Tėvų ir vaikų santykiai - vienas artimiausių, tačiau kartu ir vienas konfliktų dažniausiai lydimų ryšių. Šis konfliktas atvaizduojamas įvairiose kultūrose ir literatūroje nuo seno. Tačiau, žmonėms senstant, jų vaidmenys ir pareigos keičiasi. Jei elgiamasi pagal senąjį, nebegaliojantį statusą, neišvengiamai įsivyrauja konfliktas.
Kai mama sako suaugusiam sūnui ar trisdešimtmetei dukrai „tu man visada liksi vaikas”, ji pripažįsta, kad jai nepavyko išaugti iš tos motinos, kuri augino kūdikį. Kai suaugęs vaikas nesiima atsakomybės, bet bando toliau būti vaiku, kuriam visi viską skolingi, jis nieko nemoka, jis irgi vaidina nebegaliojantį vaidmenį. Vaidmenų kaita ir evoliucija neateina automatiškai. Tai reikalauja emocinio intelekto - visais laikais ir visose kultūrose.
Įdomu, kad suaugusių vaikų infantilumas dažniausiai Vakarų kultūroje (ir ne tik) matomas ir pripažįstamas kaip apgailėtinas ištižimas, kurį reikia taisyti. Tačiau tėvų įstrigimas savo globėjiškoje stadijoje, hiperkontrolė ir invazija į suaugusių vaikų gyvenimą, negebėjimas paleisti, matomas lyg kokia miela meilės kalba. Ne, tai tam tikras raidos defektas, augimo deficitas. Tėvai irgi turi augti, ne tik vaikai.
Ateina laikas, kai turi paleist vaikus ir leisti jiems žingsniuoti patiems. Mokėjimas ir išdrįsimas tai padaryti yra įgūdis. Žinojimas, kada tai daryti - reta išmintis. Dažniausiai tėvai uždelsia.
Tėvų ir vaikų santykių dinamika yra nuolatinis procesas, reikalaujantis abipusio supratimo ir prisitaikymo.
Taip pat skaitykite: Auklėtinių psichologinė gerovė
Emocinis Intelektas ir Autorefleksija
Vaikai, ypač suaugę, dažnai siunta ir dirginasi dėl pernelyg didelio tėvų kišimosi į jų gyvenimus. Paprastai sakant - kai kurie tėvai daug aiškina. Juk kartais matai ir žinai, kad vaikas priima visai neteisingą sprendimą ir ko gero natūraliai norėtųsi jį išgelbėti. Iš šalies lengva pasakyti - nekišk nagų. O kaip yra realybėje? Ir kaip, tavo manymu, tą kontrolę paleisti, kai tas stiprus ryšys, esantis duotybe, apsunkina tą paleidimą?
Taip, emocinis variklis, kuris spiria saugoti, taisyti, aiškinti, kištis yra labai galingas. Problema yra štai kokia. Tėvai, hiperkontroliuodami, pasąmoningai stengiasi išpirkti savo kaltes ir taisyti savo klaidas: nepakankamos meilės vaikui, neduoto artumo, kondicinės meilės (kai vaiką myli už kažką, o ne besąlygiškai: pašluok kiemą, susitvarkyk kambarį, kitaip mes tavęs nemylėsim). Iš esmės tėvai taip bando padaryti neįmanomą: perrašyti savo pačių praeitį. Jie taiso vaiką (net ir suaugusį), nes negali ir nemoka taisyti ir gydyti savęs.
Pirmas žingsnis yra protu (ne emocijomis) nustatyti, ką gali padaryti ir ko ne. Be visokių ten „aš gi vis tiek motina, aš kitaip negaliu”. Tos emocijos yra teisėtos, bet mums duota laisva valia ir protas, kad galėtume daryti teisingiausius sprendimus, o ne lengviausius. Tačiau to nepadarysi be autorefleksijos įgūdžių ir be savo emocijų pažinimo. Daugumą žmonių to išmokyti gali tik terapija.
