Šiame straipsnyje nagrinėjamas įvertinimo proceso socialiniame darbe teorija bei praktiniai socialinio darbo metodai, taikomi dirbant su socialinės rizikos šeimomis. Būtent tinkamas įvertinimo teorijos socialiniame darbe supratimas ir gebėjimas perteikti pagrindinius teorinius principus praktikoje tikslingai taikant praktinius įvertinimo metodus, atliepia tikslinės grupės poreikius bei padeda siekti užsibrėžto tikslo ir teigiamo pokyčio.
Socialiniame darbe žaidimų terapija taikoma kaip sociokultūrinė paslauga vaikų užimtumui organizuoti, tačiau ir kaip socialinę realybę transformuojantis socialinis veiksmas. Žaidimų terapija skirta vaiko pažinimui, identifikuojant vaikų problemas, įgalinant vaiką per dalyvavimą socialinės realybės konstravime, ugdytis socialinius įgūdžius bei socialinį atsparumą neigiamai socialinei įtakai.
Pasirinkto metodo taikymas arba metodų sujungimas priklauso nuo tam tikrų veiksnių: tikslinės grupės, teikiamų paslaugų, siekiamo tikslo, supančios aplinkos, darbuotojo kompetencijų, tikslinės grupės poreikių bei kt. Straipsnyje apžvelgiamas kombinuotasis įvertinimo metodas arbą instrumentas, kuris yra paremtas šeimos ekologinio žemėlapio, kitais sociometriniais situacijos įvertinimo bei stiprybių/trukdžių identifikavimo metodais.
Aptariamas metodas naudojamas įvertinimo etape pasitelkiant meninį ir platesnį negu braižymo naudojimo būdą. Klientai dalyvauja įvertinimo etape ir patys kuria savo šeimos ekologinį žemėlapį naudodamiesi pagalbinėmis priemonėmis ir tokiu būdu kartu su socialiniu darbuotoju kuria naratyvą, apibūdinanti kliento ir aplinkos santykius, apibrėžia stiprybes ir silpnybes bei įvardina sunkumus ir problemas, kurias klientas įgalinamas spręsti sudarant ir įgyvendinant individualų šeimos vystymosi planą.
Straipsnyje aptariamas įvertinimo metodas yra sukurtas praktinio indukcinio metodo pagrindu, atsižvelgiant bei inkorporuojant įvertinimo teorijos socialiniame darbe pagrindinius principus ir rekomendacijas. Šis metodas yra adaptuotas darbui su socialinės rizikos šeimomis ir iš esmės gali tapti puikiu kasdienio socialinio darbo įrankiu, padėsiančiu sukurti gerus santykius su klientu, grįstus abipusiu pasitikėjimu, skirtybių pripažinimu ir konstruktyviu bendradarbiavimu. Instrumento pagalba darbuotojas, kartu su klientu, kuria naratyvą, tai yra bendrą kliento šeimos ir socialinės problemos įvertinimą, kuris padeda atskleisti (tiek darbuotojui, tiek klientui) problemos kontekstą, stiprybes bei trukdžius, įvertinti turimus resursus ir galimybes.
Taip pat skaitykite: Svarbu: jaunimo socialinė sveikata ir jos ugdymas
Remiantis tyrimų duomenimis, žaisdami vaikai jaučiasi laimingesni, labiau atsipalaidavę, juos supa geresnės emocijos, tačiau tuo pačiu konstruojama realybė, leidžianti pereiti nuo „tylos kultūros“ prie „balso kultūros“.
