Lietuvos miškai pasižymi turtinga augmenija ir gyvūnija, tačiau dėl nuolat didėjančio miškų naudojimo tai įvairovei kyla grėsmė. Didžioji dalis miškų Lietuvoje nėra natūralūs, jie formuoti taip, kad atitiktų žmogaus poreikius - augintų kuo daugiau kokybiškos ir pramonei reikalingos žaliavos. Siekiant užtikrinti miškų ekosistemos išsaugojimą ir priežiūrą, būtina atsižvelgti į įvairius aspektus, pradedant medžių priežiūra ir baigiant biologinės įvairovės išsaugojimu.
Lietuvos miškų plotų pasiskirstymas
Medžių Priežiūra ir Arboristika
Valstybiniai miškai - tai ne tik girios, esančios toli nuo miestų ir gyvenviečių. Tai miškai ir parkai, besiribojantys su gyventojų valdomis, sodų bendrijomis, keliais, elektros linijomis, dujotiekių ir naftotiekių vamzdynais ir t.t. dažnai su visa “puokšte“ iš to išplaukiančių problemų.
Išdžiūvęs, palinkęs ar palaužtas medis kažkur girių glūdumoj, anokia čia problema. Bet jeigu medis auga šalia namo, garažo, automobilių stovėjimo aikštelės, nuostabaus parko tako, kuriame nuolatos zuja žmonės. Net ir Covid-19 akivaizdoje tai tampa didelė mūsų miško kaimynyste besidžiaugiančiųjų problema. Kadangi kiekvienas genėjimas gali pakeisti medžio augimą, nei viena šaka neturėtų būti pašalinta be priežasties.
Genėjimo priežastys yra pašalinti negyvas šakas, pagerinti formą ir sumažinti riziką. Medžiai taip pat gali būti genimi, kad šviesa ir oras prasiskverbtų į medžio lajos vidų arba aplink medį esantį kraštovaizdį. Daugeliu atvejų subrendę medžiai genimi kaip korekcinė ar prevencinė priemonė, nes įprastas retinimas nebūtinai pagerina medžio sveikatą. Retinimas yra selektyvus šakos pašalinimas, siekiant pagerinti struktūrą ir padidinti šviesos įsiskverbimą bei oro judėjimą per medžio lają.
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
Tinkamas retinimas atveria medžio lapiją, sumažina sunkių šakų svorį ir padeda išlaikyti natūralią medžio formą. Sumažinimas sumažina medžio dydį. Medžio aukštį geriausiai galima sumažinti genint šakas ir šakų gnybtus prie antrinių šakų, kurios yra pakankamai didelės. Sumažinimas padeda išlaikyti medžio formą ir struktūrinį vientisumą. Jaunų medžių genėjimas Tinkamas genėjimas yra būtinas ugdant stiprios struktūros ir pageidaujamos formos medį. Medžiams, kuriems dar tinkamos genėjimo priemonės, kol jie yra jauni, jų subrendimo metu reikės mažiau korekcinio genėjimo.
Valstybinių miškų urėdija ir jos padaliniai nėra įpratę rūpintis pavojingų medžių genėjimu ar jų nupjovimu. Tik medžiui užgriuvus ant kelio ar dar blogiau, ant kelio ar elektros laidų, sprendžiama avarinė situacija. Kviečiamos tarnybos likviduoti išversto ar nulūžusio medžio padarinių: nutrauktų laidų, suniokoto namo ar automobilio, užtverto kelio. Visų avarinių situacijų, ištikusių dėl nuvirtusių medžių, neišvengsime, bet jas sumažinti tikrai galime. Tereikia užsiimti prevencija.
Net ir nepatyrusiai akiai aišku, kad šalia kelio, namo, tvoros ar garažo “augantis“ sausuolis yra pavojingesnis už pasvirusį, bet sveiką ąžuolą. Sausuolį be abejo reikia nupjauti, o ąžuolui ar kitam pamiškėje augančiam medžiui gal užteks “palengvinimo“ išgenint ar patrumpinant kelias sunkias šakas. Pavojingų medžių genėjimas ir šalinimas reikalauja žinių ir atliekant darbus žinoti tam tikrus reikalavimus. Griežtai laikytis nustatytų taisyklių susijusių su medžių genėjimu ar šalinimu. Tai žino tik profesionalus arboristas.
