Šv. Martynas arba Martynas iš Tūro - IV a. gyvenęs vyskupas, pasižymėjęs gailestingumo darbais, ypač neturtėlių šalpa. Jo gyvenimo pasakojimus išsaugojo amžininkai, ypač Stulpicijus; šventasis ypač garbinamas Prancūzijoje, kur tapo plačiai žinomu ir net Trečiosios Prancūzijos Respublikos kulto objektu.
Gimimas, jaunystė ir tarnyba kariuomenėje
Šv. Martynas gimė 316 m. (arba 336 m.) Panonijos diecezijoje, dabartiniame Vengrijos Sombathėjuje. Kaip veterano sūnus, nuo 15 m. jis privalėjo prisijungti prie kavalerijos ir vėliau tarnavo Galijoje. Manoma, kad jis priklausė imperatoriaus kavalerijos elitui ir lydėjo valdovą kelionėse po imperiją. Istorikai nesutaria, kiek laiko Martynas praleido tarnyboje - penkerius ar dvejus metus, bet manoma, kad tai vyko valdant imperatoriams Konstantinui II ir Julijonui.
Atsivertimas ir pašaukimas
Būdamas 10 metų, jis prieš tėvų valią ėmė lankytis krikščionių bažnyčiose. Stulpicijus rašo, kad prieš mūšį Galijoje prie Barbetomago (dab. Vormsas) Martynas atsisakė dalyvauti kovose, sakydamas: „Aš esu Kristaus karys: man nevalia kariauti“. Jis buvo apkaltintas bailumu ir įkalintas, tačiau, atsakydamas į kaltinimus, savanoriškai pasisiūlė neginkluotas eiti į mūšį kariuomenės priešakyje; tuo metu priešai pasiūlė sudaryti paliaubas ir mūšis neįvyko.
Vienuoliškas gyvenimas ir tarnystė Galijoje
Sekdamas savo pašaukimu, Martynas išvyko į dabartinį Tūrą, kur tapo Hilarijaus Piktaviečio mokiniu. Hilarijus priešinosi arijonizmui ir vėliau buvo priverstas palikti Piktaviją; Martynas grįžo į Italiją. Pakeliui jis, pasak Stulpicijaus, atvertė Alpių plėšiką ir susidūrė su pačiu velniu. Milano arkivyskupas arijonas Auksentijus išvarė jį iš miesto ir Martynas nusprendė apsistoti Ligūrijos jūroje esančioje Galinaros saloje kaip atsiskyrėlis. 361 m. Hilarijus atgavo savo postą ir Martynas prisijungė prie jo, įkurdamas atsiskyrėlio buveinę, kuri netrukus pradėjo traukti pasekėjus bei atsivertėlius.
Marmotjė, Ligugė ir vienuolynų plėtra
Šioje vietoje buvo įkurta Ligugės abatija - seniausias žinomas vienuolynas Europoje, tapęs apylinkių evangelizavimo centru. Stulpicijus tvirtina, kad Martynas pasitraukė iš miesto ir apsigyveno savo įsteigtame vienuolyne Marmotjė, priešais Tūrą kitoje Luaros upės pusėje. Martynas įvedė parapijų sistemą: kartą per metus vyskupas aplankydavo kiekvieną parapiją, keliaudamas pėsčiomis, asilais arba laivais. Jis toliau steigė vienuolių bendruomenes ir išplėtė savo episkopato ribas nuo Turainos iki tokių tolimų vietovių kaip Šartras, Paryžius, Autunas ir Viena.
Taip pat skaitykite: valstybinių pensijų sąlygos daugiavaikiams tėvams
Vyskupo tarnystė Tūre
371 m. Martynas buvo paskirtas Tūro vyskupu ir savo elgesiu sužavėjo miestiečius. Į Tūrą jis buvo atviliotas gudrybe - įkalbėtas atvykti patarnauti sergančiajam - ir buvo atvestas į bažnyčią, kur nenoromis leidosi konsekruojamas vyskupu. Vyskupas Martynas entuziastingai įsakė naikinti pagoniškas šventyklas, altorius bei skulptūras. Jis toliau steigė vienuolinius centruose ir papročius, palaikė evangelizaciją vakarų Galijoje.