Logiška: prieš uždėdamas lėktuve deguonies kaukę, pirma turi užsidėti ją pats. Prieš taisydamas savo vaikus, pasigydyk pats. Pas dantų gydytoją reikia lankytis ne tik tada, kai nebegali kentėti skausmo. Tai, atrodo, suvokiam visi. Odontologijoje reikalinga prevencija ir priežiūra - visiems. Tas pats su psichoterapija. Ji ne „psichams” ir ne tik tiems, kam krizė ir viskas griūna. Terapija reikalinga ne tik po skyrybų, artimųjų netekties, ne tik po toksinių santykių ar kai viskas subyra bendravime su vaikais. Automobiliui priežiūra būtina ne tik tada, kai užsidega variklis arba nukrenta ratas. Tačiau mes pratę rūpintis automobiliais ir kuro katilais sodybose labiau negu savimi.
Psichoterapija gali padėti tiek tėvams, tiek vaikams geriau suprasti savo emocijas ir elgesį.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti socialinės rizikos vaikams
Suaugusių Vaikų Elgesio Pokyčiai Grįžus Pas Tėvus
Suaugę vaikai neretai sako prie tėvų pasikeičiantys. Kai kurie teigia, kad juose atsiranda daugiau vaikiškumo. Kiti - sudirgsta. Suaugę vaikai, grįžę į tėviškę iš Vilniaus, pradeda kalbėti vilnietiškos bendrinės kalbos ir vaikystės tarmės mišiniu. Dažnai pokalbiuose liečia temas, kurios jiems patiems nebesvarbios: apie tolimus giminaičius ir jų smulkius rūpesčius, kaimo ar miestelio provincialius kuitimusis jų seklioje balutėje. Taip, kai kas labai staigiai persijungia į infantilų režimą. Į prisiminimus apie tuos dalykus, kurie buvo geroji vaikystės dalis.
Čia įvyksta keli dalykai. Pirmiausia, tai gynybos mechanizmas: dažnam vaikystės namai susiję su daugybe nemalonių prisiminimų. Juos galima išstumti, aktyviai nukreipiant dėmesio prožektorių į visa tai, kas buvo gera ir malonu. Pavyzdžiui, prisiminimai apie Kūčias su šeima vaikystėje, Kalėdų eglutę arba apie senelių gamintus mėgstamus patiekalus dažniausiai yra vieni stipriausių vaikystės emocinių inkarų. Apskritai, tvirtas ir šiltas ryšys su močiute ir (arba) seneliu daugeliui yra emocinis gelbėjimosi ratas iš to, ko nedavė tėvai: besąlygiškos meilės, šilumos, atlaidumo ir palaikymo, kas bebūtų ir kokie jie bebūtų.
Jeigu tėvai mato, kad vaikas slepiasi pas senelius, ten ieško paguodos, tai tėvams turėtų būti ryškus signalas apie tai, ką jie daro blogai. Šiurkšti (bet teisinga) analogija yra poroje, kai partneris susiranda sau kitą žmogų, su kuriuo slapčia leidžia laiką. Tai nėra gero elgesio pavyzdys, bet tai retai įvyksta, jei nėra nepatenkintų emocinių troškulių. Vaiko atveju toks slėpimasis neturi savyje nieko amoralaus, tai desperacija ir gynyba nuo blogų tėvų sukeltos žalos. Taip, tėvai būna geri ir blogi - nereikia slėptis už beprasmių bendrybių „visos motinos nori savo vaikui gero”. Rezultatai kalba kitaip. Dažniausiai tėvai net nežino, ko jie nori savo vaikui. Jie ne vaiką augina ir auklėja, o gano savo pačių demonų bandą.
Dar viena priežastis, kodėl keičiasi suaugusių vaikų elgesys, kai jie grįžta pas tėvus, yra liūdnesnė. Tie vaikai vis dar bando patikti ir įtikti tėvams ir užsidirbti jų meilę. Jie buvo įpratinti, kad turi stengtis dėl tėvų meilės, turi jos siekti. Ir kuo labiau neriasi iš kailio, tuo geresni jie savo tėvams. Tas emocinis kodavimas yra įrašytas dešimtmečiams, kaip tatuiruotė.
