Socialinės paslaugos yra viena iš sudėtinių socialinės apsaugos sistemos dalių. Šiandien socialinės paslaugos Lietuvoje įgyja vis didesnę svarbą. Pagrindinis socialinis paslaugų teikimo tikslas - grąžinti asmeniui gebėjimą pasirūpinti savimi. Socialinis paslaugų organizavimo bei teikimo tema tapo aktuali po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir išliko svarbi iki šios dienos. Pasikeitus socialinėms aplinkybėms, pasikeitė ir daugelio žmonių gyvenimas.
Socialinis paslaugų poreikis didėja, todėl būtina ieškoti efektyvių būdų tobulinti socialinių paslaugų administravimą savivaldybėse. Nepaisant akivaizdžios pažangos, socialinės paslaugos Lietuvos savivaldybėse nepakankamai išplėtotos nei kiekybės, nei kokybės požiūriu. Šiuo darbu bus siekiama išryškinti Vilniaus rajono savivaldybės socialinių paslaugų teikimo plėtros prioritetus ir tolesnes socialinių paslaugų kryptis, kurios atitiktų šios dienos poreikius ir tendencijas.
Socialinių paslaugų samprata
Socialinės paslaugos buvo administruojamos bendroje socialinės paramos sistemoje ir kaip savarankiška sritis atsirado XX amžiuje, prasidėjus socialinės paramos sistemos diferencijavimui įstatyminiu ir administraciniu aspektu. 1991-1998 m. laikotarpis Lietuvoje laikytinas kiekybiniu socialinių paslaugų sistemos plėtros laikotarpiu, kuriuo metu atsirado įvairaus pavaldumo, įvairioms klientų grupėms skirtos įvairaus tipo socialinės paslaugų įstaigos, išsiplėtė paslaugų asortimentas, socialinių paslaugų sistemoje ėmė dominuoti savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų teikiamos paslaugos.
1998 m. prasidėjo antrasis socialinių paslaugų plėtojimo etapas, kuriame socialinės paslaugų sistemos vystymo akcentai perkeliami iš kiekybinių rodiklių į kokybinius. Lietuvoje socialinės paslaugos įteisintos 1994 m., patvirtinus Socialinės paramos koncepciją. Susiformavo samprata, kad socialinė parama gali būti teikiama trimis būdais: pinigais, daiktais ir socialinėmis paslaugomis.
1996 m. priimtame Socialinių paslaugų įstatyme socialinės paslaugos apibrėžiamos kaip pagalba nepinigine forma, kai nepakanka kitų socialinės apsaugos sistemos garantijų. Socialinės paslaugos teikiamos kiekvienoje visuomenėje - visose bendruomenėse yra dalis žmonių, kurie nėra motyvuoti ar negali visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Socialinės visuomeninės paslaugos yra racionalios vartojimo struktūros elementas. Vienos jų daugiausia tenkina buitinius poreikius, o kitos jų socialines ir kultūrines reikmes.
Taip pat skaitykite: Kas gali globoti vaikus?
Remiantis pateiktais socialinių paslaugų apibrėžimais galima teigti, kad socialinių paslaugų samprata įvairių autorių darbuose apibrėžiama gana skirtingai. Todėl patikslinti socialinių paslaugų sampratą galima išskiriant šios paslaugos svarbiausius tikslus: tenkinti asmens gyvybinius poreikius, kai jie patys nepajėgūs savarankiškai to pasiekti; atkurti žmogaus gebėjimus savarankiškai funkcionuoti visuomenėje bei teikti jas prevenciniais tikslais, siekiant užkirsti kelią problemoms.
Pagal 2006 m. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 6 straipsnį socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Bendrosios socialinės paslaugos - tai paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimai savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime gali būti ugdomi ar kompensuojami atskiromis, be nuolatinės specialistų pagalbos teikiamomis paslaugomis. Jos teikiamos asmenims, siekiant padėti jiems gyventi savarankiškai savo namuose, išvengiant specialiųjų socialinių paslaugų teikimo. Specialiosios socialinės paslaugos - tai tokios paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka. Šios paslaugos teikiamos asmenims globos tikslais stacionariose globos ir slaugos įstaigose, reabilitacijos įstaigose, dienos globos įstaigose, laikino gyvenimo įstaigose, kitose socialinės globos įstaigose.
Remiantis L. Žalimienės, socialinės paslaugos pagal savo pobūdį yra gana skirtingos, todėl jas galima klasifikuoti ir pagal tris pagrindinius požymius: pagal tai, kokiai klientų grupei paslaugos skirtos; pagal teikiamų paslaugų pobūdį; pagal tai, kas yra socialinis paslaugų teikėjas.
