Neatsižvelgiant į vyraujančią ideologiją, politiką ar socialinę struktūrą, visuomenė nuolat susiduria su skurdo ir socialinės atskirties problemomis. Paradoksalu, tačiau technikos pažanga ir spartus ekonomikos vystymasis pastarąjį šimtą metų ne visada ir ne visur sumažino skurstančiųjų skaičių, tam tikrais atvejais jis net padidėjo.
Kaip rodo „Eurostat“ (2017a) duomenys, ES (27) šalyse 2005-2016 metais kas šeštas namų ūkis patyrė skurdo riziką, ir situacija kasmet tik blogėjo. Per pastarąjį dešimtmetį nuolatinį skurdą patiriančių namų ūkių dalis ES išaugo 1 procentinį punktą (proc. p.). Labiausiai padidėjo vienišų gyventojų skurdas (1,8 proc. p.) ir namų ūkių, kuriuose gyvena vienas suaugęs su vienu ar daugiau vaikų (2,6 proc. p.). Visuotinai pripažįstamose gerovės šalyse Švedijoje ir Danijoje gyventojų skurdo rizika atitinkamai padidėjo 6,7 proc. p. ir 1,7 proc. p., Vokietijoje - 4,3 proc. p., Liuksemburge - 2,8 proc. p.
Skurdo rizika tampa viena iš svarbiausių Europos socialinės politikos problemų. Ne tik besivystančiose, bet ir ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse didėjant šalių išlaidoms, skirtoms socialinėms reikmėms, aktualus išlieka klausimas - kaip pasirūpinti skurdžiausiais gyventojais ir užtikrinti jiems minimalų pragyvenimo lygį.
Kaip teigia šios srites tyrimus atliekantys mokslininkai (Esping-Andersen, 2002; Kuivalainen, 2004), socialinė apsauga, jos išmokų kryptingumas ir efektyvumas yra svarbiausia skurdo mažinimo priemonė. Per paskutiniuosius trisdešimt metų išsivysčiusiose ES šalyse ištobulintos socialinių išmokų schemos iš dalies leido stabilizuoti padėtį, tačiau skurdo rizikos lygis daugelyje šalių nors ir lėtai, tačiau augo, didėjo skurdo rizikos gylis.
Ypač nepageidaujamos tendencijos matomos Rytų Europos šalyse, kuriose dar ieškoma tinkamų socialinės paramos būdų, o socialinų išmokų schemos yra formuojamos atsižvelgiant ne tik į senųjų ES šalių patirtį, bet ir į sparčius socialinės ir ekonominės aplinkos pokyčius. Siekiant nustatyti šių procesų priežastis, atliekama nemažai mikro- ir institucinio lygmens tyrimų, tačiau aktualus išlieka socialinės apsaugos išmokų efektyvumo klausimas - ar teikiamos socialinės apsaugos išmokos leidžia sumažinti skurdą skirtingo išsivystymo ir gyventojų pajamų lygio Europos Sąjungos šalyse?
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Tyrimo tikslas - įvertinti socialinės apsaugos išmokų poveikį skurdui mažinti Europos Sąjungos senosiose ir naujosiose (Rytų Europos) šalyse, nustatyti skurdo pokyčius lemiančius veiksnius. Straipsnyje aptariamas socialinės apsaugos išmokų vaidmuo gerovės valstybės koncepcijoje, analizuojama piniginio skurdo, materialinio nepritekliaus sampratos ir pagrindinės jų dimensijos, atlikta gyventojų piniginio skurdo ir materialinio nepritekliaus pokyčių ES šalyse analizė. Sudarytas socialinių išmokų poveikio skurdui mažinti vertinimo modelis įtraukiant ne tik gyventojų piniginį skurdą, bet ir materialinį nepriteklių. Atlikta lyginamoji šio poveikio analizė dviejose ES šalių grupėse. Tyrimui naudoti „Eurostat“ (2017) duomenų bazės duomenys, kuriems apdoroti naudojami aprašomosios statistikos, lyginamosios ir daugiamatės panelinių duomenų regresinės analizės metodai.
Socialinės [apsaugos] išmokos, teikiamos namų ūkiams ir asmenims pagal socialinės apsaugos programas siekiant palengvinti jų poreikių naštą, dažnai siejamos su gerovės valstybės samprata, jos tikslais ir raidos bruožais, institucinėmis skurdo mažinimo priemonėmis. Atsižvelgiant į tai išskiriami skirtingi gerovės valstybės (angl. welfare state) tipai ir jiems būdingos socialinių išmokų schemos. Yra keletas gerovės valstybės tipologijų, pateikiamų sociologijos, socialinės ekonomikos mokslų darbuose.
