Vilniaus arkivyskupijos Caritas organizacija, daugiau kaip dvidešimt metų dirbdama su skurdžiausiai gyvenančiais, pastebėjo, kad skurdas plačiosios visuomenės dažnai yra suvokiamas kaip paties žmogaus pasirinkimas. Tokia nuomonė atspindi tik vieną - asmeninių savybių, kurias turi žmogus, pusę. Tačiau iš ilgalaikės darbo su skurstančiaisiais patirties galime pasakyti, kad egzistuoja objektyvios - struktūrinės priežastys, tam tikrus visuomenės narius nuo pat gimimo stumiančios į atskirtį ir skurdą.
Sunki vaikystė ir kelias į globos namus
Pavadinkime jį Tomu. Jis yra ketvirtas vaikas šeimoje, kurioje abu tėvai labiau mylėjo alkoholį nei vaikus. Dėl nuolatinių išgėrinėjimų ir smurto šeimoje vaikas dažnai nakvodavo koridoriuje ar žaidimų aikštelėje už poros kiemų. Pirmą kartą maisto parduotuvėje jis pavogė būdamas aštuonerių, tiesiog nebeiškentė alkio. Dešimties, kaimynams kažkelintą kartą paskundus išgėrinėjančius tėvus, pateko į globos namus.
Iš namų, kur nebuvo nieko, jis atėjo į namus, kur buvo visko: lova, spinta, drabužių, gatavo maisto. Deja, trūko to paties, esminio dalyko: žmogaus, kuris jį pastebėtų, suprastų, pažintų. Kuris būtų autoritetas ir skatintų tikėti savimi, siekti tikslų, bandyti, stengtis. Tad autoritetais tapo vyresni berniukai, nes jie buvo stiprūs, nes jų bijodavo kiti „globinukai“, nes jų niekuomet nepagaudavo vagiliaujant ir šiaip jie buvo šaunūs.
Gyvenimas gatvėje ir kalėjime
Pirmą kartą iš globos namų jis pabėgo trylikos, paskui keturiolikos, tada septyniolikos. Galiausiai nelabai kas jo ir ieškojo. Išmoko gyventi gatvėje: susirasti maisto, kur nakvoti, kuo vėsų vakarą pasišildyti. Atsirado tokių pat draugų ir būdų prasimanyti pinigų. Nė vienas iš tų būdų nebuvo legalus, tad į kalėjimą Tomas sėdo būdamas beveik devyniolikos. Išėjo labai greit, vos po poros metų, bet niekas jo išėjusio nelaukė. Grįžti galėjo tik atgal į gatvę. Ir grįžo. Po metų vėl į kalėjimą, tada vėl į gatvę.
Dažnai girdi: „jaunas vyras, eik dirbti“. Jis ir eitų, tik mokyklos jis nebaigė, vos dešimt klasių, jokios profesijos neturi ir darbo jokio niekada nedirbo, o į savo gyvenimo aprašymą galėtų įrašyti: „benamis, du kartus teistas, nebaigęs vidurinės mokyklos, neturintis darbinės patirties, turintis skolų už važinėjimą be bilietėlio“.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Tai tik vieno žmogaus istorija. Jų yra įvairiausių variacijų. Galutinis variantas dažniausiai tas pats - jaunas, sveikas žmogus išlaikomas valstybės. Jam siūlomos socialinės paslaugos: gyvenimas nakvynės namuose, nemokamas maistas, parama drabužiais, mokamos socialinės pašalpos. Viso to labai reikia, kad jis išgyventų, tačiau vien tik šios paslaugos niekaip nepakeis jo gyvenimo iš esmės ir rezultatas bus iki mirties valstybės išlaikomas žmogus.
Ugdymas vietoj šalpos
Štai kodėl paramos gavėjų nuolat daugėja. Štai kodėl yra būtina kalbėti apie ugdymą vietoj šalpos. Visuomenės paribiuose atsidūrusiems labai reikia maisto ir drabužių, bet dar labiau jiems reikia įgūdžių, kad galėtų tą maistą ir drabužius įsigyti savo jėgomis, iš savo darbo. Šiuo metu bet kuris Tomas turėtų šokti nuo kalėjimo, gatvės ar nakvynės namų tiesiai į jaukius nuosavus namus, gerai apmokamą darbą ir darnią šeimą.