Socialinės paslaugos pagal klientų grupes:
- Probleminės šeimos ir vaikai iš probleminių šeimų. Šiai grupei priklauso šeimos, kuriose tėvai neprižiūri vaikų, gyvena asocialų gyvenimą; šeimos, kuriose tėvai turi problemų dėl netinkamo, delinkventinio vaikų elgesio, bei šeimos, kuriose moterys ir vaikai patiria smurtą.
- Rizikos grupės.
Bendrosios ir specialiosios paslaugos. Rezidentinės ir bendruomeninės paslaugos. Rezidentinės (stacionarios globos) paslaugos tai laikino apgyvendinimo paslaugos. Lietuvoje šias paslaugas gauna nuolatiniai šios įstaigos gyventojai. Kitos gyvenamosios vietos šie asmenys dažniausiai neturi. Bendruomeninės paslaugos apima pagalbą namuose, dienos globą, prevencines paslaugas vaikams ir šeimoms, gestų kalbos vertėjo paslaugas ir kt. Lietuvoje šios paslaugos teikiamos asmenims, kurie turi savo namus ir nuolat juose gyvena. Jau šis paslaugų pavadinimas rodo, kad bendruomenė aktyviai dalyvauja teikiant asmeniui pagalbą. Stacionarios ir nestacionarios paslaugos. Ši klasifikacija svarbi tuo, kad sudaro asmenims galimybę gauti socialinę pagalbą neapsigyvenant socialinės globos įstaigoje.
Socialinių paslaugų įstaigos steigėjas gali būti valstybė, savivaldybė, nevyriausybinės organizacijos ar religinės bendruomenės. Jų steigiamos socialinių paslaugų įstaigos gali turėti biudžetinės arba viešosios įstaigos statusą.
Taip pat skaitykite: Socialinių nuostatų ir vertybių reikšmė
Socialinių paslaugų administravimas
Socialinių paslaugų administravimą vykdo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, apskričių viršininkų administracijos bei savivaldybės. Kiekviena iš šių valdymo institucijų socialinių paslaugų srityje turi savo funkcijas, kurias nustato atitinkami įstatymai.
Valstybės ir savivaldybių esmė - užtikrinti racionalaus paslaugų tinklo sukūrimą ir paslaugų efektyvumą bei garantuoti klientų poreikių tenkinimą pagal nustatytus standartus. Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija ir viena pagrindinių institucijų, kuri atlieka socialinių paslaugų teikimo ir administravimo funkcijas.
Vykdydama šį atsakingą uždavinį, ministerija vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais teisės aktais. Organizuojant paslaugų teikimą apskritys orientuojasi į tuos socialinių paslaugų klausimus, kuriems spręsti neužtenka savivaldybių teritorijos ar pajėgumo. Dažniausiai apskritys rūpinasi specifinių, t.y. retų, brangių paslaugų organizavimu.
Pagrindinė atsakomybė už socialinių paslaugų teikimą tenka savivaldybėms. Savivaldybių socialinės paramos skyriai formuoja socialinių paslaugų teikimo strategiją, rengia ir įgyvendina socialinių paslaugų teikimo planus bei programas ir teikia socialines paslaugas savo teritorijoje gyvenantiems asmenims. Socialinės paslaugos teikiamos įvertinus atskirų asmenų, socialinių žmonių grupių, bendruomenės socialinius poreikius ir kuriant socialinių paslaugų tinklą bendruomenėje.
Pagrindiniai socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo principai:
Taip pat skaitykite: Valstybinis socialinis draudimas ir pensijos
- Decentralizacijos.
- Planavimo.
- Deinstitucionalizacijos.
- Bendradarbiavimo.
- Atvirumo bendruomenei. Šios įstaigos turi būti atviros bendruomenės gyventojams.
- Prieinamumo. Socialinės paslaugos turi būti prieinamos tiems žmonėms, kuriems jų reikia.
- Adekvatumo. Turi būti teikiamos tokios socialinės paslaugos rūšys, kokios labiausiai atitinka socialinių paslaugų gavėjo poreikius.
- Žmoguje skatinimo. Teikiamos paslaugos turi skatinti žmogaus norą rūpintis savimi, aktyvinti savipagalbą.
Kiekvienoje šalyje yra reglamentuojama, kas turi teisę gauti socialines paslaugas. Taip pat ir asmenys be pilietybės, turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Išanalizavus konkretų atvejį, išsiaiškinami socialinių paslaugų poreikiai ir teikiamos tokios paslaugos, kurių labiausiai reikia. Išvardyti paslaugų teikimo atvejai leidžia įsivaizduoti socialinių paslaugų gavėjų grupes.