Socialinio darbo lauke nuolatos ieškomi būdai, metodai, kurie atspindėtų vaiko transformaciją per praktiką arba kitaip socialinės realybės keitimą per dalyvavimo joje procesus. Vienas tokių metodų yra žaidimų terapija, kuri turi daugybę teigiamų poveikių, pavyzdžiui, lavina pažintinius, motorinius, intelektinius gebėjimus ir kt. Žaidimų terapija - tai progresyvus vaiko ir suaugusiojo bendravimas (per)kuriant santykius, kurie yra neatsiejami nuo sėkmingo darbo su vaiku socialinio darbo srityje (Senko, Bethany, 2019). Įvairios mokslo teorijos žaidimų terapiją akcentuoja kaip reikšmingą vaikų savirealizacijai, socialiniam mokymui(si), kūrybiškumui, tyrinėjimui, savireguliacijai ir fiziniams įgūdžiams, o tai padeda vaikams efektyviai įsitraukti į socialinės realybės konstravimą per dalyvavimą (Mostafazadeh et al., 2022).
Dažnai visuomenėje asmens išskirtinumas nėra pateisinamas dėl įvairių istorinių, politinių ar kultūrinių kontekstų. Individualumas yra priimtinas kol asmuo yra mažoje socialinėje ląstelėje, todėl įvairovę atstovaujančiam asmeniui pakliuvus į socialinių struktūrų ir galios disbalansą, iškyla dvejopa situacija. Pirmiausia, nelygiaverčiai santykiai sukuria „tylos kultūrą“, t. y. neigiamą ir pasyvų savęs suvokimą (Freire, 1967). Antruoju atveju, pasitelkiant žaidimų terapiją, kaip edukaciją, engiamieji ugdosi kritinį mąstymą ir formuojasi kritinis sąmoningumas. Blalock, Lindo, Ray (2019) žaidimų terapiją įvardija kaip neverbalinės kalbos įrankį asmenims, kurie bijo išreikšti savo jausmus ar negali atskleisti savo asmeninę patirtį, ji padeda suprasti asmens vidinį pasaulį ir kritinį sąmoningumą.
Žaidimas gali būti pateikiamas ir kaip socialinio veiksmo forma, kuomet vaikas įgalinamas įgyti kompetencijas, mažinamas socialinis deficitas ir kuriama saugi aplinka transformacijai per praktiką (Acar, 2020). Socialiniu veiksmu grįstam mokymuisi būdinga kritinio sąmoningumo mokymosi praktika, kurioje kuriasi erdvė alternatyvių žinių atpažinimui ir ugdymui (Giroux, 1988).
Žaidimų terapijos naudą tyrinėjo Leob et. al. (2021), pasitelkę dviejų savaičių kasdieninę intervenciją, kuriose vaikams buvo taikytas žaidimų terapijos metodas. Tyrime dalyvavo vaikai, kurie išsiskyrė sudėtingu elgesiu ir kalbos sutrikimais. Tyrimo rezultatai parodė, kad vaikai patobulino savo bendravimo įgūdžius, išmoko sudaryti ilgesnius ir labiau suprantamus sakinius bei pagerino savo elgesį. Halfon et al. (2021) analizavo žaidimo terapijos metodo veiksmingumą. Taikant stebėjimo metodą, kuriame dalyvavo vaikai nuo 4 iki 10 metų, mokslininkai išskyrė pagrindinius jausmus, kurie supa vaikus terapijos metu: pyktis, vienatvė skausmas, liūdesys ar verksmo išraiška. Šie jausmai dažniausiai pasireiškia, kai bendraujant su vaikais yra paliečiamos socialiai jautrios temos.
Taip pat skaitykite: Praktinis Gudzinskienės modelis
Tarptautinėje praktikoje žaidimų terapija tampa vis labiau vertinama, kaip veiksmingas psichosocialinis gydymo būdas. JAV, Kanadoje ir Pietų Afrikoje žaidimų terapija yra plačiai pripažintas socialinio darbo metodas dirbant su vaikais (Parson et al., 2015). Lietuvių mokslo erdvėje žaidimų terapija įvardijama kaip metodas, padedantis įveikti socialinius sutrikimus ir ugdyti socialinį atsparumą, esantiems engiamojo pozicijoje - atskirtiems ar atsiskyrusiems, nuo bendraamžių, linkusiems į deviacinį elgesį ar turintiems santykių problemų su šeimos nariais.
