Augti šeimoje, kur vienas ar abu tėvai turi priklausomybę, reiškia gyventi nestabilioje, dažnai neprognozuojamoje aplinkoje ir susidurti su daugeliu emocinių, socialinių bei raidos iššūkių. Šiame tekste surinkti ekspertų pastebėjimai ir praktinės rekomendacijos apie tai, kaip atpažinti problemas, kokios gali būti ilgalaikės pasekmės vaikui ir kokia pagalba yra prieinama tiek vaikui, tiek šeimai.
Kodėl vaikai pradeda vartoti psichoaktyviąsias medžiagas?
Psichoaktyviosios medžiagos (tabakas, alkoholis, narkotikai, psichiką veikiančios vaistinės medžiagos) dažniausiai išbandomos paauglystėje. „Paauglystė - toks amžius, kai norisi viską išbandyti per save. Norisi laužyti nusistovėjusius standartus, tvarką, taisykles. Tai tyrinėjimų ir ieškojimo amžius, kai viena koja jau žengiama į suaugusiųjų pasaulį“, - atkreipia dėmesį specialistė A. Svetikienė.
Tarnybos priklausomybės ligų specialistė R. Karpovienė pažymi, kad svaigintis labiau linkę tie vaikai, kuriems trūksta tėvų dėmesio, supratimo, kurių šeimose dažni konfliktai, keliami per griežti reikalavimai vaikui, šeimoje ar giminėje yra buvę priklausomybės atvejų. Priklausomybę sukeliančios medžiagos dažnai išbandomos dėl nepasitikėjimo savimi, savivertės stokos, užimtumo nebuvimo, noro priešintis suaugusiųjų nurodymams, atkartoti autoritetų elgesį, atkreipti dėmesį į save, negebėjimo atsisakyti.
Vienas dažnas rizikos veiksnys - suaugusiųjų pavyzdys: „Jeigu tėvai rūko, linkę vartoti alkoholį, vaikams jis tampa lengviau prieinamas. Toks gali būti susiformavęs ir šeimos modelis“, - sako psichologė. A. Svetikienė priduria, kad vaikai visuomet kopijuoja tėvus ir suaugusiuosius: matydami bendravimą prie vyno taurės ar su cigarete, jie tai supranta kaip tam tikrą bendravimo stilių ir kopijuoja.
Kada vaikas ieško „neleistinų atsipalaidavimo“ būdų?
Tarnybos specialistė R. Karpovienė akcentuoja, kad daugelis atsakymų, kada ir kodėl vaikas ieško neleistinų atsipalaidavimo būdų, slypi šeimoje ir vaiko santykiuose su tėvais. „Paauglystės metas sunkus tiek pačiam vaikui, tiek tėvams - konfliktų, nesusipratimų daugėja, paauglio noras maištauti paskatina griežtesnius tėvų reikalavimus ir dažnesnius priekaištus, o tai atveria prarają tarpusavio santykiuose. Jeigu vaikas namuose negali būti savimi, negali atsipalaiduoti, laisvai reikšti minčių, jis ieško suprantančių ir palaikančių draugų“, - teigia specialistė.
Taip pat skaitykite: Auklėtinių psichologinė gerovė
Grupėje vaikas gali rasti supratimą ir palaikymą: „Tokie vaikai pradeda ieškoti supratimo draugų rate, nori būti lyderiais ir galvoja, kad kaip ir suaugę gali priimti sprendimus patys. Ieško draugų, kuriais visiškai pasitiki“, - sako A. Svetikienė. Tačiau noras pritapti bendraamžių grupėje gali lemti prastus mokymosi rezultatus, socialinių įgūdžių stoką ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimą.
Priklausomybės mechanizmas ir gilėjimas
Bandymas maištauti ir pritapti ilgainiui perauga į priklausomybę, o vaikai klimpsta vis gilyn ir situacija gali tapti nevaldoma. „Toks vaikas tampa priklausomas nuo grupės, tampa lyderių rankomis ir kojomis“, - sako R. Karpovienė. Su priklausomybe atsiranda problemų visuma - poreikis svaigintis paskatina poreikį turėti pinigų, o šis - jų prasimanyti kartais ir nelegaliais būdais.
Be to, šiandien narkotinių medžiagų gausa ir prieinamumas yra didelis: „Bet kuris vaikas gali nesunkiai gauti svaiginamosios medžiagos net gatvėje“, - įspėja Giedrė Misiūnienė. Vaikai pasakoja, kad užtenka pasėdėti net ir miesto centre ant suoliuko, kad prekiautojai prieitų ir pasiūlytų išbandyti uždraustą medžiagą.
