Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, nemažai vaikų netenka tėvų globos. Lietuvoje statistikos departamento duomenimis kiekvienais metais tokių vaikų padaugėja maždaug 3 tūkstančiais. Pagal Statistikos departamento duomenis 2005 metais tėvų globos neteko 13, 3 tūkst. vaikai.
Lietuvos statistikos departamentas, suskirstęs visas tėvų globos netekimo priežastis į neišvengiamas (tėvų mirtis, ilgalaikė liga, tėvai įstatymo tvarka paskelbti nežinia kur esančiais ir pan.) ir išvengiamas (asocialios šeimos, tėvai patys atsisakė vaikų, nesirūpina jais, smurtauja ir pan.), nustatė, jog tik kas ketvirtam vaikui, kuriam buvo steigiama globa, ji buvo neišvengiama, o tik maždaug kas dešimtas netekęs tėvų globos vaikas - našlaitis.
Netekusių tėvų globos vaikų (ypač našlaičių) likimas pastaraisiais šimtmečiais jaudino visų Europos valstybių bendruomenės: tokiems vaikams pirmiausiai ir buvo steigiami globos namai, kuriuose vaikai buvo prižiūrimi ir auklėjami. Kiekviena valstybė jau turi savitą globos įstaigų istoriją. Lietuvoje, 1991 metais atkūrus nepriklausomybę, buvo kritiškai analizuojama savo bei kitų kraštų patirtis ir kuriama savita globos sistema. Šiuo metu pagrindiniai vaikų globos klausimai reglamentuoti naujuoju 2001 metais įsigaliojusiu Civiliniu kodeksu.
Didžioji dauguma visų vaikų globos namų auklėtinių kontingentas - tėvų globos netekę vaikai. Vaikų namų auklėtiniai turi daugiau kognityvinio vystymosi sunkumų, patiria emocinių sunkumų, jaučiasi psichologiškai nesaugūs, blogai socialiai adaptuoti, sulėtėjęs jų lytinės identifikacijos procesas.
Vaikų globos namai
Taip pat skaitykite: Kaip padėti socialinės rizikos vaikams
I. Vaiko globos samprata
Pirmą kartą Lietuvoje vaiko globos pagrindinės sąvokos buvo apibrėžtos Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatyme 1998 metais. Šiuo metu tiek mokslinėje literatūroje, tiek šnekamojoje kalboje vartojama keletas sąvokų apibūdinančių vaiką netekusį tėvų globos, dažniausiai vartojamos yra šios sąvokos: beglobis, bešeimis (Braslauskienė, 2001), našlaitis, rastinukas, pamestinukas ir kt. Visas išvardintas sąvokas galima apibūdinti keliais žodžiais - tai likęs be tėvų globos vaikas (LR Vaiko globos įstatymas, 1998).
Vaiko globa šaltiniuose apibrėžiama įvairiai. Pasak GG. Kvieskienės [Socializacija ir vaiko gerovė, 2003, p. - 174], globos reiškinys atsirado susiskaldžius visuomenei į socialinius sluoksnius. Kol žmonės gyveno uždaromis grupėmis, vieni su kitais buvo susiję glaudžiais tarpusavio ryšiais, tol nebuvo poreikio išskirtinei globai ir labdarai. Žmonės pagal nerašytas taisykles, remdamiesi tradicijomis padėdavo vieni kitiems nelaimėje, tad nebuvo būtinybės globą įforminti. Tačiau istorijos eigoje diferencijuojantis visuomenei į interesų grupes, žmonės vis mažiau vadovavosi papročiais ir moralės normomis, geranoriškumo principu. Atsirado poreikis sukurti pagalbos sistemą silpniausiems visuomenės nariams ir ją įteisinti.
Tad žmonių globa iš šeimos, giminės funkcijos tampa bendra tautos, valstybės funkcija. Pradeda kurtis įvairios organizacijos, įstaigos, kurios įgyvendina iškeltus globos tikslus ir uždavinius. Tad istoriniame kontekste globa iš „savaime suprantamos veiklos“ modernioje visuomenėje tapo kaip „duotybė“, kurią reglamentuoja įstatymai, tai yra, kad globa iš šeimyninio reikalo ilgainiui pasidarė viešo pobūdžio ir privaloma.