Nors žaidimų terapija pripažįstama kaip veiksmingas metodas, kuris leidžia sustiprinti vaikų socialinius gebėjimus ir emocinę gerovę, vis dar trūksta empirinių tyrimų, analizuojančių jos taikymą vaikų dienos centruose socialinio atsparumo ugdymo kontekste. Šis tyrimas siekia užpildyti šią žinojimo spragą, atskleisdamas, kaip žaidimų terapija padeda identifikuoti vaikų socialinius poreikius, o taip pat transformuoja jų socialinę realybę, ugdo kritinį sąmoningumą bei skatina aktyvų socialinį dalyvavimą.
Tyrimo tikslas - išanalizuoti kaip žaidimų teorijos taikymas vaikų dienos centre padeda transformuoti vaikų socialinę realybę, atpažinti jų poreikius ir stiprinti socialinį atsparumą, skatinant kritinį mąstymą ir socialinį dalyvavimą.
Probleminiai tyrimo klausimai: Kaip žaidimų terapijos taikymas transformuoja vaikų dienos centro lankytojų kuriamą socialinę realybę?
Viena iš pirmųjų autorių pradėjusių kalbėti apie žaidimų terapijos svarbą buvo Axline (1969). Mokslininkė teigė, kad žaidimas vaikui yra gyvybiškai svarbus ir tai yra galimybė išreikšti savo baimes, vienišumo, nepakankamumo, nesėkmės jausmus. Tačiau žaidimas nereiškia vaikui vien tik smagiai praleisto laiko. Per žaidimų terapiją, žaidimas tampa labai svarbiu įrankiu, padedančiu vaikui įveikti psichosocialines problemas, nes socialinė kompetencija, įgyta vaikystėje nulemia kaip vyresniame amžiuje asmuo prisitaiko prie socialinių aplinkybių (Gudžinskienė, Burvytė, Barkauskaitė, 2017). Kiekvienas vaikas žaisdamas mokosi saviraiškos, ugdosi socialinius ir bendravimo įgūdžius, mokosi sprendimų priėmimo, eksperimentavimo aplinkoje bei žmonių pažinimo.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Kitaip tariant, žaidimas apibrėžiamas per ugdymą ir pramogą (angl. Edutainment), kurio tikslas, suteikti vaikui galimybę (per)kurti gyvenimo vertę, naudojant edukacinius išteklius ir metodus bei smagiai leisti laiką, kuriant socialinę realybę ir įgyjant patirties. Landreth (2001) pabrėžia, kad žaidimų terapija socialiniame darbe naudojama dėl įvairių priežasčių. Ji pritaikoma vaikams, kurie yra patyrę smurtą (psichologinį, seksualinį, fizinį), agresyvaus elgesio vaikams, asmenims, turintiems autizmo spektro sutrikimą, nuolat sergantiems vaikams, taip pat siekiant stiprinti jų socialinį atsparumą neigiamai socialinei aplinkai.
Jaunimas, kuris neturi tokių pačių startinių galimybių kaip jų bendraamžiai, dažnai susiduria su sunkumais plėtojant socialinius įgūdžius ir kompetencijas. Šias kliūtis lemia įvairūs veiksniai: nepalankios gyvenimo sąlygos, ekonominiai sunkumai, sveikatos sutrikimai, vaiko negalia arba negalia šeimoje. Tokios aplinkybės mažina socialinį atsparumą ir didina socialinės atskirties riziką. Mažiau galimybių turintis jaunimas dažniausiai nagrinėjamas trijose pagrindinėse srityse: švietimo, sveikatos priežiūros ir teisėsaugos. Švietimo kontekste dažnai akcentuojamas pamokų nelankymas, motyvacijos stoka bei mokytojų autoriteto nepaisymas. Sveikatos priežiūros sistemoje išryškėja problemos, susijusios su fizine ir psichikos sveikata, priklausomybėmis bei rizikingu seksualiniu elgesiu. Tuo tarpu teisėsaugos institucijos šią jaunimo grupę dažnai vertina per deviacijos ar nusikalstamos veikos prizmę (Lisauskienė, Aleksienė, Štuopytė, 2018).
