Vaikystėje ugdosi esminiai charakterio bruožai, formuojasi elgesio įpročiai, kuriuos vėliau labai sunku koreguoti. Septynerių metų vaikas jau turi 90 proc. savo protinių gebėjimų, valios, išsiugdytų charakterio bruožų ir vaizduotės, svarbiausius fizinius, intelektinius, dvasinius ir socialinius gebėjimus. Šių funkcijų raida turi imliuosius periodus, kurių metu tam tikra patirtis yra itin sparčiai kaupiama.
Tie raidos periodai tokie svarbūs, jog būtini tuo metu vystymosi procesai vėliau nebegali vykti - bent jau tokiu pačiu būdu. Pavyzdžiui, turime įsiminti, kad paprastai vėliau negu ketvirtaisiais metais vaikas nebegali išmokti kalbėti, nes atitinkamos smegenų sritys jau yra galutinai susiformavusios. Vystymasis - kad ir vienos kurios nors funkcijos - pasibaigė, tad praėjus tinkamam laikui jį papildyti jau labai sunku arba visai neįmanoma.
Psichoanalizės klasikė K. Horney tyrimais nustatė, kad asmenybės charakterio bruožų formavimą lemia ne tiek biologinės (pavyzdžiui, temperamentas) priežastys, kiek socialinės kultūrinės (pavyzdžiui, aplinka, tėvų ir kitų vaiką prižiūrinčių asmenų tarpusavio santykiai). Straipsnyje plačiau aptarsime, kaip susiformuoja vyraujantys (uždarumas, smulkmeniškumas, dėmesio sau siekimas ir savarankiškumo stoka) charakterio bruožai.
Vyraujantys charakterio bruožai - kas tai?
Vyraujančius charakterio bruožus reikėtų suprasti kaip vienpusiškai išreikštą ar dominuojantį bruožą kitų bruožų atžvilgiu. Kūdikystėje ir vaikystėje vieni vaiko potyriai pirmavo lyginant su kitais, todėl intensyviai ir nuolat išgyvenami tapo vyraujantys ir įsitvirtino, o kiti buvo užslopinti dėl menko aplinkos stimuliavimo. Skirtingais amžiaus tarpsniais smegenys yra imlios tam tikrai patirčiai kaupti, tad trumpai apžvelgsime kiekvieno vyraujančio charakterio bruožo formavimosi imlųjį periodą.
Uždarumas
Nuo gimimo iki 2 metų formuojasi vaiko prieraišumas prie žmonių. Per pirmuosius dvejus vaiko metus svarbu, kad vaiką nuolat prižiūrėtų vienas žmogus, prie kurio jis galėtų prisirišti ir patirti švelnumo potyrius. Vaikas, neturėjęs vieno nuolat jį prižiūrinčio žmogaus, negalėjęs patirti švelnumo potyrių, ateityje vengs artimesnio kontakto su kitais vaikas ir suaugusiais žmonėmis, šalinsis nuo jų ar visais įmanomais būdais stengsis atsiriboti.
Taip pat skaitykite: Kaip pildyti 9-SD formą?
Toks vaikas jausis saugus būdamas vienas, o buvimas tarp žmonių jam kels baimę, nesaugumą ir norą gintis nuo aplinkinių žmonių. Bet koks kitų žmonių, nors ir su geriausiais tikslais, prisiartinimas kels baimę ir norą gintis. Pavyzdžiui, jeigu mama savo kūdikį pervysto šaltomis rankomis ar dėl kokių nors priežasčių (pavyzdžiui, pogimdyvinės depresijos) nesuteikia švelnių potyrių, tai toks vaikas užaugęs vengs žmonių, nes iš kūdikystės prisimena, kad žmonės nieko gero nesuteikia, išskyrus skausmą ir nemalonius potyrius.
Būdamas tarp žmonių toks vaikas, tikėtina, patirs sumišusius jausmus: žmonių baimę ir norą bėgti nuo jų ir kartu artumo su kitais poreikį, nežinojimą, kaip bendrauti, jaus netikrumą santykiuose su kitais žmonėmis.