Kaip atpažinti, kad vaikui išsivystė priklausomybė?
R. Karpovienė nurodo pirmuosius požymius: pasikeitusi emocinė būsena - irzlus, nerimastingas, uždaras, išgyvenantis nuotaikų kaitas; melagystės, miego, valgymo sutrikimai; papilkėjusi oda, patamsėję paakiai; dingstantys pinigai, brangūs daiktai; polinkis negrįžti namo. Specialistė atkreipia dėmesį, kad tėvai neretai kaltina vaiką ir nenori matyti savo klaidų.
Giedrė Misiūnienė paaiškina, kad vaikams nuo 14 iki 18 metų gali būti teikiama dienos stacionaro reabilitacija: „Jeigu konstatuojamas kokios nors priklausomybės sindromas arba žalingas psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, dėl kurio atsiranda psichikos ir elgesio sutrikimų.“ Centrų galimybės - ribotos, pvz., viena vieta dienos stacionare gali priimti mažas vaikų grupes, o ilgiausias ciklas - iki 30 lovadienių.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti socialinės rizikos vaikams
Kaip jaučiasi ir elgiasi vaikų vaikai, auginami priklausomų tėvų?
Psichologė Simona Cimbalistaitė pabrėžia, kad vaikų emocinės reakcijos apima gėdą, kaltę, nerimą, baimę. „Priklausomybė vienareikšmiškai susargdina visą šeimą, serga ir tėvai, ir vaikai“, - sako specialistė. Vaikai gali jausti gėdą prieš draugus, kaltės jausmą, kai vartojantys tėvai kaltina vienas kitą ar net vaiką.
Elgesio pokyčiai gali būti labai skirtingi: kai kurie vaikai tampa uždari, kiti - labai paklusnūs, dar kiti - priešiški ir agresyvūs. Vaikai dažnai perima suaugusiųjų vaidmenį namuose - rūpinasi jaunesniais broliais ar seserimis, tvarko buitį, kas vadinama „vaiko parentifikacija“. Socialinėje aplinkoje jie gali meluoti, slėpti šeimos problemas, būti priklausomi nuo draugų arba pradėti elgtis rizikingai: įsitraukti į nusikalstamą veiklą, nelegalų prekiavimą ar nesaugius santykius.
Ilgalaikės pasekmės vaiko raidai
Simona Cimbalistaitė išskiria kognityvines ir emocines pasekmes: gali sutrikti atmintis, dėmesys, gebėjimas planuoti ir kontroliuoti impulsus, silpnėti kritinis mąstymas. Emocinėje srityje - sunkumai reguliuoti jausmus, didesnė rizika depresijai, nerimo sutrikimams, potrauminio streso simptomams, saugumo jausmo stoka bei pasitikėjimo problemos. Taip pat didėja rizika, kad vaikas pats pasirinks vartoti psichoaktyvias medžiagas suaugus.
Moksliniai tyrimai rodo, kad vaikystės traumos padidina smegenų migdolinės srities jautrumą stresui, todėl vaikai, augę priklausomose šeimose, dažnai būna nuolatinėje pavojaus būsenoje ir jiems sunkiau atsipalaiduoti.
Kaip gali padėti artimieji ir šeima?
Jeigu priklausomybę turi tik vienas iš tėvų, kitam tenka didelė atsakomybė už vaiko kasdienę rutiną ir saugumą. Psichologė siūlo užtikrinti maistą, higieną, mokyklos lankymąsi ir stabilesnę rutiną - tai suteikia vaikui stabilumo jausmą. Būtina apriboti priklausomo asmens kontaktą su vaiku, jei jis kelia pavojų.
Taip pat skaitykite: Vaikų priežiūra namuose
Kalbėkitės atvirai su vaiku: paaiškinkite, kad priklausomybė yra liga ir tai nėra vaiko kaltė. Skatinkite vaiką reikšti jausmus, atsakyti į jo klausimus, nieko neslepiant, atsižvelgiant į vaiko amžių. Būtina rodyti meilę, palaikyti fizinį kontaktą, leisti laiką kartu saugioje aplinkoje ir stiprinti vaiko savivertę per veiklas bei talentų pažinimą.
Jei nežinote, kaip padėti, kreipkitės pagalbos į psichologą arba į paramos grupes (pvz., Al-Anon). Prireikus ramsčiu gali tapti kiti artimieji - seneliai, dėdės, tetos, kurie gali suteikti saugią bei stabilią aplinką. Jei vienas iš priklausomų tėvų kelia grėsmę, verta kreiptis į socialines tarnybas ir apsvarstyti teisines priemones ar laikino globos sprendimus.