Gerovės Valstybės Modeliai ir Socialinė Politika
Titmuss (1974) vienas iš pirmųjų išsamiai aprašė skirtingas gerovės valstybės formas, atspindinčias tam tikrą individo (šeimos), visuomenės, rinkos ir valstybės sąveiką užtikrinant gyventojų gerovę. Jo pateikti trys gerovės valstybės tipų modeliai - liberalus arba „likutinės“ gerovės (angl. residual model of welfare), institucinio pajamų perskirstymo (angl. institutional redistributive) ir pramonės laimėjimų arba subsidiarinis (angl. industrial achievement-performance arba handmaiden model) - jų skirtumus parodo socialinių išmokų skyrimo būdas, valstybės tikslai ir dalyvavimas paskirstant socialinės apsaugos lėšas. Naujesnė Esping-Andersen (1990) gerovės valstybės tipologijų išskiria tris gerovės režimus: konservatyvus-korporatyvinis (angl. conservative-corporatist), liberalus (angl. liberal) ir socialdemokratinis (angl. social-democratic), kurių panašumai ir skirtumai grindžiami gyventojų socialinių teisių, visuomenės struktūros, tam tikrų jos sluoksnių galių ir atsakomybės sąveikomis.
Taip pat akcentuojama istorinės šalies raidos, tradicijų, kultūrinių ir religinių veiksnių įtaka gyventojų gerovei užtikrinti. Valstybės socialinė politika yra gerovės valstybės raiškos priemonių visuma, atspindinti gyventojų socialinės apsaugos tikslus.
Daugelyje senųjų ES šalių dominuojančią socialinę politiką, nulemtą istorinių formavimosi ypatumų, galima nesunkiai priskirti kuriam nors gerovės valstybės tipui. Tradiciškai socialdemokratinėmis gerovės valstybėmis laikomos Skandinavijos šalys, kuriose svarbiausias vaidmuo tenka valstybei, kuri per socialinį draudimą įtraukia visus gyventojus į socialinės apsaugos schemas. Socialinės išmokos yra dosnios, garantuojančios didelę visuomenės dekomodifikaciją.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Vokietijai, Prancūzijai, Italijai būdingas pramonės laimėjimų arba korporatyvinis gerovės valstybės modelis, kuriame valstybės ir socialinio draudimo vaidmuo yra svarbus, tačiau socialine apsauga pirmiausiai priklauso nuo gyventojų dalyvavimo darbo rinkoje ir socialinio statuso. Šių šalių socialiai orientuota rinka pasižymi aktyviu darbdavių ir darbuotojų dialogu, pramonės šakų lygmens kolektyvinėmis sutartimis, įvairiomis paramos šeimai schemomis, palengvinant jos narių dalyvavimą darbo rinkoje.
Liberaliausia socialinė politika pasižymi JAV, Kanada, Europoje - Jungtinė Karalystė, kur valstybė užtikrina tik minimalią paramą, o socialines garantijas individai gauna dalyvaudami rinkoje kaip darbuotojai arba sukurdami sau (ir kitiems) darbo vietas. Šio tipo gerovės valstybėse svarbus vaidmuo tenka testuojamai paramai (Aidukaitė ir kt., 2012), teikiamai valstybės, gyventojams susidūrus su laikinais sunkumais. Piniginė ir nepiniginė parama teikiama neatsižvelgiant į rinkos ar darbo santykius, o atsižvelgiant į nustatytą minimalų pragyvenimo lygį. Ekonomiškai stipriose liberalios gerovės valstybėse įsidarbinus ar kitaip įsitraukus į darbo rinką gaunamos pajamos dažniausiai užtikrina aukštesnį nei minimalų pragyvenimo lygį.
Dirbantieji įprastai dalyvauja įvairių rūšių socialinę apsaugą (nedarbo, sveikatos, senatvės ir kt. atveju) teikiančiuose privačiuose draudimo fonduose, kurių išmokos yra pakankamos, kad apdraustieji galėtų patenkinti pagrindines savo reikmes. Nepaisant minėtų modelių skirtumų, „senosios“ Europos gerovės valstybės būdingiausi bruožai yra didelė valstybės atsakomybė už piliečių gerovę (tiesiogiai per socialinį draudimą, institucinę paramą arba teisinį reglamentavimą), solidarumas, universalizmas ir didelės viešosios išlaidos socialinei paramai.
Panašu, kad naujosios ES narės Rytų Europos šalys vis dar ieško savojo gerovės valstybės modelio, tačiau yra požymių, kad joms artimiausias šiuo metu yra liberalusis gerovės režimas (Aidukaitė ir kt., 2012; Halleröd ir kt., 2015). Taip pat manoma, kad joms būdingas mišrus gerovės valstybės modelis, tačiau, skirtingai nuo senųjų ES šalių, įsitvirtinant rinkos santykiams jose pereinama nuo korporatyvinio prie liberalaus modelio nesukūrus šio tipo modeliui būtinų sąlygų ir reikiamo teisinio reglamentavimo.
