Socialinių mainų teorija - tai sociologinė perspektyva, kuri analizuoja socialinę sąveiką kaip mainų procesą, kuriame individai siekia maksimalaus atlygio ir minimalių sąnaudų. Ši teorija remiasi prielaida, kad žmonės yra racionalūs aktoriai, kurie priimdami sprendimus įvertina galimą naudą ir riziką.
Pagrindiniai principai
Socialinių mainų teorija remiasi keliais pagrindiniais principais:
- Racionalumas: Žmonės elgiasi racionaliai, siekdami maksimalios naudos.
- Atlygis ir kaina: Kiekviena sąveika turi atlygį (naudą) ir kainą (sąnaudas).
- Mainai: Socialinė sąveika yra mainų procesas, kuriame individai siūlo ir gauna resursus.
- Reciprokiškumas: Už paslaugą turi būti atlyginta.
Socialinių mainų teorijos atstovai pabrėžia žmonių elgesio motyvus: kainą ir atlygį. Kiekviena žmogiškoji veikla turi tam tikrą kainą ir už jos atlikimą, turi būti atlyginimas.
Socialinio darbo kontekstas
Socialinis darbas, kaip objektas, niekada neveikė socialiniame vakuume. Socialinio darbo samprata ir turinys, kitaip - teikiamos socialinio darbo socialinės paslaugos, abipusiškai priklauso nuo socialinio konteksto, tai yra visuomenių, kuriame veikia.
Šiandieninio žmogaus socialinio dalyvavimo sėkmė iš esmės remiasi tarpusavio mainų teorija: žmogus yra socialiai sėkmingas tiek, kiek yra pajėgus, kompetentingas ir gali bei yra motyvuotas duoti socialinei bendruomenei. Kita vertus, sklandžiam socialiniam funkcionavimui yra būtinas socialinis dalyvavimas kaip jo kertinis pamatas, tačiau socialinis dalyvavimas nebėra būtinoji tiesiog išgyvenimo sąlyga.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Socialinis darbas ir jo turinys iš esmės yra socialinės visuomenės ir jos procesų atspindys, dėl to socialinio darbo profesija buvo ir yra nuolatos besikeičianti ir besivystanti profesija. Kintant visuomenėms, kinta ir jos narių visuomenėje vyraujančių problemų suvokimas, kas anksčiau galėjo būti suprantama kaip sprendimo reikalaujanti problema, šiandiena yra tapusi ginama norma.
Taip pat, laikmečio atžvilgiu, skirtingai yra vertinami ir priimami ar atmetami socialinio darbo intervencijos metodai bei darbo įrankiai kaip tinkami arba neatitinkantys šiuolaikinės visuomenės normų, pažiūrų ir vertybinių orientacijų. Socialiniame darbe vienintelis socialinio darbo profesijos pastovumas yra jos nenuginčijamas kintamumas, kai vieninteliu kertiniu socialinio darbo akmeniu išlieka visuotinai pripažinta problema ar jų grupės, kuri tampa socialinio darbo ir socialinio darbo paslaugų teikimo epicentru.
Taigi, ne vienareikšmiškai, individualaus socialinio darbo aspektu, socialinio darbo socialines paslaugas galime suprasti kaip socialinės apsaugos sistemos dalį, kuriomis yra siekiama panaikinti ar sumažinti socialinę atskirtį, palaikyti asmenų lygiateisiškumą ir socialinį dalyvumą, kai patys asmenys ar jų grupės dėl visapusiškų trumpalaikių ar ilgalaikių resursų stokos nebegali to padaryti savarankiškai.
Vienu iš esminių iššūkiu tampa socialinio darbuotojo kaip daugiafunkcio specialisto poreikis, kuomet pageidautinos socialinio darbuotojo kompetencijos neapsiriboja tik socialinio darbo ir socialinių paslaugų teikimo proceso žiniomis.
Populiari deinstitucionalizavimo idėja įgalino platų socialinių paslaugų gavėjų spektrą gauti tęstines profesionales socialinio darbo socialines paslaugas namų aplinkoje, kuomet socialinis darbuotojas tampa vieninteliu, tiesioginiu, esančiu čia ir dabar specialistu. Įvardintomis aplinkybėmis, socialinis darbuotojas privalo būti pakankamai kompetentingas ne tik profesiniame socialinio darbo lauke, bet ir išmanyti sociologinius, politinius procesus, žmogaus psichologiją, kriminologijos pagrindus, teisės ir teisėkūros esmę, žinoti šių profesijų atstovų paslaugų teikimo principus ir sistemą bei išmanyti kitas sritis, nes ribotos žinios neįgalina apčiuopti situacijos problematikos, kas yra būtina socialiniam darbuotojui.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Be abejonės, socialinis darbuotojas nėra nei psichologas nei psichoterapeutas ir visais atvejais, esant šių konsultacijų poreikiui, nukreipia socialinio darbo socialinių paslaugų gavėjus, pas tikslinius ir būtinus specialistus. Tačiau, esant čia ir dabar darbo principui, konsultuojamo asmens poreikiui, socialinio darbo specialistas negali neatliepti psichologinio ar kito pobūdžio asmens pastiprinimo poreikio. Iš čia kyla socialinio darbuotojo, kaip nuolatos besimokančio, savo kompetencijas keliančio ir visuomenės procesus stebinčio specialisto poreikis.
