Jau devyniolika metų Lietuvoje šalia valstybinių vaikų globos įstaigų veikia SOS vaikų kaimas. Daugelis vilniečių veikiausiai esame pravažiavę pro šalį nesusimąstydami, kuo jis skiriasi nuo kitų globos namų, kaip verčiasi, kokias veiklas vykdo. Informacijos sraute jie lieka nepastebėtais vaikais.
Šiame straipsnyje panagrinėsime „SOS vaikų kaimų“ istoriją, veiklos principus ir konkrečius pavyzdžius, kaip ši organizacija keičia vaikų ir šeimų gyvenimus Lietuvoje.
SOS Vaikų Kaimų Istorija ir Filosofija
Kas sukūrė šią vaikų globos struktūrą ir kuo ji skiriasi nuo valstybinių vaikų globos įstaigų? SOS vaikų kaimų istorija prasidėjo 1949 m. Austrijoje. Pirmąjį kaimą įkūrė Hermannas Gmaineris.
Erika: H. Gmaineris sugalvojo sukurti vaikų kaimą, kadangi buvo pokario metas ir daugybė vaikų neteko savo tėvų. Dabar viskas kitaip - dauguma vaikų turi biologinius tėvus, bet dėl įvairių priežasčių šie negali jais pasirūpinti.
Tuo metu tai buvo revoliucingas žingsnis, visų pirma todėl, kad globa pradėjo remtis šeimos modeliu ir vaikai gyveno kuo artimesnėje šeimai aplinkoje su SOS mama. Biologiniai broliai ir sesės, nuo pat kaimų įkūrimo, gyvena kartu. Tai vėlgi buvo naujovė, nes anksčiau gyvavo praktika atskirti berniukus nuo mergaičių.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Kiekviena šeima rūpinasi savo nameliu, o kaimelis sukuria terpę bendruomeniškumui, kad vaikai jaustųsi, jog rūpinasi ne tik savo namų ūkiu, bet yra ir didesnės bendruomenės nariai.
Hermannas Gmaineris, SOS vaikų kaimų įkūrėjas
SOS Vaikų Kaimų Veikla Lietuvoje
Kitais metais bus jau dvidešimt metų, kai Lietuvoje įsikūrė pirmasis SOS vaikų kaimas. Šiuo metu dirbame keliomis kryptimis. Pirmiausia, žinoma, globojame vaikus, kurie gyvena šeimomis po 5-6 vaikus su SOS mama.
„SOS vaikų kaimai” yra paramos fondas, jau 30 metų Lietuvoje padedantis vaikams gyventi saugesnį ir laimingesnį gyvenimą. Fondas padeda daugiau nei 1000 vaikų Lietuvoje. Ši organizacija teikia ne tik materialinę paramą, bet ir psichologinę bei socialinę pagalbą, siekdama užtikrinti vaikams pilnavertę vaikystę ir ateitį.
„SOS vaikų kaimai” yra viena iš 24 naujienų portalo 15min projekto „Šiemet buvau geras“ globojamų gerumo organizacijų. Tai rodo, kad organizacija yra pripažinta ir vertinama visuomenės.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
SOS vaikų kaimas Lietuvoje
Pagrindinės veiklos kryptys:
- Globa šeimose: Vaikai gyvena šeimomis po 5-6 vaikus su SOS mama.
- Jaunimo namai: Kai vaikams sukanka 16 metų, jie iš kaimo persikelia į jaunimo namus. Tai kita pakopa, kurios tikslas - padėti įgauti būtiniausių savarankiško gyvenimo įgūdžių. Vaikų kaime nameliai tvarkosi atskirai, o jaunimo namuose akcentuojame bendruomeniškumą. Jaunimas su darbuotojais pats kuria gyvenimo taisykles, tvarkosi, gaminasi valgyti, apsipirkinėja, švenčia šventes, dalyvauja renginiuose.
- Pusiau savarankiško gyvenimo programa: Tai jaunuolių rūpyba, kai jie tampa pilnamečiais ir nebegyvena jaunimo namuose. Iš mūsų organizacijos jie iki 24 metų gauna paramą: padedame jiems apmokėti kambario nuomą, padengti medicinines išlaidas. Su šiais jaunuoliais taip pat palaikome ryšį, reguliariai susitinkame, konsultuojame, tiesiog bendraujame kviečiame į jaunimo namų ir vaikų kaimo šventes. Pusiau savarankiško gyvenimo programoje šiuo metu yra 10 jaunuolių, jie studijuoja kolegijose, universitetuose arba tiesiog dirba.
