Vaikystė yra svarbiausias laikotarpis, lemiantis kiekvieno žmogaus likimą. Tai laikotarpis, kuris įtvirtina mumyse pasitikėjimą žmonija arba atstumia nuo jos. Siekiant užtikrinti saugią ir sveiką raidą kiekvienam vaikui, būtina aiškiai apibrėžti vaiko teises ir socialinę nepriežiūrą.
Lietuvos Respublikos Seimo nariai Dovilė Šakalienė ir Mykolas Majauskas, remiami neformalios nevyriausybinės organizacijų koalicijos „Už vaiko teises“, 2016 m. pabaigoje pasiūlė Seimui uždrausti fizinį, emocinį ir seksualinį smurtą prieš vaikus.
Vadovaujantis teikiamu įstatymo projektu, smurto terminas būtų taikomas ir vaikų nepriežiūrai - nuolatiniam nepakankamam pagrindinių vaiko fizinių, emocinių, socialinių poreikių tenkinimui, keliančiam grėsmę vaiko sveikatai, raidai ar orumui.
LRS narių siūlomame įstatyme smurtu siūloma laikyti vaiko nepriežiūrą, t.y. nepakankamą pagrindinių vaiko fizinių, socialinių poreikių tenkinimą ar netenkinimą, kuris kelia grėsmę vaiko orumui.
Sausio 12 d. 11 val.
Lietuvoje daugėja smurto prieš vaikus atvejų (pokalbis studijoje)
Taip pat skaitykite: Kaip pildyti 9-SD formą?
Vaiko teisių samprata ir apibrėžimas
Norėdami suprasti kas tai yra vaiko teisės, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra vaikas, kokie požymiai išskiria vaikus kaip atskirą visuomenės grupę, kada prasideda ir baigiasi vaikystė, ir kodėl jai yra teikiamas ypatingas dėmesys.
Požiūris į vaikus yra esminis veiksnys, tiesiogiai susijęs su suaugusiųjų veiksmais vaiko atžvilgiu ir vaiko padėtimi visuomenėje.
Ilgą laiką visuomenė į vaiką žiūrėjo, kaip į „mažą suaugėlį“, kuriam svarbiausia fiziškai subręsti. Visuomenei prireikė ilgo istorinio tarpsnio, kad pakeistų požiūrį ir elgesį vaiko atžvilgiu. Tik XX a. devintajame dešimtmetyje vaikui įgavus teisių turėtojo statusą, vaiko padėtis visuomenėje pradėjo keistis.
Vaiko teisės yra žmogaus teisės. Pasak D. Kabašinskaitės, žmogaus teisės idėja yra tai, jog kiekvienas asmuo vertas pagarbos. Vaiko teisės apima: vaiko kaip individo apsaugą, ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis, kūrimą. Vaiko teisės rodo universalų bei ypatingą vaikystės statusą.
Specifinė vaiko padėtis visuomenėje lemia būtinybę aiškiai nustatyti jo teisių turinį, bei sukurti teisines prielaidas vaiko teisių įgyvendinimui.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Amžiaus kriterijus
Pirmasis, amžiaus kriterijus, atspindi laiką, kada vaikystė prasideda ir kada ji baigiasi. Šie klausimai paprastai yra reguliuojami kiekvienos valstybės įstatymuose. Šio vaiko nuo suaugusiojo, nustatymas atspindi vaiko fizinės ir psichologinės brandos trūkumą bei poreikį apsaugoti vaiką nuo išnaudojimo bei žalingo aplinkos poveikio.
Paprastai valstybės nustato žemutinę ir aukštutinę vaiko teisių ribas, t. y. įstatymiškai įtvirtina, koks žmogaus vystymosi momentas yra laikomas gyvybės pradžia ir iki kada valstybė pripažįsta žmogui vaiko statusą.
Kaip matyti, teoriniame lygmenyje visuotinio susitarimo dėl to, ką laikyti gyvybės pradžia, o kartu ir žemutine vaiko teisių riba, nėra. Nustatant aukštutinę vaiko teisių ribą vėlgi susiduriame su skirtingais jos vertinimais, nors šiuo atveju daugelis valstybių sutaria, kad vaiku laikomas asmuo iki 18 metų.