Kaip pažymi Aidukaitė ir kt. (2012), pokomunistiniam gerovės valstybės režimui būdingas socialinio draudimo dominavimas socialinės apsaugos sistemoje, didelė apimtis, tačiau gana žemas išmokų lygis, ribotas privačių fondų dalyvavimas užtikrinant gyventojų socialinę apsaugą. Besiformuojanti šių šalių rinka, verslo subjektai neturi gilių korporatyvinės darbuotojų socialinės apsaugos tradicijų. Silpnos darbuotojų derybinės galios trukdo pasiekti didesnių socialinės apsaugos garantijų. Vidutiniškai 8-10 proc. dirbančiųjų šiose šalyse (išskyrus Čekijos Respubliką, Slovakiją ir Slovėniją) gauna darbo pajamas, mažesnes nei skurdo rizikos riba (Eurostat, 2017b).
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Bendriausia prasme šiuolaikinėje valstybėje socialinių išmokų paskirstymą lemia šalies socialinė ir ekonominė politika, o jos dydį arba finansinių lėšų, reikalingų socialinėms išmokoms, apimtį - valstybės biudžeto pajamų perskirstymo politika. Ekonominiu požiūriu svarbu yra tai, kad socialinių išmokų poreikis ir apimtis beveik nepriklauso nuo piniginių išteklių, reikalingų gyventojų socialinei apsaugai, šaltinių ir jų surinkimo būdų. Šalys, kurioms būdingas didesnis pajamų perskirstymas, socialinei apsaugai gali skirti daugiau lėšų, tačiau jų panaudojimo efektyvumas savaime nėra garantuotas.
Vertinant socialinių išmokų apimtį ES šalyse tarp senųjų ir naujųjų šalių, matoma didelių skirtumų: 2016 m. „Eurostat“ (2017c) duomenimis, EU (27) šalyse socialinėms išmokoms teko 27,6 proc. šių šalių sukuriamo BVP. Tokiose šalyse, kaip antai Danija, Suomija, Prancūzija, ši agreguotų išlaidų dalis sudarė daugiau kaip 30 proc. Rytų Europos šalyse - Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje ir Rumunijoje - ji nesiekė 15 procentų.
Socialinės apsaugos išmokos yra skiriamos į draudžiamąsias ir nedraudžiamąsias, o šios - į kategorines (universalias) ir testuojamas, kitaip - socialinės paramos išmokas. Socialinė parama yra papildomos naudos (piniginės ir(arba) nepiniginės) suteikimas namų ūkiams, kurių pajamos yra nepakankamos (žemiau skurdo ribos) ir kurie negali pagerinti savo materialinės padėties gaudami socialinio draudimo išmokas (netekus darbo, vaiko auginimo, gydymo, būsto išlaikymo ir kt.). Socialinės paramos poreikį parodo gyventojų gaunamos pajamos, tiksliau skurdo rizikos riba (angl. at-risk-of-poverty threshold), apskaičiuojama kaip 60 proc. nacionalinių ekvivalentinių disponuojamųjų pajamų medianos, ir skurdo rizikos lygis (angl. at-risk-of-poverty rate).
Skurdo rizikos riba, nustatyta skaičiuojant PGS, ES senosiose ir naujosiose šalyse skiriasi daugiau nei du kartus (Balvočiūtė, 2017), tačiau skurdo rizikos lygio skirtumai tarp šalių nėra tokie akivaizdūs - 2016 m. 27 ES šalyse jis sudarė 17,3 proc., o standartinis nuokrypis buvo vos 4 proc. p. Gyventojų, patiriančių sunkų materialinį nepriteklių, dalis ES šalyse mažėjo, tačiau kai kuriose Rytų Europos šalyse (Bulgarijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Vengrijoje) ji išlieka vis dar didelė. Tai rodo, kad, neatsižvelgiant į gyventojų perkamąją galią, materialinę padėtį ir socialinės apsaugos išmokų dydžio skirtumus, skurdo rizika ES šalyse yra panaši ir jai būdingos didėjimo tendencijos.
Nors testuojamoji socialinė parama sudaro tik nedidelę dalį bendrų šiose šalyse gyventojams teikiamų socialinės paramos išmokų, tačiau ir šiuo atveju skirtumai yra reikšmingi. Pavyzdžiui, Danijoje testuojamoji parama sudaro 11,3 proc. sukuriamo BVP, o Baltijos šalyse ji nesiekia 0,5 proc. Per pastaruosius 15 metų naujosiose ES šalyse ir taip nedidelė, palyginti su senosiomis šalimis, socialinės paramos dalis dar labiau sumažėjo.
