Smurtas prieš vaikus - labai sunki ir skaudi tema. Nėra lengvesnio ar sunkesnio smurto. Bet koks smurtas žaloja jauną žmogų, o jo pasekmės gali būti jaučiamos visą gyvenimą.
Kalbant apie smurtą prieš vaikus, dažniausiai turima omenyje ne vienkartinis smurtinis veiksmas, o tyčia pasirinkta santykių sistema, kurioje vaikas yra žalojamas. Smurtas šeimoje - be abejo sunki patirtis vaikui.
Naudojamas smurtas gali paveikti įvairiai - pasekmės gali būti tiek trumpalaikės, sukeliančios skausmą ir nežymiai sutrikdančios sveikatą, tiek ilgalaikės, stipriai sutrikdančios vaiko raidą, jo asmenybę ir išliekančios visą gyvenimą.
Tyrimai rodo, kad egzistuoja tam tikri rizikos ir apsauginiai veiksniai, kurie lemia, kaip žalojantis elgesys paveiks vaiką. Apskritai kalbant, vaikystėje patirtas smurtas gali lemti, kad vaikas turės psichologinių problemų, elgesio ir emocinių sunkumų, psichinės sveikatos problemų, mokymosi problemų.
Padidėja rizika sirgti depresija, nerimo ar valgymo sutrikimais, didėja savižudybės ar kito save žalojančio elgesio rizika, atsiranda didesnė tikimybė alkoholio ar narkotinių medžiagų vartojimui, ankstyviems ir nesaugiems lytiniams santykiams ir panašiai.
Taip pat skaitykite: Vaikų patyčios mokykloje
Emocinė ir psichologinė prievarta prieš vaikus reiškia tėvų ar globėjų elgesį, kalbėjimą ir veiksmus, kurie daro neigiamą poveikį vaiko gyvenimui. Psichologinis smurtas gali pasireikšti tokiu elgesiu kaip vaiko žeminimas, patyčios, gąsdinimas, asocialaus elgesio skatinimas ir panašiai.
Net jei psichologinis smurtas nesukelia tiesioginės grėsmės gyvybei, vaikai, kurie dar neturi psichologinių galimybių tinkamai įvertinti kylančio pavojaus, grasinimus ar kitą netinkamą elgesį gali matyti kaip tokį. Patiriama psichologinė žala yra tokia pati reikšminga ir gąsdinanti, kaip ir tuomet, kai kyla realus pavojus gyvybei.
Štai užsienyje atlikti tyrimai rodo, kad ankstyvoje vaikystėje patirta neigiama patirtis lemia akivaizdžiai mažesnį vaikų smegenų tūrį. Taigi aplinka, kurioje auga vaikas, daro įtaką jo visapusiškam tolimesniam vystymuisi.
Džiugu, kad Lietuvoje apie šią smurto formą yra kalbama vis dažniau ir ji pamažu yra vis labiau atpažįstama. Psichologinio smurto žalą, net ir suteikus pagalbą, žmogus gali jausti visą gyvenimą. Dažniausiai vaikai, o paskui ir suaugę, patyrę psichologinį smurtą, pasižymi žemesne saviverte, labiau išreikštais psichosomatiniais sunkumais, potrauminio streso simptomais, didesniu nerimu.
Jei tiesiogiai prieš vaiką šeimoje nėra smurtaujama, tačiau jis nuolat mato šeimoje smurtą, ar turės tai neigiamų pasekmių vaikui, jei taip - kokių?
Taip pat skaitykite: Ką daryti, jei vaikas grįžta iš mokyklos nusiminęs
Kalbėdami apie smurtą turime nepamiršti, kad egzistuoja ne tik fizinis smurtas, bet ir kitos, kiek subtilesnės ir sunkiau pastebimos bei įvertinamos smurto formos, pvz., nepriežiūra ar psichologinis smurtas.