Ugdymo kelias yra ilgas ir reikalaujantis investicijų, tačiau skirtingai nuo šalpos, jis atsiperka, kuomet žmogus tampa pajėgus išlaikyti save ir remti kitus per sumokamus mokesčius. Ugdyti socialiai pažeidžiamus ir skurdą patiriančius Lietuvoje vis dar nėra valstybės politika. Sunkesnis, bet teisingesnis būdas yra ugdyti žmogų.
Šiuo metu Caritas organizacija daug dirba ties „tarpinėmis sistemomis“, kurios, tikime, padės žmonėms įveikti bedugnę tarp atskirties ir savarankiško gyvenimo. Tai tarpiniai būstai, kur žmogus gali gyventi mokėdamas tik dalį kaštų ir „saugios“ darbo vietos, kur mokomasi tokių, rodos, elementarių dalykų, kaip ateiti į darbą laiku, vykdyti paskirtas užduotis, be pykčio išklausyti kritiką ir tobulėti.
Kasdieniame darbe klausantis tokių istorijų pasidaro nebeįmanoma sakyti, kad žmogus tiesiog taip pasirinko ir esama situacija yra nevykusių jo sprendimų rezultatas. Vargu ar augdami vaikai svajoja tapti vagimis ar alkoholikais. Niekas sąmoningai neina link tokios situacijos ir nesistengia tapti tuo, nuo kurio norisi kuo greičiau nusukti akis ar nosį.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Kupiškio r. Šv. Kazimiero vaikų globos namai Paketuriuose
Jaukūs ir patogūs Kupiškio rajono Paketurių vaikų globos namai perpildyti - gyvena 43 vaikai, nors turėtų gyventi 32. Nuo šių metų pradžios iš socialinės įstaigos paaugliai pabėgo net dvylika kartų. Vaikų globos namų direktoriaus Petro Remeikio nestebina šie skaičiai. Jis sako, kad dažniausiai iš įstaigos bėga paauglės mergaitės, kurioms nepatinka taisyklės. Nors įstaigoje su vaikais dirba 28 socialiniai darbuotojai, jų reikėtų daugiau.
Įsteigimo istorija
Kupiškio rajono Šv. Kazimiero vaikų globos namai Paketuriuose iškilmingai atidaryti 1996 metų rugsėjo 25 dieną. Tuomet socialinėje įstaigoje gyveno 22 vaikai, dirbo 16 darbuotojų. Pati steigimo idėja kilo tuometiniam Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios kunigui vikarui Virgilijui Liuimai. Nevyriausybinių vaikų globos namų steigėjas buvo Panevėžio vyskupijos Kupiškio dekanato „Caritas“ ir įstaigai vadovavo iki 2008 m. lapkričio.
Tais metais „Caritas“ Kupiškio rajono savivaldybės administracijai pranešė, kad stabdo savo veiklą, nes didėja vaikų globos namų išlaidos. Todėl 2008 m. lapkričio 20 dieną Kupiškio rajono savivaldybės taryba nusprendė steigti biudžetinę įstaigą ir 2008 metų gruodžio 16 d. 2010 m. rugsėjo 23 d. vaikų globos namų direktoriumi paskiriamas Petras Remeikis. Jis socialinei įstaigai vadovauja iki šiol.
Gavus finansavimą vaikų globos namai buvo rekonstruoti. Atnaujintas pastatas atiduotas naudoti 2015 m. rugsėjo 8 dieną. P. Remeikis apgailestaudamas prasitarė, kad šiuo metu namuose gyvena 43 vaikai nuo vienerių iki 18 metų. Be to, vaikų skaičius kinta.
Skaudi patirtis
Nepilnametė įsimylėjo vyrą, kuris šiuo metu yra įtariamas jos seksualiniu išnaudojimu. Maža to, mergina net tris kartus jaunesnė už įtariamąjį. Paini istorija glumina įvairias Panevėžio apskrityje įsikūrusias įstaigas, kurios buvo atsakingos už saugią vaikų globos namuose augančios 15-metės aplinką.
Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią savižudybėms vaikų namuose
Apsaugoti nepavyko, nes kažkas kažko laiku nepadarė. Kažkas tiesiog neatkreipė dėmesio, kad iš apsilankymų pas pastovių pajamų neturinčią seserį 15-metė grįždavo su moderniu telefonu, naujais drabužiais arba pinigais kišenėje.Problemos šeimoje Nepilnametė į vaikų globos namus pateko po to, kai išsiskyrė jos tėvai. Tiesa, iš pradžių mergina dar liko gyventi su tėvu, bet iš jo pusės nuolat jausdavo spaudimą. Išgirsdavo kaltinimų dėl pinigų trūkumo. Galiausiai 15-metė pati pasiprašė, kad galėtų gyventi vaikų globos namuose.
Netrukus po to, norą bendrauti su mergaite išreiškė jos 19-metė sesuo. Viskas lyg ir suprantama, mat, tokia praktika yra gana įprasta. Pilnamečiais tapę vyresni broliai ar seserys dažnai prašo leidimo matytis su vaikų globos namuose augančiais broliais ar seserimis. Iš tiesų, gyvenimas šioms seserims tikrai pagailėjo laimingos vaikystės. Skriaudą merginos jautė nuo pat mažens. Vyresnioji sesuo socialinėms pedagogėms yra pasakojusi apie alkoholį vartojusią motiną, apie tai, kaip buvo sunku augti tokioje šeimoje…Nedrįso prasitarti
Lietuvos Carito Panevėžio regionui projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ socialinė darbuotoja Jolita Zaborskienė Balsas.lt pasakojo, kad 15-metė, kurios asmens duomenys dėl suprantamų priežasčių yra kruopščiai slepiami, labai skaudžiai išgyvena visą šią istoriją.Viskas prasidėjo nuo to, kad Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai apsilankė norą matytis su seserimi išreiškusios 19-metės nuomojamame bute. Jokių įtarimų nekilo, nors jau tada paaiškėjo, kad už buto nuomą moka svetimas seserims 45-erių vyriškis. Esą 19-metę jis paremdavęs materialiai, nes ši padėdavo nudirbti Panevėžio rajone esančio ūkio darbus.
„Suteikus leidimą, 15-metė savaitgaliais pradėjo lankytis Panevėžyje gyvenančios sesers bute. O po kurio laiko globos namų socialinė pedagogė pastebėjo, kad kartais pasiimti mergaitės atvažiuoja ne sesuo, o kažkoks nepažįstamas vyriškis. Viešėdama pas seserį nepilnametė susipažino su tuo vyriškiu, kuris, matyt, apsiėmė ją globoti. O vėliau prasidėjo lytiniai santykiai. Blogiausia, kad vaikų globos namai nežinojo kaip šią problemą spręsti. Gaila, tačiau jie iš karto neinformavo apie įtarimus Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistų“, - pasakojo J. Zaborskienė.
Tad tokie nepilnametės apsilankymai pas seserį tęsėsi gana ilgai. O viskas į dienos šviesą išlindo gana atsitiktinai. „Lietuvos Caritas tuose vaikų globos namuose apsilankė kartu su policijos pareigūnais. Vaikams pristatėme švietėjišką programą. Po renginio, priėjo vaikų globos namų socialinė darbuotoja ir prasitarė apie įtarimus. Tada buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Policijos pareigūnai klausėsi to vyriškio telefoninių pokalbių. O šios operacijos metu paaiškėjo, kad yra pagrindo įtarti, jog 45-erių vyras galėjo tvirkinti 15-metę“, - pasakojo J. Zaborskienė.
Atsakingų institucijų neatidumo rezultatas skaudus, nes mergina ilgą laiką buvo išleidžiama pas ją galimai tvirkinusį vyrą ir niekas nieko nedarė. Tai yra blogo bendradarbiavimo tarp vaikų globos namų ir vaiko teisių institucijos pasekmės.
