Vaikų išėjimas iš namų: psichologinis tėvų ir vaikų atsiskyrimo aspektas

Nors atsiskyrimas - neišvengiama tėvų ir vaikų santykių dalis, jis gali kelti stiprius prieštaringus jausmus tiek vieniems, tiek kitiems. Šis gyvenimo tarpsnis bei su juo susijusios emocinės reakcijos vadinamos tuščio lizdo sindromu“, - aiškino psichologė Inga Šulcienė.## Tuščio lizdo sindromas: kas tai?Tuščio lizdo sindromui būdinga, kad tai kelia daug sunkių jausmų, kuriuos tėvams tenka įveikti: liūdesio, kaltės, nusivylimo, gyvenimo beprasmiškumo, mirties baimės. Gyvenimas tarsi peržvelgimas iš naujo ir tenka labiau atsigręžti į save. Tėvo ar mamos vaidmuo tampa nebe tokie svarbūs.### Tėvų jausmai ir baimėsAnot psichologės, neretai tėvai baiminasi, kad atžalos gali nesusidoroti su iškylančiais sunkumais, kad yra nepakankamai subrendusios ir pasiruošusios savarankiškam gyvenimui. Išsiskyrimo momento su nerimu laukiama ir dėl gresiančios vienatvės.„Kartais tėvai pajaučia gilų vienatvės, nereikalingumo skausmą. Tuomet ir išsprūsta tokios frazės, kaip: „Aš tave auginau, auginau, o tu ...“. Tėvai gali jaustis neįvertinti, tarsi vaikai turėtų jiems grąžinti kažkokią skolą“, - pastebėjo I. Šulcienė, su kuria kalbėjomės apie tuščio lizdo sindromą.Sunkiausia su vaikais išsiskirti tiems tėvams, kurie pernelyg linkę juos globoti. Jei metų metais svarbiausias tėvų rūpestis ir gyvenimo tikslas buvo vaikai, kai šie išsikrausto iš namų, atsiveria vidinė tuštuma, gyvenimas gali atrodyti praradęs prasmę. Ateina suvokimas, kad nėra kuo rūpintis, nėra dėl ko „aukotis“.

Santuokos krizė

Neretai sutuoktiniai šiuo laikotarpiu gali išgyventi ir tarpusavio santykių krizę, nes turi vėl iš naujo pamatyti vienas kitą kaip partnerius, o ne tik kaip tėvus.Vis dėlto neretai prie vaikų labiau yra prisirišusios mamos, todėl vaikų atsiskyrimą jos gali labiau išgyventi nei vyrai. Sunkiau gali būti ir vienišoms mamoms, kurios jaučiasi visą savo gyvenimą paaukojusios vaikams. Šis gyvenimo tarpsnis taip pat gali sutapti su profesinės karjeros pabaiga. Tuomet išgyvenami jausmai gali būti intensyvesni.Taip pat pastebimos tendencijos, kad tėvai, auginantys vieną atžalą, tuščio lizdo sindromui būdingas emocines reakcijas gali išgyventi intensyviau. Tačiau vis dėlto tai - labai individualu ir priklauso nuo tėvų ir vaikų tarpusavio santykių.## Vaikų sunkumai paliekant namusJaunuolių elgesys atsiskiriant nuo tėvų priklauso nuo to, kiek šeimoje buvo skatinamas savarankiškumas, kiek jie turėjo erdvės savo tapatumui sutvirtinti. Tie jauni žmonės, kurie jaučiasi labiau atradę savąjį tapatumą, gaunantys iš tėvų palaikymą, atsiskiria lengviau, nei tie, kurie būdavo labiau kontroliuojami, sulaikomi nuo savarankiškumo apraiškų.Vaikai, kurie nuo mažens iš tėvų girdi daugiau paskatinimo žodžių, labiau pasitiki savimi, o tai jiems padeda įveikiant įvairius sunkumus, iškylančius gyvenimo uždavinius.Natūralu, kad situacija, kai reikia palikti tėvų namus, kelia nesaugumo jausmą: nežinoma aplinka, nepažįstami žmonės, šalia nėra artimųjų, kurie galėtų jais pasirūpinti. Pradžioje jaučiamas didesnis tėvų namų ilgesys, norisi grįžti į saugesnę, pažįstamą šeimos aplinką. Todėl neretai pastebima tendencija, kad pirmame kurse vaikai žymiai dažniau savaitgaliais grįžta į kituose miestuose esančius tėvų namus. Tačiau palaipsniui, vis labiau įsitvirtinant, užmezgant stipresnius socialinius santykius, atsiskirti nuo tėvų tampa vis lengviau.### Kontroliuojantys tėvaiSu didesniais sunkumais susiduria jaunuoliai, augantys šeimose, kuriose tėvai įvairiai manipuliuodami, dažnai patys to nesuprasdami, nepaleidžia savo vaikų. Jie tarsi neleidžia jiems užaugti, pernelyg globoja, nuvertina jų sprendimus. Tokie jaunuoliai jaučiasi negalintys psichologiškai atsiskirti nuo savo tėvų, nes be jų jaučiasi nepajėgūs susikurti savo gyvenimą.Pasitaiko ir tokių atvejų, kai jie paklūsta tėvų valiai ir atsisako savo poreikių - renkasi būti arčiau tėvų namų, pasirenka profesijas, kurios vertinamos tėvų, ir taip toliau.## Kaip palengvinti atsiskyrimo procesą?Svarbu suprasti, kad išgyventi liūdesį, vienišumą, jausti pykti ar kaltę išsikrausčius vaikams iš namų labai natūralu. Vaiko išėjimas iš namų yra didelis pokytis asmens gyvenime, iškeliantis daug klausimų, kurie anksčiau buvo užgožti buities rūpesčių. Natūralu, kad kurį laiką sunkūs jausmai gali būti intensyvesni, todėl svarbu neužmiršti, kad dideliems pokyčiams priimti reikia laiko.Atsiskyrimas neįvyksta iš karto. Procesas, kurio metu vaikai mokosi išsiskirti, o tėvai - juos paleisti, vyksta nuo pat ankstyvos vaikystės. Iš asmenybės raidos perspektyvos į atsiskyrimą galima žiūrėti kaip į procesą, kuris vyksta nuolat, vaikui tampant vis savarankiškesniam.Pirmi vaiko žingsniai, ėjimas į darželį, vėliau į mokyklą, pirmi santykiai, draugystės, kurioms nepritaria tėvai, išsikraustymas iš tėvų namų, santuoka ir panašiai yra atsiskyrimo proceso etapai. Iš dalies jie lemia, kaip atsiskyrimas bus išgyvenamas vaikams išsikrausčius iš namų.

Etapas	Aprašymas
Ankstyva vaikystė	Pirmieji žingsniai, savarankiškumo skatinimas
Ikimokyklinis amžius	Darželio lankymas, socializacija
Mokyklinis amžius	Mokykla, draugystės, pirmieji santykiai
Paauglystė	Nepriklausomybės siekimas, savarankiškumas
Jaunystė	Išsikraustymas iš namų, santuoka, karjera

Taip pat skaitykite: Auklėtinių psichologinė gerovė

Taip pat skaitykite: Kaip padėti socialinės rizikos vaikams

Taip pat skaitykite: Vaikų priežiūra namuose

tags: #vaikai #uzaugo #namus #palieka