūs vėlesniame gyvenime. Aplinka, kurioje vaikas auga, ir santykiai su kitais vaikais yra labai svarbūs, nes tai ugdo ne tik kognityvinius gebėjimus, bet ir emocinę bei socialinę brandą“, - sako V. Gražienė. Ji taip pat priduria, kad jei šeima neturi galimybių atžalų į darželį leisti visai darbo dienai, verta svarstyti darželio lankymą bent po pusdienį ar kelis kartus per savaitę, kad vaikas turėtų progą socializuotis. Be to, jei tėvai neturi galimybių savo vaiko pristatyti į ugdymo įstaigą, kai kurie darželiai ir savivaldybės siūlo pavežimo paslaugas.
„Tėvams turi būti svarbu ne tik sudaryti sąlygas vaikui augti, bet ir padėti jam įgyti bendravimo įgūdžių, perprasti elgesio modelius bei mokytis svarbių gyvenimiškų įgūdžių, kuriuos jis pritaikys ateityje“, - sako ji.
Ikimokyklinis ugdymas
Pozityvios tėvystės mokymų svarba
Straipsnyje analizuojama pozityvios tėvystės mokymų svarba šeimoms, patiriančioms socialinę riziką. Laiku suteikta pagalba šeimai užtikrina rizikos veiksnių, susijusių su vaikų auklėjimu, mažėjimą, kokybišką tėvų-vaikų santykių kūrimą, kurių pagrindu tampa abipusė pagarba, lygybė, atsižvelgimas į kiekvieno asmens išskirtinumą, šeimos narių integralumas ir atsakomybė už savo veiksmus.
Straipsnyje atskleidžiami tėvų vidiniai ir išoriniai motyvai dalyvauti pozityvios tėvystės mokymuose, iš tėvų perspektyvos pažvelgiama į pozityvios tėvystės mokymų turinį, struktūrą, organizavimo aspektus. Analizuojami tėvų elgsenos pokyčiai, susiję su padidėjusiu pasitikėjimu savo jėgomis, motyvuotu pasiruošimu keisti tarpusavio santykius šeimoje ir santykius su vaikais. Tėvų patirtys po pozityvios tėvystės mokymų yra susijusios su saviveiksmingumu - tėvų subjektyviai suvokiamu pajėgumu būti tėvais ir tinkamai vykdyti savo tėvystės pareigas.
Pozityvi tėvystė
Kaip būti geresniu tėvu nerėkiant
Specialistų vaidmuo identifikuojant raidos problemas
Specialistai pastebi raidos problemas. Darželyje dažnai pastebimi vaiko raidos sutrikimai, kurie šeimoje gali likti nepastebėti - pavyzdžiui, vėluojanti kalbos raida ar kalbos sutrikimai. Ugdymo įstaigoje dirba specialistai, kurie gali padėti vaikui įveikti mokymosi ar kalbos sunkumus, todėl lankymas darželyje gali būti svarbi pagalba tiek vaikui, tiek jo šeimai.
„Šias problemas svarbu pastebėti kuo anksčiau ir suteikti tinkamą specialistų pagalbą, nes tai padeda vaikams lengviau integruotis ir adaptuotis gyvenime bei ateityje spręsti kylančias problemas. Jei sutrikimai lieka neaptarti ir nesprendžiami, jie gilėja ir tampa dar sudėtingesni vėlesniame amžiuje. Kai vaikas pradeda lankyti mokyklą, šios problemos dažnai smarkiai išryškėja“, - dėsto pašnekovė.
Jos teigimu, kai tokie vaikai pradeda lankyti privalomas priešmokyklinio ugdymo klases, specialistai gali pastebėti sutrikimus ir nukreipti tėvus į pedagogines-psichologines tarnybas ar raidos centrus. Kartais vaikai numatytu laiku nedaro to, ko iš jų tikimasi - nepatenka į „normalios“ raidos rėmus, tad galima įtarti esant mažesnį ar didesnį raidos sutrikimą.
Raidos sutrikimai dar klasifikuojami į protinį atsilikimą, motorinės raidos, kalbos, mokymosi, socialinės-emocinės raidos, elgesio, klausos ir regos sutrikimus. Mišrus raidos sutrikimas vaikui diagnozuojamas, kai yra sutrikusios kelios raidos sritys, t. y. tarimas ir kalba; mokymosi gebėjimai; judesių raida. Sutrikimas fiksuojamas, kai vaiko kalbos raida atsilieka jau ankstyvosiose jos vystymosi stadijose. Sutrikimą lemia sensoriniai pažeidimai, protinis atsilikimas arba aplinkos veiksniai. Kalbos raidai sulėtėjus, labai dažnai vaikui sunku mokytis raidžių, skaityti.
Būdingas ne tik vaiko judesių raidos sutrikimas, bet pakinta ir raumenų tonusas. Svarbu turėti omenyje, kad gali sutrikti bet kokio amžiaus vaiko judesiai. Antra, įsidėmėkite, kad judesių sutrikimai gali pasireikšti tiek būdravimo, tiek miego metu. Kiekvieno kūdikio ir vaiko raida yra skirtinga, tad jei vaikas pagal kažkuriuos raidos aspektus nepasiveja bendraamžių, dar nebūtinai reiškia, kad kažkas negerai.
Maitinimosi ypatumai. Kalbiniai įgūdžiai. Kaip vystosi vaiko kalba, ar jis supranta, kas jam sakoma, vykdo paprastus prašymus (pavyzdžiui, kažką parodo, atneša žaislą ir pan.)? Susirūpinti reikėtų, kai 2 m. vaikas netaria prasmingų garsų, nebando mėgdžioti, atkaroti, o 3-4 m. amžiaus vaikas ne tik nekalba trumpais sakinukais, bet ir apskritai nesupranta kalbos.
Socialiniai įgūdžiai. Stambiosios motorikos vystymasis. Smulkiosios motorikos vystymasis. Kiti raidos ypatumai. Su specialistais konsultuotis reikėtų ir tuomet, jei vaikas nejaučia socialinių normų, negeba bendrauti su bendraamžiais, neturi savisaugos instinkto, turi nepagrįstų baimių ir t. Atsižvelgiant į būdingus simptomus.
Jie fiksuojami bendraujant su vaiku, jį stebint. Įtariant, kad vaiko raida yra sutrikusi, reikėtų kreiptis į vaiką prižiūrintį šeimos gydytoją ar pediatrą. Tačiau jei 7 m. ar vyresniam vaikui raida ir toliau vėluoja, diagnozė gali būti paliekama iki pat pilnametystės. Ateities prognozės labai priklauso nuo specialistų ir tėvų įdėto darbo, pastangų.