Smulkmeniškumas
2-4 metų vaikas pirmą kartą susiduria su savo aplinkos reikalavimais ir draudimais. Per didelė tėvų ar kitų vaiką prižiūrinčių žmonių drausmė ir reiklumas, per ankstyvas reikalavimas elgtis kaip suaugusiajam, griežtos taisyklės sudaro sąlygas vaikui išsiugdyti smulkmeniškus charakterio bruožus. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas susipažįsta su taisyklėmis. Pavyzdžiui, vaikas, pasižymintis smulkmeniškumu, gavęs užduotį, ją atlieka pagal nurodytas taisykles, tačiau jei taisyklės darbo metu pasikeičia, jis jaučiasi sumišęs, nesaugus, nebežino ką daryti ir nebegali tęsti darbo.
Tiems vaikams trūksta lankstumo. Tačiau jei vaiko aplinka yra chaotiška, ateityje jam bus sunku prisitaikyti prie taisyklių, jis gerai jausis tik netvarkingoje aplinkoje. Tėvų sukurtas taisykles vaikai priima kaip gyvensenos dėsnius ir taisykles, kuriomis reikia vadovautis. Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Vykdant pirmas tėvų užduotis (surink žaislus, atnešk šaukštą, pasupk broliuką) ugdomas pareigingumas, savarankiškumas.
Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas pirmą kartą pasako „aš“, save atskiria nuo kitų, išbando tai, ką jis gali. Pavyzdžiui, vaikas daug kartų gali kartoti tą patį veiksmą: atidaryti ir uždaryti stalčių. Atlikdamas šį veiksmą vaikas tyrinėja save. Tuo metu vyksta savęs pažinimas, vaikas įsisąmonina, ką jis gali. Jeigu ketvirtaisiais metais tėvai nesukuria sąlygų savarankiškai vaiko patirčiai kaupti įsisąmoninant gyvensenos taisykles, vaikas į penktuosius metus įžengia praleidęs svarbų asmenybės raidos etapą.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Dėmesio sau siekimas
4-6 gyvenimo metais vaikas susiduria su realybe, kad ne visi norai išsipildo kaip mat vos apie tai pagalvojus. Šiuo amžiaus tarpsniu vyksta realybės išbandymas (vaikams natūralus procesas - reikalauti iš tėvų, kad būtų tenkinami jų norai, rodo sveiką vaiko raidą) ir suvokimas. Tėvams tenka supažindinti vaiką su tikrove leidžiant patirti sąlygines ar natūralias elgesio pasekmes.
Turime leisti vaikams suprasti, kad visi norai ar malonumai turi savo kainą. Pavyzdžiui, jeigu taupai pinigėlius norimam žaislui, bet nusiperki ledų, vadinasi, atitolini malonumą nusipirkti norimą žaislą. Vaikas turi išmokti gebėti atpažinti tikrovę, ją priimti ir pamažu įsisąmoninti, kad tai, ko jis nori, ne visada gali turėti tuoj pat, akimirksniu. Tam reikalingos pastangos ar laukimas.
Jeigu tėvai šiuo amžiaus tarpsniu besąlygiškai žavisi vaiku, jį lepina ir nesuteikia jam pareigų, vaikui tampa įprasta būti dėmesio centre. Tokią patirtį šiuo amžiaus tarpsnimu patyręs vaikas susidurs su sunkumais, kai atsidurs kitoje aplinkoje. Jis stengsis įvairiais būdais atkreipti į save kitų dėmesį, net ir kvailiausiai išsidirbinėdamas, bet ne visada tai padeda patraukti kitų dėmesį. Tada vaikai jaučiasi blogai.
Šiuo amžiaus tarpsniu vaikai bando siekti geriausių rezultatų mažiausiomis pastangomis: „kaip čia padarius nieko nedarant”. Vaikas pradeda išsisukinėti, meluoti, vaidinti ir kitaip gudrauti. Jeigu tėvai visa tai leidžia ir toleruoja, sąmoningai ar nesąmoningai paskatina tokį vaiko elgesį, vaikas pradeda jaustis reikšmingas manipuliuodamas.
Savarankiškumo stoka
6-8 metai - vaikų savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi ugdymosi laikotarpis. Tėvai, perdėtai mylintys ir globojantys vaiką, jį lepinantys ir nieko nereikalaujantys, slopina vaiko savarankiškumą. Jeigu vaikas iki 6 metų vis dar laikomas kūdikiu, jam susidaro įspūdis, kad jis ir mama yra vienas kūnas ir viena siela. Kad visą gyvenimą mamos pareiga - atnešti, paduoti, aprengti, nuprausti, pamaitinti ir t. t., o jo - tik mamos pastangomis naudotis.