SOS Mamos: Misija ir Pašaukimas
Rasti tinkamas mamas - vienas iš mūsų organizacijos iššūkių, nes jos turi būti labai atsidavusios ir profesionalės. Tikrai ne kiekvienai tinka toks darbas. Dauguma moterų ateina vyresnio amžiaus, jau užauginusios savo vaikus. Atrankos procesas taip pat skiriasi nuo darbinimosi į kitas vietas, jos pusę metų atlieka bandomąjį laikotarpį, kai žiūrima, ar tikrai žmogui tinka šis darbas ir ar patinka, o tik tada priimamas sprendimas. SOS mamos turi išklausyti daug mokymų, tad tikrai nėra lengva susirasti tokių mamų. Pagal valstybės reikalavimus, visi tiesiogiai dirbantys su globojamais vaikais, t.y. ir SOS mamos, privalo turėti socialinio darbuotojo išsilavinimą.
Buvimo SOS tėvais darbu nelabai ir pavadinsi, tai greičiau misija, pašaukimas. Mamos gyvena kartu su vaikais kaip tikra šeima, nuo ryto iki vakaro, ir džiaugsme ir varge. SOS mama pirmoji susiduria su vaikų atsineštomis traumomis, įdeda daug pastangų, sveikatos, kol vaikai pradeda atsigauti. Būna, vaikas du-tris mėnesius nesugeba žodžio pasakyti - taip sudėtingai traumuotas.
Mamos vežasi vaikus ir į kaimus pas savo tėvus, vaikai realiai patiria gražias šeimyniškas akimirkas, kurios būna įprastose šeimose. Mamoms dar padeda vadinamosios „SOS tetos“.
Pagalba Jaunuoliams Įsilieti Į Darbo Rinką
Mūsų atveju pagrindinis skirtumas tas, kad vaikai labiau traumuoti, patyrę daug skaudžių išgyvenimų - netekę tėvų arba tėvai jų atsisakė. Tas įvykis lydi juos visą gyvenimą, o mūsų darbas - padėti jaunimui kuo lengviau susigyventi su ta trauma, priimti save tokį, koks yra, nekaltinti savęs, stengtis sėkmingai planuoti savo ateitį. Įvairios programos ir projektai orientuoti, kad suteiktų jiems įgūdžius, kurių trūksta - keltis laiku, laikytis susitarimų ir panašių dalykų. Tai, kas kitam jaunimui yra eilinė situacija, mūsų jaunuoliams dažnai sukelia stresą. Pavyzdžiui, atsiimti tapatybės kortelę, apsilankyti valstybinėse įstaigose, kalbėti oficialiai - visa tai jiems kelia įtampą, nes jie stokoja pasitikėjimo savimi. Tos skaudžios patirtys po to pasireiškia tokiais būdais, kaip pasitikėjimo stygius ir savęs nuvertinimas. Jie dažnai bijo sau kelti aukštesnius tikslus, apsiriboja minimumu.
Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią savižudybėms vaikų namuose
Paprastoje šeimoje tėvai rūpinasi savo vaikais - palaiko, padeda susirasti darbą. Mūsų jaunuoliais tikrieji tėvai nesirūpina, todėl tą darome mes. Siekiame, kad jie gautų realios darbinės patirties, pasiruoštų pokalbiams dėl darbo. Daugeliu atveju tokia pagalba atitinka paties verslo filosofiją, nes jie linkę duoti meškerę, o ne pravalgomą paramą.
Nuo 14 metų vaikus pratiname prie darbo. Vasaros metu jie tvarko kaimelio aplinką, vyresni dirba vasaros stovyklavietėje prie jūros. Vaikai gauna atlygį ir pirmą kartą susiduria su uždirbtais pinigais, mokosi atsakingai jais naudotis. Turbūt blogiausia, ką galėtume jiems padaryti - tai viską už juos nuspręsti ir parūpinti.