Žiūrint iš socialinio taško, globa yra žmonių tarpusavio santykių vaisius. Globos reiškinys apsprendžiamas ir ekonominių veiksnių. Dėl skurdo, bedarbystės, ekonominės krizės šeimos nebeįstengia arba nebenori rūpintis savo atžalomis ir palieka juos visuomenės globai. Tad globos sąvoką apsprendžia ir ekonominis aspektas, nes vienas iš globos uždavinių yra vaiko išlaikymas. Norint įgyvendinti vaiko globos paskirtį yra reikalingos lėšos. Vaiko, likusio be tėvų globos, poreikiams tenkinti valstybė skiria kas mėnesį 500 Lt pašalpą. Vaiko globos savaitgaliais metu globėjams yra išmokami maistpinigiai, 6 Lt į dieną.
Ekonominis globos aspektas, kaip teigia I. Svarbiausias globos aspektas yra pedagoginis. Pedagogas J. Vaitkevičius socialinę globą ir rūpybą žymi kaip veiklą, formuojanti visapusišką tobulą, intelektualiai, doroviškai išlavintą pilietį, rengti jį protiniam ir fiziniam darbui, tobulinti jo gebėjimus, plėsti interesus [J. L. Jovaiša pateikia tokį globos ir rūpybos apibrėžtį: „ <.> dėl kurių nors priežasčių tėvų globos netekusių vaikų valstybinė jų teisių apsaugos ir auklėjimo forma“. Autorius taip pat teigia, kad globos proceso metu vaikai yra auginami, auklėjami kūdikių ir vaikų namuose, internatinėse mokyklose, padedama juos įsisūnyti, įdukrinti, teikiama materialinė parama [L. Jovaiša, 1993, p.
Taip pat skaitykite: Vaikų priežiūra namuose
Vaiko globos procesas yra nuolatinis pedagoginis procesas, kurį nuolat reguliuoja ir sąlygoja objektyvios kultūros vertybės, ekonominės sąlygos, etika, tarpusavio santykiai, kolektyvas ar grupės ir jų nuostatai bei pedagogo, kaip vaiko globėjo, gebėjimai organizuoti, valdyti situaciją ir įvykius, daryti ugdomąjį poveikį. I. D. Snieškienė vaiko globą pateikia kaip saugios aplinkos vaiko sveikatai ir ugdymui sukūrimą, tam tikroje gyvenamojoje aplinkoje; biologinėje šeimoje, globėjų šeimoje, įsivaikinusioje (psichologinėje) šeimoje ar visuomenės globos institucijoje. Vaiko globa yra viena iš pagrindinių šeimos funkcijų, kurią šeimos kartais dalijasi su kitomis visuomenės institucijomis, kurios teikia joms paslaugas. Vaiko globa yra viena iš socialinės gerovės šeimoms ir vaikams sistemos programų.
Pateikiamuose globos sampratos apibrėžimuose labiausiai akcentuojamas teisinis aspektas, nors tiek pat svarbūs yra pedagoginis, psichosocialinis aspektai. Toks požiūris į vaiko globą atspindi visuomenės supratimą. Žinoma, visuose globos sąvokose yra pabrėžiama, kad būtina suteikti vaikui, netekusiam tėvų globos, saugią aplinką, kurioje jis galės jaustis ramus, aprūpintas, tinkamai fiziškai bei psichiškai vystytis, tačiau nekalbama apie meilę, užuojautą vaikui, globėjų ir globotinių ypatingus ryšius, jų tęstinumą.
Teisinio vaiko globos aspekto akcentavimas, kaip teigia D. II. Pagrindinis Lietuvos švietimo sistemos tikslas - doro, išmintingo, veiklaus ir atsakingo žmogaus ugdymas. Šio tikslo įgyvendinimui neabejotinai reikalinga švietimo sistema, kuri apimtų visas ugdymo institucijas su jų struktūrom, funkcijom, ryšiais su aplinka, jos koordinuotų, užtikrintų perimamumą bei tęstinumą.
Gilinantis į globos problemas matyti, kad vaikai į globos įstaigas šiandien patenka dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Objektyvioms priežastims reikėtų priskirti tėvų netekimą, tėvų sunkias ligas. Tačiau tokių vaikų Lietuvos globos įstaigose yra tik apie 30 % . Kur kas didesnė dalis yra tokių vaikų, kurių tėvams atimtos tėvystės teisės. Šių šeimų vaikai, labai anksti patiria skausmą, alkį, neviltį.