Anot jos, Panevėžio VTAT, kurią įprastai galima pagirti už glaudų bendradarbiavimą ir norą padėti vaikams, šiuo atveju taip pat kažko nepadarė: „Ieškoti kaltų dabar jau per vėlu. Tiesiog norisi, kad ateityje tokia situacija nebepasikartotų. Visos institucijos privalo reaguoti, kai yra bent menkiausias pavojus vaiko gerovei.“
Balsas.lt pašnekovė pridūrė, kad blogiausia, jog šiuo metu su psichologais dažnai bendraujanti 15-metė įsimylėjo tą vyriškį, kuris ją prievartavo, girdė alkoholiu. „O prisiviliojo nepilnametę pirkdamas naujus drabužius, mobilųjį telefoną, duodamas pinigų. Supraskite, mergaitei iš globos namų, gauti tokias dovanas yra didelis įvykis. Dar vienas aspektas yra tas, kad mergaitė augo be tėviškos meilės, o vyriškis, kuriam 45-eri, galėjo būti biologinio tėvo amžiaus. Tai per įvairias manipuliacijas, pirkdamas įvairius daiktus ir rodydamas dviprasmiškus jausmus (tėvo ir mylimojo) vyriškis pasiekė, ko norėjo“, - pabrėžė J. Zaborskienė.
Tamsios praeities 19-metė sesuo neturėjo. Butas buvo tvarkingas, todėl nutarta suteikti leidimą pasiimti jaunėlę seserį iš globos namų. „Galiu tik pastebėti, kad 19-metė šiek tiek nervinosi, kad viskas užtrunka. Paaiškinome, kad turime surinkti dokumentus. Ir gali užtrukti apie mėnesį. Negaliu patikėti, kad mergaitė galėjo būti tvirkinama. Sunku suvokti, kad sesuo galėtų taip leisti. Todėl sunku spręsti“, - pasakojo L. Petravičienė.
Motinos ir vaiko namai
Jolanta ir trys jos vaikai Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ Motinos ir vaiko globos namuose atsidūrė tuomet, kai jau nebegalėjo kentėti vyro ir tėvo smurto. Moteris sako, jog nemažai jos aplinkos žmonių siūlė verčiau likti ir dar pakentėti, nei tapti vieniša mama su trimis vaikais. Apie tai, koks yra aplinkinių požiūris į vienišą mamą, su kokiais sunkumais tenka susidurti ir bandymą stotis ant kojų moters pasakojimas. Šiuo metu Jolanta dirba, nuomojasi būstą ir drauge su savo vaikais gyvena savarankiškai.
Šeimoms teikiame įvairiapusę pagalbą: dvasinę, socialinę, psichologinę ir materialinę. Sutelkiame mažą namų bendruomenę ir siekiame joje ugdyti krikščioniškas vertybes bei šeimos sąmoningumą ir atsakomybę. Moterims siūlome specialistų pagalbą: psichologo, socialinio darbuotojo, priklausomybių konsultanto ir pozityvios tėvystės specialisto.
Dažniausiai pas mus jos ateina ne pačios, bet atsiunčia įvairios institucijos. Pagrindinė problema - šios moterys neturi reikiamų motinystės ir socialinių įgūdžių. Dažniausiai ir jų benamystė atsiranda tik todėl, kad neturi socialinių įgūdžių, o šie nesusiformavo, nes augo socialiai pažeidžiamose šeimose, kur tėvai gėrė, gyveno skurde iš socialinių pašalpų, nebuvo pakankamai maisto. Tokioje aplinkoje mergaitės užaugo, tokią sampratą apie šeimą ir atsinešė.
Tikrai turime daug istorijų su laimingomis pabaigomis. Pas mus gyveno mama su dešimties metų vaiku. Kai ji atėjo į mūsų namus, turėjo priklausomybę nuo alkoholio, buvo arši, smurtaujanti. Mes, darbuotojos, svarstėme kiek ilgai atlaikysime agresyvų moters elgesį, pakeltą toną, nors puikiai supratome iš kur ir kodėl ji tokia. Gyveno pusmetį, o kolektyvas ištvėrė jos elgesį. Moteris sunkiai kabinosi į gyvenimą, metė gerti, stengėsi, mokėsi ir dabar ji dirba lankomosios priežiūros specialiste, prižiūri pagyvenusius ir neįgalius žmonės. Jai sekasi, o mums tai - didelis džiaugsmas. Būtent tokios istorijos įkvepia dirbti ir neprarasti vilties mūsų darbe.