Ugdome supratimą, kad ne valstybė turi jais pasirūpinti, kad parama nenusileidžia iš dangaus. Pavyzdžiui, įtraukiame pačius jaunuolius į stovyklų organizavimą. Jie sudaro programą, valgiaraštį, paskaičiuoja pinigėlius, kad realiai pamatytų, kiek tai kainuoja ir kad nėra viskas labai paprasta. Pinigų visada nėra tiek, kiek norėtųsi, kad būtų, todėl reikia pasispausti.
Verslo Socialinis Atsakingumas
Bendras jausmas yra geras ir verslas tikrai supranta vaikų poreikius. Kasmet surenkame vis daugiau lėšų. Bendraujame ir su Lietuvos įmonėmis, ir su užsienio bendrovių padaliniais. Didesnės paramos visgi sulaukiame iš tarptautinių įmonių. Tai turbūt susiję ir su jų veiklos vertybėmis, ir su galimybėmis. Stengiamės, kad mūsų bendri projektai atitiktų ir dalyvaujančių įmonių vertybes bei strategijas. Esame iš dalies priklausomi nuo socialiai atsakingo verslo, nes be jo pagalbos negalėsime įveikti visų iššūkių.
Šiuo metu situacija tikrai nėra lengva, nes vykdydami programas tik 30 proc. reikiamų lėšų gauname iš valstybės. Likusią sumą turime surinkti patys. Jeigu anksčiau mums daug padėdavo tarptautiniai partneriai, Vokietijos gyventojai ir įmonės, dabar parama ženkliai mažėja ir 2020 m. turime tapti savarankiški, patys išsilaikyti.
Kompleksinė Pagalba Šeimai Vilniuje
Vilniaus SOS vaikų kaimas primena, kad nuo 2017 m. rudens vykdomas „Kompleksinių paslaugų šeimai teikimas Vilniaus mieste“ projektas, kurio tikslas - suteikti individualią, įvairiapusišką pagalbą krizę išgyvenančioms šeimos. Pagalba teikiama sostinėje gyvenančioms šeimoms, kasdien susiduriančiomis su įvairiais iššūkiais ir sunkumais - besilaukiančioms moterims, tėvams, auginantiems vaikus su negalia, šeimoms, slaugančioms artimuosius namuose, asmenims, turintiems problemų dėl narkotinių, kitokių psichotropinių medžiagų vartojimo ar azartinių lošimų, šeimoms, susiduriantiems su vaikų auginimo / auklėjimo sunkumais ir kt. Paslaugos kompensuojamos Europos Sąjungos fondų, todėl dalyviams yra visiškai nemokamos.
Socialinis Darbas: Įgalinimas ir Atsakomybė
Socialinis darbas visuomenėje atlieka itin svarbią funkciją - įgalina žmones savarankiškai įveikti sunkumus, didina jų ir visuomenės institucijų socialinę atsakomybę, prisideda prie visuomenės gerovės kūrimo ir žmogaus teisių užtikrinimo. Socialinio darbo programa parengta siekiant suteikti studentams žinias ir išugdyti įgūdžius, reikalingus socialinei aplinkai keisti, darant ją palankesne asmeniui ir šeimai, padėti žmogui prie aplinkos prisitaikyti ir keistis pačiam, kad stiprėtų jo galios savarankiškai įveikti gyvenime sutinkamus sunkumus, o taip pat ir pasinaudoti visuomenės teikiama pagalba.
Organizacinė Struktūra ir Vertybės
Mūsų kasdienio darbo tikslas - laimingi vaikai, augantys visavertėse šeimose. Esame išskirtinė organizacija, prisiimanti visą atsakomybę rūpintis vaiku nuo gimimo iki savarankiško gyvenimo pradžios. Esame vaikų užtarėjai, todėl siekiame, kad Lietuvoje ir visame pasaulyje būtų paisoma vaikų teisių. Vadovaujamės „Alternatyvios vaikų globos gairėmis“ ir Jungtinių Tautų vaikų teisių konvencija, todėl įsipareigojame rūpintis visais vaikais, bet ypatingą dėmesį skiriame tiems, kurių gerovei iškyla pavojus.