Kūdikių, vaikų namų ir internatinių mokyklų auklėtiniai - tai daugiau ar mažiau skriaudos iš tėvų patyrę vaikai: našlaičiai, pusiau našlaičiai, neįgalių, pensininkų, vienišų motinų, gausių ir dažniausiai nedarnių šeimų vaikai. Nepaisant jų individualių fizinių ir psichinių sutrikimų, beveik visi jie patyrė skaudžių išgyvenimų. Jiems teko patirti šeimos nedarną ir tėvų nuopuolio pasekmes, neretai juridinį atskyrimą nuo šeimos. Gyvendami tokioje aplinkoje, vaikai tampa grubūs, savanaudiški, neretai nesusivaldantys, neišmokyti dirbti, tvarkytis, atsakyti už savo elgesį, asocialūs, egocentriški. (Leliūgienė I.
Taip pat skaitykite: Vaikai Rizikos Šeimose
Statistikos departamento duomenimis, 2005 m. Lietuvoje gyveno 746, 3 tūkst. vaikų (arba 21, 8 proc. visų šalies gyventojų) nuo 0 iki 18 m. Iš jų 2005 metais globojami buvo 13, 3 tūkst. (arba 1, 8 proc.) vaikų. Nors bendras globojamų vaikų skaičius 2005 - 2006 m. laikotarpiu kito nežymiai, tačiau procentine išraiška daugėja institucijose globojamų vaikų skaičius. (2005 m. 41 proc. visų vaikų, nustačius globą, buvo apgyvendinti vaikų globos namuose, 2006 m. vaikų globos institucijose buvo globojami 43 proc. visų vaikų). (net 76 proc.) institucijose globojamų vaikų sudaro vaikai nuo 0 iki 3 m.
2005 metais savivaldybių VTAT duomenimis globa buvo nustatyta 3209 vaikams, 2004 m . - 3267 vaikams. Nors absoliučiais skaičiais globojamų vaikų skaičius per metus sumažėjo, tačiau santykine išraiška, lyginant globojamų vaikų skaičių su bendru vaikų skaičiumi, padidėjo 0,1 proc. (2004 m. 775,2 tūkst. : 3,267 tūkst; 2005 m. 2005 metais daugelyje šalies miestų ir rajonų vaikų globos tendencijos iš esmės nepakito. Lyginant su 2004 metais, globojamų vaikų padaugėjo Pakruojo, Raseinių, Švenčionių, Telšių rajonuose, o vaikams nustatytų globų skaičius sumažėjo Kauno miesto ir rajono bei Mažeikių ir Utenos savivaldybėse.
Kaip ir ankstesniais metais savivaldybėse, kuriose veikė vaikų dienos centrai vaikams iš socialinės rizikos šeimų ir buvo sudarytos sąlygos teikti papildomas užimtumo bei ugdymo paslaugas vaikams bei patiems tėvams, sumažėjo ir globojamų vaikų skaičius. Žinoma, kad kiekvienam vaikui sėkmingai augti bei ugdytis reikia šeimos, kuria jis galėtų džiaugtis, jaustųsi saugus. Šeima sudaro geriausias sąlygas vaikui visapusiškai vystytis. Susidarę šeimos ir vaiko santykiai yra pagrindas toliau plėtoti savo santykius su aplinka, pasirengti visuomeniniam gyvenimui.
Todėl natūraliausia vaikui yra šeimos globa. Manoma, kad humaniškiausias būdas, sprendžiant beglobių vaikų problemas, yra juos atiduoti auklėti šeimoms. Nepriklausomybės atkūrimas Lietuvoje pakeitė ir globos namų ugdymo turinį: neliko sovietinės ideologijos, o visa veikla perorientuota į lietuviškos bendruomenės, šeimyniškos atmosferos ir šeimyniškų santykių kūrimą. 1990 metais, pradėjus įgyvendinti Švietimo reformą vaikų globos įstaigų būklė žingsnis po žingsnio pradėjo gerėti. 1992 -1993 metais 12 internatinių mokyklų buvo pertvarkytos į vaikų globos namus. Šių mokyklų mokomieji korpusai buvo pertvarkyti į gyvenamąsias patalpas arba perduoti Švietimo ir ugdymo skyrių žiniai.