Legenda apie apsiaustą - dalijimasis ir relikvija
Viena labiausiai paplitusių Martyno istorijų - regėjimas su elgetos apsiaustu. Artėdamas prie Amjeno vartų, jis sutiko skurdžiai apsirengusį elgetą ir perpjovė savo karišką apsiaustą per pusę, atidavęs vieną dalį elgetai. Tą naktį Martynas sapnavo Jėzų, dėvinčią pusę atiduoto apsiausto, ir išgirdęs žodžius: „Martynas, kuris dar tik katechumenas, aprengė mane šiuo apsiaustu“. Pagal kitą versiją, pabudęs Martynas rado savo apsiaustą sugrąžintą visą. Apsiausto dalis tapo garsiąja relikvija (cappa Sancti Martini), saugota Marmoutier abatijoje netoli Tūro; viduramžiais karaliai net nešėsi relikviją į mūšius ir ant jos prisiekinėjo.
Piligrimai, Marmotjė abatija ir bazilika
Šv. Marmotjė abatija buvo įkurta apie 372 m. netoli dabartinio Tūro; Martynas vienuolyną įkūrė norėdamas gyventi kaip vienuolis. Išplėsta, sutalpinti piligrimus ir pritraukti maldininkus, Martyno šventovė tapo pagrindine piligriminių kelionių stotele. Koplyčios ir bazilikos, vienuolių namai kėlėsi ir griuvo: abatiją keli kartus sunaikino gaisrai, ją plėšė normanų vikingai (853 m. ir 903 m.), 994 m. sudegė ir vėliau atstatyta. Per Prancūzijos religinius karus baziliką 1562 m. apiplėšė protestantai hugenotai; per Revoliuciją ji buvo dekonsekruota ir vėliau nugriauta. XIX a. atlikti kasinėjimai nustatė buvusios abatijos matmenis, 1860 m. atrastas Martyno kapas padėjo atgaivinti kultą; vėliau pastatyta naujoji bazilika, pašventinta 1925 m.
Mirimas ir šlovė po mirties
Martynas mirė 397 m. Kand Sen Martene, Galijoje. Po jo mirties vietiniai gyventojai ir Tūro gyventojai ginčijosi, kur palaidoti Martyną; galiausiai jo kūnas buvo nuplukdytas Luaros upe į Tūrą, kur laukė milžiniška minia pagarbinti šventąjį. Didėjanti piligrimų minia lėmė, kad mažytė Bricijaus pastatyta koplytėlė nebetalpino maldininkų - XVI-VII a. Martyno kultas tapo glaudžiai susijęs su Merovingų monarchija; Dagobertas I užsakė auksakaliui šventajam Eligijui pagaminti brangų kapo apipavidalinimą, o vyskupas Grigalius iš Tūro parašė įtakų turintį „Gyvenimą“ apie Martyną, pilną stebuklingų įvykių.
Šv. Martyno kultas ir globos sritys
Šv. Martynas yra elgetų (dėl apsiausto dalijimosi), vilnos audėjų ir siuvėjų globėjas, taip pat yra JAV kariuomenės kvartermeisterių korpuso globėjas (taip pat dėl apsiausto dalijimosi). Jis siejamas su žąsimis (pagal liaudies pasakojimus jos išdavė jo slėptuvę arba jų migracija sutampa su jo švente), vyndariais ir užeigų savininkais (jo šventė sutampa su vėlyvuoju vynuogių derliumi). Tradiciškai jis vaizduojamas ant žirgo, dalijantis savo apsiaustu su elgeta.
Taip pat skaitykite: Vaiko teisių apsauga ir laikinoji globa: ką svarbu žinoti tėvams
Šv. Martyno diena ir papročiai Lietuvoje
Visoje Vokietijoje ir kitur lapkričio 11-ąją, Šv. Martyno dieną, sutemus rengiamos vaikų procesijos su žibintais, prisimenant legendą apie apsiaustą ir uždegant Šv. Martyno ugnį. Lietuvoje ši šventė taip pat paplitusi; ji švenčiama laikotarpiu, kai trūksta šviesos ir saulės. Tradiciškai buvo verdamos keptos žąsys, dedami orų pranašystės spėjimai iš žąsies krūtinkaulio, o kaimo žmonės iš Šv. Martyno dienos orų spėdavo, koks bus oras per Kalėdas: „Jei Martynas su ledu, tai Kalėdos su bradu“ ir pan. Neatsiejamas šventės simbolis - žibintas; žibintų eisenos ir laužai suburia bendruomenes, skatina dalijimąsi ir priminti Martyno žinią: „Kas pasidalina su kitu, tas laimi“.