Žemaičių Kalvarijos Caritas skyriaus globos namai
Žemaičių Kalvarijos Caritas skyriaus globos namai - tai moderni ir jauki senatvės užuovėja, skirta oriam, šviesiam brandaus amžiaus žmonių gyvenimui. Įsikūrę gražiame Lietuvos pakraštyje, Plungės rajone, šie globos namai yra apgaubti Žemaičių Kalvarijos gamtos - kalvų ir ežero ramybės, kurioje senjorai gali jaustis lyg namie.
Globos namų istorija prasidėjo 1994 m., kai miestelio gydytoja Marija Danutė Maceinaitė-Mickūnienė pirmoji įkūrė ir vadovavo šiems namams. 2014 m. lapkričio 14 d. Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ pašventino naują globos namų pastatą, kurį pavadino Šv. popiežiaus Jono Pauliaus II vardu. Naujajame pastate, suprojektuotame architekto Henriko Štaudės, gali gyventi 32 senjorai.
Gyventojai čia kasdien meldžiasi, dalijasi džiaugsmais ir rūpesčiais, kuria šiltus ryšius su vietos bendruomene. Juos lanko ir vaikai iš Žemaičių Kalvarijos „Vilties vėrinėlių“ centro bei Motiejaus Valančiaus gimnazijos mokiniai, kurie suteikia daug džiaugsmo savo renginiais.
Caritas organizacijos istorija
Savo veiklą pasaulyje „Caritas“ organizacija pradėjo XIX a.. Labdaros veiklai įvairiose šalyse katalikų vyskupai ėmė burti labdara užsiimančias bendruomenes. Pirmoji „Caritas“ organizacija pradėjo veikti Vokietijos Freiburgo mieste 1897 m. Netrukus organizacijos oficialiai buvo įsteigtos kitose šalyse - 1901 m. Šveicarijoje ir 1910 m. JAV.
1924 m. Amsterdame buvo išrinktas tarptautinis „Caritas“ organizacijos komitetas. 1928 m. įvyko „Caritas‘ organizacijos konferencija Bazelyje, popiežiaus Pijaus IX paraginta, pasivadino „Caritas Catholika“. Jos atstovai iki Antrojo pasaulinio karo pradžios susirinkdavo kas antri metai.
Prasidėjus karui visa jų veikla buvo sutrikdyta. Darbas atnaujintas tik 1947 m. 1950 m. Romoje įvyko savaitės trukmės „Caritas“ organizacijų atstovų iš 22 šalių susitikimas, kuriame buvo aptarta organizacijos veikla. Po susitikimo nuspręsta įkurti tarptautinę „Caritas“ organizacijos konfederaciją - Caritas Internacionalis.
Šiuo metu centrinė Caritas Internacionalis struktūra veikia prie Popiežiaus tarybosCor Unum Vatikane. Į Caritas Internacionalis konfederaciją įeina regioninės organizacijos, sukurtos ne tiek pagal žemynų geografijos, kiek pagal socialinių politinių realijų ir kultūros tradicijų principą.
1999 m. Afrikos, Azijos, Europos, Lotynų Amerikos/Karibų, MONA (Vidurio Rytų/ Šiaurės Afrikos), Okeanijos ir Šiaurės Amerikos regionines „Caritas“ organizacijos struktūros vienijo 154 nacionalines „Caritas“ organizacijas, veikiančias 198 šalyse.
Caritas veikla Lietuvoje
Nepriklausomoje Lietuvoje prieš II-ąjį pasaulinį karą Caritas federacija veikė nuo1926 m. Ji vienijo beveik visas katalikų švietimo ir labdaros organizacijas. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Caritas federacijos veikla buvo nutraukta.
1988 m. rugpjūčio 26 d. Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos Vargdienių seserų kongregacijos sesers Albinos Pajarskaitės vadovaujama moterų iniciatyvinė grupė pasirašė katalikiškojo moterų sambūrio Caritas steigimo aktą ir pradėjo sambūrio organizavimo darbus.
