Globos namų veiklos pobūdis - grupinių gyvenimo namų principu organizuojama ilgalaikė ir trumpalaikė socialinė globa be tėvų globos likusiems vaikams.
Pagrindiniai vaikų globos namų tikslai - užtikrinti globojamam (rūpimam) ir laikinai globos namuose apgyvendintam vaikui globos (rūpybos), socialinės, ugdymo (mokymo, lavinimo ir auklėjimo) paslaugas, sudaryti kitas jam tinkamas sąlygas ir palaikyti aplinką, kurioje jis galėtu augti, vystytis, ir tobulėti, pasiruoštų savarankiškam gyvenimui visuomenėje.
Praktiką atlikau Kauno „Atžalyno“ vaikų globos namuose. Šiuo metu Kauno „Atžalyno“ vaikų globos namuose gyvena 65 vaikai.
Atlikdama praktiką, daug bendravau su „Atžalyno“ globotiniais, kalbėjausi, žaisdavau, padėdavau apsirengti ir nusiprausti. Teko rūpintis buitiniais dalykais. Vykdavau į prekybos centrą parvežti reikalingų daiktų.
„Atžalyno“ gyventojai turi jaukias patalpas. Stiprioji pusė ir yra draugiška bei pagarbi atmosfera ir, beje, stipri materialinė bazė. Vaikai čia jaučiasi kaip namie. Tačiau pastebėjau, kad ne visada pasirūpinama, jog užtektų higienos priemonių, ne visada jų būna pakankamai nuperkama.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Savanorių veikla vaikų globos namuose
Ši organizacija - tai aktyvi, ilgalaikė savanorystė, kviečianti įsitraukti į humanitarinę veiklą vaikų globos namuose, dienos centruose bei socialinę riziką patiriančiose šeimose, kurios tikslas - prisidėti prie tvarios visuomenės ir aplinkos kūrimo, padėti vaikams ir jaunuoliams, patiriantiems socialinę atskirtį, (re)integruotis į švietimo sistemą, darbo rinką bei visuomeninį gyvenimą.
Organizacija "Ne imti, bet duoti" vienija savanorius Vilniuje, Kaune ir Panevėžyje. Didžiąją jų dalį sudaro aukštųjų mokyklų studentai, mažesniąją - moksleiviai bei vyresnio amžiaus žmonės.
Savanoriu tapti gali asmenys, sulaukę 16 metų. Savanorystės kelią sudaro keli pagrindiniai etapai: anketos užpildymas „Ne imti, bet duoti“ internetinėje svetainėje, dalyvavimas informaciniame susitikime, kurio metu pristatomas veiklos pobūdis bei įsipareigojimai.
Su kiekvienu norinčiu savanoriauti vyksta individualus motyvacinis pokalbis, o atranką praėję savanoriai dalyvauja metiniuose savanorių mokymuose, kurių metu jiems suteikiamos bazinės žinios apie darbo su jaunuoliais specifiką ir ypatumus.
Savanoris turi reguliariai susitikti su jaunuoliu visus mokslo metus, dalyvauti kvalifikacijos kėlimo kursuose, seminaruose, paskaitose ir kituose kompetencijų ir įgūdžių ugdymo užsiėmimuose.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Organizacija plėtoja įvairias veiklas be tiesioginio vaikų mokymo:
- Kiekvieną rugsėjį organizuojami metiniai savanorių mokymai, kuriuose savanoriai pasisemia naujų žinių ir įgūdžių.
- Organizuojame edukacinius ir pramoginius renginius vaikų globos namuose ir dienos centruose: kalėdines vakarones, kurių metu vaikai ir savanoriai keičiasi dovanomis, bendrauja, užsiima įvairiomis veiklomis, pavyzdžiui, kepa sausainius, mokosi pakuoti dovanas ir pan.
- Taip pat organizuojame mokslinius renginius, kurių metu chemijos, biologijos, fizikos sričių specialistai kartu su vaikais atlieka įvairius eksperimentus, veda paskaitas apie gamtą, karjeros ugdymo dienas, kino vakarus, protų kovas, išvykas į kiną ir teatrą, taip skatindami vaikų ir savanorių kultūrinio sąmoningumo ugdymą(si), tradicinius mokslo metų uždarymo susitikimus.
- Kiekvieną mėnesį organizuojame kompetencijų bei įgūdžių tobulinimo seminarus savanoriams, kurių metu kviečiami lektoriai kalba vaikų ugdymo, motyvacinėmis, konfliktų, agresijos valdymo ar kitomis aktualiomis temomis arba psichologai veda atvejų analizės užsiėmimus.
