Kalba yra ne tik komunikacijos priemonė, bet ir svarbus socialinis bei kultūrinis reiškinys, atspindintis visuomenės istoriją, vertybes ir tradicijas. Pažindami kalbą, mes geriau suprantame save ir kitus, įgyjame daugiakultūrės kompetencijos pagrindus ir ugdome atsakomybę už savo kultūros puoselėjimą.
Kalbos yra glaudžiai susijusios su kultūra ir istorija.
Kalba ir kultūra
Remiantis UNESCO visuotine kultūrų įvairovės deklaracija, kultūrą reikia suvokti kaip įvairių visuomenės ar jos grupių dvasinių, materialinių, intelektinių ir emocinių ypatybių visumą. Kultūra aprėpia ne tik meną ir literatūrą, bet ir gyvenimo būdą, mokėjimą sugyventi, vertybių sistemas, tradicijas ir tikėjimus.
Kalba yra neatsiejama kultūros dalis, kuri atspindi tautos istoriją, papročius ir pasaulėžiūrą. Vienas iš lietuvių kalbos ugdymo uždavinių - pažinti kalbą kaip tautos kultūros dalį, suvokti kultūros tradicijas ir jas kūrybingai plėtoti.
Be gimtosios kalbos, mokydamiesi kitų tautų kalbų ir pažindami kultūras, mokiniai supranta, kad kiekviena kultūra yra unikali, įgyja daugiakalbės ir daugiakultūrės kompetencijos pagrindus. Visa tai sudaro prielaidas ugdytis atsakomybe, kūrybingumu grįstą santykį su savosios kultūros tradicija, pagarbą bei atvirumą kitoms kalboms ir kultūroms.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo terminai: išsamus vadovas
Kalbinis ugdymas mokykloje
Kalbinis ugdymas pagrindinėje ir vidurinėje mokykloje yra viena iš svarbesnių bendrojo ugdymo sričių. Labai svarbu, kad, pažindami kalbą kaip socialinį kultūrinį reiškinį, mokiniai suvoktų istorinės atminties, tradicijų, gimtosios kalbos vertę, asmeninio indėlio į kultūros kūrimą prasmę.
Kalbinio ugdymo turinį pagrindinėje ir vidurinėje mokykloje reglamentuoja bendrosios programos, o programos turėtų būti rengiamos atsižvelgiant į lietuvių kalbos ugdymo strategijos nuostatas. Ši strategija numato, kad mokiniai, suvokdami ir kurdami lietuvių kalbą kaip savo, stiprina savo tapatybę, savivertę ir orumą.
Vidurinio ugdymo programoje teigiama, kad be bendrųjų žinių ir įgūdžių įvairiuose akademiniuose dalykuose, vidurinė mokykla turėtų skatinti socialinę ir kultūrinę kompetenciją. Sociokultūrinis raštingumas programoje suprantamas kaip socialinės brandos ugdymas, tautinės ir pilietinės tapatybės formavimas, pasirengimas gyventi daugiakultūriame pasaulyje, tolerancijos kultūrinei įvairovei ugdymas ir pasitikėjimo savo nacionaline kultūra ugdymas.
Siekiama, kad repertuaras apimtų vokalinę ir instrumentinę muziką, stilių ir žanrų įvairovę; muzikuoja po vieną ir grupėmis, vienu ir (ar) keliais balsais. Nagrinėja aktualius Lietuvos, Europos ir pasaulio muzikos įvykius ir reiškinius, juos vertina, remiasi klasėje aptartais kriterijais.
Europos muzikinių kultūrų pažinimas, lyginimas ir vertinimas santykyje su Lietuvos kultūra. Gilinamos žinios apie Lietuvoje gyvenančių kitų tautų muziką, jos įvairovę bei įtaką Lietuvos muzikos kultūrai. Analizuojami ir lyginami muzikos pavyzdžiai, tradicijos.
Taip pat skaitykite: Kas yra socialinis darbas?
Žaisdamas, spontaniškai bendraudamas, bendradarbiaudamas įsitraukia į įvairias veiklas su skirtingų ypatybių (rasinių, tautinių, religinių, socialinių, galios, lyties ir kt.) turinčiais bendraamžiais. Pastebi, kad kitos tautos mėgsta kitas spalvas, kitus raštus, kitas formas, rengiasi kitokiais drabužiais, groja kitokiais muzikos instrumentais, žaidžia kitokius žaidimus, ratelius ir t. t. Aiškinasi, kuo išvardinti skirtumai yra įdomūs ir ko galima išmokti iš kitų kultūrų.
Analizuojamas kalbos funkcionavimas visuomenėje, stebimi ir vertinami kalbos reiškiniai daugiakalbėje ir daugiakultūrėje aplinkoje.
Kalbinis mandagumas
Kalbinis mandagumas suvokiamas ne tik kaip tam tikros visuomenės kalbinio elgesio taisyklių, normų paisymas, etiketo formulių vartojimas. Šis reiškinys tyrinėjamas tik kaip konkrečios kalbos vartosenos konkrečiame situaciniame kontekste ypatybė.
Analizuojant natūraliais (stebėjimo) ir dirbtiniais (eksperimentiniais) duomenų rinkimo metodais sukauptą medžiagą domimasi individualiais kalbėtojų pasirinkimais, kaip vartoti kalbą interakcijoje, ir praktiškai bet kokiomis lingvistinėmis išraiškomis, kuriomis pašnekovui rodoma ne tik pagarba, bet ir draugiškumas.
Lietuvių kalbos etiketui skirtuose darbuose daugiausia siekta pateikti ir aprašyti kalbinių mandagumo išteklių inventorių, tyrinėta, kaip konkrečios kalbos etiketo formulės istoriškai buvo, nūdien yra ar kalbos kultūros požiūriu turėtų būti vartojamos mūsų kalboje apskritai - bendriausiame socialiniame ir kultūriniame kontekste.
Taip pat skaitykite: Moksliniai straipsniai apie autizmą
Pragmatikai nėra įdomios neutralios, absoliučios atskirų lingvistinių formų vartosenos taisyklės. Kalbinio mandagumo tyrėjams rūpi, kaip tam tikra forma strategiškai pasitelkiama kalbėtojo tikslui pasiekti, o stebint atliekamą šnekos aktą matyti, kad tarp kalbinės formos ir šnekos akto mandagumo sampratos nebūtinai esama ryšio. Mandagu yra tai, kas kalbos vartotojams atrodo tinkama vykstant konkrečiam komunikaciniam įvykiui.
Remiantis kalbinės elgsenos stebėjimais ir atlikto tyrimo prekybos bei paslaugų situacijose rezultatais keliama hipotezė, kad lietuviai yra labiau linkę į pozityviojo (kontaktinio) mandagumo tipą.
Skirtingos mandagumo strategijos.
tags: #kalba #kaip #socialinis #kulturinis #reiskinys