Šv. Jonas Nepomukas yra Čekijos globėjas, vaizduojamas dvasininko rūbais, vienoje rankoje laiko kryžių, kitoje palmės šakelę. Laikomas tiltų globėju ir saugotoju nuo potvynių. Jo istorija glaudžiai siejasi su miesto šventės gimimu.
Klasicistinio stiliaus koplytstulpis su žvejų ir vandens apsuptų miestų globėjo statula Trakų krašto gyventojams yra svarbus ir garbinamas simbolis. Šv. Jono Nepomuko koplytstulpis - vienas iš svarbesnių Trakų miesto akcentų. Šis 14 metrų aukščio koplytstulpis yra įrengtas pačioje Trakų miesto šerdyje, Karaimų ir Vytauto gatvių sankirtoje, buvusios Rotušės aikštės centre.
Prieš 25 metus Trakuose vyko pirmoji miesto šventė, skirta šv. Jonui Nepomukui. 2015 m. gegužės 15 d. Trakų salos pilyje atidaryta tarptautinė paroda „Šventasis Jonas Nepomukas - Trakų miesto globėjas".
Ši paroda pradeda Lietuvos muziejų asociacijos 2015 m. renginių ciklą „Lietuvos muziejų kelias - liaudies meno grožis", apimantį Lietuvos etnografinius regionus.
Taip pat skaitykite: Parama socialiniam būstui
Kaip ten bebūtų, tikrai žinoma, kad 1729 m. bažnyčia jį paskelbė šventuoju, o jo atminimą švenčia kasmet gegužės 16 d. Tiltų globėju ir saugotoju nuo potvynių šis šventasis laikomas nuo 1693 m., kai Jono garbei ant tilto, nuo kurio jis buvo nustumtas, buvo pastatytas paminklas.
Jonas Nepomukas gimė apie 1330 m. Čekijoje, Nepomuko miestelyje, už kelių mylių nuo Prahos. Prahos universitete gavęs teologijos ir bažnyčios teisės daktaro laipsnį, priėmė kunigo šventimus. Garsėjo oratoriniais sugebėjimais, kurie grąžino daugelį nusidėjėlių į doros kelią. Čekijos karaliaus Karolio IV sūnus ir įpėdinis Vaclovas pakvietė Joną tapti dvaro dvasininku. Karalienė Joana, susirūpinusi dėl staigių vyro poelgių ir jo paleistuvystės, savo sąžinės vairą patikėjo Jonui.
Karalius ėmė nekaltai įtarinėti savo žmoną ir reikalavo, kad Jonas pasakytų, ką karalienė jam pasakojusi per išpažintį. Jonas Nepomukas atsisakė tai padaryti, todėl karalius Vaclovas jį įkalino rūsyje, kol šis neišduos karalienės nuodėmių. Dvasininkas tvirtai laikėsi savo net ir kankinamas, o karalienei nepavyko jo užtarti prieš vyrą. Karalius liepė Jonui rinktis mirtį arba išdavystę, bet nuodėmklausys tylėjo.
Vaclovas supyko ir įsakė surišti Jono Nepomuko rankas ir kojas ir numesti jį nuo tilto į upę. Karalius manė, kad naktis paslėps nusikaltimą, tačiau kūną, plaukiantį upe, apgaubė dangiška šviesa ir nusikaltimo paslaptis išaiškėjo. Tai įvyko 1381m. Jonas Nepomukas su iškilmėmis buvo palaidotas šv.
Koplytstulpio istorija
Koplytstulpis buvo pastatytas XVIII a., o jo atsiradimas apipintas legendomis. Sakoma, kad kadaise Užutrakio dvaro dvarininkui plaukiojant Trakų ežerais prasidėjo audra. Skęsdamas ponas meldėsi šv. Jonui Nepomukui, kad jį išgelbėtų. Audra nurimo, dvarininkas išsigelbėjo ir kaip padėką šventajam pastatė jo garbei koplytstulpį.
Taip pat skaitykite: Gamta ir gyvūnai Trakų apylinkėse
Ilgus dešimtmečius nepajudinamas stovėjo koplytstulpis su šventojo figūra, tačiau po 1863 m. sukilimo carinė valdžia įsakė koplytstulpį nuversti. Trakuose gyvenę įvairių tautų ir tikėjimo žmonės - lietuviai, totoriai, lenkai, karaimai, sentikiai, žydai - nepanoro kenkti miesto globėjui ir koplytstulpį griauti. Žinoma, atsirado vienas žmogeliukas, susigundęs pažadėtu atlygiu. Užlipo kopėčiomis, užsimojo kirviu, tačiau nespėjęs atlikti juodo darbo, nukrito žemyn ir susilaužė koją. Tuomet rusų policijos komendantas pasikvietė kazokus, ir šie nuvertė koplytstulpį.