Raudeliūnaitė, Paigozina (2009) teigia, kad didelė dalis vaikų, gyvenančių šeiminiuose namuose, nesugeba spręsti konfliktų, jiems trūksta komunikacinių įgūdžių ir empatijos. Gerai išlavinti socialiniai įgūdžiai asmenims padeda labiau pasitikėti savimi, spręsti problemines situacijas. Vaikų dienos centruose socialiniai darbuotojai teikia kompleksinę pagalbą vaikams, patiriantiems socialinę riziką. Ši pagalba apima prasmingo laisvalaikio organizavimą po pamokų, socialinių įgūdžių lavinimą bei emocinės gerovės stiprinimą. Tokios priemonės ne tik mažina socialinę atskirtį, bet ir ugdo socialinį atsparumą, suteikiant galimybes įveikti nepalankias gyvenimo aplinkybes. Dalyvavimas vaikų dienos centro veiklose veikia kaip transformuojanti socialinė praktika, kuri skatina vaikus dalyvauti bendruomeniniame gyvenime, stiprinti pasitikėjimą savimi ir kritinį sąmoningumą.
Vaikų dienos centruose dažniausiai teikiamų sociokultūrinių socialinių paslaugų yra žaidybinės veiklos, kurios organizuojamos 1-2 kartus per dieną (Gudžinskienė, Raudeliūnaitė, Uscila, 2016). Per žaidimus grupėje sukurta natūrali socialinė aplinka suteikia galimybę tuos įgūdžius ugdyti. Žaidimų metu vaikai mato bendraamžių elgesį ir emocines reakcijas, mokosi per stebėjimą bei socialinį modeliavimą. Tokia aplinka skatina tarpusavio sąveiką, kurioje reikšmingą vaidmenį atlieka verbaliniai paskatinimai - pagyrimai, padrąsinimai ir kt. Vaikai vieni kitus motyvuoja, suteikia grįžtamąjį ryšį, o tai sudaro sąlygas savirefleksijai, savęs ir kitų įsivertinimui, taip stiprinant socialinius bei emocinius gebėjimus (Schaefer, Reid, 2000). Žaidimo terapija kuri yra taikoma grupėje padeda pamatyti kokias asmenines savybes turi ir kokiomis pasižymi kiti vaikai (Dvarionas, 2002). Grupė sukuria terpę, kurioje visi yra skirtingi, o savybės ir sąveikos stiliai yra išskirtiniai.
Į veiksmą orientuoto požiūrio tikslas yra mokyti socialinius subjektus sutelkti dėmesį į socialinį veiksmą, kuriame subjektas veikia kartu su kitais (Acar, 2020). Socialiniu veiksmu pagrįsto mokymosi tikslas yra veiksmingai socialinės realybės keitimas per dalyvavimą procese. Socialiniu veiksmu pagrįstam mokymuisi yra būdingi penki pagrindiniai procesai: mokymosi praktikos kūrimas; alternatyvių žinių atpažinimui erdvės suteikimas; įsitraukimas į tarpkultūrinį ir etninį dialogą; galios santykių demonstravimas ir įgalinimas; socialinės veiklos skatinimas (Giroux, 1988).
Socialinis įgalinimas tai savarankiškumo, galios, pasitikėjimo savimi ir kitų svarbių priemonių skirtų kritinio sąmoningumui kūrimo procesas. Socialinis įgalinimas gali vykti tiek individualiu, tiek kolektyviniu lygmenimis. Socialinis įgalinimas socialinio veiksmo kontekste išryškėja kaip vidinių ir išorinių išteklių įgijimas, sugebėjimas kontroliuoti ir (per)kurti savo socialinę aplinką. Įgalinimas kolektyviniu lygmeniu dažniausiai pasireiškia organizacijose, institucijose, kai „nutylėtų balsų“ asmenų grupėms padedama pasiekti visiems prieinamų ir suprantamų išteklių, švietimą, geresnį savęs vertinimą, pasitikėjimą bei ekonomines galimybes. Žaidimų terapija vienas iš būdų, taikomų socialiniame darbe, šiems įgūdžiams ugdytis (Blalock, Lindo, Ray, 2019).