Socialinė parama gali būti efektyvi tik tuo atveju, jei ji mažina gyventojų skurdą ir socialinę atskirtį. Vis dėlto senosiose ir Rytų Europos šalyse reikšmingiausiai skiriasi draudžiamųjų ir kategorinių socialinių išmokų, teikiamų ligos atveju, pensinio amžiaus žmonėms, šeimos nario mirties atveju, dalis. Nors daugelyje ES šalių dominuojanti socialinės apsaugos sistema yra paremta socialinio draudimo, šios srities viešųjų paslaugų teikimo ir kategorinių paramos išmokų schemomis, tačiau skirtingas socialinės apsaugos reglamentavimu ir reguliavimu užsiimančių institucijų vaidmuo ir pajamų perskirstymo lygis sukūrė skirtingus gerovės valstybės režimus.
Kaip pažymi Ringen (1988) ir Nelson (2012), tiek kategorinėmis, tiek ir socialinei apsaugai skirtomis viešosiomis paslaugomis siekiama tolygaus jų paskirstymo, neatsižvelgiant į gyventojų pajamas ir materialinę padėtį. Tačiau tyrimai rodo, kad skurdas ne tik ne mažėja, bet didėja daugelyje Europos šalių (žr. 1 ir 2 pav.). Pastaraisiais metais socialinio ir ekonominio stabilumo nebeužtikrina Skandinavijos šalims būdingas socialiai orientuotas ir kitose senosiose ES šalyse įsitvirtinęs konservatyvusis ir korporatyvinis gerovės režimai.
Kaip parodė Kuivalainen (2004) tyrimas, tiek Skandinavijos, tiek ir kitose seniausias socialinių išmokų schemas taikančiose šalyse - Jungtinėje Karalystėje, Nyderlanduose, Vokietijoje - socialinės išmokos dažnai negali užtikrinti aukštesnio pragyvenimo lygio, nei siekia skurdo riba. Per pastarąjį dešimtmetį ekonomikos augimas šiose šalyse buvo sparčiausias (pokyčiai siekė 1,3-1,5 karto) (Eurostat, 2017d), tačiau socialinėms išmokoms skiriama dalis išliko nepakitusi, o tam tikrose šalyse (Latvijoje, Li...
Darbo tikslas - išanalizavus socialinės apsaugos teoriją, pagrindinius modelius, ištirti ir įvertinti socialinės apsaugos sistemos įtaką ekonomikai. Darbe pateikta socialinės apsaugos sistemos ir jos dalių samprata, tarpusavio ryšys, vystymosi istorija, aptariama socialinės apsaugos sistemos įtaka ekonomikai teoriu apsektu. Teorinė analizė parodė, kad socialinė apsaugos sistema turi dvejopą poveikį ekonomikai - tiek teigiamą, tiek neigiamą.
Atliekant socialinės apsaugos sistemos rodiklių pokyčių ir tendencijų analizę, pastebėta, kad Europoje socialinė apsauga yra pati stipriausia ir labiausiai išvystyta lyginant su kitais pasaulio regionais. Europos Sąjungos valstybės, tapusios narėmis iki 2004 m. socialinei apsaugai išleidžia 30 % bendrojo vidaus produkto, o Lietuvoje apie 20 %. Daugiausiai socialinės apsaugos išlaidų skiriama senatvės ir sveikatos priežiūros programoms.
Socialinės apsaugos sistemos įtakos ekonomikai tyrimo rezultatai patvirtino, kad 1998-2011 m. laikotarpiu pusėje Europos Sąjungos valstybėse narėse socialinė apsauga turėjo neigiamą įtaką ekonominiam augimui. Tokius rezultatus galėjo nulemti analizuojamo laikotarpio ekonominė situacija ir pasaulinė finansų krizė.
Apibendrinant, socialinės apsaugos sistemos rodiklių analizė atskleidžia, kad socialinės apsaugos sistemos efektyvumas priklauso nuo daugelio veiksnių: pasirinkto gerovės modelio, ekonominės situacijos šalyje ir pasaulyje, taip pat nuo teisingo socialinių išmokų paskirstymo ir jų adekvatumo. Siekiant mažinti skurdą ir socialinę atskirtį, būtina nuolat stebėti ir tobulinti socialinės apsaugos sistemą, atsižvelgiant į kintančias socialines ir ekonomines sąlygas.
Gyvenimo trukmės rodikliai Europoje
Socialinės apsaugos išlaidos ES šalyse
tags: #socialines #apsaugos #sistemos #rodikliu #analize