Taip pat skaitykite: Konvencija ir autizmas: svarbūs aspektai
Taip ugdomas vaikas tampa nesavarankiškas ir šis charakterio bruožas jį gali lydėti visą gyvenimą. Vaikas, sėkmingai įveikęs šio amžiaus tarpsnio krizę, pasitiki savimi ir jaučiasi reikšmingas savarankiškai atlikdamas užduotis, priimdamas sprendimus, spręsdamas savo problemas. Tada vaikas pats save motyvuoja, siekdamas gerai atlikti užduotis ir būti pagirtas ar paskatintas už nuopelnus ar gerus darbus.
Harmoningas charakteris
Harmoningais vaiko charakterio bruožais laikomi gebėjimai naujose situacijose valdyti savo elgesį ir adekvačiai reaguoti į esamą situaciją, jausti vidinę harmoniją. Harmoningais būdo bruožais pasižymintis vaikas geba derinti visus keturis būdo bruožus: uždarumą, smulkmeniškumą, dėmesio sau siekimą ir nesavarankiškumą ar savarankiškumą, nė vienas iš jų nėra vyraujantis kitų būdo bruožų atžvilgiu.
Skirtingais vaiko raidos tarpsniais tėvai turi užtikrinti tinkamas sąlygas vaikams patirti įvairius potyrius. Per potyrius sukaupta informacija leidžia žmogui gyvenime daryti tinkamus sprendimus pasirenkant elgesį. Sėkmingos patirtys imliaisiais asmenybės raidos laikotarpiais, leidžia sėkmingai įveikti gyvenimo krizes, rasti išeitis ar sėkmingai prisitaikyti esamose situacijose.
Temperamentas ir charakteris
Yra daug diskusijų, ar žmogus gimsta su įvairiomis charakterio savybėmis, ar jas įgyja gyvenimo eigoje. Neretai kyla klausimų, ar galima tam tikras savybes pakeisti. Manoma, kad žmogus gimsta jau turėdamas tam tikrą temperamentą, kuris keičiasi nežymiai. Bet tam tikras savybes pakoreguoti tikrai įmanoma.
Pirmiausia norisi prisiminti keturis populiariausius žmonių tipus, suskirstytus pagal temperamentą, - jau mūsų vaikučiai gali turėti sangviniko, choleriko, melancholiko ar flegmatiko bruožų. Pakartokime temperamento savoką - tai įgimtos žmogaus emocinės reakcijos, paremtos tam tikra psichikos veikla (greitesne, lėtesne), sugebėjimas į įvairias situacijas reaguoti jam priimtinu būdu.
Nors temperamentas yra įgimtos centrinės nervų sistemos savybės, bet kaip tos savybės pasireiškia jau priklauso nuo paties žmogaus auklėjimo ir valios bei pasirinkimo. Svarbu suprasti, kad nėra „geresnių“ ar „blogesnių“ temperamento tipų, stipresnių ar silpnesnių temperamento pusių. Tiesiog mes visi skirtingi.
Vaikų temperamentai
- Aktyvus sangvinikas. Tokie vaikučiai labai judrūs, mėgstantys keisti veiklas, emocionalūs ir jautrūs naujiems įspūdžiams. Sangvinikai labai bendraujantys, turi daug draugų, dažnai kitiems pasiūlo naujas idėjas kuo užsiimti, lengvai prisitaiko prie naujų taisyklių ir reikalavimų.
- Energingas cholerikas. Tai aktyvūs vaikai, visada trykštantys energija. Jų judesiai išraiškingi, tvirti. Tokie vaikai labai impulsyvūs, dažnokai nesivaldantys, nekantrūs, greitai įsiplieskiantys. Mėgsta bendrauti, bet labai greitai įsivelia į konfliktus.
- Užsispyręs flegmatikas. Šie vaikai nepasižymi aktyvumu, jiems sunku vieną veiklą pakeisti kita. Jų lėtesni judesiai, neaktyvi veido mimika. Tokie vaikai užsispyrę darbštuoliai, savo tikslų gali siekti ilgai ir kantriai.
- Mąslus melancholikas. Mažai aktyvūs, jų mimika bei judesiai neišraiškingi, balsas tylus. Jausmai stiprūs, gilūs, bet pastebėti juos sunku, nes jų tiesiog neišreiškia. Labai jautrūs, greitai pravirkstantys dėl įvairiausių dalykų.