Esame socialiai atsakinga organizacija, neliekanti abejinga didžiausioms šiuolaikinio pasaulio problemoms - vartotojiškumui ir taršai. Reaguodami į tai, kad pasaulyje nuolat išmetami dideli maisto bei vartojimo prekių kiekiai, diegiame atsakingo vartojimo kultūrą: kokybiškiems daiktams, rūbams randame naujus namus paslaugų gavėjų šeimose, nešvaistome maisto, įtraukiame darbuotojus į tvarumo iniciatyvas. Veikdami laikomės skaidrumo principų. Tai - neatskiriama mūsų organizacijos kultūros dalis.
Užtikrinti programų, darbuotojų, partnerysčių lyderystę, kuri būtų paremta skaitmeninėmis priemonėmis bei pagrįsta organizacine kultūra, skatinančia kiekvieną vaiką ir jaunuolį tapti stipresniu ir turinčiu saugius namus. Stiprinti organizacijos tvarumą. Dirbame tam, kad kiekvienas vaikas ir jaunuolis galėtų saugiai augti bei kurti ateitį mylinčioje šeimoje. Puoselėjame ilgalaikius ryšius su vaikais, jaunuoliais, šeimomis, rėmėjais ir bendruomenėmis, kurių dalis esame. Priimame naujoves, mokomės, atrandame, pritaikome bei diegiame inovatyvias paslaugas jų gavėjams. Atsižvelgdami į geriausius paslaugų gavėjų interesus, įgyvendiname tvarius pokyčius visuomenėje. Išmintingai, pagarbiai ir atsakingai naudojame visas mums suteiktas lėšas bei turimus išteklius. Nuo 1949 metų dirbame taip, kad gautume ir išlaikytume bendruomenių, rėmėjų, valstybinių organizacijų ir kitų mūsų misiją remiančių partnerių pasitikėjimą.
Kurdami ilgalaikius ryšius su organizacijos paslaugų gavėjais, rėmėjais, partneriais ir bendruomenėmis, prisiimame atsakomybę ir vykdome įsipareigojimus kartu.
"SOS vaikų kaimų" misija ir veikla
„SOS vaikų kaimai“ - tai nepriklausoma nevyriausybinė vaikų gerovės organizacija, suteikianti jaukius namus našlaičiams bei tėvų paliktiems vaikams ir padedanti socialinės rizikos šeimoms. Organizacija teikia laikinosios, nuolatinės, palydimosios globos, individualios pagalbos šeimai paslaugas, moko tėvystės įgūdžių, ruošia įtėvius ir globėjus.
Vienas iš svarbiausių organizacijos tikslų - užtikrinti vaikams šeimynišką aplinką ir šilumą. Vaikai gyvena SOS kaimuose įsikūrusiose šeimose, globojami profesionalių Mamų ir Tetų. Tai leidžia jiems jaustis saugiai ir mylimiems, o patirtų traumų pasekmės gydomos.
Justinos ir Birutės istorija
Pirmiausius penkerius savo gyvenimo metus Justina bijojo visko: neturėjo nė vieno draugo, nemokėjo bendrauti, nedrįsdavo pakelti šviesiaplaukės galvelės, jei kas ją užkalbindavo. Augdama griūvančioje, vėjo kiaurai perpučiamoje troboje su bedarbe mama ir smurtaujančia bei nuo alkoholizmo kenčiančia močiute ji matė vien liūdesį ir skurdą.
Tačiau šiandien viskas - kitaip: Justina šypsosi, lanko darželį, mielai bendrauja ir kartais net pati užkalbina nepažįstamuosius. 30-metė Birutė - mylinti ir gero linkinti Justinos mama, tačiau tinkamai pasirūpinti mažyle jai pavyksta ne visada. Birutė ne visuomet žino, kaip vaiką aprengti, kad nesušaltų, kaip gydyti susirgus ar kiek Justina svėrė vos gimusi. Mamai šiandien tenka mokytis paprasčiausių įgūdžių, leisiančių jos dukrelei augti saugiai ir laimingai. Griūvanti trobelė gyventi netiko ne tik dėl kiaurus metus pro išklypusius langus ir duris ją košiančių vėjų bei to, kad ji stovi laukuose, toli nuo bet kokios civilizacijos, bet ir dėl kartkartėmis ten pagyventi sugrįžtančios Birutės motinos.