Tokia reorganizacija buvo siekiama pagerinti vaikų gyvenamąsias sąlygas, leisti jiems mokytis kartu su normalių šeimų vaikais. Taigi, vaikų globos namų skaičius padidėjo, o internatinių mokyklų sumažėjo. Teigiamas reiškinys, jog Lietuvoje pradėjusios kurtis šeimynos ir šeimyniniai vaikų namai (šeimynos, paėmusios globoti po 5 ir daugiau vaikų) sparčiai plinta. Šeimynų kūrimosi pradžioje žiniasklaida skelbė nemažai straipsnių, kuriuose buvo abejojama tokių namų reikalingumu.
Vieni pirmųjų pakvietę į savo namus 5 našlaičius ir likusius be tėvų globos vaikus buvo Rūta ir Benas Bernotavičiai. Šeimynų pasiekimai ugdant beglobius vaikus yra akivaizdūs. Tai patvirtina suaugę šeimynų gyventojai. Tačiau kaip ir visur, taip ir čia, yra tam tikrų išimčių. Darniai sugyvenančių šeimynų yra Tauragėje, Šakiuose, Kaune, Visagine, Raseiniuose, Panevėžyje, Šilalėje, Kelmėje, Anykščiuose, Palangoje ir t.t. Stengiamasi, kad šeimynose būtų vaikai kilę iš savo miestų, rajonų, jie dažnai turi giminystės ryšius su globėjais, kaimynais. Šeimynos suartina vaikus ir sustiprina giminystės ryšius, be to, vyresnieji mokomi globoti broliukus ir sesutes.
Kadangi visų beglobių vaikų neįmanoma apgyvendinti globėjų šeimose, reikia tobulinti, humanizuoti ir valstybines globos įstaigas. Tai pradėta daryti 1992 metais, kai internatinės mokyklos buvo perorganizuotos į globos namus. Norint auginti pilnaverčius žmones, ieškoma geriausių būdų tai padaryti. Manoma, kad globos namai vaikams gali suteikti saugesnių namų šilumą negu internatinės mokyklos. Todėl, kaip anksčiau minėta, jos pertvarkomos į vaikų globos namus. Jie nuo internatinių mokyklų skiriasi tuo, kad vaikai gyvena globos namuose, o mokytis eina į miestų ar rajonų bendrojo lavinimo mokyklas.
Zarasų socialiniai globos namai | Gyvenimo pilnatvė
III. Vaikų globos namų auklėtinių psichologinės problemos
Vienas dažniausiai stresą vaikui sukeliančių veiksnių yra tėvų praradimas arba atskyrimas nuo jų. Ypač tai pasakytina apie vaikus, kurie ne įvaikinami, o apgyvendinami globos namuose. Tokia padėtis susiklosto tada, kai biologiniai tėvai miršta arba tėvai su vaikais blogai elgiasi ir jais nesirūpina. Nustatyta, jog valkų globos namuose gyvenantiems vaikams būdingos gana rimtos elgesio bei emocinės problemos, t. y. vaikų globos namuose gyvenantiems vaikams būdinga daug didesnė agresija, delinkvencija, šalinimasis, nerimas ar depresija, akivaizdesnės somati¬nio pobūdžio bei dėmesio problemos. Tai gali būti sietina tiek su vaikystėje išgyventais traumuojan¬čiais įvykiais, tiek su dabartinėmis gyvenimo sąlygomis globos institucijose.
1.1. Agresija kaip psichosocialinė problema
Agresija - tai įgimta emocija, kuri pirmiausia pasireiškia ginant at realizuojant individų interesus. Vienų individų agresija yra puolamojo pobūdžio, o kitų dažniausiai pasireiškia kaip gynybinė (reaktyvi). Šiandien agresija tarp vaikų, paauglių ir jaunuolių - dažnai sutinkamas reiškinys, įvairūs savo laipsniu ir raiškos formomis. Tarp mažesnių vaikų dažniau negu tarp vyresnių sutinkama fizinė agresija (agresyvus elgesys). Paaugliai ir jaunuoliai labiau linkę naudoti emocinę (spaudimo) ir verbalinę agresiją. Išimtinai, bet vėlgi beveik kiekvienuose vaikų globos namuose, taip pat mokykloje sutinkama seksualinė agresija, išryškėjanti paauglystės ir jau...
Agresyvus elgesys