Situacijų būna įvairių, tačiau nesudėtinga įsivaizduoti, kad vaikas, gyvenantis nuolatinėje smurtinėje aplinkoje, nors pats ir nepatirdamas tiesioginio fizinio smurto, turėtų jaustis išsigandęs, nerimastingas, liūdnas, piktas, pasimetęs…
Reikia suprasti, kad ne tik tiesioginis fizinio ar seksualinio smurto aktas daro neigiamą įtaką vaiko gyvenimui bei raidai, bet ir nuolatinis emocinių (pvz., saugumo, ryšio) bei socialinių poreikių netenkinimas.
Pastaruoju metu ypač dažnai kalbama apie vaikų prieraišumą, kurį vaikas įgyja pirmaisiais gyvenimo metais, bendraudamas su juo besirūpinančiu asmeniu (mama ar tėčiu, kartais - globėju, aukle, seneliais ir pan.).
Jeigu suaugęs žmogus geba atliepti vaiko poreikius, nuraminti verkiantį, patenkinti jo alkio, saugumo ir kitus poreikius, vaikas įgyja pasaulio, kaip saugaus, vaizdą. Šį įgytą pasaulio modelį jis ir toliau „nešasi” per gyvenimą, tikėdamas, kad aplinkiniai žmonės galės jam padėti, jis pasitiki pasauliu, yra linkęs jį tyrinėti.
Taip pat skaitykite: Šeimos Istorijos ir Trynukai
Nenuoseklus ir nenuspėjamas tėvavimas (kitais žodžiais tariant -nepriežiūra) tėvams būnant apsvaigus gali lemti nesaugaus ar dezorganizuoto prieraišumo vystymąsi.
Ar įmanoma apibrėžti kiek laiko vaikui išlieka neigiamos pasekmės? Kalbant apie ilgalaikes smurto pasekmes vaikams, o vėliau - ir suaugusiesiems, svarbūs kiti aplinkoje esantys rizikos ir apsauginiai veiksniai, todėl vienareikšmio atsakymo nėra.
Visgi, kad būtų lengviau įsivaizduoti psichinės sveikatos gijimą, galima galvoti apie fizinę žmogaus sveikatą. Pavyzdžiui, patyrus kojos lūžį, yra aišku, kad siekiant efektyvaus gijimo, pagalba turi būti suteikta kaip galima greičiau ir lūžio vieta negali būti pakartotinai traumuojama.
Taigi, traumuotos kojos gijimo efektyvumas priklauso nuo to, kaip greitai buvo kreiptasi pagalbos, ar neįvyko nenumatytų komplikacijų gyjant, ar ji nebuvo papildomai traumuota gydymo metu. Gijimas taip pat priklauso nuo to, ar kojos trauma buvo patirta pirmą kartą, kiek stipriai buvo sužeista ir t. t.
Suteikus pirmąją būtinąją pagalbą ir koją sugipsavus, bus žmonių, kurie skausmo nebejaus. Taip pat bus tokių žmonių, kuriems koją skaudės tik tam tikromis aplinkybėmis, pvz., keičiantis orams ar patyrus didesnį fizinį krūvį. Bus ir tokių, kurių gijimas bus sunkus, reikės papildomo gydymo, gal net operacijos.
Kaip ir gyjant kojai, taip ir gyjant psichikai, yra situacijų, kuomet patirtos traumos gali aktualizuotis, pvz., patyrus pakartotinius dirgiklius.
Kaip žmogui atsikratyti skaudžios patirties iš vaikystės? Deja, ištrinti tai, kas buvo patirta yra neįmanoma.
Kaip atpažinti smurtą patiriantį vaiką?
Smurtą patiriantis vaikas paprastai turi įvairių simptomų, kurie pasireiškia jo elgesyje, emocijose, bendravime, taip pat matomi fiziniai požymiai. Pamačius šiuos požymius, būtina atkreipti dėmesį ir įvertinti, ar vaikas nėra smurto auka:
- Vaiko elgesys ar emocinė būklė neatitinka amžiaus ir raidos etapo, ir tam nėra pagrįsto medicininio paaiškinimo ar kitos stresą keliančios situacijos (pavyzdžiui, tėvų skyrybų), nesusijusios su vaiką žalojančiu elgesiu.