Žvelgiant tarptautiniu mastu, pirmą kartą vaiko sąvoka ir amžiaus kriterijus, atribojantys vaiką nuo suaugusiojo buvo įtvirtinti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989m. priimtoje Vaiko teisių konvencijoje. Šia bet kuriuo atveju prie Konvencijos prisijungusios valstybės turi garantuoti joje įtvirtintas teises visiems asmenims bent iki 18 metų.
Vaiko amžiaus kriterijus apibrėžtas ir Lietuvos Respublikos Vaiko teisių pagrindų įstatyme. Šioje vaikystėje, kuomet vaikystė skirstoma į atskiras kategorijas. Taigi vaikystės skirstymas į stadijas yra išlikęs iki šių dienų ir būdingas daugeliui nacionalinės teisės aktų, ir yra pagrįstas asmens veiksnumu, t. y. galėjimu savo veiksmais įgyti teises ir susikurti pareigas.
Taip pat skaitykite: Konvencija ir autizmas: svarbūs aspektai
Šiuo metu LR apie 50 proc. suaugusiųjų vis dar naudoja fizines bausmes kaip auklėjimo priemonę savo vaikams. Per 2016 m.
Brandos kriterijus
Antrasis kriterijus apibrėžiantis vaikystę - vaikystės turinys. Jis apibrėžia požymius, kurie vaiką atskiria nuo suaugusiojo. Pagrindiniu skiriamuoju požymiu dažniausiai yra nurodoma asmens branda. Suaugęs asmuo savaime yra brandus, tuo tarpu vaikas toks dar nėra arba yra tik iš dalies.
Socialinės brandos sąvoka minima ir BK 81 ir 91 straipsniuose. Šis straipsnis komentare, socialinė branda aiškinama fizinio, psichinio asmens brandumo pakopa, kurią skirtingi asmenys pasiekia skirtingo amžiaus. Šioje aplinkoje, gebėjimas numatyti savo veikos padarinius ir juos planuoti, kritikuoti ir būti savikritiškam, atkaklus užsibrėžts tiksls siekis, galėjimas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus kritinėse situacijose.
Taigi analizuojant literatūrą pastebėta, jog asmens branda yra sunkiai apibrėžiama tiek psichologiniu, tiek sociologiniu, tiek ir teisiniu požiūriu, nes, pasak V.
Remiantis analizuots autorių teorijomis, galime teigti, jog vaiko samprata negali būti radikaliai atskirta nuo bendrosios žmogaus sampratos. Nors tarp jų egzistuoja akivaizdūs skirtumai, susiję su psichologinėmis, socialinėmis, biologinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis, vaikystę reikėtų suvokti kaip tam tikrą žmogaus vystymosi stadiją.
Smurto prieš vaikus statistika ir visuomenės požiūris
Ar galime pasitikėti oficialia smurto prieš vaikus statistika, atspindinčia tik užregistruotus smurto proveržio atvejus?
2015 m. buvo užregistruoti „tik“ 1669 smurtavimo prieš vaikus atvejai, kas nesudaro net pusės procento bendro šalies vaikų skaičiaus. Visi kiti atvejai, kurie nėra užfiksuoti atitinkamų tarnybų, paprasčiausiai „neegzistuoja“.
Oficiali statistika nefiksuoja nuolat mušamų vaikų, nedrįstančių niekam pasipasakoti apie patiriamą smurtą.
26 proc. namų ūkių, kuriuose auga vaikai, nėra pakankamai šildomi. 12 proc. šeimų dėl pinigų stokos negali laiku sumokėti būsto nuomos, komunalinių mokesčių. Apie 19 proc.
Organizacija „Gelbėkit vaikus“ vadovė Rasa Didžpetrienė teigė nesiginčijanti, kad skurdas, ypač regionuose, yra milžiniškas. Organizacija, kartu su kitomis panašiomis organizacijomis, už per įvairias akcijas surinktus pinigus keičia šiems žmonėms stogus, kasa šulinius, šiltina sienas ar randa kitą būstą.