1935 m. Trakų burmistras nutarė atstatyti koplytstulpį. Vilniaus meistras A. Poplavskis iškalė skulptūrą, ir naujas šv. Atėjus tarybų valdžiai, vieną naktį skulptūra buvo nuversta ant žemės. Laimei, Trakų istorijos muziejaus darbuotojai išgelbėjo šventojo skulptūrą ir saugojo ją muziejaus fonduose.
Atsiradus galimybei A. 1990 gegužės 13 d. Trakų klebonas Vytautas Rūkas atšventino koplytstulpį. Tada ir įvyko pirmoji miesto šventė. Miestelėnai rinkosi būrin, nė ekonominė blokada, nė lietus ar vėjas netrukdė būti kartu, džiaugtis ir linksmintis. Iškilmės prasidėjo šv. Mišiomis Vytauto Didžiojo bažnyčioje, po jų procesija patraukė prie koplytstulpio, prie kurio žmonės dėjo gėles ir žvakeles, klebonas jį atšventino, kalbėjo miesto ir rajono vadovai, skambėjo eilės ir dainos.
Šiandien koplytstulpyje stovi restauruota šv. Jono Nepomuko skulptūra. Apie šv. Jono Nepomuko koplytstulpį sklando nemažai legendų. Viena byloja, kad XVIII a. Užutrakio dvaro savininkui Laurynui Odinecui plaukiant Galvės ežeru staiga kilo smarki audra ir šis pradėjęs skęsti. Prisiminęs šv. Nepomuką dvarininkas ėmė iš visos širdies jam melstis ir prašyti pagalbos.
Taip pat skaitykite: Ambulatorinės paslaugos Trakų rajone
Kitas pasakojimas yra apie tai, kad kai caro valdžia išėmė statulą iš koplytstulpio, vietos gyventojai neapsakomai nusiminė. Pradėta tikėti, jog kiekvieną pavasarį Galvės ežeras pasiglemš po žmogaus gyvybę, jei šv. Nepomukas negrįšiąs ant kolonos.
Šventojo simbolika mene
Mene šv. Nepomukas dažniausiai vaizduojamas vilkintis balta kamža arba rochete, t. y. baltu plačiu, kelius siekiančiu liturginiu drabužiu, kokį dėvi tik aukštesnieji dvasininkai - prelatai, vyskupai ar kanauninkai. Dažnai rankose laiko knygą, krucifiksą arba palmės šakelę, kuri krikščionims simbolizuoja kankinystę, dvasios pergalę prieš kūną arba rojų.
Dar vienas išskirtinis šv. Jono Nepomuko atributas vaizduojamajame mene - nimbas su penkiomis žvaigždutėmis. Kiti atributai - krucifiksas, palmės šakelė, kartais knyga ar nimbas su penkiomis žvaigždėmis, primenančiomis legendą apie Vltavos upėje sužibusias žvaigždes, kai Jonas Nepomukas buvo numestas nuo tilto. Kitas, retesnis, simbolis - raudonas liežuvis.
Miesto šventė
Žodžiai virto darbais - po metų pasklido šaukliai kviesdami į antrąją miesto šventę. Taigi šiemet Trakų miesto šventei sukanka 24 metai. Ir neapsiriksim sakydami, kad tai bene labiausiai miesto gyventojų ir svečių laukiamas renginys.
Pasiilgai vasaros? Pūsk į Trakus! - taip šventės organizatoriai ir rengėjai kviečia į didžiausią ir įspūdingiausią sezono šventę Trakuose- ,,Trakų vasara 2014”. Kasmet birželio pirmą savaitgalį orą, žemę ir dangų drebina Trakų miesto šventė. Vasaros pradžią žymintis įvykis džiugina ir trakiškius, ir miesto svečius.