- Ryškūs elgesio ar emocinės būklės pokyčiai, neatitinkantys vaiko amžiaus ir raidos etapo (pavyzdžiui, pasikartojantys košmarai, labai prislėgta nuotaika, uždarumas, opoziciškas elgesys, atsiribojimas, atsisakymas bendrauti su kitais), jei tam nėra medicininio paaiškinimo ar stresą keliančios situacijos, nesusijusios su vaiką žalojančiu elgesiu.
- Besikartojančios, kraštutinio intensyvumo ir ilgalaikės vaiko emocinės reakcijos į silpnus dirgiklius (pavyzdžiui, įsiūčio priepuoliai, sukelti menkiausio konflikto, streso sukeltas nenumaldomas raudojimas), kurių negalima paaiškinti mediciniškai.
Vaiko elgesio požymiai:
- Baikštumas ar uždarumas.
- Žema savivertė.
- Agresyvus ar prieštaraujantis (opoziciškas) elgesys.
- Įpratimas linguoti visu kūnu („supti save“).
- Siekis užmegzti kontaktą, gauti dėmesio, švelnumo iš atsitiktinių asmenų.
- Per didelis draugiškumas nepažįstamiems žmonėms.
- Perdėtas prieraišumas.
- Nuolatinis dėmesio reikalavimas.
- Perdėtai „geras“ elgesys, stengiantis įtikti tėvams/globėjams.
- Paguodos ir nuraminimo neieškojimas ir nepriėmimas iš tam tinkamų asmenų (pavyzdžiui, artimųjų), kai vaikas išgyvena įtampą, nerimą, liūdesį ar baimę.
- Valdingas, grasinantis elgesys su tėvais/globėjais.
- Perdėtos mažų vaikų pastangos paguosti išgyvenančius stresą tėvus/globėjus.
- Vaikas ar paauglys turi pareigų, kurios trukdo esminėms kasdieninėms veikloms atlikti (pavyzdžiui, lankyti mokyklą).
Kaip atpažinti nuo seksualinės prievartos nukentėjusį vaiką - Vilma Paliaukienė
Kaip atpažinti nepriežiūrą patiriantį vaiką?
Žinoma, tėvams neretai būna sunku išlaikyti pusiausvyrą auginant ir auklėjant vaikus − suteikti vaikui laisvę mokytis iš savo patirties ir tuo pačiu apsaugoti jį nuo pavojų. Visgi, jei tėvai ar globėjai nuolatos nenumato kylančių pavojų ir neapsaugo vaiko, tai gali reikšti, kad jie jo neprižiūri. Taip pat gali būti sunku atskirti nepriežiūrą nuo materialinio skurdo, tačiau svarbu įvertinti kur yra galimybių stoka - ir atitinkamai organizuoti šeimai pagalbą, o kur - rūpesčio ar tėvystės įgūdžių stoka.
Tai nėra baigtinis sąrašas, tačiau šie požymiai dažnai liudija, kad vaikas patiria nepriežiūrą:
- Šeima nesikreipia medicininės pagalbos, reikalingos vaikui, ir taip sukelia pavojų jo sveikatai ir gerovei, taip pat ir situacijose, kai vaikas patiria ilgalaikį skausmą ar kančią, pvz. susilaužė ranką.
- Šeima vaikui nesuteikia būtino ar gydytojo paskirto gydymo, nuolat neatvyksta į gydytojo paskirtas būtinas vaiko sveikatos apžiūras (pavyzdžiui, įvertinti, ar sirgęs gripu vaikas pasveiko).