Remiantis 2003-2004 m. Mykolo Romerio universiteto ir Lietuvos savivaldybių asociacijos atlikto tyrimo išvadomis, Lietuvos savivaldybės, organizuodamos ir teikdamos socialines paslaugas pirmenybę teikia pagyvenusiems ir seniems žmonėms.
Socialinių paslaugų reglamentavimas
Šiuolaikinėje valstybėje socialinės paslaugos, kaip ir kitos socialinės apsaugos garantijos formos, organizavimas ir teikimas yra reglamentuojamas įvairaus tipo dokumentais. Tai gali būti įstatymai ar poįstatyminiai aktai, normos ar standartai, veiklos nuostatai, taisyklės ar principai, tarptautinės sutartys, konvencijos, koncepcijos.
Socialinių paslaugų reglamentavimas pasižymi tuo, kad valstybės mastu reglamentuojami tik pagrindiniai, principiniai dalykai. Savivaldybėms ir institucijoms suteikta laisvė savarankiškai parengti savo veiklos reglamentavimą laikantis valstybės numatytų principų ir reikalavimų.
Socialinių paslaugų teikimo nuostatos yra įtvirtintos svarbiausiame šalies įstatyme - 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. LR Konstitucijos 38 straipsnis teigia, kad „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“.
Pirmasis teisės aktas, įtvirtinęs Lietuvos socialinės apsaugos sistemoje socialinių paslaugų terminą, buvo 1994 metais patvirtinta Lietuvos socialinės paramos koncepcija. Ir tik 1996 m. buvo priimtas Socialinių paslaugų įstatymas, įteisinantis socialinių paslaugų sampratą, jų rūšis, paslaugų teikėjų ir gavėjų santykius bei atsakomybę, apibrėžiantis finansavimo principus, reglamentuojantis atskirų institucijų atsakomybę organizuojant socialinių paslaugų teikimą. Jį galima apibūdinti kaip rėminį įstatymą, įtvirtinantį svarbiausius socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo dalykus.
Čia apibūdinamos kaip pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant atkurti asmens, bendruomenės ir visuomenės santykius, kai pats asmuo nepajėgia to padaryti. Tai buvo pirmas žingsnis, kuriant socialinių paslaugų teisinę bazę.
Vėliau socialinių paslaugų plėtrai ir atsiradus didelei socialinių paslaugų įvairovei, tapo svarbu apibrėžti ir susisteminti atskiras paslaugų rūšis ir įstaigos tipus. Tuo tikslu, 2000 m. buvo parengtas Socialinių paslaugų katalogas.
Kataloge apibrėžiamas pagrindinis socialinių paslaugų tikslas, detalizuojami socialinių paslaugų teikimo atvejai ir principai, socialinių paslaugų gavėjai bei teikėjai, naujos socialinių paslaugų organizavimo formos bei metodai, paslaugų gavimo tvarka. Socialinės paslaugos yra pagrindinė socialinio darbo organizavimo forma ir svarbi socialinės politikos sritis. Pirmaeilis socialinių paslaugų tikslas yra patenkinti asmenų gyvybinius poreikius ir sudaryti palankesnes žmogaus orumą išsaugančias gyvenimo sąlygas, kai jie patys savarankiškai nepajėgūs to pasiekti.
Galutinis socialinių paslaugų tikslas - sudaryti palankias sąlygas ir ugdyti asmenų sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje.
Pagrindinės socialinių paslaugų gavėjų (klientų) grupės:
- Seni žmonės, kuriems reikalinga globa.
- Suaugę ir vaikai su negalia.
- Vaikai, kuriems reikalinga globa.
- Rizikos grupės asmenys (grįžę iš įkalinimo vietų, narkomanai, piktnaudžiaujantys alkoholiu, infekuoti ŽIV virusu, benamiai ir pan.).
Socialinių paslaugų prigimtis lemia, kad paslaugų gavėjams dalis paslaugų kainos ar net visa kaina gali būti kompensuojama, tačiau tai nereiškia, kad šios paslaugos yra nemokamos. Tai žymia dalimi subsiduojamos, o atskiriems asmenims ir nemokamos paslaugos.
Socialinių Paslaugų Klasifikacija
Socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias socialines paslaugas. Bendrosios socialinės paslaugos skirtos tiems socialinių paslaugų gavėjams, kuriems nereikia specialios pagalbos. Specialiosios socialinės paslaugos gali būti stacionarios ir ambulatorinės, atsižvelgiant į socialinių paslaugų teikimo vietą bei laiką.