Šiuo metu Lietuvoje apie 50 proc. suaugusiųjų vis dar naudoja fizines bausmes kaip auklėjimo priemonę savo vaikams. Per 2016 m.
Dėl Lietuvos tėvų nepakankamo švietimo ir ypač dėl per dešimtmečius susiformavusių klaidingų įpročių bei auklėjimo suvokimo, apie 50 proc. suaugusių vis dar naudoja fizines bausmes kaip auklėjimo priemonę savo vaikams.
Organizacija „Gelbėkit vaikus“, padedanti labiausiai vargstantiems Lietuvos vaikams ir šeimoms, kasdien susiduria su vienokio ar kitokio smurto prieš vaikus apraiškomis. Neturėdami tvirto, įstatymu apibrėžto pagrindo, negalime deramai apsaugoti Lietuvos vaikų.
Vertas pastebėti, jog 2013 m. atliktas lyginamasis tyrimas parodė, kad fizinių bausmių vaikams draudimo įstatymą priėmusiose šalyse pasikeitė ir visuomenės požiūris į šias bausmes, jos pradėtos vertinti neigiamai.
Manančių, kad fizinės bausmės neturėtų būti taikomos vaikams Bulgarijoje, kurioje fizinės bausmės uždraustos 2000 m., skaičius išaugo nuo 47 iki 54 proc., Latvijoje, uždraudusioje 1998 m., - nuo 39 iki 51 proc., Moldovoje, uždraudusioje 2008 m., - nuo 37 iki 50 proc., Lenkijoje, uždraudusioje 2010 m., - nuo 35 iki 47 proc.
Institucijų vaidmuo ir pagalba šeimoms
Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas Rimantas Kėvalas, viešai prabilęs apie nuolat į ligoninę patenkančius sumuštus vaikus, teigia, kad dvylika institucijų, kurios vienaip ar kitaip susijusios su vaikais, tarpusavyje visiškai nesusišneka.
Ji kritikuoja tarpusavyje nesusikalbančias institucijas ir politikus, neturinčius valios (gal ir noro?) nacionaliniu lygiu mokyti profesionaliai ir kokybiškai dirbti vaiko teisių specialistus ir socialinius darbuotojus.
„Paramos vaikams centras ir kitos vaikus ginančios bei su smurto aukomis dirbančios nevyriausybinės organizacijos jau seniai yra parengusios detalias instrukcijas Lietuvos institucijoms ir visuomenei, kaip atpažinti smurtą prieš vaiką, kokie yra jo požymiai, kas yra smurtas ir kas nėra smurtas, kuo skiriasi vaiko poreikiai nuo vaiko norų, ką gali tėvai ir ką gali vaiko teisių apsaugos darbuotojai.
Visais atvejais, kai šeima negali patenkinti vaiko poreikių dėl sunkių materialinių sąlygų ar panašių, nuo šeimos nepriklausančių aplinkybių, šeima turi gauti visą būtiną pagalbą, paramą ir paslaugas, kad vaiko poreikius galėtų tenkinti tinkamai, neišimant vaiko iš šeimos.
Pasak K. Paulikės, nepakanka išplėsti smurto sąvokos, būtina imtis realių priemonių, įgyvendinant projektus, skirtus tėvų ir šeimų bendruomenių kūrimui, pagalbos grupėms, pozityvios tėvystės mokymams.
Ji kritikuoja savivaldybes, menkai besirūpinančias laikinųjų globėjų, galinčių laikinai priglausti iš šeimos paimtus kūdikius ir mažamečius vaikus, parengimu.
„Paramos vaikams centro“ psichologai su smurto aukomis dirba kasdien, kad dvasinės vaikų žaizdos užsitrauktų ir netrukdytų vaikams augti. Kasdien taip pat padedame ir tėvams, ir specialistams efektyviai ir tinkamais būdais auginti vaikus.