- Vaikas nuolat dėvi drabužius ir/ar batus, kurie netinka vaikui pagal dydį arba neatitinka oro sąlygų. Jei yra įtikinamas paaiškinimas, kodėl vaikas apsirengęs netinkamai (pavyzdžiui, oras staiga pasikeitė arba vaikas avi šlepetes, nes skubėjo išeiti iš namų, jomis buvo patogiausia apsiauti), tai nėra įspėjamasis požymis, kad vaikas patiria nepriežiūrą.
- Vaikas yra nuolat purvinas, nuo jo sklinda nemalonus kvapas. Per dieną vaikai dažnai išsipurvina, susitepa ir nuo jų ima sklisti nemalonus kvapas, tačiau kartais kvapas būna labai stiprus, tada reikia apsvarstyti − galbūt vaikui trūksta nuolatinio rūpesčio ir globos.
- Kelis kartus iš eilės pastebima arba iš kitų žmonių sužinoma, kad namuose yra netinkama aplinka: namuose yra prastos higienos sąlygos, kurios neigiamai veikia vaiko sveikatą; nėra pakankamo aprūpinimo maistu; aplinkoje, kurioje gyvena, tokio amžiaus vaikui yra nesaugu. Jei vaikas paliekamas be suaugusiųjų priežiūros ilgam laikui, tai taip pat vertinama kaip vaiką žalojantis elgesys.
- Sulėtėjęs vaiko augimas ir raida dėl nepakankamos arba netinkamos mitybos.
Koks tėvų ar globėjų elgesys turėtų kelti įtarimą?
Įspėjamieji požymiai, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį:
- Emocinis tėvų ar globėjų neprieinamumas ar nereagavimas į vaiką (ypač kūdikį).
- Kai tėvai ar globėjai neleidžia sveikatos priežiūros specialistui bendrauti su vaiku ar paaugliu individualiai, kai to reikia, siekiant surinkti daugiau informacijos apie įspėjamuosius požymius ir įvertinti jo būklę.
- Sveikatos specialistai informuoja tėvus/globėjus, kad vaikas šlapinasi nevalingai, tačiau šie vis tiek baudžia vaiką už nevalingą šlapinimąsi.
- Nuolatinis emocinis tėvų ar globėjų neprieinamumas ar nereagavimas į vaiką, ypač kūdikį.
Itin svarbu tai, kokią žinutę siunčiame savo vaikams - ar juos gerbiame, ar juos girdime. Turime išmokti gerbti vaikus, nes taip mokysime juos gerbti aplinkinius - svarbu kalbėti, klausyti ir girdėti savo vaikus. Tačiau, jei agresyvus vaikų elgesys kartojasi, tampa elgesio modeliu - tėvams būtina kreiptis pagalbos į specialistus. Pagalba reikalinga ne tik agresyviai besielgiančiam vaikui, bet ir jo šeimai.
Šeimose, kuriose smurtą naudoja vaikai, visiems kartu reikia mokytis emocijų valdymo, reagavimo į agresyvų elgesį būdų. Vaikams padėti gali ir dalyvavimas grupinėje socialinių, emocinių įgūdžių ugdymo programoje, kuriose stiprinama vaikų savivertė, psichologinis atsparumas, ugdomas emocinis raštingumas ir kiti svarbūs socialiniai įgūdžiai, kurių smurtauti linkęs vaikas stokoja.
Kaip turi būti teikiama pagalba vaikui?
Pagalbos teikimas vaikui susideda iš trijų etapų:
- Vaiką žalojančio suaugusių elgesio įtarimas ir atpažinimas.
- Teisiniai veiksmai, nukreipti sustabdyti vaiką žalojantį elgesį.
- Vaiko ir šeimos reabilitacija.
Institucijos, kurios dalyvauja šiame procese:
- Vaiko teisių apsaugos institucijos.
- Teisėsaugos institucijos.
- Valstybinės ir nevyriausybinės organizacijos, kurios teikia kompleksinę ir specializuotą pagalbą prievartą patyrusiems vaikams/šeimoms.