Kaip išmokyti paauglius spręsti konfliktus - Neringa Martišienė
Taip pat skaitykite: Vaikų priežiūra namuose
Saugumo Ieškojimas Pas Tėvus
Kad ir kaip kartais erzintų tėvai, dauguma mūsų pas juos vis tiek ieškome kažkokio saugumo. Tėvai, kad ir kokie būtų, vykę, nevykę, šilti ar šalti, palaikantys ar gniuždantys, jautrūs ar ciniškai sarkastiški - vis tiek yra artimiausi žmonės. Tie pirmieji treji gyvenimo metai, kai vaikui tėvai yra vienintelis išgyvenimo variantas, nes taip yra sudėliota gamtos ir tai yra instinktuose, gali išsitrinti iš atminties, bet pasąmonėje sėdi tvirtai.
Žiūrėk, logiškai mąstant, taip elgtis nėra protinga. Tu negali gauti paguodos iš tų, kas kažkada užprogramavo tavo skausmą. Jei tau į nugarą įbedė peilį, tikriausiai tavo nugara neturėtų kreiptis į peilį patarimo ir paguodos, kaip čia greičiau sugijus. Tai ne apie pykčio laikymą, tai tiesiog priežasčių ir pasekmių ryšio suvokimas. Ir tėvai (net ir labai geri tėvai) retai duos naudingą patarimą. Nebent pasakytų „tu tai išspręsi, čia tavo gyvenimas ir mes palaikysim bet kokį tavo pasirinkimą”. Dažniausiai sakys „ar aš tau nesakiau?”, „visada žinojau, kad taip bus, bet tu nenorėjai motinos klausyti”.
Bet pasisukimas į tėvus, ieškant saugumo yra greičiausias automatinis emocinis sprendimas sunkiu momentu. Kartu tai yra požymis, kad mes stokojame vidinio stuburo ir pasitikėjimo savimi. Nes visas problemas galime išspręsti tik mes patys ir į visus klausimus galime tik mes patys atsakyti.
Vertės Įrodinėjimas Tėvams
Suaugę vaikai neretai nori savo tėvams daryti įspūdį, dovanoti, kažką parodyti. Pavyzdžiui, nusiskraidinti į kelionę. Suremontuoti butą. Kažką nupirkti. Kai kada tai - neabejotinai dėkingumas ir atsilyginimas už tai, ką gavome patys. Bet kartais tai juk gali būti ir kažkas kito - ar aš klystu? Pavyzdžiui, savo vertės įrodinėjimas?
Tai - kone universaliausias ir dažniausiai pasitaikantis sėkmingų ir talentingų žmonių vaikystės traumos pasireiškimas. Kai vaikystėje žmogus yra nuvertinamas, iš jo norų, svajonių ir pasiekimų šaipomasi, jei jo norai yra ignoruojami arba išjuokiami, išsiugdo aršus ir gerai treniruotas siekimo raumuo, kuris yra nepasotinamas. Tokie vaikai dažnai nuverčia kalnus - atranda naujus cheminius elementus, sukuria milijardines bendroves, pastato miestus, gauna Nobelio premiją. Daugelis itin sėkmingų verslininkų karjeros viršūnėje sukuria dar ir oro liniją, nes savi dideli lėktuvai yra tobulas sėkmės simbolis.
Atspėkite, ką tie verslininkai skraidina pirmuoju reisu. Visada mamą, tėtį arba abu. Kai sūnus turi savo Boeing 747, su tuo nepasiginčysi. O jeigu dar ir ne vieną? Nebūtinai tai tokios kraupios ir kai kada tiesiog smurtinės istorijos, kaip su muzikos vunderkindais ir jų sadistais tėvais, kaip Michaelo Jacksono vaikystės atvejis. Dauguma atvejų yra švelnesni.
