Socialiniai reikalai apima platų spektrą temų, susijusių su visuomenės gerove, įtrauktimi ir teisingumu. Užimtumo politika ir socialinė sanglauda yra du svarbūs aspektai, siekiant šių tikslų.
Užimtumo politika
Užimtumo politika apima visas priemones ir strategijas, skirtas skatinti darbo vietų kūrimą, mažinti nedarbą ir gerinti darbo sąlygas. Užimtumo politika yra glaudžiai susijusi su socialine politika, nes darbo sąlygos, socialinis draudimas ir socialinė apsauga yra svarbūs socialinės politikos aspektai.
Socialinis dialogas - tai procesas, kuriame darbdaviai, darbuotojai ir valdžios institucijos bendradarbiauja, siekdami susitarti dėl darbo sąlygų, socialinės politikos ir kitų svarbių klausimų.
Socialinė sanglauda
Socialinė sanglauda susijusi su socialine integracija ir socialiniu solidarumu, jai būdinga demokratija, nuomonių pliuralizmas, nėra socialinės atskirties, nelygybės.
Jungtinės Tautos 2007 socialinę sanglaudą apibrėžė kaip bandymą didinti daugiakultūriškumą, plėsti informacinę visuomenę ir skleisti demokratines idėjas siekiant sukurti socialinio ir pilietinio dalyvavimo sistemas ir mechanizmus.
Taip pat skaitykite: Lietuvos psichikos negalią turinčių asmenų užimtumas
Europos Taryba 2008 socialinę sanglaudą apibrėžė kaip visuomenės gebėjimą užtikrinti savo narių gerovę mažinant skirtumus ir išvengiant susiskaldymo. Toks apibūdinimas siejamas su pilietinių ir socialinių teisių įgyvendinimu, gerovės ekonominiu lygiu ir galimybėmis dalyvauti visuomeninėje veikloje.
Socialinė sanglauda grindžiama socialinių vertybių bendrumu, pasitikėjimu, glaudžiais socialiniais ryšiais, tapatumu ir tapatinimusi su vieta.
Socialinė sanglauda dažnai siejama su socialiniu kapitalu ir jo reikšme visuomenei. Teigiama, kad kuo didesnis socialinis kapitalas, tuo didesnė socialinė sanglauda, ir atvirkščiai.
Europos Sąjunga (ES) ypač pabrėžia socialinės sanglaudos svarbą. Jos socialinės sanglaudos politikos tikslas yra šalių narių socialinė ir ekonominė integracija siekiant mažinti socialinės ir ekonominės plėtros skirtumus. Socialinės sanglaudos kūrimo pagrindinė priemonė - socialinė ir regioninė politika (struktūrinė parama šalims ir kitos finansinės priemonės).
ES sanglaudos politikos įgyvendinimo pradžia laikoma 1988, kai buvo atlikta pirmoji svarbi struktūrinės politikos reforma, po kurios sanglaudos politika pradėta formuoti nebe nacionaliniu, o ES lygiu. 1992 Maastrichto sutartimi ekonominė reabilitacija ir socialinė sanglauda įtvirtinta kaip ES vienas pagrindinių tikslų, įkurtas Sanglaudos fondas.
Taip pat skaitykite: Vaikų rengimas savarankiškam gyvenimui
Pabrėžiama, kad socialinė sanglauda yra konkurencingos ir žiniomis pagrįstos ekonomikos pagrindas, socialinę sanglaudą garantuoja užimtumo skatinimas, konkurencingumas, išlaidų moksliniams tyrimams ir inovacijų plėtrai didinimas, aplinkosaugos įsipareigojimai.
Socialinė infrastruktūra
Socialinė infrastruktūra apima įvairias paslaugas ir įstaigas, kurios yra būtinos žmonių gerovei ir socialinei įtraukčiai užtikrinti. Tai gali būti švietimo įstaigos, sveikatos priežiūros centrai, socialinės paramos tarnybos, kultūros centrai ir kitos panašios įstaigos.
Socialinė ekonomika ir socialinis verslas
Socialinė ekonomika siekia socialinių tikslų kartu su ekonominiais. Socialinis verslumas - tai verslo veikla, kuria siekiama spręsti socialines problemas ir kurti teigiamą poveikį visuomenei.
Socialinių įmonių kuriama nauda pripažįstama visame pasaulyje. Vienas žymiausių Europos socialinių įmonių tyrėjų Carlo Borzaga išskiria šiuos pagrindinius socialinių įmonių privalumus: jos didina socialiai naudingų prekių gamybą, paslaugų prieinamumą ir mažina skurdą. Be to, jos turi didelį teigiamą išorinį poveikį: didina vietos bendruomenės gerovę, socialinį kapitalą ir sprendžia atskirties problemas. Padeda didinti užimtumo lygį, nes siūlo darbą tiems, kurie patiria sunkumų darbo rinkoje. Kaip socialinio kapitalo vystymą, socialinės įmonės skatina savanorišką darbą, pasitikėjimą ir bendradarbiavimą, stiprina ryšius ir socialinę sanglaudą. Galiausiai santykiai su vietos bendruomene stiprina sąžiningumo principus, kolektyvinius veiksmus ir altruistinį elgesį, kuris taip pat turi įtakos mažinant socialinę atskirtį.
Per pastarąjį dešimtmetį, kai pasirodė gausybė mokslinės literatūros šia tema, tokių mokslininkų kaip Defourny, Nyssenso, Borzagos dėka socialinių įmonių koncepcija pasklido ne tik Europoje, bet ir JAV, Rytų Azijoje, Lotynų Amerikoje ir kituose pasaulio regionuose.
Taip pat skaitykite: Veiklos, kriterijai ir iššūkiai šeimos globos namuose
Pirmosios socialinių įmonių koncepcijos užuomazgos buvo aptiktos Italijoje apie 1980 metus, kai buvo pradėtos kurti kitokios nei tuometinės organizacijos įmonės. 1991 metais Italijoje buvo teisiškai įtvirtinti „socialinio solidarumo kooperatyvai“, kurie vėliau buvo pavadinti „socialiniais kooperatyvais“.
Netrukus Italijos pavyzdžiu pasekė ir kitos šalys, tokios kaip Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Belgija. Jos taip pat pradėjo steigti panašios paskirties socialines organizacijas.
Socialinė apsauga
Socialinės apsaugos sistemos yra stipriausios ir labiausiai išvystytos Europoje, lyginant su kitais pasaulio regionais. Socialinė apsauga apsaugo nuo socialinių ir ekonominių rizikų.
Socialinė pensija - tai valstybės mokama išmoka, skirta asmenims, kurie neturi pakankamai pajamų pragyvenimui.
Žemiau pateiktoje lentelėje apibendrinti pagrindiniai socialinės apsaugos elementai:
| Elementas | Aprašymas |
|---|---|
| Socialinė įtrauktis | Užtikrina vienodas galimybes visiems visuomenės nariams. |
| Socialinė apsauga | Apsaugo nuo socialinių ir ekonominių rizikų. |
| Užimtumo politika | Skatina darbo vietų kūrimą ir gerina darbo sąlygas. |
| Socialinis dialogas | Užtikrina bendradarbiavimą tarp darbdavių, darbuotojų ir valdžios. |
| Socialinė ekonomika | Siekia socialinių tikslų kartu su ekonominiais. |