„Visi žinojome savo užduotį: turime užtikrinti Justinai laimingą vaikystę ir pilnavertę ateitį. Jai reikėjo visko mokytis nuo pradžių: bendrauti, draugauti, reikšti emocijas. Jai reikėjo draugų, saugios aplinkos, įprastų, reguliarių veiklų.
Taigi, „SOS vaikų kaimų“ surengto palaikymo koncerto metu gautų neabejingų žmonių aukų bei rūpesčio dėka Justina ir jos mama perkeltos į Šiaulius, kur mergaitė pirmąkart išsiruošė į vaikų darželį. Šiandien Justina jame - jau kelis mėnesius. Per juos mažylė pasikeitė neatpažįstamai: iki tol nė akių nepakeldavusi, šiandien ji šypsosi, čiauška, žaidžia su bendraamžiais ir kasdien išmoksta ko nors naujo. Intensyviai prižiūrima „SOS vaikų kaimų“ socialinės darbuotojos ir vaikų darželio darbuotojų, Justina pamažu atgauna vaikystę, kuri iš jos buvo taip nepelnytai atimta.
„SOS vaikų kaimai“ susisiekė su Lietuvos Darbo birža ir bendromis pastangomis ėmė ieškoti Birutei darbo. Tačiau neturint jokių įgūdžių ieškoti darbo - nelengva. Birutei sudėtinga dalyvauti pokalbiuose dėl darbo, punktualiai juose pasirodyti ir pristatyti savo gebėjimus. Tik milžiniškos visų ja besirūpinančių žmonių - Šiauliuose šeimą globoti ėmusios geradarės Agnės, Darbo biržos specialisčių, „SOS vaikų kaimų“ atstovių - dėka moteris dar nėra išbraukta iš Darbo biržos sąrašų.
Už tai, kad galiausiai išsikraustė iš lūšnelės laukuose ir atsidūrė Šiauliuose, Justina ir Birutė labiausiai turėtų dėkoti geradarei Agnei Lengvinaitei. Agnę sujaudino „SOS vaikų kaimų“ surengto koncerto metu pristatyta Justinos istorija, moteris ėmė apie ją pasakoti savo draugams ir ieškoti įvairiausios paramos mažylei. Taip atsirado Agnės draugei priklausantis butas Šiauliuose, kuriame šiuo metu mergaitė su mama yra apsistojusios. Moteris mėgino ir rasti darbą Birutei - siūlė jai plauti indus greta namų esančiame Agnės draugo restorane.
Pasak socialinės rizikos šeimomis besirūpinančios bei laimingą ir saugią aplinką šeimoje vaikams užtikrinti siekiančios organizacijos „SOS vaikų kaimai“ vadovės L. Pakalkaitės, vaikystėje patirtas nuoskaudas, engimą ar nepriežiūrą atitaisyti suaugus - itin sunku. L. Pakalkaitė akcentuoja ir bendruomenės įsitraukimo į problemos sprendimą svarbą. Šiauliuose Agnė subūrė tą rūpestingą ir padėti šeimai išlipti iš duobės norinčią bendruomenę, kurios iki tol taip trūko Justinos gerovei.
Kaniterapija kaip pagalbos būdas
Spalio mėnesį Lietuvoje startavo socialinė iniciatyva, kurios tikslas - užtikrinti tęstinius terapijos su šunimis užsiėmimus vaikams, kuriais rūpinasi organizacija „SOS vaikų kaimai Lietuvoje“. Kaniterapija padeda smurtą patyrusiems bei apleistiems vaikams ir yra taikoma nuo 2014 metų.
„Dauguma mūsų globojamų vaikų savoje aplinkoje patyrė ar patiria socialinę atskirtį, nepriteklių, smurtą ir nepriežiūrą. Nemažai jų yra apleisti biologinių tėvų. Šie vaikai gyvena SOS kaimuose įsikūrusiose šeimose, globojami profesionalių Mamų ir Tetų - taip jiems užtikrinama šeimyniška aplinka ir šiluma, tačiau patirtų traumų pasekmės gydomos labai sunkiai. Kaniterapija - efektyvus užsiėmimas, tačiau ji turi būti nuolatinė.