Arboristika - tai atskiras mokslas apie medžius. Tai kraštovaizdžio augalų (medžių, krūmų ar net palmių) ir jų aplinkos priežiūra ir globa. Arboristikoje pagrindinis dėmesys skiriamas ne miško medžiams, o mūsų aplinkoje, miestuose, sodybose, gyvenvietėse ar kituose arti žmogaus esančiuose plotuose, augančių medžių ar kitų želdinių priežiūrai. Kitaip tariant tai želdinių gerovės ir apsaugos užtikrinimas. Arboristika gali būti skirstoma į primityvią, mėgėjišką ir profesionalią.
Pirmųjų dviejų kai kuriuos metodus taiko net sodininkai, norėdami užtikrinti savo medelių priežiūrą bei saugumą. Tačiau rimtesniems darbams atlikti būtinas profesionalus arboristas, kuris turi žinių ir praktikos, patars ir rekomenduos principus, metodus ir technologijas. Todėl arboristikoje daugiausia dėmesio skiriama gamtos apsaugai ir augalijos išsaugojimui. Atliekant arboristikos darbus būtina laikytis aukštų saugos standartų, įranga turi atitikti teisinius reikalavimus, o darbuotojai kvalifikuoti ir laikytis asmens apsaugos reikalavimų. Taip pat arboristas turi žinoti koks turi būti teisingas pjūvis, kad medis virstų reikiama kryptimi ir nepridarytų dar daugiau žalos.
Taip pat skaitykite: Vaikų priežiūros ypatumai
UAB Plantida - įmonė, užsiimanti arboristikos (medžių priežiūros) darbais, gali pasidžiaugti, kad jau 5-tus metus užsiima prevencija, pavojingų avarinių medžių kirtimu ir genėjimu Kauno miesto ir rajono miškuose. Tai pirmoji miškų urėdija, kuri ėmėsi pavojingų medžių prevencijos ir suprato, kad tai pigiau ir ramiau, nei likviduoti avarines situacijas, likusias po lūžusių ar virtusių medžių. Džiaugiamės, kad ir kiti miškų urėdijos padaliniai pradeda užsiimti prevencijos darbais. Ilgametė patirtis genint avarinius medžius ir darbuotojų profesionalumas leidžia mums teikti kokybiškas paslaugas visoje Lietuvoje. Didžiuojamės galimybe dirbti su miškų urėdijomis, kai kuriais regioniniais parkais, įvairių miestų savivaldybėmis, keliomis didžiosiomis Lietuvos bendrovėmis.
Biologinės Įvairovės Išsaugojimas
Tyrimų, kurie būtų įvertinę miškų naudojimo poveikį biologinei įvairovei Lietuvoje nėra, o ir apie pačią biologinę įvairovę miškuose taip pat menkai žinoma. Nacionaliniai parkai užsako savo teritorijų gamtines studijas, tačiau duomenys apie ūkinius miškus yra tik fragmentiški, dažniausiai apsiribojama retų rūšių paieška ar epizodiniais tyrimais. Pagal Peterken, didžiausia biologinė įvairovė konkrečiame sklype būna dviem medyno raidos etapais: jaunuolyne ir brandžiame medyne, o bręstančiame medyne biologinė įvairovė mažesnė.
Nemaža dalis rūšių gali egzistuoti skirtingų raidos stadijų miškuose, tačiau kita dalis miško rūšių nėra tokios lanksčios buveinės atžvilgiu. Dauguma jų susijusios su brandžiais medynais ir dideliais miško masyvais. Šių rūšių išlikimas remiasi gebėjimu medynų mozaikoje rasti kitą tinkamą buveinę ir ją užimti. Ilgą laiką manyta, kad geriausias būdas išsaugoti gamtos vertybes tai uždrausti jų buveinėje žmogaus veiklą, tačiau laikas parodė, kad šis būdas nepasiteisino, nes ekstensyvi žmogaus veikla dažnai ir lėmė vertingos buveinės egzistavimą. Ilgainiui šį, taip vadinamą apsaugos nuo žmogaus, metodą pakeitė išsaugojimas. Taikant šį metodą, pagrindinis tikslas - išsaugoti gerą buveinės būklę.
