Vis dažniau girdime apie vaikus, kurie patenka į socialinės rizikos grupes dėl įvairių elgesio problemų, sunkaus charakterio, nekontroliuojamo ar neprognozuojamo elgesio. Tokie vaikai gali pažeisti įvairias taisykles, piktnaudžiauti alkoholiu ar net nusikalsti. Pedagoginėje ir psichologinėje literatūroje tokie elgesio modeliai apibūdinami kaip asocialus, deviantinis, delikventinis, antisocialus ar kriminalinis elgesys. Socialinių specialistų akyse šie vaikai dažniausiai priskiriami socialinės rizikos vaikų grupei.
Socialinės rizikos vaikai pasižymi įvairiomis, tačiau kartu ir panašiomis savybėmis. Vieni jų atviri, nepagarbūs suaugusiesiems ir troškia būti dėmesio centre. Kiti - uždari, nepasitikintys savimi, dažnai jaučia baimę ar nerimą, kartais elgiasi agresyviai, kaip "laukinių žvėriukų" pavidalu. Dar kita grupė vaiku yra pikti, nervingi, greitai įsižeidžiantys, linkę agresyviai reaguoti į suaugusiųjų ar bendraamžių pastabas, naudodami psichologinį ar fizinį smurtą.
Tokie vaikai susiduria su dideliais mokymosi sunkumais. Jie sunkiau susikoncentruoja, nepajėgia ilgai intensyviai dirbti, greitai pavargsta, jų mokymosi motyvacija neigiama. Dažnai praleidinėja pamokas arba visai nustoja jas lankyti. Būdinga siauras interesų spektras, o svarbiausia vertybė dažnai tampa pinigai, kurie juos gali tempti į nusikalstamą veiklą. Taip pat būdingas melavimas, apgavystės, netikrų priežasčių išradimas bausmėms išvengti arba kitokiai naudai gauti.
Vaikai patenka į socialinės rizikos grupę dėl įvairių priežasčių, dažniausiai lemiančių jų aplinka - ypač šeima. Dažnai tai šeimos, kuriose trūksta tėvų dėmesio, supratimo, globos. Patiriamas smurtas bei nepatenkinami pagrindiniai vaiko poreikiai nulemia vertybių bei elgesio modelių formavimąsi, kurie gali prieštarauti visuomenės moralės ar teisės normoms.
Socialinės rizikos vaikai auga šeimose, kuriose šeimos ir švietimo įstaigų veiksmai dažnai nesuderinti, tad pagrindinė socialinės rizikos vaikų atsiradimo priežastis yra socialinis ir pedagoginis vaiko apleistumas. Socialinė rizika ne tik lemia elgesio problemas, bet ir sukelia emocines bei fiziologines pasekmes.
Taip pat skaitykite: Auklėtinių psichologinė gerovė
Socialinės rizikos šeimos - pagrindinis veiksnys
Šeima yra svarbiausias veiksnys, formuojantis vaiko asmenybę ir jo elgesį. Šeimos santykiai ir tėvų bendravimas su vaiku yra pirmasis bei stipriausias bendravimo modelis, nuo kurio priklauso vaiko dvasinės vertybės, elgesio normos ir poreikiai. A. H. Maslow poreikių hierarchija aiškiai parodo, kaip svarbu užtikrinti vaikų fiziologinius, saugumo bei emocinius poreikius, kad vaikas galėtų sveikai vystytis.
Tačiau socialinės rizikos šeimos dažnai nesugeba tinkamai pasirūpinti savo vaikais dėl įvairių su aplinka susijusių problemų, tokių kaip skurdas, tėvų didelis užimtumas, priklausomybės nuo alkoholio ar psichotropinių medžiagų, smurtas ar netinkama parama. Tokios šeimos yra dar vadinamos disfunkcinėmis, probleminėmis ar nedarniomis, nes santykiai jose sutrikę, o vaiko poreikiai dažnai tenkinami netinkamai.
Pavyzdžiui, 2009 metais Lietuvoje netekus globos buvo beveik 2175 vaikų, iš kurių apie 64 proc. atvejų tai buvo dėl tėvų nepriežiūros, smurto prieš vaikus ar netinkamo auklėjimo. Alkoholio vartojimas ir prievarta dažnai tampa socialinės rizikos šeimos židiniu, darant neigiamą poveikį vaikų emociniam ir fiziniam saugumui bei vystymuisi.
Socialinės rizikos šeimų pasekmės vaikams
Vaikai, auginami socialinės rizikos šeimose, dažnai patiria skausmą, alkį, neviltį, o tai itin neigiamai veikia jų psichiką, fiziologinį bei moralinį augimą. Remiantis mokslininkų duomenimis, jie dažnai tampa grubūs, savanaudiški, nepajėgūs kontroliuoti savo elgesio, neturi pakankamai socialinių įgūdžių, prastai mokosi ir neįgyja atsakomybės už savo veiksmus.
Toks pažeistas vystymasis turi neigiamą įtaką jų mokymosi lygiui ir bendram gyvenimo kokybei, o tai savo ruožtu skatina tolesnį vaikų socialinį atskirtimą.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti socialinės rizikos vaikams
Empiriniai tyrimai apie smurtą patiriančius vaikus
Kauno bendrojo lavinimo mokyklų tyrimas, kuriame dalyvavo 211 10-16 metų moksleivių, rodo aiškius skirtumus tarp fizinį smurtą patyrusių ir nepatyrusių vaikų psichologinės savijautos aspektų. Tyrimas apėmė vienišumo, bejėgiškumo jausmą, asmeninės laimės vertinimą, bendravimo su bendraamžiais gebėjimą, vidinę darną, savęs vertinimą ir suicidinių polinkių dažnumą.