Stacionarios Socialinės Paslaugos
Stacionarios socialinės paslaugos - paslaugos, kurias teikia stacionarios socialinių paslaugų įstaigos: senelių globos namai, suaugusiųjų psichoneurologiniai pensionatai, vaikų globos namai, vaikų psichoneurologiniai pensionatai. Šiose socialinių paslaugų įstaigose asmenys gyvena pastoviai, jiems užtikrinama globa, palaikomasis gydymas ir reabilitacija.
Stacionarios socialinės paslaugos seniems žmonėms - tai paslaugos, teikiamos senelių globos namuose, senelių pensionatuose. Į senelių globos namus priimami pensinio amžiaus žmonės, kurie negali patys apsitarnauti ir kuriems reikalinga nuolatinė globa bei slauga. Į senelių globos namus gali būti priimami ir I ar II grupės invalidai, vyresni kaip 16 metų, kuriems būtina priežiūra ir slauga. Priimant gyventi į senelių namus, įvertinamas asmens stacionarių socialinių paslaugų poreikis. Senelių globos namai, pensionatai - tai ten gyvenančių asmenų namai, todėl gyvenimas juose turi būti organizuotas taip, kad gyventojų fiziniai, psichologiniai, socialiniai, kultūriniai bei dvasiniai poreikiai būtų patenkinami kuo geriausiai.
Šios paslaugos garantuoja prieglobsčio suteikimą, būtinų poreikių patenkinimą bei reikalingą globą žmonėms, kuriems nereikia intensyvaus gydymo.
Ambulatorinės Institucinės Socialinės Paslaugos
Ambulatorinės institucinės socialinės paslaugos - paslaugos, teikiamos ambulatorinėse socialinės globos įstaigose: dienos centruose, bendruomenių centruose, darbo terapijos centruose, nakvynės namuose, reabilitacijos centruose ir pan., kuriose klientai yra globojami tam tikrą paros dalį.
Dienos centras - įstaiga, skirta asmenims, kurie gyvena savo namuose, bet dienos metu jiems teikiama reikalinga globa, maitinami, tenkinami higieniniai poreikiai, bendraujama. Pagyvenusių žmonių klubas - įstaiga, skirta suteikti dienos globą pagyvenusiems žmonėms, kurie tik iš dalies gali savimi pasirūpinti ir kuriems reikia socialinės bei psichologinės pagalbos. Socialinės reabilitacijos centras - įstaiga, skirta žmonių su negalia integracijai į visuomenę. Darbo terapijos centras yra įstaiga, skirta žmonių su negalia įtraukimui į darbinę veikla, o per tai - integracijai į visuomenės gyvenimą. Bendruomenės centras gali būti išlaikomas iš savivaldybės biudžeto lėšų, skirtų visuomeninių organizacijų programoms remti, labdaros, paramos, mokesčio už paslaugas ar iš pelno, gauto už paslaugas bei kitą veiklą. Bendruomenės centro veikloje gali dalyvauti visi bendruomenės gyventojai. Bendruomenės centro darbą organizuoja maža profesionalų grupė (dažnai tik vienas profesionalas - samdomas darbuotojas). Vilniaus rajono socialinių paslaugų tinklas - įvairaus tipo ir pavaldumo, taikomas įvairioms žmonių socialinėms grupėms. Teikiamų socialinių paslaugų galimybės rajono senjorams plečiamos kasmet, gerinama socialinių paslaugų kokybė ir prieinamumas, didinama jų įvairovė.
Pagalba Namuose
Pagalba namuose - tai pagalba (paslaugos), teikiama namuose seniems žmonėms, žmonėms su negalia, siekiant padėti jiems gyventi savarankišką gyvenimą.
Socialinės pagalbos tarnyba gali būti organizuota kaip pagalbos namuose padalinys socialinės globos skyriuje, atskira pagalbos namuose tarnyba, tarnyba prie visuomeninių invalidų ir kitų socialinę paramą teikiančių organizacijų. Kiekviena savivaldybė sudaro detalų pagalbos namuose gavėjų registrą. Siekiant numatyti paslaugų namuose teikimo pirmumą, gali būti išskirtos pagalbos namuose pakopos. Pagalbos namuose pakopos išskiriamos pagal poreikio paslaugoms namuose būtinumo laipsnį atskiroms asmenų kategorijoms.