Pastaruoju metu pasigirsta miškininkų ir miško savininkų teiginių, esą jei ne miškų naudojimas, tai miškų vertybės išnyktų. Kirtimai neigiamai veikia 70 proc. Šiuo metu į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyta beveik 300 miško organizmo rūšių. Beveik 200 saugomų rūšių grėsmę kelia miško kirtimai. 39 raudonosios knygos rūšims kirtimai gali turėti teigiamą poveikį, iš jų 27 rūšims teigiamą poveikį daro tik rinktiniai kirtimai, o plynieji kirtimai joms yra pražūtingi.
Taigi, kirtimai neigiamai veikia 27 proc. visų į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų rūšių, o teigiamą poveikį gali turėti ne mažiau nei 5 proc. Į Raudonąją knygą yra įrašyta 80 paukščių rūšių. 30 rūšių gyvenimas vienaip ar kitaip priklauso nuo miško. Per nepriklausomybės laikotarpį gausėjo jūrinio erelio porų, fiksuotas vienas kilniojo erelio bandymas perėti. Raudonosios knygos sudarytojai nurodo, kad 21 rūšį kirtimai veikia neigiamai, 9 rūšims grėsmę kelia negyvos medienos trūkumas. Tai daugiausiai geniniai paukščiai ir pelėdos.
Taip pat skaitykite: Socialinių paslaugų apibrėžimas
Į Raudonąją knygą įrašytos 123 vabzdžių rūšys, daugiau nei 30 jų aptinkamos miškuose. Trys rūšys šiuo metu laikomos išnykusios: didysis puikiažygis, elniavabalis ir didysis ąžuolinis ūsuotis. Miško kirtimų poveikis vabzdžiams nėra tiesioginis. Didžiausią grėsmę saugomoms miško vabzdžių rūšims kelia negyvos medienos trūkumas (80 proc. ) ir/arba gamtinę brandą viršijusių medžių trūkumas medyne (58 proc. Šiuo metu valstybė saugo 339 augalų rūšis, iš kurių 70 aptinkamos miškuose.
Didžiajai daliai (75 proc.) šių augalų didžiausią grėsmę kelia staigus buveinės sąlygų pasikeitimas, kurį gali sąlygoti pažaidos arba plyni kirtimai. Vis dėlto, lėta miško bendrijų kaita, pomiškio ir trako augimas neigiamai veikia dalies (30 proc.) saugomų rūšių gausumą augavietėse, todėl jų buveinių išsaugojimui gali pasitarnauti rinktiniai kirtimai. Iš 112 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų grybų net 103 yra aptinkami miškuose. Didžioji dalis saugomų grybų - senųjų miškų reliktai, todėl aptinkami ten, kur medynai pasiekę gamtinę brandą.
70 proc. šių rūšių didžiausią grėsmę kelia gamtinę brandą pasiekusių medynų kirtimai, o 35 rūšių egzistavimas priklauso nuo didelio diametro negyvos medienos. Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos 63 kerpių rūšys, 50 iš jų auga miškuose. 80 proc. jų egzistavimui reikalinga negyva mediena, o 15 proc. saugomų kerpių auga ant gamtinę brandą pasiekusių ir viršijusių medžių. Nuo gamtinę brandą pasiekusių medžių gausos priklauso apie 100 saugomų paukščių, vabzdžių, augalų ir grybų išlikimas. Dar tokiam pat saugomų rūšių skaičiui egzistuoti svarbi negyva mediena.
Ypač svarbus sprendimas, ilgainiui teigiamai paveiksiantis gamtinę įvairovę - biologinės įvairovės medžių palikimas plynose kirtavietėse. Augant naujai medyno kartai šie medžiai pasieks gamtinę brandą arba papildys sklypo negyvos medienos atsargas. Jei sugebėsime išsaugoti juos tarpinių ir sanitarinių kirtimų metu, bei paliksime juos miške iki visiško suyrimo, tai turėtų teigiamai paveikti miškų biologinę įvairovę. Kraštovaizdžio lygiu didės tiek gamtinę brandą pasiekusių medžių, tiek negyvos medienos. Nors tokios vietos neatstos tikros buveinės, tačiau galės tarnauti kaip laikinas prieglobstis saugomoms rūšims.