- Socialinę pagalbą teikiančios organizacijos.
- Vaiko globos institucijos.
- Ugdymo įstaigos.
- Sveikatos apsaugos įstaigos.
Pirmo etapo metu pagrindiniai visų sričių specialistų, dirbančių su vaikais, uždaviniai yra:
- Pastebėti, kad su vaiku elgiamasi netinkamai ir jis gali būti žalojamas: patiria emocinį, fizinį, seksualinį smurtą ir/arba nepriežiūrą.
- Įvertinti vaiko, nukentėjusio nuo smurto, ir jo šeimos situaciją.
- Užtikrinti vaiko apsaugą ir saugumą.
Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius (VTAS) yra pagrindinė institucija, Lietuvoje veikianti savivaldybės lygmenyje, kuri rūpinasi vaiko teisių apsaugos įgyvendinimu. VTAS priima sprendimą, kai įvertinus padėtį būtina informuoti policiją ar prokuratūrą apie galimą netinkamą elgesį su vaiku.
VTAS turi surinkti informaciją iš visų šaltinių, kurie gali turėti reikšmingų duomenų, taip pat ir iš teisėtų vaiko atstovų. Remdamasi šiuo įvertinimu, VTAS priima sprendimą, kaip užtikrinti vaiko apsaugą ir saugumą. Po įvertinimo VTAS turi ir toliau koordinuoti pagalbą vaikui ir jo šeimai.
Kai kuriais vaiko teisių ir interesų pažeidimo atvejais reikia kreiptis į Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigą arba Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovas, tirdamas vaiko teisių pažeidimus, bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, organizuoja tarpdisciplininius specialistų susitikimus.
Pranešimas apie įtarimą dėl smurto prieš vaikus turi būti perduotas teritorinei policijos įstaigai (policijos komisariatui), taip pat gali būti perduotas prokuratūrai.
Prokuroras ir/arba tyrėjas, įvertinęs gautą informaciją, priima sprendimą ar pradėti ikiteisminį tyrimą. Jei informacija apie vaiko nepriežiūrą arba smurtą gauta ne iš VTAS, policija/prokuratūra informuoja apie tai VTAS.
VTAS tuo tarpu suburia tarpdisciplininę komandą, įtraukdami ir nevyriausybines organizacijas. Dirbdami kartu, psichologai, psichiatrai ir socialiniai darbuotojai įvertina nukentėjusiojo psichinę būklę, patirtos prievartos ar kitokio žalojančio elgesio poveikį, reikalingos pagalbos pobūdį. Socialiniai darbuotojai įvertina socialinę situaciją šeimoje, pagalbos ir paramos poreikį ir pobūdį. Teisininkai suteikia reikalingas teisines konsultacijas.
Antro etapo metu teisėsaugos pareigūnai atlieka smurtinio atvejo, aplinkybių ir žalos tyrimą, atsižvelgiant į vaiko interesus. Svarbiausia ikiteisminio tyrimo dalis yra įrodymų rinkimas. Siekiant, kad apklausa būtų veiksminga, ji turi būti vykdoma atsižvelgiant į teisinius reikalavimus ir vaiko amžių, poreikius bei interesus.
Remiantis Baudžiamuoju proceso kodeksu nepilnamečių apklausa dažniausiai turi būti rengiama ne daugiau nei vieną kartą, prižiūrint ikiteisminio tyrimo teisėjui. Vaikas turi būti apsaugotas nuo netinkamos įtariamojo įtakos. Apklausa gali būti fiksuojama garso ir vaizdo įrašuose.
Ikiteisminio tyrimo metu gali būti skiriamos kompleksinės, medicininės, psichologinės psichiatrinės ekspertizės vaiko būklės įvertinimui.