Platesnė tipologija
G. Jungas išskyrė intravertišką ir ekstravertišką asmenybės tipus, o vėliau tipai buvo papildyti intuityviais ir sensoriniais motyvais. Vaikai ekstravertai labai energingi, atviri išoriniam pasauliui, mėgstantys plepėti; intravertai labai uždari, tyleniai, juos sunku išjudinti veiklai. Intuityvaus tipo vaikai pasižymi lakia vaizduote, mėgsta kūrybą - piešti, lipdyti. Sensorinio tipo vaikai mėgsta konstruoti, lipdyti figūras, yra praktiški ir anksti domisi technologijomis.
Neigiamas elgesys: priežastys ir požymiai
Vaiko elgesys yra ne priežastis, bet pasekmė. Neigiamas elgesys dažnai kyla dėl nemokėjimo mokytis ir nesugebėjimo prisitaikyti prie individualaus mokymosi stiliaus (audialinio, vizualinio ar taktilinio). Reikėtų stiprinti vidinę mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą savo jėgomis, įvertinti turimus resursus ir atrasti, kaip jie galėtų padėti vaikui susidaryti naujus įgūdžius, įsisavinti informaciją.
Neigiamas elgesys gali būti ir prasto bendravimo bei šeimos santykių pasekmė. Daugelis tėvų, ypač tada, kai patys išgyvena sunkų laikotarpį, menkina savo vaikus beveik kaskart, kai su jais kalbasi, ir tai yra tarsi savaime suprantamas dalykas. Vaikas, kurio poreikiai ankstyvame amžiuje nebuvo pakankamai patenkinti, vėliau gali tylėti, jaustis nejaukiai neįprastoje aplinkoje, arba, priešingai, būti triukšmingas ir agresyvus, siekdamas gauti dėmesį.
Agresija yra būdinga kiekvienam žmogui - tai instinktyvi elgesio forma, kurios esminis tikslas - savisauga. Tėvai turėtų atsiminti vieną dalyką - nereikia versti vaiko užgniaužti agresiją, nes tai gali virsti autoagresija ir pasireikšti savęs mušimu, skriaudimu, susirgimu kokia nors liga, kuri dažnai yra psichologinės kilmės.
Baimės jausmas ir nepasitikėjimas aplinka, kuri vaikui atrodo grėsminga, gali lemti netikėtą smurtą nepažįstamame kontekste. Draudimai ir visi kiti nurodymai, kurie tuo metu kertasi su vaiko norais ir interesais, gali skatinti priešiškumą. Noras įgyti didesnį savarankiškumą ir nepriklausomybę dažnai pasireiškia piktesniais, agresyvesniais vaikais.
ADHD ir elgesio sunkumai
Pirmiausia gali būti pastebėtas padidėjęs vaiko aktyvumas - paprastai tai matyti jau 3-4 vaiko gyvenimo metais. Dėmesingumo stoka, kaip ir impulsyvumas, pasireiškia kiek vėliau - 5-8 gyvenimo metais. „Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas 3-5 kartus dažniau nustatomas berniukams. Taip gali būti todėl, kad berniukams šis sutrikimas pasireiškia tipiškai, kartu su dideliu aktyvumu, impulsyvumu ir dėmesio problemomis. Tuo tarpu mergaitėms aktyvumo ir dėmesio sutrikimas dažniausiai pasireiškia dėmesingumo stoka, pernelyg didelio aktyvumo gali ir nebūti. Dėl to visai gali būti, kad daliai mergaičių šis sindromas lieka nediagnozuotas, nors jos jį ir turi“, - sako psichologė.
Ne kiekvienas vaikas, kuris yra aktyvus, impulsyvus ar sunkiai sukaupia dėmesį, serga ADHD. Kai didelis aktyvumas, impulsyvumas, dėmesio stoka netrukdo vaiko ugdymosi procesui, bendravimui su kitais, socialinių kontaktų kūrimui, hobiams ir kitoms veikoms, tai labiau yra žmogaus charakterio apraiškos, o ne sutrikimas. Tuomet svarbu tokias vaiko savybes pakreipti tinkama linkme, pvz., nukreipti aktyviai sportuoti.
Anksti nustačius šį sutrikimą ir suteikus reikiamą pagalbą, apie 20-50 proc. atvejų simptomai išnyksta pasiekus paauglystę. Visgi laiku nesiėmus dirbti su šiuo sindromu, suaugus simptomai gali tęstis ir sukelti dar didesnių sunkumų nei vaikystėje.