Nustatyta, jog vaikams, patyrusiems fizinį smurtą, būdingi žemesni vidinės darnos ir savęs vertinimo rodikliai, o suicidinių polinkių pasitaiko šešis kartus dažniau (78,5 %) nei tiems, kurie smurto nepatyrė (12,5 %). Šie rezultatai aiškiai parodo, kaip smurtas ne tik žalina fizinę, bet ir psichologinę vaiko gerovę.
Teoriniai požiūriai į socialinės rizikos vaikų problematiką
- Biheiviorizmo modelis (Watson, 2006) traktuoja elgesį kaip reakciją į aplinkos stimulus ir nurodo, kad elgesys yra išmokstamas. Vaikai, augdami socialinės rizikos šeimose, perima tėvų netinkamą elgesį, vertybes ir gyvenseną.
- Ekologinės sistemos teorija (Payne, 1991) akcentuoja individo ir aplinkos santykį, ypatingą dėmesį skirdama neigiamam aplinkos poveikiui, kaip alkoholio vartojimui tėvų ar smurtui šeimoje, kurie sukelia biologinius ir psichologinius sunkumus vaikams.
- Humanistinė poreikių teorija (Maslow, 2006) išryškina svarbiausių poreikių hierarchiją, pabrėždama, kad aukštesni poreikiai (pagarba, saviraiška) negali būti patenkinti, jei neįgyvendinami žemesnio lygio (fiziologiniai, saugumo, priklausymo) poreikiai, kas būdinga socialinės rizikos šeimoms.
Socialinis darbuotojas - pagalba socialinės rizikos šeimoms
Socialinių paslaugų teikėjai, įskaitant socialinius pedagogus, psichologus, vaikų dienos centrus ir krizių centrus, teikia pagalbą socialinės rizikos vaikams ir jų šeimoms. Taip pat Savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai gali patarti ir nukreipti, kur kreiptis pagalbos. Šių specialistų pagalba skirta mažinti socialinę atskirtį, skatinti vaiko sveiką vystymąsi, gerinti tarpusavio santykius ir stiprinti šeimos savarankiškumą.
Normatyvinė bazė ir terminų apibrėžimai
Lietuvoje socialinės rizikos šeima yra apibrėžiama kaip tokia, kurioje auga vaikas iki 18 metų, o bent vienas tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, negeba ar nesugeba tinkamai prižiūrėti vaiko, naudoja prieš jį psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą. Valstybės paramos naudojimas netinkamai taip pat yra rizikos veiksnys, grėsmingas vaiko fiziniam, psichiniam ir doroviniam vystymuisi bei saugumui.
Socialinės rizikos šeimos dažnai yra vadinamos ir nedarniomis ar probleminėmis, nes jose sutrinka bendravimas, yra pažeidžiamos šeimos funkcijos, silpnėja narių tarpusavio pasitikėjimas ir emocinis ryšys, todėl toks šeimyninis klimatas neskatina sveiko asmenybės augimo ir vystymosi.
Taip pat skaitykite: Vaikų priežiūra namuose
| Socialinės rizikos šeimos požymiai | Aprašymas |
|---|---|
| Alkoholio ir psichotropinių medžiagų vartojimas | Serijinis vartojimas, priklausomybė, agresyvus elgesys tėvų atžvilgiu |
| Smurtas prieš vaiką | Psichologinė, fizinė, seksualinė prievarta |
| Valstybės paramos netinkamas naudojimas | Paramos skyrimas ne vaikų poreikiams, šeimos interesams |
| Socialinis ir pedagoginis apleistumas | Vaiko poreikių netenkinimas, emocinio ryšio nebuvimas |
| Silpna šeimos struktūra ir bendravimas | Sutrikę tarpusavio santykiai, nepasitikėjimas, konfliktais grindžiama atmosfera |
Socialinės rizikos šeimų įtaka vaikų psichologinei savijautai
Tyrimai rodo, kad socialinės rizikos šeimose augantys vaikai dažniau patiria vienatvę, bejėgiškumą, blogą savivertę, sunkumus bendraujant su bendraamžiais. Emocinė disfunkcija ir negatyvi aplinka gali paskatinti asmenybės disbalansą bei suicidinius polinkius.
Kaip rodo moksliniai tyrimai, fizinį smurtą patyrusių moksleivių suicidinių polinkių dažnis yra ženkliai didesnis nei kitų bendraamžių, taip pat žemesni jų vidinės darnos, savęs vertinimo ir bendravimo įgūdžiai.
Tokie rezultatai pabrėžia būtinybę operatyviai diagnozuoti socialinės rizikos grupės vaikus, teikti jiems tinkamą pagalbą ir psichosocialinę paramą įvairiais gyvenimo etapais.
Prevencijos ir pagalbos svarba
Socialinės rizikos vaikų integracija į visuomenę yra glaudžiai susijusi su šeimos aplinkos gerinimu, socialinių paslaugų prieinamumu ir švietimo pagalbos teikimu. Specialistų komandos darbai mokyklose, dienos centruose, krizių centruose prisideda prie vaiko gerovės atkūrimo ir sunkių gyvenimo situacijų įveikimo.
Toks kompleksiškas ir sistemingas požiūris leidžia sumažinti teisės pažeidimų, smurto priežasčių, emocinių ir psichologinių problemų skaičių, suteikdamas vaikams galimybę augti saugioje ir palaikančioje aplinkoje.
tags: #vaikai #priskirti #didesnei #rizikai #patirti #smurta