Taip, kelionės, buto remontas, tėvų išsvajota sodyba, o gal tik naujas televizorius arba pagaliau geras dulkių siurblys senukams tėvams, arba orkaitė, yra visų pirma suaugusių vaikų kalbėjimas su savimi pačiais ir įrodinėjimas, įrodinėjimas, įrodinėjimas, kad na, ar dabar aš jau geras? Ar jau nusipelnau meilės? Daugeliui gal tai pasirodys ciniškas interpretavimas. Tačiau juk niekas nesiginčija, kai parodoma į tėvus, kurie dovanomis ir pinigais vaikams bando kamšyti savo kaltės jausmą, kad buvo blogi tėvai.
| Elgesys | Galima priežastis |
|---|---|
| Hiperkontrolė | Pasąmoningas kaltės jausmas, bandymas taisyti praeities klaidas |
| Inantilumas | Gynybinis mechanizmas, bandymas išvengti nemalonių prisiminimų |
| Vertės įrodinėjimas | Vaikystės nuvertinimas, meilės siekimas |
Tėvų Nepasikeitimas Ir Vilties Dėl Vaikų
Pripažinti lengva, sunkiau padaryti teisingas išvadas. Dažnai „mamutės nepakeisi” yra eufemizmas, kuriuo norima pasakyti, kad turi nulenkęs galvą priimti viską, kuo tėvai tave užmėtys, nepaisydamas, kaip tu pats jautiesi. Tėvai nepasikeis, bet mes galime ir turime nustatyti, kas mums priimtina, ir kas ne. Ir mūsų pačių ribos yra ne užgaida. Tai yra nediskutuotina ir nederinama, tai yra lyg teisė neleisti, kad nepažįstamieji mus graibytų troleibuse. Jokių „o jeigu”. Jei kažkas pradeda su mumis derybas dėl mūsų nustatytų ribų, tai yra pirmas (ir vienintelis reikalingas) požymis, kad jie mūsų ribų negerbia.
Čia tu kalbi apie tą dažnai pasitaikantį atvejį, kai tėvai per vaikus bando ištaisyti savo gyvenimo klaidas, pataikyti į nepataikytus anksčiau taikinius ir įgyvendinti sužlugdytas ambicijas. Tada vaikai ir jų pasiekimai mitologizuojami. Ir čia būna komiškas „pirmojo vaiko motinos” archetipas, kur Lukutis arba Akviliūtė yra tokie genijai, kad mokykloje viską moka geriau už mokytojus. Mama arba tėvas, kurie taip kalba apie atžalas, gyvai parodo, kokie jie patys norėjo būti ir netapo. Tas pats apie dramas dėl kiekvienos vaiko nesėkmės, paslydimo ar susimovimo. Tėvai, kurie triznioja, vaizduojasi tragedijas ir grąžo rankas dėl savo atžalų, tik parodo savo pačių baimes ir demonus, o ne demonstruoja sveiką tėvišką rūpestį, kaip jiems atrodo. Ramus priėmimas, kad vaikai yra žmonės su savo privalumais ir trūkumais, kuriems kartais sekasi, o kartais - ne, yra išminties ir emocinio intelekto požymis.
Nepaisant visų sunkumų, šeimos ryšys išlieka ypatingai stiprus.
Ypatingas Vaikų Ir Tėvų Ryšys
Net esant begalei konfliktų, irzulio, tas vaikų ir tėvų ryšys vis tiek kažkoks ypatingai stiprus. Ir pykstame vieni ant kitų stipriau, ir atleidžiame daugiau, ir vienas kito netekties baimė stipresnė nei ko kito. Dėl tos pačios priežasties, kurią aptarėme anksčiau: dėl pirmųjų vaiko gyvenimo metų, kai tėvams rūpinimasis vaiku buvo besąlygiškas imperatyvas, gamtos įsakymas, o vaikui tėvai buvo tiesiogine prasme visagaliai išlikimo garantai. Kūdikis, paliktas vienas be tėvų, garantuotai neišgyvens, nebent miške jį ras ir išmaitins vilkų gauja (Rudyard Kipling „Džiunglių knyga” apie Mauglį, žmonių vaiką, kuris užaugo su žvėrimis, remiasi tikromis istorijomis, tik tikrovėje tie pavyzdžiai nėra tokie mieli, kaip tame kūrinyje).
Tas ryšys ne visada gali būti malonus, naudingas arba gėrybinis. Bet jis stipresnis, negu galima įsivaizduoti, nes remiasi ne įgytomis žiniomis ir ne patirtomis emocijomis, bet suprogramuotais instinktais ir glūdi genetiniame kode, kurio lengvai neperrašysi.