Pagalbos namuose (socialinės paslaugos namuose) paslaugos skirstomos į pagrindines ir papildomas. Kiekviena savivaldybė pati rengia pagrindinių ir papildomų paslaugų sąrašą, prisilaikydama pagrindinio jų išskyrimo principo. Dalinė pagalba namuose - aptarnavimas, teikiant tik kai kurias paslaugas. Visiška pagalba namuose - aptarnavimas, teikiant visas pagrindines paslaugų rūšis tuo tikslu, kad asmuo galėtų likti gyventi savo namuose. Socialinės pagalbos teikimo namuose sutartis - tai rašytinis susitarimas tarp asmens, kuris teiks socialines paslaugas namuose, ir savivaldybės socialinės globos skyriaus vadovo, kuriame nurodoma, kam bus teikiamos paslaugos, teikimo dažnumas, kitos paslaugų teikimo sąlygos, pridedamas paslaugų sąrašas, nurodomas apmokėjimas už paslaugas.
Kitos Socialinės Paslaugos
Informacijos teikimas - tai socialinės globos ir rūpybos skyriuose (centruose) arba savarankiškų atskirų tarnybų renkama bei sisteminama informacija apie socialinę paramą, socialines paslaugas, socialinių paslaugų įstaigas, įstatymus bei kitus normatyvinius aktus, jų aiškinimas. Socialinis darbuotojas teikia informaciją bei konsultuoja klientą, kaip elgtis probleminėje situacijoje. Konsultavimas yra daugiau ar mažiau ilgalaikis procesas. Asmeninio asistento paslauga yra orientuota į negalią turinčio asmens savarankiškumo skatinimą. Asmeninę pagalbą gali gauti visi neįgalieji, kuriems šis poreikis bus nustatytas, neatsižvelgiant į amžių, negalios sunkumą ar pobūdį. Teisę gauti asmeninę pagalbą turi asmenys, kurių funkcijos, veikla, dalyvumas dėl negalios yra visiškai arba iš dalies apriboti (negali savarankiškai orientuotis, judėti, dirbti, kurti ir (ar) tvarkyti asmeninio ir socialinio gyvenimo) ir kuriems reikalinga kitų asmenų pagalba.
Dienos socialinė globa - tai asmeniui teikiama kompleksinė, nuolatinės specialistų priežiūros reikalaujanti pagalba dienos metu. Paslaugą gali gauti vaikai su negalia, suaugę asmenys su negalia ir senyvo amžiaus asmenys, kuriems nustatytas neįgalumo ar dalyvumo lygis.
Pagrindinis socialinių paslaugų teikimo tikslas - sudaryti sąlygas asmeniui (šeimai) ugdyti ar stiprinti gebėjimus ir galimybes savarankiškai spręsti savo socialines problemas, palaikyti ryšius su bendruomene, padėti įveikti socialinę atskirtį.
Socialinių paslaugų įstaigos turi būti įsteigtos specialiai šiam tikslui pastatytuose, rekonstruotuose ar pritaikytuose pastatuose. Patalpos turi atitikti techninius, sanitarinius, higieninius, saugos darbe ir priešgaisrinės apsaugos reikalavimus.
Stacionarių globos įstaigų personalą sudaro vadovų, specialistų, tarnautojų bei darbininkų kolektyvas tiesioginiam darbui su klientais ir bendram aptarnavimo darbui atlikti. Personalo skaičius ir struktūra priklauso nuo globos įstaigų gyventojų skaičiaus bei struktūros. Personalo skaičius ir struktūra stacionarių socialinių paslaugų įstaigoje turi būti pagrįstas čia gyvenančių klientų poreikių struktūra, orientuotas į kuo geresnį klientų aptarnavimą.
Globos įstaigos naudoja savo veikloje maitinimo, minkšto inventoriaus, medikamentų ir kt. Kiekvienas socialinių paslaugų įstaigoje gyvenantysis (jeigu jis veiksnus) gali būti gyventojų tarybos nariu. Asmuo gali būti pašalinamas iš socialinių paslaugų įstaigos vadovaujantis bendrosiomis vidaus tvarkos taisyklėmis, kuriose numatyta ir pašalinimo tvarka.
Apgyvendinimo socialinėse globos įstaigose tvarka - taisyklės, pagal kurias įforminamas kliento priėmimas į globos įstaigą. Sutartis tarp gyventojo ir globos įstaigos administracijos - tarp kliento ir administracijos pasirašoma sutartis apie abipusius įsipareigojimus gyvenant globos namuose. Sutartis tarp vaiką atstovaujančios institucijos, asmens ir globos įstaigos administracijos - apgyvendinant vaiką globos namuose tarp jį atstovaujančiojo ir globos įstaigos administracijos pasirašoma sutartis apie abipuses teises ir pareigas gyvenant globos namuose.
tags: #6 #kokios #yra #pagrindines #socialiniu #paslaugu