Elgesio ir emocijų sutrikimai - apibrėžimas, rūšys, priežastys
Elgesio ir emocijų sutrikimai - tai grupė sutrikimų, kurie pasireiškia elgesio ir (ar) emocinėmis reakcijomis, kurios stipriai skiriasi nuo įprastų amžiaus ir kultūros normų, nėra laikina reakcija į stresą keliančias situacijas bei pasireiškia nuolat bent dviejose skirtingose gyvenimo srityse. Šią sutrikimų grupę sudaro tarpusavyje skirtingos smulkesnės sutrikimų grupės: elgesio sutrikimai; emocijų sutrikimai; aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimai.
Emocijų ir (ar) elgesio sunkumų pasitaiko daugumos žmonių kasdienybėje vienu ar kitu gyvenimo periodu. Dėl šios priežasties būna, kad vieno ar kito emocijų ir elgesio sutrikimo etiketė klijuojama vaikui net ir tada, kai vaiko patiriami simptomai neatitinka sutrikimo apibrėžimo. Svarbu suprasti, kad elgesio ir emocijų sutrikimai stipriai veikia vaiko prisitaikymą gyvenime, kelia nemažai iššūkių tiek jam, tiek aplinkiniams, todėl kalbėjimas apie šiuos sutrikimus ir žinojimas, kokiais požymiais jie pasižymi, gali padėti ne tik išvengti netinkamo etikečių klijavimo, tačiau ir rasti efektyvią pagalbą.
Vaikų elgesio sutrikimai
Elgesio sutrikimų atveju daugiausiai iššūkių kyla dėl vaiko elgesio - pasireiškia pasikartojantis ir nuolatinis agresyvus, provokuojantis, įžūlus elgesys. Tam, kad būtų nustatyti šie sutrikimai, simptomai turi trukti ilgiau nei 6 mėnesius bei jie turi skirtis nuo vaiko amžiui būdingų elgesio ypatumų.
Išskiriami du pagrindiniai elgesio sutrikimai: prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas ir elgesio sutrikimas (asocialus elgesys). Prieštaraujančio neklusnumo sutrikimas pasireiškia nepaklusnumu, pastoviais konfliktais su autoritetu, ginčais su suaugusiais, dažnais atsisakymais vykdyti suaugusių reikalavimus, taisyklių pažeidimais, kitų kaltinimu. Prieštaraujantis elgesys paprastai pasireiškia ir yra laikomas normaliu apie 3-4 vaiko gyvenimo metus, tačiau, jei toks elgesys išlieka ar net padažnėja vaikui augant, šis elgesys jau laikomas problema ir gali būti naudingas įvertinimas dėl galimo prieštaraujančio neklusnumo sutrikimo.
Elgesio sutrikimas (asocialus elgesys) pasireiškia nuolatiniu kitų teises ir amžių atitinkančias visuomenės nustatytas elgesio normas pažeidžiančiu elgesiu. Jam būdingas agresyvus elgesys (muštynių iniciavimas, žiaurus elgesys tiek su žmonėmis, tiek su gyvūnais, tyčinis skausmo kėlimas, žeminimas, kankinimas), kitų nuosavybės gadinimas, melavimas, vagystės, taisyklių pažeidimai, bėgimas iš namų.
Vaikų emociniai sutrikimai
Emociniai sutrikimai paprastai skiriasi nuo elgesio sutrikimų, nes dažniausiai vaikai, patiriantys emocinius sunkumus, kenčia viduje, todėl juos sunkiau pastebėti. Dažniausi emocinių sutrikimų požymiai yra nerimas, nuolatinė liūdna nuotaika, irzlumas, jautrumas, vienišumas, įprastos veiklos vengimas, susidomėjimo praradimas, įtampa, nuovargis.
Emociniai sutrikimai yra skirstomi į dvi grupes - nerimo ir nuotaikos sutrikimus. Nerimo sutrikimai susiję su streso/baimės sistemos disfunkcija, pasireiškia stipriu nerimu, kuris trunka ilgą laiką, gali kilti be aiškios priežasties, gali tapti nekontroliuojamu ir stipriai trukdyti kasdienei veiklai. Nuotaikos sutrikimams būdingas pasitenkinimo jausmo praradimas, žema savivertė, užsisklendimas, dėmesio koncentracijos pablogėjimas.