Teisiniai aspektai
Šiuo metu teisės aktuose nėra smurto prieš vaiką apibrėžimo, nėra identifikuotos jo formos, nėra aiškaus ir vienareikšmiško bet kokio smurto prieš vaiką draudimo. Vaikai yra ypatinga visuomenės grupė, jie priklausomi nuo mūsų, suaugusiųjų, todėl jiems reikalinga ypatinga apsauga, būtent todėl beveik 200 valstybių atstovai 1959 metais Jungtinėse Tautose ir parengė bei priėmė Vaiko teisių konvenciją, kurios tikslas - užtikrinti saugią sveiką raidą rūpestingoje šeimoje kiekvienam vaikui.
Lietuva turi kurti tokią teisinę sistemą, kuri pripažintų vaiką kaip asmenybę, o ne suaugusiojo valios nuosavybę, ir gerbtų vaiką tiek pat, kiek suaugusį asmenį.
Akcentuojant fizinių bausmių draudimą visuomenę reikia mokyti suvokti jų sukeliamą žalą vaiko asmenybei.
Siūlomos Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisos aiškiai apibrėžia, kas laikytina fizine ir psichologine bausme, nebepalieka vietos tėvų interpretacijai ir nebeverčia Lietuvos vaiko kęsti auklėjimu pateisinamo smurto iki tol, kol tai pasiekia kankinimo ribą.
Sąvokos apibrėžimas yra tik pirmas žingsnis, kuris leis mobilizuoti valstybės resursus siekiant užtikrinti saugią aplinką vaikams. Turime galvoti, kaip padėti šeimoms, kuriose vaikai patiria smurtą: per pozityvios tėvystės ugdymą, darbą su socialinės rizikos šeimomis, vaikų namų pertvarką, patyčių prevenciją mokyklose. Tam svarbu aiškiai įsivardinti problemą, ko ir siekiame šiais įstatymų pakeitimais.
Priėmus siūlomas pataisas turėtų padaugėti vaikų, galinčių gyventi savo šeimose saugiai. Kuo anksčiau atpažįstamas smurtas, tuo anksčiau suteikiama pagalba, todėl galima laiku sustabdyti netinkamą elgesį ir išsaugoti vaiką šeimoje.
Vaiko teisių apsauga teismuose
Teismams tenka įsikišti tada, kai vaiko interesai pažeidžiami arba kyla tokia grėsmė. Baudžiamosiose bylose - kai vaikas tampa nusikaltimo auka, civilinėse bylose - kai reikia išspręsti tėvų tarpusavio ginčus dėl vaiko arba valstybės ginčus su tėvais dėl tėviškų pareigų nevykdymo.
Nuo 2017 m. įsigaliojo Civilinio kodekso pataisos, pagal kurias tais atvejais, kai priimant su nepilnamečiu vaiku susijusius sprendimus kyla vaiko ir jo tėvų (globėjo, rūpintojo) interesų konfliktas arba vaiko tėvų tarpusavio interesų konfliktas, teismas savo iniciatyva arba bet kurio iš vaiko tėvų (globėjo, rūpintojo), valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos prašymu gali skirti ad hoc (specialiai tam atvejui) globėją, kuris atstovautų vaikui sprendžiant konkretų ginčą.
Be abejo, spręsdami šiuos klausimus teismai vėl atsidūrė visuomenės dėmesio centre, nes teismų praktika šios kategorijos bylose atspindi bendrą valstybės šeimos politiką.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sudėliojo vaiko paėmimo iš tėvų ar kitų jo atstovų pagal įstatymą teisėtumo kriterijus, kurių esmė ta, kad vaiko paėmimas yra kraštutinė priemonė, taikoma tada, kai nėra galimybės vaikui išlikti jo tėvų ar kitų atstovų pagal įstatymą globoje.
Išvados
Vaiko socialinės nepriežiūros apibrėžimas ir teisinė apsauga yra būtini siekiant užtikrinti saugią ir sveiką vaikų raidą. Svarbu, kad visuomenė, institucijos ir teisės aktai veiktų kartu, siekiant apsaugoti vaikus nuo smurto ir nepriežiūros.
tags: #vaiko #socialines #neprieziuros #savoka #lietuvos #ir