Todėl, bent teoriškai, turėtų gerėti sąlygos retoms organizmų rūšims migruoti kraštovaizdžiu ir įsikurti tinkamose vietose. Žinoma, tai tik samprotavimai, kaip bus iš tikrųjų tolimoje ateityje pamatysime patys, arba pamatys mūsų vaikai. Pokyčiai miškuose lėti ir inertiški...
Saugomų Rūšių Priklausomybė nuo Miško
| Organizmų grupė | Rūšių skaičius Raudonojoje knygoje | Priklausomumas nuo miško | Grėsmės |
|---|---|---|---|
| Paukščiai | 80 | 30 | Kirtimai, negyvos medienos trūkumas |
| Vabzdžiai | 123 | >30 | Negyvos medienos trūkumas, gamtinę brandą viršijusių medžių trūkumas |
| Augalai | 339 | 70 | Staigus buveinės sąlygų pasikeitimas |
| Grybai | 112 | 103 | Gamtinę brandą pasiekusių medynų kirtimai |
| Kerpės | 63 | 50 | Negyva mediena, gamtinę brandą pasiekę medžiai |
Saugomų rūšių priklausomybė nuo miško ir grėsmės jų išlikimui
Gyvūnų Priežiūra Žiemą
Žiema miške - tai ne tik sniegas ir šaltis, bet ir iššūkis gyvūnams, kuriems reikia prisitaikyti prie sudėtingų sąlygų. Pokyčiai miškuose lėti ir inertiški... ir grožio. medžių šaknis - jie jau pasiruošę didžiajam Laukimui... patalais ilsėsis visa miško augalija. paukščių ir žvėrių namai. atsargomis. teikia miškui naudos, gyvybės ir grožio. Lietuvoje žiemoja apie 70 rūšių paukščių.
Svarbu pasirūpinti paukščiais ir žvėrimis, ypač jei gyveni mieste, o savo miške esi tik retas svečias. Būtina lesinti paukščius - žaliukes, startas, karklažvirblius ir kt. sėmenimis, aguonomis, įvairių žolių ar piktžolių sėklomis. spustelėjus šalčiui. erdvesnėse miško vietose. kas 5 cm patartina apkalti plonomis medinėmis lentjuostėmis. reikia įrengti užuovėjoje, nes paukščiai žiemą vengia vėjo. ir kurapkų - jų lesyklas reikia įrengti ten, kur jos nusprendė apsistoti.
Reikia pradėti lesinti, kai sniego danga pasiekia 20-30 cm storį. lesyklos-slėptuvės turi būti erdvios - apie 2 kv. šiaudų. kartono ar faneros lakštą. galime kabinti ir ant medžių vielutėmis ar virvute. šalčius, kad lesalas nesušaltų, jį patartina pamirkyti aliejuje. padėti indelį su lydytais taukais ar margarinu. lapais, runkeliais), kruopomis. atvežta žvyro ir smėlio. reguliuoja graužikų skaičių. kriaušių, kitų gausiai derančių medžių ir krūmų.
Sveikas būdas padėti žiemos laukinei gamtai
Reikia pasirūpinti ir miško žvėrimis. Būtina reguliuoti žvėrių skaičių. sausakrūmiai, šaltekšniai ir kiti žvėrims kramsnoti tinkami augalai. drebulių. daržovėmis. kūgį šieno - nereikės dažnai vežioti pašaro. šienas, ypač šlapių, pelkėtų pievų. berželių, lazdynų, drebulių atžalas. maitinimosi ypatumų. lankytis pašarinėse aikštelėse ir druskos laižyklose. pašarines aikšteles. kuriose šie žvėrys ilsisi, kai daug sniego. Šernai - visaėdžiai. pašiūrėse, grioveliuose, loviuose. dobilus. Prie jų gali būti padedama morkų, cukrinių runkelių. pažinti, kokie žvėrys gyvena mūsų miške. danielių, šernų, lapių, vilkų, kiaunių. jų skaičių sunku nustatyti.
Lietuvos miškų gyvūnija