Priežastys, rizikos ir apsauginiai veiksniai
Priežastys ar rizikos veiksniai gali skirtis priklausomai nuo sutrikimo: aktyvumo ir (ar) dėmesio sutrikimų priežastis dažnai yra neurologinės kilmės smegenų veiklos pakitimai bei paveldimumas. Elgesio sutrikimų rizikos veiksniai - šeimos aplinka, priešiškas ar smurtaujantis elgesys, nepriežiūra, alkoholizmas ar kivirčai šeimoje, rizikinga kaimynystė. Emocinių sutrikimų atsiradimo priežastys taip pat gali būti paveldimumas ir vaiko patiriami stresiniai įvykiai.
Taip pat egzistuoja apsauginiai veiksniai, kurie gali sumažinti sutrikimo atsiradimo riziką: teigiama šeimos atmosfera, stabilios rutinos ir aiškios taisyklės, palaikymas iš tėvų ir mokytojų, tinkama medicininė ir psichologinė pagalba.
Diagnostika ir gydymo galimybės
Pastebint, kad vaikui būdingos anksčiau aptartos emocinės ar elgesio reakcijos, svarbu kreiptis profesionalios pagalbos ir pasikonsultuoti su vaikų - paauglių psichologu ir (arba) psichiatru. Kokios yra gydymo galimybės? Psichoterapija, elgesio terapija, vaistai. Kadangi elgesio ir emocijų sutrikimai tarpusavyje nėra vienodi, tai gali skirtis ir pagalbos būdai. Kai kurie iš elgesių ir emocijų sutrikimų turi medikamentinį gydymą, kurį gali paskirti gydytojas psichiatras įvertinęs vaikui būdingus simptomus.
Dažnai rekomenduojama kompleksinė pagalba - vaistai ir psichologo/psichoterapeuto konsultacijos kartu. Kartais gydymas vaistais nėra paskiriamas, tokiu atveju dažniausiai rekomenduojamos vaikų - paauglių psichologo/psichoterapeuto konsultacijos.
Kaip tėvai ir pedagogai gali padėti?
Šalia specialistų pagalbos yra tikrai nemažai dalykų, kuriuos galima taikyti namuose ir mokykloje. Svarbu žinoti, kad fizinis aktyvumas, tinkama mityba, miego įpročiai taip pat labai stipriai susiję su vaikų elgesiu ir kylančiomis emocijomis, tad šių dalykų užtikrinimas gali stipriai prisidėti prie geresnės vaikų savijautos. Taip pat, bet kurio sutrikimo atveju svarbus domėjimasis vaiku, kalbėjimas su juo, ryšio mezgimas ir stiprinimas - svarbu siųsti žinutę, kad jis rūpi ir Jūs visada būsite pasiruošę išklausyti, o išklausę nevertinti ar nekaltinti.
Pomėgių skatinimas ir palaikymas gali prisidėti prie geresnės savijautos. Kai kalbame apie elgesio ir aktyvumo bei dėmesio sutrikimus, ypatingai svarbios tampa namie esančios ribos ir taisyklės - ribų svarbu laikytis nuosekliai, svarbu, kad jų nebūtų per daug, vaikas apie jas žinotų. Aiškios dienotvarkė, rutina būti labai naudinga. Galiausiai, labai svarbu pozityviai pastebėti vaiką - pasidžiaugti juo, įvardinti, kai jam pavyksta, jis stengiasi, pastebėti ir įvardinti jo stipriąsias savybes, padrąsinti.
Praktinės priemonės namuose
- Aiškūs, suprantami ir kartu su vaiku sukurti namų taisyklių sąrašai.
- Elgesio lentelė: susitarimas apie žvaigždutes ir apdovanojimus už tinkamą elgesį.
- Leisti vaikui įgyti savarankiškumo - deleguoti užduotis, pasitikėti sprendimais.
- Vengti viešo gėdinimo; kritikuoti elgesį, bet ne vaiko asmenybę.
- Skatinti fizinę veiklą, meninę raišką ar sportą, kad vaikas galėtų „išsikrauti“.
- Nuolat rodyti palaikymą ir teigiamą atsiliepimą apie vaiko pastangas ir pažangą.
Ką daryti susidūrus su agresija?