Įdomybių netrūksta: dainuoja ir šoka meno kolektyvai, varžosi sporto mėgėjai, pirkti ir parduoti norintys renkasi miesto ir Rotušės turguje, pilies vartus atveria viduramžių miestas. Pasirodo ir kaunasi riterių klubų kariai, viduramžių muziką ir šokius pristato senosios muzikos ir šokių ansambliai, juokdariai, savo rankų miklumą rodo senųjų amatų meistrai. O kiek griausmo, džiaugsmo ir nuotaikos šventei suteikia dūdų orkestrai!
Belieka palinkėti, kad šventė sulauktų daug gražių jubiliejų ir toliau gyvuotų, žmonių širdis džiugintų, mūsų krašto kultūrą puoselėtų.
Šventieji Lietuvos heraldikoje
Lietuvos heraldikos tradicijas nuo seno formavo politinė ideologinė situacija, konkretūs asmenys - valstybės arba miestų globėjai, neretai - tikri įvykiai. Pavyzdžiui, Vilniaus ir Trakų herbuose vaizduojami šventieji atsirado ir tiesiogiai susiję su visam kraštui svarbiu įvykiu - Lietuvos krikšto procesu.
Šv. Kristoforas (krikščionybės skleidėjas) ir šv. Jonas Krikštytojas tiesiogiai byloja apie šį istorinį tarpsnį šalyje. Kontrreformacijos laikotarpiu, sustiprėjus šventųjų garbinimui, herbuose dažnai imtas vaizduoti arkangelas Mykolas, šv. Jurgis, kurie simbolizavo kovą su blogiu, t. y. protestantizmu.
Švč. Mergelės Marijos atvaizdai į miestų herbus irgi pateko ne kaip tų miestų parapinių bažnyčių, bet kaip LDK globėjos. 1792 m. Anykščių herbe pavaizduotas šv. Jonas Nepomukas - tiltų globėjas, saugotojas nuo potvynių, sietinas su naujo tilto mieste statyba.
Heraldikos žinovai teigia, kad LDK laikus menančių, senųjų miestų herbuose vyraujančią simboliką galime suskirstyti į kelias esmines grupes: hagiografinę (šventieji, bažnyčios atributai), valdovo arba pono heraldikos (valstybės, valdovų, kunigaikščių; miesto savininkų ir kt.
Beveik trečdalis Lietuvos gyventojų gyvena miestuose ir miesteliuose, kurie savo herbuose turi hagiografinių bruožų (23 proc.) ar kitokių su religija susijusių simbolių bei atributų (9 proc.). Šie skaičiai puikiai iliustruoja kokį svarbų vaidmenį visuomenės gyvenime (irgi heraldikoje) užima šventieji ir religija.
Šis svarbus aspektas per amžius buvo labai populiarus kuriantis mūsų valstybei, iš pateiktų pavyzdžių matome, kad hagiografinė problematika išlieka aktuali ir dabartinės kartos heraldikos tradicijose. Netolimoje ateityje galbūt bus patvirtintas kokio nors miestelio herbas, galbūt su Šv. Agotos, Šv. Onos ar Šv.
Šventieji Lietuvos miestų herbuose:
| Šventasis | Miestas |
|---|---|
| Šv. Kristoforas | Vilnius |
| Šv. Jonas Krikštytojas | Skuodas, Trakai |
| Šv. Kazimieras | Nemunaitis, Kvėdarna, Darsūniškis |
| Šv. Jonas Nepomukas | Anykščiai |
| Arkangelas Mykolas | Kražiai |
| Švč. Mergelė Marija | Šiluva, Kretinga |
Kaip svarbūs architektūrinio paveldo objektai, herbuose akcentuojami kelių miestelių bažnyčios vartai (Šaukėnai, Endriejavas, Viduklė), bažnyčios tiltas (Švėkšna) bei didingos šventovės statybinė medžiaga - tašyti akmenys (Salakas). Žinoma, kad heraldikos požiūriu sakralinė architektūra į vietovės herbą gali pretenduoti tik tada, kai ji turi aiškią istorinę, architektūrinę ir urbanistikos vertę.
Minėtų miestelių herbuose dažnai aptinkami ne tik hagiografiniai, sakraliniai simboliai bei atributai, bet ir motyvai iš kitų gyvenimo sričių, kurie tarpusavyje neblogai dera ir/ar papildo perduodamą informaciją apie vietovės ypatumus. Laikantis senųjų heraldikos tradicijų, šiandien jau yra daug atkurtų herbų, nemažai jų po Nepriklausomybės atkūrimo buvo sukurti pirmą kartą, darbas dar nebaigtas, ateityje miestelių herbų skaičius didės.