Utenos vaikų globos namų istorija
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Utenoje dvarininko J. Balcevičiaus dv. buvo našlaičių prieglauda, kurią finansavo aps. valdyba. Vėliau dv. centrą ir našlaičių prieglaudą perėmė „Saulės" d-ja, o 1932 m. - aps. valdyba, pavesdama čia dirbti vienuolėms, atvykusioms iš Marijampolės: Juozapai Kibelaitei (vedėja), Zuzanai Janušaitytei (buhalterė), Valerijai Bernotaitei (šeimininkė), Angelei Micevičiūtei (auklėtoja). Šie vaikų namai buvo perpildyti - juose gyveno apie 50 mažų ir didelių vaikų, su kuriais dirbo tik viena auklėtoja.
Pokario metais raj. švietimo skyrius ieškojo patalpų, kur būtų galima apgyvendinti ikimokyklinio amžiaus vaikus. Tam tikslui tiko netoli miesto esąs Jasonių dv., kurio savininkas Kazys Matulionis, 1947 m. išvykdamas į JAV, pastatus padovanojo vaikams pokario metais likusiems be artimųjų. Čia 1947 m. ir įsikūrė 2-ji vaikų namai, kuriuose apsigyveno 25 ikimokyklinio amžiaus vaikai. Direktore buvo paskirta Ona Gasiūnienė.
1991 m. balandį iš Jasonių vaikų namų auklėtiniai persikėlė į naujus vaikų globos namus Atkočiškio k., šalia Utenos. Čia buvo 7 auklėtinių šeimos, kuriose broliai ir seserys gyveno kartu, nežiūrint jų amžiaus ir lyties. Jie mokomi dirbti ir gyventi savarankiškai, ruošiami adaptuotis visuomenėje. Anksčiau auklėtiniai vaikų globos namuose būdavo mokomi vietoje, o nuo 1992 m. jie pradėjo lankyti bendrojo lavinimo mokyklas ir popamokinės veiklos užsiėmimus.
Nuo 1995 m. vaikų globos namams, kurie buvo pavaldūs Utenos apskrities viršininko administracijai, vadovavo direktorė L. Jovarienė. Buvo skatinami individualūs vaikų sugebėjimai, stengiamasi, kad dauguma auklėtinių turėtų globėjus, pas kuriuos galėtų praleisti savaitgalius ir atostogas. Patys nuoširdžiausi globėjai - D. Tutinienė, St. Žvynienė, O. Jolanskytė. Buvo palaikomi glaudūs ryšiai su užsienio labdaros organizacijomis ir išeivijos lietuviais Valdu Ruzgumi, Karla ir Romualdu Siniais.
1998 m. vaikų globos namuose gyveno 82 auklėtiniai: 9 našlaičiai, 17 netekę tėvų globos, 13 kuomet vienam iš tėvų atimtos teisės, 43 iš asocialių šeimų.
Jaunimo Namai: Pasiruošimas Savarankiškam Gyvenimui
Sulaukus pilnametystės kiekvienas patiria aibę naujų patirčių: baigia mokyklą, pradeda ieškoti studijų krypties, išsikrausto iš tėvų namų, persikelia į naują miestą. Natūralu, kad šiame pokyčių etape kyla įvairiausių jausmų, todėl neretai patarėjų ir palaikytojų vaidmenį atlieka tėvai, padedantys susitvarkyti su užgriuvusiomis suaugusio žmogaus atsakomybėmis. Tačiau ką daryti tiems jaunuoliams, kurių gyvenimai susiklostė kitaip - jie užaugo globos namuose, apsupti darbuotojų, o ne tėvų? Dažnas iš vaikų globos namų išėjęs pilnametis atsiduria kryžkelėje - jis lieka vienas ir nė nenumano, nuo ko turėtų pradėti.
Organizacija vykdo jaunimo programas, turi Jaunimo namus.
Jaunimo namų programų dalyviai - tai 18-os sulaukę arba savarankišką gyvenimą pradėti nusprendę jaunuoliai. Juose jiems padedama įgyti išsilavinimą, įsitvirtinti darbo rinkoje.
Persikraustę į Jaunimo namus jaunuoliai įgauna daugiau laisvės, tačiau tuo pačiu užkrenta ir naujų atsakomybių. Jis turi mokytis, vėliau ieškoti darbo ir po truputį mokytis gyventi savarankiškai.