- Taip pat aktyviai dalyvaujame visuomeniniuose renginiuose kartu su vaikais ir savanoriais („Darom 2018“, „Užkrėsk gerumu“, „Ne-miegantys rajonai“, VU bendruomenės vakaras ir kita.
Vienas svarbiausių iššūkių - savanorių motyvacijos nuopolis praėjus keliems mėnesiams nuo savanorystės pradžios. Tai yra įprastas, mokslininkų ištirtas ir patvirtintas reiškinys savanoriškoje veikloje, tačiau reikia skirti nemažai pastangų siekiant padėti savanoriams tą periodą „išgyventi“ ir jei tai pavyksta, dauguma savanorių tęsia savanorišką veiklą metus, dvejus ir daugiau. Tai darome palaikydami individualų grįžtamąjį ryšį su kiekvienu savanoriu, esant poreikiui, organizuojame atvejų analizės užsiėmimus. Nepaliekame savanorių vienų.
Savanoriai tampa vaikų globos namų auklėtinių korepetitoriais ir draugais, padeda jiems mokytis ir augti, įkvepia vilties ir užmezga ryšį. Būdami pavyzdžiu vaikams, savanoriai kuria pokytį jų gyvenime ir tokiu būdu prisideda prie geresnės jaunų žmonių, o kartu ir visuomenės ateities kūrimo. Savanoriai padeda vaikams socializuotis, integruotis į švietimo sistemą, gyvenamą aplinką. Užmezga su jais lygiavertę draugystę.
Džiugu, jog teigiamai keičiasi visuomenės požiūris į vaikų globos namuose augančius ir socialinę riziką patiriančius vaikus.
Institucinės globos pertvarka siekiama, kad tėvų globos netekusiems vaikams netektų augti vaikų globos namuose.
Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią savižudybėms vaikų namuose
Bendruomeniniai vaikų globos namai - tai trumpalaikę/ilgalaikę socialinę globą teikianti socialinės globos įstaiga, kurioje bendruomenėje, atskirose patalpose (name, bute, kotedže) pagal šeimai artimos aplinkos modelį namų aplinkoje gyvena ne daugiau kaip 8 vaikai (rekomenduotina, kad šis skaičius būtų mažesnis).
Studentams, atliekantiems praktiką, siūlyčiau kuo daugiau bendrauti su atskirais individais, nes tik taip galima priartėti prie žmogaus.
Bendravimas yra pagrindinė kiekvieno socialinio darbuotojo darbo priemonė, nes nuo tarpasmeninės sąveikos kokybės, bendros socialinės kompetencijos ir gerų bendravimo įgūdžių priklauso darbo efektyvumas.
Socialinis darbuotojas turi mokėti klausytis, visada atsižvelgti į pašnekovą ir gilintis į jam rūpimus klausimus ir tik tada juos spręsti arba siūlyti savo sprendimus.
Klientui padėti galima ir geru žodžiu, dėmesiu ir nuoširdumu. Klientui reikia ne gailesčio, kuris žeidžia ir išskiria iš visuomenės, bet nuoširdaus supratimo ir lygiaverčio bendravimo.
Teorinės socialinio darbo žinios man labai pravertė. Socialiniame darbe paprastai taikoma humanistinė teorija. Man ši teorija labai priimtina asmeniškai. Žmogus - yra pagrindinis objektas, nagrinėjamas socialiniame darbe. Jo elgesys, mąstymo būdas, kitos savybės verčia mokslininkus vis labiau ir labiau tyrinėti.
Praktikos metu teko globoti autizmu sergantį berniuką, tad pastebėjau, kad visuomenėje vis dar vyrauja neįgaliųjų stigmatizavimas. Jiems priskirta stigma dažniausiai tampa pagrindiniu rodikliu, reguliuojančiu bendravimą su kitais visuomenės nariais.
Praktikos metu teko pastebėti, kad „Atžalyne“ aplankę savo neįgalų vaiką ir išėję su juo pasivaikščioti, šeimos nariai jaučiasi nejaukiai, gėdijasi. Tai našta, kurią patiria visi negalią turintys asmenys ir jų šeimos. Geriausias būdas šitai įveikti - susitaikyti su mintimi ir nesistengti slėpti savo padėties.
Praktika man padėjo visiškai apsispręsti dėl specialybės pasirinkimo teisingumo. Kadangi man patinka rūpintis kitais, dar kartą įsitikinau, kad galiu save puikiai realizuoti dirbdama socialinį darbą. Iš pradžių maniau, kad realizuosiu save studijuodama specialybę, kuri yra nauja ir reikalinga. Tačiau savo darbą galiu vertinti ne tik kaip darbą, bet ir kaip hobi. Manau, kad po dešimt metų socialinio darbuotojo profesija bus viena populiariausių.