1989 m. balandžio 15-16 d. Kauno Sporto halėje surengtame steigiamajame katalikiškojo moterų sambūrio „Caritas“ organizacijos suvažiavime buvopatvirtinti sambūrio įstatai bei veiklos programa, išrinkta Centro valdyba ir taryba.
Atsivėrus platesnėms veiklos perspektyvoms, 1991 m. birželio 2 d. buvo sušauktas antrasis neeilinis suvažiavimas, kuriame patvirtinti nauji įstatai ir naujas pavadinimas - Lietuvos „Caritas“ federacija. Nuo šiol „Caritas“ organizacijos nariais galėjo būti ne tik moterys, bet ir vyrai.
Lietuvos „Caritas“ federacija apibrėžė save kaip Katalikų Bažnyčios dvasininkų ir pasauliečių susivienijimą visuomenei religiškai ir doriškai ugdyti sprendžiant socialines problemas bei vystant karitatyvinę veiklą. 1991 m. Lietuvos „Caritas“ federacija tapo Caritas Internationalis nare.
1992 m. LCF iniciatyva Kauno Vytauto Didžiojo universitete įkurtas Socialinės rūpybos profesinių studijų centras, kasmet išleidžia aukštos kvalifikacijos absolventus. 1994 m. liepos 23-24 d. įvykusiame Lietuvos „Caritas“ federacijos II suvažiavime nežymiai pakoreguota organizacijos struktūra ir patvirtintais nuostatais stengtis labiau įtraukti į karitatyvinę veiklą katalikus pasauliečius.
Nuo 2013 m. kovo 1d. Lietuvos Carito generalinė direktorė yra Janina Kukauskienė. Lietuvos „Caritas“ organizacijos (Centras) konsultuoja bei koordinuoja „Caritas“ organizacijų veiklą, atstovauja visai organizacijai Lietuvoje ir užsienyje, daro įtaką valstybės politikai siekdamas apsaugoti socialiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių interesus.
Įvertinant Lietuvos Caritas veiklos apimtį ir organizacijos išsivystymą, 1998 m. Spalio 6-11 d. Kaune surengta Europos „Caritas“ organizacijos regioninė konferencija, kurioje dalyvavo 92 atstovai iš 43 Europos šalių.
Lietuvos „Caritas“ organizacijos centras jungia septynių vyskupijų Caritas organizacijas, koordinuoja ir atstovauja jų veiklai, stiprina partnerystę bei katalikišką organizacijos identitetą.
Klaipėdos "Carito" globos namai
Net tik pagalbą, bet ir šypseną, gerą žodį skurstantiems klaipėdiečiams teikiantys Klaipėdos "Carito" globos namai patys sulaukė paramos.
"Visko gyvenime nutinka, galbūt senyvą žmogų prižiūrinti šeima turi kur nors išvažiuoti. Eilė yra didžiulė, gerai net nepamenu - apie 40 moterų ir 12 vyrų laukia galimybės patekti į globos namus. Žmonės rašo prašymus ir yra užregistruojami į eilę. Tačiau ji labai ilga. Pas mus gyvena tik dalis žmonių, prie kurių išlaikymo prisideda valstybė. Ateina buvusios prostitutės, buvę alkoholikai, visiems jiems reikia pagalbos. Pasitaiko ir tokių, kurie piktesni. Tokie dalykai tikrai džiugina širdį. Pasak jos, "Caritas" turi daug veiklų - teikia globą senjorams, kartu su Maltos ordino pagalbos tarnyba vykdo projektą "Maistas ant ratų".
"Raginame prisidėti ir tuos, kurie turi kuo pasidalyti, bet kviečiame ir tuos, kuriems reikia pagalbos. Mes vieni kitiems padedame. O šiaip tai visiems linkėčiau pasidalyti bent šypsena. Nėra tokio, net ir turtingo žmogaus, kuris nenorėtų sulaukti šypsenos.
"Klaipėdos" redakcija tęsia projektą "Gera daryti gera". "Klaipėdos" dienraštis ragina klaipėdiečius neužsisklęsti bėdai ištikus. Nelaimė ar vargas nėra gėda. Jei gyvenimo sunkumai užklupo kaimyną, artimą sielą, vaikystės draugą ar šeimos narį, papasakokite apie tai redakcijai.