Ikiteisminio tyrimo ir teisminio proceso metu turi būti apsaugotos vaiko teisės. Turi būti užtikrintas vaiko saugumas ir jam suteikta reikalinga pagalba. Ypatingai svarbu apsaugoti vaiką nuo antrinio traumavimo teismo proceso metu.
Vaikas yra ypatingas liudytojas dėl savo amžiaus ir psichinės brandos, priklausomybės nuo tėvų/globėjų ar kitų suaugusiųjų. Profesionalai turi turėti patirties ir žinių, kaip reikia dirbti su vaikais. Vaikui sunku dalyvauti ikiteisminėse ir teisminėse procedūrose, todėl visas procesas turi būti draugiškas vaikui. Apklausa turėtų būti vykdoma specialiuose vaikų apklausų kambariuose. Vaikus turi apklausti teisėjai, padedami specialisto, turinčio patirties ir žinių apie vaikų apklausas. Vaikas ir jo atstovas turėtų būti iš anksto supažindinami su teisės aktais ir jų laukiančiomis procedūromis.
Trečias etapas iš esmės vyksta drauge su antru etapu. Vaiko ir šeimos reabilitacija prasideda iš karto po smurto įtarimo ir atpažinimo. Svarbu suvokti, kad nors procedūros ir intervencijos yra būtinos, tačiau procesas gali būti psichologiškai skausmingas vaikui. Todėl pagalba turi būti teikiama visų teisinių procedūrų metu.
VTAS koordinuojama specialistų grupė turi:
- Sudaryti pagalbos vaikui ir jo šeimai planą, kuris atitiktų vaiko/šeimos poreikius ir situaciją.
- Suteikti būtiną kompleksinę pagalbą vaikui ir jo šeimai.
- Įvertinti vaiko būseną ir teikiamos pagalbos veiksmingumą ir koreguoti pagalbos planą, esant būtinybei.
Sudarant bendrą pagalbos vaikui ir jo šeimai planą, kiekvienos institucijos dalyvavimas yra labai svarbus, jų surinkti duomenys apie vaiko saugumą ir šeimą bei duomenų įvertinimas yra būtinas. Pagalbos planas turėtų būti paremtas vaiko būsenos, vaiko ir šeimos situacijos bei tėvų galimybių padėti savo vaikui įvertinimu. Pakartotinis vaiko būsenos ir situacijos įvertinimas turėtų būti vykdomas, kai baigiamas įgyvendinti pagalbos planas.
Rekomenduojama trumpalaikė psichologinė pagalba/psichoterapija, nukreipta į traumos ir žalos pasekmių įveikimą. Pagalba vaikui gali būti teikiama konsultuojant individualiai ir psichologinės pagalbos vaikams grupėse. Psichiatro konsultacijos teikiamos priklausomai nuo būsenos įvertinimo. Jos nėra būtinos, jei vaiko elgesys ir psichikos būsena nėra žymiai pakitę. Stacionari krizės intervencija reikalinga sunkiais smurto prieš vaikus atvejais, kai vaikui trūksta šeimos ir artimųjų paramos. Dalyvavimas pomokyklinėse programose, emocinės ir socialinės paramos vaikui organizavimas taip pat reikšmingas, atstatant vaiko socialinę pusiausvyrą ir psichologinį gerbūvį.
Visais atvejais, jeigu ir nenustatoma vaiko teisių pažeidimų iš įstatyminio atstovo pusės ir baigiamas pranešimo nagrinėjimas, vaiko įstatyminiai atstovai informuojami apie galimybę kreiptis į savivaldybę dėl kompleksinių paslaugų šeimai gavimo.
Susidūrę su psichologinio smurto atveju, vaiko teisių specialistai atlieka vaiko situacijos vertinimą ir inicijuoja pagalbą vaikui, visai šeimai. Nuo psichologinio smurto nukentėjusiam vaikui siūlomos psichologo konsultacijos, emocinio stiprinimo grupės, kurias veda psichologai - psichoterapeutai.
tags: #vaikas #patiriantis #fizini #smurta