Ne retu atveju, nepaisant esamų pastangų įtvirtinti sėkmingą tarpinstitucinį bendradarbiavimą, sprendžiant individualias individo arba bendras visuomenės problemas, socialinis darbuotojas kažkuriame darbo proceso etape lieka vienas, kai socialinė priežiūra jos gavėjų nėra suvokiama kaip sisteminė ir įtakojama visos socialinės apsaugos sistemos.
Tokiu atveju, dažniau iškyla smurto prieš socialinį darbuotoją grėsmė, kuomet socialinis darbuotojas, socialinio darbo paslaugų gavėjų požiūriu, tiesiogiai tampa galimai neišsipildžiusių jų lūkesčių kaltininku ir priežastimi. Šiandieninio smurto prieš socialinį darbuotoją forma dažniau yra psichologinio pobūdžio nei fizinio, pasireiškianti specialisto menkinimu ir/ar jo žeminimu, manipuliacija socialiniu darbuotoju, psichologiniu spaudimu, grasinimais, atskirais atvejais - psichologiniu teroru, siekiant ne fizine jėga priversti socialinio darbo specialistą priimti konkrečiam socialinio darbo socialinių paslaugų gavėjui, o ne pačios problemos sprendimui, palankias išvadas ar darbo metodus, gaires. Psichologinio smurto praktika socialinio darbuotojo atžvilgiu yra ypač gaji skyrybų procese esančių šeimų atvejais.
Kiekvienas žmogus, nepaisant jam teikiamos pagalbos ir paramos, iš esmės yra atsakingas už savo sėkmingą socialinį funkcionavimą socialinėje visuomenėje ir tam būtinų resursų ir kompetencijų kaupimą arba už sprendimo tiesiog būti socialiniame darinyje priėmimą. Šiuo atveju, atsakomybės sampratą būtina suprasti ne kaip prielaidą kitiems individams atsiriboti nuo žmogaus ir jo kančios, o kaip kenčiančio žmogaus pareigą ir atsakomybę priimti pagalbą ir aktyviai veikti savipagalbos procese.
Šiandieninėje socialinio darbo praktikoje individualus socialinių paslaugų gavėjas ar jų grupė ne retai vengia prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ar ne veiksmus, įtakojusius nepalankią situaciją. Atsakomybės vengimas nesudaro palankių sąlygų elgesio modelių analizei, tiksliniam problemų įvardijimui ir rezultatyviam jų sprendimui. Socialinis darbas yra nepertraukiamai kintanti ir besivystanti profesija, nes jos tikslas yra tarnauti besikeičiančiai visuomenei ir jos poreikiams.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Pavyzdžiai
Štai keletas pavyzdžių, kaip socialinių mainų teorija gali būti taikoma analizuojant socialinius reiškinius:
- Santuoka: Partneriai vertina santuokos naudą (meilę, paramą, saugumą) ir kainą (atsisakymą laisvės, konfliktus).
- Darbovietė: Darbuotojai maino savo darbą į atlyginimą, pripažinimą ir kitas naudas.
- Draugystė: Draugai teikia vienas kitam paramą, pagalbą ir malonumą mainais už lojalumą ir bendravimą.
Kritika
Socialinių mainų teorija susilaukia kritikos dėl kelių priežasčių:
- Supaprastinimas: Teorija gali pernelyg supaprastinti sudėtingus socialinius reiškinius.
- Racionalumo prielaida: Ne visada žmonės elgiasi racionaliai.
- Empirinis patikrinamumas: Sunku empiriškai patikrinti kai kuriuos teorijos teiginius.
Ryškūs atstovai
Jamesas S. Colemanas - vienas iš svarbiausių XX amžiaus antrosios pusės socialinių teoretikų, racionalaus pasirinkimo sociologijos atstovas. Knygoje „Socialinės teorijos pagrindai“ Colemanas iš savosios paradigmos pozicijų pristato fundamentalias socialinės teorijos problemas ir jų sprendimo būdus. Be to, autorius mano, kad socialinė teorija nėra vien akademinės pratybos, ji turinti įtakoti ir patį socialinį pasaulį.
Colemano požiūris: metodologinis individualistas, tačiau labai savotiškas. Greta individualių veikėjų pasirinkimų pripažįstama egzistuojant ir išorinius, ne individualius faktorius, tokius kaip normos, valdžios santykiai, kolektyvinis elgesys ir panašius. Tokiu būdu Colemanas įsijungia į vienos iš pagrindinių šiuolaikinės socialinės teorijos problemų sprendimo paieškas. Ta problema - tai bandymas „sutaikyti“ socialinės teorijos mikro ir makro lygmenis, paaiškinti, kaip individualus elgesys veikia visuomenėje vykstančius procesus, ir atvirkščiai. Colemanas pateikia vieningą konceptualią struktūrą, galinčią ir aprašyti, ir kiekybiškai įvertinti socialinių sistemų stabilumą bei jų kaitą.
"Socialinės teorijos pagrindai" - tai knyga, turėsianti ilgalaikį poveikį ekonomikai, politologijai, psichologijai ir kitoms disciplinoms, besidominčioms žmogaus elgesiu.
Apibendrinant, socialinių mainų teorija yra naudinga priemonė analizuojant socialinius reiškinius ir tarpusavio sąveiką, nors ir turi tam tikrų apribojimų.
tags: #socialiniu #mainu #teorija