Norėdami rasti sprendimą, turime žinoti agresijos priežastis. Reikėtų ištirti vaiko elgesio motyvus: galbūt jis jaučiasi nesaugus, nepilnavertis. Galbūt reikėtų formuoti adekvataus socialinio išmokimo ir bendravimo įgūdžius. Jei vaikas suduotų kitam vaikui, nepulkite jo barti, o prieikite prie nuskriausto vaiko ir pagailėkite jo. Tokiu būdu Jūsų vaikas supras, kad būdamas „agresoriumi“ jis iš Jūsų dėmesio negaus.
Situacijose, kai vaikui pavyksta susivaldyti, būtinai tai pastebėkite ir pagirkite jį. Venkite tų situacijų, kurios didina agresiją; jeigu vaikas pavargęs, pasiūlykite ramesnių veiklų. Efektyvūs būna meninės raiškos užsiėmimai ir sporto treniruotės. Jei matote, kad agresija tęsiasi arba stiprėja, kreipkitės į specialistus.
Kaip elgtis su tyliais ar droviais vaikais?
Tylinčiam vaikui reikalinga saugi aplinka. Galima būtų pokalbį pradėti apie vaikui įprastus, jam svarbius dalykus. Reikėtų tokį vaiką įtraukti į bendrą veiklą - tegul tai būna per rankas siunčiamas kamuoliukas sustojus ratu. Nereikėtų kovoti su tokiais vaikais. Mokytojas pirmiausia turėtų sukurti tokį ryšį, kad vaikas pajėgtų išgirsti, - reikia su vaiku griežtai susitarti. Vertėtų atvirai rodyti savo geranoriškumą, į klaidas žiūrėti kaip į savaime suprantamą dalyką - „juk mes mokomės“.
Raktiniai principai tėvams ir pedagogams
- Būkite nuoseklūs: ribos ir taisyklės turi būti pastovios.
- Laikykitės besąlygiškos meilės principo: kritikuoti galima elgesį, bet ne vaiko asmenybę.
- Skatinkite savarankiškumą: pasitikėkite vaiko sprendimais tinkamu mastu.
- Stebėkite patirtis, kurios skatina neigiamą elgesį, ir stenkitės jas keisti.
- Ieškokite profesionalios pagalbos laiku: psichologas, psichiatras, specialistas.
Naudingos pastabos
Nėra blogo temperamento. Skirtingomis aplinkybėmis, tas pats būdo bruožas gali būti privalumas arba trūkumas. Nors neįmanoma pakeisti vaiko temperamento, pavyzdžiui, neaktyvų vaiką padaryti aktyviu, mes galime atrasti kiekvieno vaiko stipriąsias puses ir tinkamai jas išnaudoti. Skirtumai tarp tėvų ir vaiko temperamento gali stipriai paveikti tarpusavio santykius - svarbu juos suprasti ir koreguoti lūkesčius.
Vaiko agresija - tai žinutė suaugusiems, kad kažkas skausmingo vyksta jo gyvenime. Žinoma agresiją reikia stabdyti, bet svarbiausia aiškintis, kodėl vaikas taip elgiasi. Fizinės bausmės, barimas ir įvairūs draudimai neduoda norimų pasekmių. Jei pastebite, jog vaikas agresyvus, reikėtų kuo anksčiau užkirsti tam kelią kreipiantis į specialistus.
| Amžiaus tarpsnis | Pagrindinis ugdymo uždavinys |
|---|---|
| 0-2 metai | Prieraišumo ir švelnumo potyrių suteikimas |
| 2-4 metai | Taisyklių pažinimas, savęs pažinimas |
| 4-6 metai | Realybės supratimas, laukimo ir pastangų įsisąmoninimas |
| 6-8 metai | Savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi ugdymas |
Vaiko elgesys gali būti labai įvairus: vienas vaikas gali būti neklusnus, kitas pratrūkti pykčiu, dar kiti nuolat triukšmauti ar atsikalbinėti. Ir kiekvieno vaiko netinkamas elgesys gali skirtingai pasireikšti. Pastebėjus kokių tikslų vaikas siekia savo netinkamu elgesiu, svarbu to nesuteikti, kai vaikas elgiasi netinkamai, tačiau duoti tai, kai vaikas elgiasi gerai.
Galiausiai, namai yra centrinė vaiko valdymo būstinė, o tėvai yra būtent tie žmonės, kurie geriausiai žino kelią į savo vaiko širdį.
tags: #vaiko #chrakteristika #neigalumui