Psichologinė pagalba ir intervencijos
Psichologė S. Cimbalistaitė mini keletą efektyvių gydymo ir paramos metodų:
- kognityvinė elgesio terapija - padeda atpažinti neigiamas mintis ir keisti destruktyvius elgesio modelius;
- žaidimų terapija - ypač tinkama mažesniems vaikams, leidžia išreikšti jausmus žaismingai;
- EMDR (nujautrinimo akių judesiais ir perdirbimo terapija) - naudinga trauminėms patirtims perdirbti;
- emocinės paramos grupės bei Mindfulness ir streso valdymo technikos - kvėpavimo pratimai, progresyvus raumenų atpalaidavimas;
- savišvieta - knygos ir medžiaga priklausomybių tema, pritaikyta vaikui ar šeimai.
Vaikų reabilitacijos centrai gali priimti paauglius į dienos stacionarus ar ambulatorines programas, individualizuoti gydymo planus atsižvelgdami į amžių, vartojimo trukmę ir paciento raidą. Tačiau pagalbos prieinamumas skirtinguose regionuose nevienodas.
Motyvuojančio pokalbio (MP) priklausomybėms vaizdo įrašas
Praktinės priemonės ugdymo įstaigose ir bendruomenėje
Ugdymo įstaigose svarbu taikyti mediacijos metodus ir konfliktų sprendimo įgūdžių lavinimą. Mediacija padeda vaikams išmokti išklausyti, išreikšti jausmus ir spręsti ginčus taikiai. Dailės terapija, emocijų žaidimai, grupinės veiklos, kuriose vaikai mokosi identifikuoti nuotaikas (pvz., piešiant veidukus prie savo vardo), gali stiprinti emocinį raštingumą ir tarpusavio palaikymą.
Terapiniai žaidimai ir kūrybinės užduotys, tokios kaip prieraišumo formavimą skatinanti lėlė ar fraktalinio piešimo užduotys, padeda vaikui atsiskleisti saugioje aplinkoje, praktikuoti dėmesingumą ir emocijų valdymą.
Kaip kalbėtis su priklausomu suaugusiuoju?
Jei norite padėti vartojančiam žmogui, pasirinkite tinkamą momentą - geriausia kalbėti, kai jis „geroje formoje“, nėra išgėręs ir jo nekankina pagirios. Nuosekliai dėstykite mintis: „Aš jaučiu, kad tu negali kontroliuoti savo gėrimo.“ Venkite kaltinimų ir šarminių žinučių; pakartotiniai argumentai ir žodžių kova nepadės. Atminkite: negalite priversti kito žmogaus nustoti vartoti, galite pasiūlyti pagalbą ir palaikymą.
Patarimai tėvams ir globėjams
- Stebėkite vaiko elgesio pokyčius - emocinę būseną, miegą, valgymą, mokymosi rezultatus, draugus.
- Kalbėkitės su vaikais apie psichoaktyviųjų medžiagų žalą jau nuo ankstyvo amžiaus (net nuo šešiamečių), mokykite sakyti „ne“.
- Nustatykite aiškias šeimos taisykles ir pasekmes jų nesilaikant, bet kartu rodykite palaikymą ir supratimą.
- Jei nežinote, kaip padėti, kreipkitės į specialistus - priklausomybių konsultantus, psichologus, socialines tarnybas ar reabilitacijos centrus.
- Ieškokite paramos grupių suaugusiesiems ir vaikams, kur jie gali apsikeisti patirtimis ir rasti palaikymą.
Trumpa santrauka pagalbos keliams
- Pradėti pokalbį su vaikais apie priklausomybes anksti, aiškiai ir amžiaus tinkamai;
- Užtikrinti stabilų kasdienės rutinos palaikymą vaikui, kai vienas tėvų yra priklausomas;
- Kreiptis į specialistus laiku - psichologus, priklausomybių konsultantus, reabilitacijos centrus;
- Pasitelkti paramos grupes ir giminaičius kaip papildomą saugumo tinklą;
- Ugdymo įstaigose taikyti mediaciją, kūrybines terapijas ir emocinio raštingumo ugdymą.
Priklausomybė yra visos šeimos liga: nors kenčia viena ar keli šeimos nariai, pasekmės juntamos plačiai. Tačiau laiku pastebėjus problemas, suteikus palaikymą ir išnaudojus prieinamus pagalbos kanalus, vaiko raida gali būti apsaugoma, o šeima - palaipsniui atkurti saugumą bei ryšį.