Šv. Martynas ir romų (čigonų) bendruomenė - globos perspektyva
Nors Martyno istorija susijusi su krikščionišku gailestingumu ir pagalba atsivėrusiems, šio šventojo vaizdinys dalijantis su vargšais turi platesnę reikšmę: jis simbolizuoja pagalbą marginalizuotoms grupėms, tarp jų - romams (čigonams). Romai (populiarus savivardis - romai), klajoklių gyvenimo būdą praktikuojanti tauta, turi sudėtingą istoriją Europoje; persekiojimai ypač paaštrėjo XX a. viduryje nacių okupacijos metu. Šv. Martyno pavyzdys - dalijimasis apsiaustu, pagalba iškeldintiems, alkaniesiems ir vargšams - gali būti suprantamas kaip kvietimas Bažnyčioms ir bendruomenėms globoti ir remti romų bendruomenes, ypač prisimenant jų kančias per Holokaustą ir po jo.
Romų istorijos ir kančios Lietuvoje - kodėl Martyno žinia svarbi
Romų bendruomenė Lietuvoje turi savitą istoriją: į šį regioną romai atvyko įvairiais laikotarpiais, stabiliau įsikurdami nuo XV a. Manoma, kad nacių okupacijos metais Lietuvoje žuvo apie 500 romų; dalis buvo deportuoti į darbo stovyklas, dalis nužudyti. Po karo daug romų grįžo į sovietų okupuotą Lietuvą, rasdami sudegintus namus ir prarastus šeimas. Šv. Martyno gailestingumo tema - konkretus raginimas dalintis ir globoti - yra itin aktuali atsižvelgiant į šias praeities tragedijas ir šiandienines romų integracijos bei socialinės apsaugos problemas.
Šv. Martyno istorijos ir simboliai - kultūrinis paveldas
Viduramžiais Martyno relikvijos ir jo istorijos tapo stipriu kultūriniu bei religiniu įrankiu: apsiausto relikvija, piligrimystės srautas į Marmoutier, liturginė Martyno „Gyvenimo“ istorija, skatinusi maldą ir gailestingumą. Liaudies papročiai ir orų pranašystės, žąsies valgymas ar žibintų eisenos - visa tai atspindi, kaip šv. Martyno asmuo tapo ne tik bažnytinio, bet ir tautinio atminties dalimi.
Šv. Martyno simboliai
- Dalijimasis apsiaustu - gerumo, pagalbos stokojančiam simbolis;
- Žirgas - kelionės, atsiskyrimo ir tarnystės simbolis;
- Žąsys - liaudies papročiai ir atminties elementas;
- Žibintas - šviesos ir vilties, bendruomeniškumo simbolis.
Šv. Martyno reikšmė šiandien
Šv. Martyno pavyzdys išlieka aktualus kaip etinis ir religinis priminimas apie pagalbą skurstantiems, atbaigties ir padorumo reikalavimus gailestingume. Jo globos sritis - elgetos, maitinančios motinos, siuvėjai, vilnos audėjai, žąsys bei keliautojai - liudija apie platų socialinį jo globos lauką. Martyno istorija taip pat ragina atkreipti dėmesį į istorinių traumų paliktas žymes, ypač romų bendruomenėms, primenant, kad gailestingumas apima ir atmintį bei teisę į orų gyvenimą.
Taip pat skaitykite: legendos apie Romulą ir Remą
Šaltiniai ir tolesni skaitymai
- Stulpicijus - „Šv. Martyno gyvenimas“ (Gyvenimo aprašymai ir stebuklai);
- Architektūriniai tyrimai ir kasinėjimai Marmoutier (XIX a. archeologiniai radiniai);
- Istoriniai tyrimai apie romų bendruomenes Lietuvoje - A. Bubnys ir Genocido aukų muziejaus tyrimai;
- Liaudies papročiai ir etnografiniai pasakojimai apie Šv. Martyno dienos šventimą Lietuvoje.
Šv. Martynas - istorijos ir legendos figūra, kuri vienu metu yra ir gailestingo dvasinio lyderio, ir paprastų žmonių sugebėjimo dalintis įkvėpimo šaltinis. Jo veiksmų simbolika kviečia tiek religines institucijas, tiek visuomenes prisiminti silpnuosius ir rūpintis marginalizuotais bendruomenių nariais, tarp jų ir romais.