Tyrimo tikslui įgyvendinti pasirinktas kokybinis tyrimas, taikant pusiau struktūruoto interviu ir stebėjimo metodus. Šios tyrimo strategijos pasirinkimas reiškia, kad visi rezultatai yra pagrįsti tvirtais įrodymais, surinktais tyrėjų, iš realios patirties ir stebėjimų. Kokybiniai tyrimai atliekami natūraliose aplinkose, kur stebimi konkretūs tiriami reiškiniai (Flick, 2009). Tyrime dalyvavo socialiniai darbuotojai, dirbantys vaikų dienos centre, turintys darbo patirties taikant žaidimų terapijos metodą su vaikais ir vaikai lankantys vaikų dienos centrą, kuriame taikomas žaidimų terapijos metodas. Pagrindinis atrankos kriterijus - tai žaidimų terapijos, kaip sociokultūrinės paslaugos taikymas vaikų dienos centre, siekiant ugdyti vaikų socialinius įgūdžius.
Vienas iš šio kokybinio tyrimo duomenų rinkimo metodu pasirinktas pusiau struktūruotas interviu, kuris, anot Marshall et al. (2021), yra priimtiniausias atliekant kokybinius tyrimus. Kvale (2007) pažymi, kad kokybiniai interviu leidžia surinkti giluminius, su kontekstu susietus, atvirus tyrimo dalyvių atsakymus, išreiškiančius jų požiūrius, nuomones, jausmus, mintis, žinias, patirtį. Šio tyrimo tikslas - išanalizuoti kaip žaidimų terapijos kaip sociokultūrinės paslaugos taikymas vaikų dienos centre padeda transformuoti socialinę realybę, įgalinant vaikus dalyvauti jos konstravime, identifikuojant vaikų problemas, ugdant vaikų socialinius įgūdžius ir socialinį atsparumą.
Tyrimo objektas - žaidimų terapijos taikymas vaikų dienos centre. Tyrimo metu atlikti trys pusiau struktūruoti interviu, leidžiantys išanalizuoti kontekstą ir pasitelkti reiškinio interpretaciją. Pusiau struktūruoto interviu duomenims analizuoti buvo taikoma kokybinė turinio analizė, tyrimo duomenys, pasitelkus interpretaciją, analizuojami, taip pagrindžiant išskirtas kategorijas, subkategorijas, teorinį kontekstą. Darbuotojų patirtys yra svarbiausia šios kokybinės turinio analizės dalis. Pasak Marshall et al. (2021), kokybinė turinio analizė palengvina konteksto prasmės tekste suvokimą, o atlikdami turinio analizę tyrėjai, interpretuodami surinktus duomenis, siekia apibūdinti veiksmus, tarpusavio ryšius, motyvaciją bei sampratas esant konkrečiam kontekstui.
Siekiant ištirti reiškinį, taip pat taikytas stebėjimo metodas, kuris sudarė sąlygas geriau pažinti tyrimo dalyvius, gauti kuo tikslesnę informaciją, kitokią nei įmanoma atskleisti pasitelkus pusiau struktūruoto interviu metodą. Naudojant stebėjimo metodą duomenys nepriklausė nuo tyrimo dalyvių atsakymų į užduodamus klausimus ir suteikė galimybę tirti daugiau tyrimo dalyvių vienu metu. Šio tyrimo tikslas - išanalizuoti kaip vaikai dalyvauja žaidimų terapijoje vaikų dienos centre, kuri pasitelkiama kaip socialinis veiksmas konstruojant socialinę realybę, leidžiančią pereiti nuo „tylos kultūros“ prie „balso kultūros“ ugdant socialinius įgūdžius ir socialinį atsparumą neigiamai socialinei įtakai.
ŽAIDIMŲ TERAPIJA – KAS TAI?
tags: #gudzinskiene #negalejimas #socialinio #darbo #teorijos #perkelti